II. SAKRAMENTALIJŲ TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS
Sakramentalijų teikėjas
1. Sakramentalijų teikėjas paprastai yra dvasininkas.
Tokia buvo ir yra Bažnyčios valia. Kai kurias sakramentalijas gali teikti tik vyskupas, pavyzdžiui, šventinti bažnyčias, varpus, kapines, konsekruoti liturginius indus ir t. t. Kitas sakramentalijas paprastai teikia kunigas. Tik labai retai leidžiama jas teikti diakonui.
Viešpats Jėzus pats dažnai naudojo įvairius laiminimus. Pavyzdžiui, laimino mažus vaikus (Mt 19, 15), apaštalus (Lk 24, 50). Laiminimo galią Jis paliko apaštalams (Lk 10, 5; 9,1; Mt 10, 1). Apaštalai gautąją laiminimo galią perteikė savo įpėdiniams vyskupams ir kunigams. Kunigo šventimo apeigose be kitų yra ir tokia malda: „Teikis, Viešpatie, pašvęsti šias rankas, kad ką tik jos pašvęstų, būtų pašvęsta.“ (Pontificale) Tai gražus įgaliojimas ir galia, teikiama kiekvienam kunigui. Šiuo įgaliojimu bei galia kunigai ir naudojasi. Jie laimina viską, naudodami šiam reikalui Bažnyčios nustatytas maldas bei apeigas.
Sakramentalijų priėmėjas
2. Sakramentalijas Bažnyčia yra įvedusi savo narių naudai. Todėl tik katalikai yra jų teisėti priėmėjai.
Nekatalikai negali naudotis sakramentalijomis. Tai yra bendra taisyklė. Bažnyčia kartais draudžia naudotis sakramentalijomis ir katalikams, pavyzdžiui, tiems, kurie yra viešai ekskomunikuoti ar interdiktuoti.[136] Tai bažnytinių bausmių padariniai.
Nors dažnai yra šventinami įvairūs ne vien katalikų naudojami daiktai, sakysime, namai, susisiekimo priemonės, įvairios įstaigos, fabrikai, laukai, vėliavos, bet tai daroma tik dėl tikinčiųjų, kurie šiais daiktais naudojasi. Tad ir šių sakramentalijų priėmėjai yra Bažnyčios nariai.
Išvados
3. Nors sakramentalijos, ypač tos, kurios neįeina į sakramentų apeigas, paprastai nėra įsakytos, bet jas reikia vertinti ir branginti.
Jos gražiai nuteikia jų priėmėjus, taurina jų mintis ir jausmus, o Bažnyčia per jas meilingai ištiesia savo laiminančią ranką, maldaudama Dievą įvairiausių malonių tikinčiųjų gyvenimui, darbams bei užmojams. Dievo palaima paprastai lydi tuos, kuriuos laimina Bažnyčia. Juk ji yra Dievo malonių dalytoja.
Naudojantis įvairiomis sakramentalijomis, reikia saugotis bet kokių prietarų.
Prietaringa būtų tikėtis iš sakramentalijų kokių stebuklingų padarinių, pavyzdžiui, staigių išgijimų ar šiaip kokios nepaprastos pagalbos, ypač žemiškojo gyvenimo reikaluose. Sakramentalijos visai ne tam skirtos. Be abejo, sakramentalijos gali duoti ir nepaprastų vaisių, bet tai priklauso nuo Dievo.
„Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias [...] Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus [...] Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vieną žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nukratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums, Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui [...] Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.“ (Mt 10, 1–40)
[136] Codex iuris canonici (1917), c. 2260, 2275, 2291.
