§ 2. APIE KRIKŠČIONIŠKĄJĄ TOBULYBĘ
Krikščioniškosios tobulybės sąvoka
1. Krikščioniškąją tobulybę sudaro tai, kad žmogus, išsilaisvinęs iš netvarkingos meilės pasauliui ir savimeilės, myli Dievą labiau už viską, o viską – Dieve.
Pareiga siekti tobulybės
2. Kiekvienas krikščionis yra įpareigotas siekti savo luomą atitinkančios tobulybės:
a) nes Viešpats Jėzus visiems savo mokiniams yra pasakęs: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48);
b) nes Dievą mes privalome mylėti „visa širdimi, visa siela … ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30);
Vadinasi, mes negalime, neturime teisės savo širdies, sielos ar galios padalyti ir dalį pasilikti sau, o kitą atiduoti Dievui. Ne! Kaip visa mūsų širdis, siela ir galia yra iš Dievo, taip visa tai reikia Jam visiškai ir atiduoti.
c) nes amžinybėje būsime tuo laimingesni, kuo aukščiau pakilsime tobulybėje būdami čia, žemėje;
„Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus; ir kas dosniai sėja palaiminimuose, dosniai ir pjaus“, – pabrėžia šv. Paulius. (2 Kor 9, 6)
d) nes jei nesistengiame kilti aukštyn tobulybėje, greitai imame smukti žemyn ir atsiduriame pavojuje patekti į sunkias nuodėmes bei amžinai pražūti.
Pabrėždamas šią tiesą, Viešpats Jėzus pareiškė: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“ (Mt 25, 29)
Kelias į tobulybę
3. Vienintelis kelias, kuriuo einant galima pasiekti tobulybę, yra Kristaus sekimas, t. y. gyvenimas Kristaus, o ne pasaulio dvasia.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ (Jn 14, 6) „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ (Jn 8, 12) „Jei nori būti tobulas, sek paskui mane“, – yra pasakęs Viešpats Jėzus. (Mt 19, 21) „Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“, – pareiškia apaštalas šv. Jonas. (1 Jn 2, 15–16) „Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku“, – kalba apaštalas šv. Jokūbas. (Jok 4, 4) „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“, – tvirtina apaštalas šv. Paulius. (Rom 8, 9)
Aštuoni palaiminimai
4. Kur ir kaip turime sekti Viešpačiu Jėzumi, kad galėtume gyventi Jo dvasia, Jis pats ypač aiškiai mums nurodė savo nuostabiuose aštuoniuose palaiminimuose, kuriuos pasakė Kalno pamoksle. Štai jie (Mt 5, 3–10):
Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Jėzaus Kristaus dvasia
5. Kaip rodo šie palaiminimai, Viešpaties Jėzaus dvasia reiškiasi tuo, kad nepririšama širdies prie šio pasaulio ir jo gėrybių, bet visą savo laimę matoma vien Dieve ir Jo šventos valios vykdyme. Todėl mielai ir džiugiai priimama viską, ką tik Apvaizda siunčia: neturtą, vargus, skausmus, sielvartus.
Viešpaties Jėzaus dvasiai griežtai prieštarauja pasaulio dvasia. Juk pasaulis laimę mato vien turtuose, iškilime, garbėje, jusliniuose malonumuose, o tuos, kuriuos Kristus vadina palaimintais, jis laiko apgailėtinais vargšais, neišmanėliais, paikais. „Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ... Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“, – sako šv. Paulius. (Rom 8, 7–8)
Priemonės tobulybei siekti
6. Kristaus dvasiai įsigyti ir tobulybei pasiekti yra dvejopos priemones: bendrosios ir ypatingosios. Bendrąsias privalo naudoti kiekvienas krikščionis, kad galėtų pasiekti savo luomą atitinkančią tobulybę, o naudotis ypatingomis nėra įsakyta, tik patarta.
