II. NUOSAVYBĖS ĮSIGIJIMAS
Nuosavybės įsigijimo būdai
1. Būdai teisėtai įsigyti nuosavybę yra šie:
a) savo darbo vaisių pasilaikymas;
b) niekam nepriklausančių gėrybių pasisavinimas;
c) turimo turto prieaugis;
d) daiktų radimas;
e) valdymo įsisenėjimas;
f) įvairios sutartys.
Savo darbo vaisių pasilaikymas
2. Ką žmogus sukuria savo dvasios jėgomis ar pagamina savo darbu iš savo medžiagos ir savomis priemonėmis, tas jam ir priklauso.
Tai savaime aišku. Klausimas kyla tik dėl tokių darbo vaisių, kurie skirti plačiam naudojimui, kaip antai įvairūs raštai, meno kūriniai, išradimai ir pan. Visi sutinka, kad paskelbti juos be autoriaus žinios yra didelė vagystė. Kai tie dalykai jau yra išleisti, tolimesnis jų leidimas taip pat priklauso autoriui, nes būtų neteisinga, jei kiti pelnytųsi iš to, ką jis sukūrė ar išrado. Bet, kita vertus, negalima leisti, kad jie amžinai liktų visuomenei neprieinami. Todėl sutartinė žmonių teisė leidžia juos po tam tikro laiko paskelbti ar pakartoti ir be jų autoriaus žinios. Koks yra tas laikas, ne visur vienodai nustatyta, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje – 30 metų po pirmojo kūrinio pasirodymo, Prancūzijoje – 50 metų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 28 metai ir t. t. Šis nustatymas saisto sąžinę, ir kas jam nusikalsta, privalo atsilyginti.
Vertimo į kitas kalbas nedera atlikti be veikalo autoriaus žinios. Apsaugoti jo teises įsipareigojo daugelis tautų, 1886 m. Berne ir 1896 m. Paryžiuje pasirašydamos tam tikrus susitarimus. Aišku, jos turi jų laikytis.
Niekam nepriklausančių gėrybių pasisavinimas
3. Iš pačios žmogus prigimties kyla teisė užimti ir pasilaikyti tai, kas niekam nepriklauso.
Taip atsirado pirmoji žmonių nuosavybė. Kai Dievas juos sukūrė, visos materialinės gėrybės dar buvo be savininko. Žmonės greitai jas vieną po kito užėmė. Jau apie Adomo ir Ievos sūnų Abelį Šv. Rašte sakoma, kad jis „aukojo (Dievui) rinktines savo kaimenės pirmienas“ (Pr 4, 4), vadinasi, jau turėjo nuosavybę. Ilgainiui besidaugindami žmonės paėmė savo valdžion beveik visas gėrybes taip, jog dabar nedaug kas liko be savininko. Šiais laikais galima užimti tik kai kuriuos brangiuosius akmenis ir metalus bei laukinius žvėris, laukinius paukščius ir žuvis, jei jie gyvena ne privatiems asmenims priklausančiuose plotuose ar vandenyse. Be to, šių gėrybių užėmimą valstybė dažnai tvarko savo įstatymais, kurių reikia paisyti.
Turimų gėrybių prieaugis
4. Kas yra tikrasis kokios nors gėrybės savininkas, tam dažniausiai priklauso ir visa tai, kas prie jos kokiu nors būdu priauga.
Skiriamas keleriopas prieaugis. Pirmiausia natūralusis arba gėrybės vaisiai, pavyzdžiui, gyvulių jaunikliai, medžių vaisiai ir pan. Čia galioja dėsnis: turtas duoda savo vaisius savo šeimininkui. Dar yra dirbtinis prieaugis, pavyzdžiui, iš svetimų lentų padarytas stalas, svetimoje drobėje nupieštas paveikslas, svetimame lauke pastatytas namas ir t. t. (žinoma, be tų gėrybių savininkų sutikimo). Čia laikomasi taisyklės: svarbesnės gėrybės savininkui priklauso tai, kas prie jo gėrybės priaugo. Tiktai, deja, ne visada lengva atskirti, kuri gėrybė yra svarbesnė: ar lentos, ar stalas; ar drobė, ar paveikslas; ar laukas, ar namas ir t. t. Todėl neretai čia turi įsikišti teismas ir ką jis nusprendžia, to reikia ir laikytis. Mišrus prieaugis yra tada, kai kartu būna ir natūralusis, ir dirbtinis, pavyzdžiui, svetimoje dirvoje pasėti javai ar pasodinti vaismedžiai ir pan. Čia irgi laikomasi taisyklės, jog svarbesnės gėrybės savininkui priklauso tai, kas prie jos priauga.
Radimas
5. Radimas yra tam tikra užėmimo rūšis. Tačiau teisėtai pasisavinti rastą daiktą galima anaiptol ne visada, bet tik esant tam tikroms sąlygoms.
Rasti daiktai yra trijų rūšių: lobis, savininko sąmoningai išsižadėtas daiktas ir savininko netyčia pamestas daiktas.
Lobis
Lobiu vadinama kilnojamą, vertingą ir paslėptą, dažniausiai žemėje užkastą daiktą, kurio savininkas nėra žinomas. Jis priklauso tam, kas jį randa, jei randa jį savo lauke; o jeigu svetimame – pusė jam, pusė – lauko savininkui.
Jei kuriose šalyse valstybės įstatymai yra nustatę kitaip, to reikia ir laikytis, bent jau po teismo sprendimo.
Savininko sąmoningai išsižadėtas daiktas
Daiktas, kurio savininkas sąmoningai ir tikrai išsižadėjo, nebepriklauso niekam. Todėl teisėtu jo savininku pasidaro tas, kas pirmasis jį pasiima.
Sakoma – tikrai išsižadėjo, nes jei išsižadėjimas yra ne tikras o tik tariamas, daikto jokiu būdu negalima savintis. Todėl, pavyzdžiui, nėra leista savintis turtą, priklausantį tiems savos ar svetimos šalies gyventojams, kurie išbėgiojo dėl kilusių per karą toje vietoje kautynių; taip pat neleista savintis pastatų dalių, medžių ir kitų daiktų, kuriuos atneša staiga patvinusios upės vanduo. Bet leista rinkti po javų nuėmimo dirvoje likusias varpas, nes savininkas yra tikrai jų išsižadėjęs.
Savininko netyčia pamestas daiktas
Netyčia pamestas daiktas priklauso jį pametusiam savininkui. Radėjo teisės ir pareigos yra šios:
a) Nėra privaloma paimti rastą daiktą;
Todėl kas jo nepaima, nenusikalsta teisingumui. Jeigu nepaimtas daiktas greitai suirtų ar sugestų, iš artimo meilės kyla pareiga jį paimti.
b) Kas paėmė rastą daiktą, privalo jį saugoti kaip savo ir su atitinkamu stropumu ieškoti jo savininko;
Ieškojimo stropumas turi maždaug atitikti daikto vertę. Jei daiktas vertingesnis, stropumas turi būti didesnis, jei menkesnės vertės, pakanka mažesnio stropumo. Dažnai valstybės įstatymai nustato, kokiu stropumu reikia ieškoti savininko. Jų privalu ir laikytis, nes kitoks nėra pakankamas. Be abejo geriausia rastus daiktus atiduoti policijai ar kokiai kitai tam tikslui skirtai įstaigai, o ji jau ir daiktą tinkamai saugos, ir jo savininko paieška tinkamai pasirūpins. Beje, naudotis rastu daiktu nėra leista, jei nuo to jis darosi menkesnis.
c) Atsiradus savininkui, daiktą jam reikia grąžinti. Daikto saugojimo, savininko ieškojimo ir, jei tai gyvūnas, jo išlaikymo išlaidas savininkas privalo sumokėti radėjui;
Savininkui padengus šias išlaidas, radėjui nieko daugiau nepriklauso. Jeigu kur gyvenimo papročiai ar valstybės įstatymai leidžia reikalauti dar vadinamųjų radybų, savininkas privalo duoti jas tokias, kokias yra nustatę papročiai ar įstatymai. Reikalauti didesnių radėjas neturi teisės; taip pat neturi teisės reikalauti radybų ten, kur jų nei papročiai, nei valstybės įstatymai nežino, nebent savininkas būtų jas pažadėjęs.
d) Jei praėjus tam tikram ilgesniam laikui savininkas neatsiranda, radėjas gali pasilaikyti daiktą sau. Žinoma, geriau yra atiduoti jį geriems tikslams, bet griežtos pareigos taip daryti nėra;
Kiek laiko turi praeiti, kad rastą daiktą galima būtų pasilaikyti sau, smulkiau nurodo valstybės įstatymai. Jų reikia laikytis.
e) Jei kas tyčia neieškojo savininko ar jo ieškojo nepakankamai stropiai, tas ir praėjus nustatytam laikui neturi teisės pasilaikyti daikto, bet privalo atiduoti jį geram panaudojimui.
Taip yra dėl to, kad kas šitaip elgėsi, tas norėjo padaryti artimui skriaudą. O niekas neturi teisės lobti iš svetimos skriaudos.
Valdymo įsisenėjimas
6. Kas per tam tikrą valstybės įstatymų nustatytą laiką valdo svetimą turtą, būdamas giliai įsitikinęs, kad tai jo paties turtas, tas įsigyja jį nuosavybėn vadinamąja senaties teise.
Kad būtų galima senaties teise įsigyti nuosavybėn kokį nors turtą, reikia šių sąlygų: a) Turtas turi būti tinkamas patekti į privatinę nuosavybę. Mat kai kurios gėrybės dėl savo paskirties ar dėl Bažnyčios ar valstybės draudimo nėra tam tikslui tinkamos, pavyzdžiui, viešieji keliai, vyskupijų ar parapijų ribos, našlaičių turtas ir t. t.; b) Kad turtas būtų ramiai valdomas, t. y. kad niekas nesipriešintų jo valdymui; c) Kad pagrindas, kuriuo turtas valdomas, būtų tikras, o ne melagingas. Pavyzdžiui, negali senaties teise įsigyti turto tas, kas, žinodamas esąs tik jo globotojas, skelbtųsi savininku; d) Kad turtas visą laiką būtų valdomas giliai įsitikinus, jog jis tikrai nuosavas; e) Kad praeitų valstybės įstatymų nustatytas laikas. Jis ne visose šalyse vienodas. Kai išpildytos visos penkios sąlygos, turtą galima teisėtai įsigyti nuosavybėn remiantis senaties teise. Jei kurios nors iš šių sąlygų trūksta, įsisenėjimo anaiptol nėra.
ĮVAIRIOS SUTARTYS
Sutarties sąvoka
1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų tarpusavio susitarimas perleisti vienas kitam kokį nors turtą ar teisę juo naudotis, pavyzdžiui, jį paskolinti, parduoti ir pan.
Sutarties galiojimo sąlygos
2. Kad sutartis galiotų, reikia šių sąlygų:
a) ją sudarantys asmenys privalo būti protingi ir turėti neatimtas ar nesuvaržytas teises;
Dažniausiai pasitaikantis teisėtas būdas nuosavybei įsigyti yra įvairios sutartys.
Vaikų, bepročių ir girtų sutartys negalioja. Negalioja taip pat sutartys tų, kuriems valstybės ar Bažnyčios įstatymai nepripažįsta teisės jas sudaryti.
b) sutarties dalykai turi egzistuoti realiai, priklausyti vienam iš susitariančiųjų ir būti dori;
Tai savaime aišku. Juk negalima perleisti kitam tokio dalyko, kurio nėra ir nebus ar kuris nepriklauso perleidžiančiajam. Jei dalykas nedoras, negali būti dėl jo jokios sutarties, o jei ji padaroma – negalioja.
c) sutartis privalo būti laisva ir aiškiai pareikšta.
Laisva, vadinasi turi eiti ne iš klaidos, apgaulės ar prievartos. Aiškiai pareikšta, kad susitariantieji žinotų, jog ji tikrai įvyko. Pareiškimas gali būti padarytas žodžiu, raštu ar kokiais nors kitais veiksmais.
Sutarčių rūšys
3. Sutarčių yra daug ir labai įvairių. Dažniausiai pasitaiko šios:
a) pažadas, dovanojimas, palikimas;
Tai vadinamosios vienašalės sutartys, nes čia tik viena iš susitariančių šalių įsipareigoja ką nors duoti ar padaryti, o kita tai tik priima.
b) darbo sutartis, pardavimas, pirkimas, varžytinės, išnuomojimas, nenaudojamo ir naudojamo turto paskolinimas;
Tai dvišalės sutartys, nes abi susitariančios šalys įsipareigoja viena kitai ką nors duoti ar padaryti.
c) apdraudimas, lažybos, lošimas, loterija.
Tai taip pat dvišalės sutartys, bet susijusios su rizika, nes viena ar abi susitariančios šalys įsipareigoja ką nors duoti ar padaryti taip, kaip nulems burtas ar likimas.
Pažadas
4. Pažadas yra vieno asmens (ar kelių asmenų) įsipareigojimas ką nors dovanoti ar padaryti kitam asmeniui (ar kitiems asmenims), šiam (ar šiems) pareikštas ir jo (ar jų) priimtas.
Kad pažadas galiotų, suprantama, turi būti visos sąlygos, kurių reikia, kad galiotų bet kokia sutartis.
Pažadas taip saisto pažadėtoją, kaip jis norėjo įsipareigoti jį duodamas. Jei norėjo prisiimti svarbią pareigą, tokia ji ir yra, jei ne – ne.
Kas galėdamas nevykdo pažado, sunkiai nusideda, jei pareiga buvo svarbi. Bet atsilyginti dėl to nereikia, nes niekam nepadaroma skriaudos. Be abejo yra ir neprotinga, ir negarbinga žadėti ir netesėti.
Dovanojimas
5. Dovanojimas yra laisva valia atliekamas savo turto perleidimas kitam, sutinkančiam jį priimti.
Dovanojimas galioja tik tada, kai dovanojantysis turi teisę dovanoti, o apdovanotasis – dovaną priimti. Ir vieno, ir kito teises čia neretai suvaržo valstybės ar Bažnyčios įstatymai, kurių privaloma laikytis.
Teisėtai duota ir teisėtai priimta dovana neatšaukiamai pereina gavėjo nuosavybėn taip, jog be jo sutikimo davėjas negali jos atsiimti.
Jei kartais valstybės įstatymai nustato kitaip, jų reikia laikytis bent jau po teismo sprendimo.
Palikimas
6. Mirdamas žmogus turi teisę palikti turtus savo vaikams ar kuriems kitiems pasirinktiems asmenims.
Sąlygas nustato valstybių įstatymai, kurių reikia laikytis.
Gavę palikimą asmenys privalo atlikti visas pareigas, kurios savaime susijusios su palikimu arba palikusiojo asmens su juo susietos. Kitaip jie praranda teisę į palikimą.
Palikimo ar jo dalies galima atsisakyti. Bet anaiptol negalima atsisakyti pareigų, o pasilikti sau tik jo naudą. Kas ima naudą, tas būtinai turi prisiimti ir pareigas.
Kas pasakyta apie palikimą, galioja ir testamentui, nes testamentas yra tam tikra palikimo rūšis.
Daug kur valstybės įstatymai reikalauja, kad testamentas būtų rašomas jų nurodytu būdu. To reikia laikytis. Žinoma, kas to nesilaiko, nenusideda, bet testamentą paverčia niekais, nes valstybė dažniausiai jo nepatvirtina.
Darbo sutartis
7. Darbo sutartimi darbininkas įsipareigoja atlikti darbdaviui kokį nors darbą, o darbdavys – duoti jam už tai atlyginimą.
Ši sutartis yra leistina ir teisėta, nes žmogui priklauso jo jėgos ir jis gali jas savo noru panaudoti doriems tikslams. Kartais yra net privaloma naudoti jas šiuo būdu, pavyzdžiui, tada, kai kitaip neįmanoma pragyventi pačiam ir išlaikyti šeimą.
Apie atlyginimą pasakytina, kad:
a) jis turi būti teisingas;
b) ne kiekvienas atlyginimas, dėl kurio darbininkas laisvai susitaria su darbdaviu, yra teisingas;
Taip yra dėl to, kad darbininkas, vargo verčiamas ar iš nežinojimo, gali sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą, negu jam teisėtai priklauso.
c) kad atlyginimas būtų teisingas, jį nustatant reikia atsižvelgti į šiuos dalykus:
1) į darbininko reikalą pačiam tinkamai pragyventi ir sukurti bei aprūpinti savo šeimą;
Juk darbininkui darbas yra vienintelė priemonė atlikti pareigoms, kurias jam uždeda prigimtis, t. y. išlaikyti save ir sukurti šeimą bei ją aprūpinti. Tam tikslui būtinai turi pakakti atlyginimo už darbą. „Žinoma, – kaip teisingai pastebi popiežius Pijus XI, – ir kiti šeimos nariai, kiekvienas pagal savo galimybes, turi prisidėti prie bendro visų išlaikymo, kaip tai matome ne tik ūkininkų šeimose, bet ir daugelyje amatininkų ar mažų pirklių šeimų. Tačiau neleistina išnaudoti vaiko jaunystės ir moters silpnumo. Šeimos motinos darbas pirmiausia yra namie ir namų ūkyje. Didžiausia blogybė, kurią reikia stengtis iš visų jėgų šalinti, yra ta, kad motinos dėl menko vyro uždarbio yra verčiamos ieškoti apmokamo darbo, todėl apleidžia motiniškus darbus ir pareigas, ypač vaikų auklėjimą. Taigi reikia dėti visas pastangas, kad tėvai gautų tokį atlyginimą, kurio pakaktų patenkinti visiems šeimos reikalams. Jei šiandieninė pramonės būklė ne visada leidžia tai padaryti, tai socialinis teisingumas reikalauja pirmiausia įvykdyti tokias reformas, kurios užtikrintų suaugusiam darbininkui tokį atlyginimą.“[39]
2) į įmonės būklę, kad per didelio atlyginimo reikalavimas nesukeltų jos bankroto;
Tai būtų nemaža nelaimė patiems darbininkams. Tačiau jei įmonė silpnai laikosi dėl jos vadovybės nesugebėjimo ar apsileidimo, būtų neteisinga dėl to mažinti darbininkams atlyginimą.
3) į tai, kad nebūtų pakenkta bendrajam labui.
O bendrajam labui kenkia, jei darbininkai, net labai kukliai gyvendami, nieko negali susitaupyti ateičiai, jei daug darbininkų turi likti be darbo ar darbą dažnai nutraukti, jei įvairių įmonių mokamas atlyginimas nesiderina su būtiniausių pragyvenimo priemonių kaina.
Pardavimas
8. Pardavėjo pareigos yra šios:
a) atiduoti pirkėjui tą prekę, kurią jis nusipirko;
Nėra leista ją pakeisti kita. Nebent pirkėjas su tuo sutiktų.
b) pasakyti pirkėjui esminius prekės trūkumus; neesminius trūkumus reikia nurodyti tik tada, jei pirkėjas apie juos klausia;
Esminiai trūkumai yra tie, kurie padaro prekę netinkamą ar mažai tinkamą naudoti. Juos pardavėjas privalo ir neklausiamas nurodyti, kitaip elgsis neteisingai ir padarys pirkėjui didelę skriaudą. Neesminiai trūkumai yra tie, kurie daro prekę tik mažiau patogią naudoti. Jų nurodyti neprivaloma, bet pirkėjui klausiant reikia tai padaryti.
c) atiduoti pirkėjui prekę tokioje būklėje, kokioje ji buvo parduodant, vadinasi, nei prekės matas, nei svoris neturi būti sumažintas;
d) kol pirkėjas prekę pasiims, saugoti ją kaip savo.
Jei dėl pardavėjo kaltės prekė dingsta ar sugenda, pirkėjui privaloma atlyginti.
Pirkimas
9. Pirkėjas privalo:
a) sumokėti už prekę teisingą kainą;
Deja, ne visada lengva žinoti, kokia kaina teisinga. Teisinga reikia laikyti tą, kurią nustato teisėta vyriausybė. Nepaisyti jos galima tik tada, kai beveik niekas jos nesilaiko arba kai prekė yra daug geresnės kokybės negu ta, kurią turi omenyje vyriausybė. Jei nėra šalies vyriausybės nustatytos kainos, reikia laikytis tos, kurią nustato bendras žmonių vertinimas, arba, kaip sakoma, rinkos kainos. Jei nėra nė tos, galima mokėti pagal susitarimą.
Jei pardavėjas nežino tikros daikto vertės ir prašo už jį daug mažiau nei jis vertas, pirkėjas neturi teisės išnaudoti šio jo nežinojimo, bet privalo pardavėją įspėti ar jam pasiūlyti bent žemiausią teisingą kainą.
b) laiku sumokėti už prekę;
Vadinasi, tada, kada buvo sutarta. O jei nebuvo sutarta, atsiimant pirkinį. Jei dėl delsimo sumokėti pardavėjas patiria nuostolių, pirkėjas privalo juos atlyginti.
c) pasiimti prekę sutartu laiku.
Jei laikas nebuvo sutartas, atsiimti reikia kuo greičiau. Pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas tai padarytų.
Varžytinės
10. Parduodąs varžytinėse privalo:
a) atiduoti daiktą tam, kas pasiūlo už jį daugiausiai;
b) nekelti daikto kainos, pasikviečiant netikrus varžovus, t. y. tokius, kurie nemano daikto pirkti, bet tik nori pakelti jo kainą;
c) varžytinėse išstatytų ir pirkėjų jau apžiūrėtų daiktų nepakeisti menkesniais.
Perkąs varžytinėse:
a) neturi teisės jėga ar apgaule kliudyti kitiems asmenims dalyvauti varžytinėse;
b) gali gražiuoju prašyti juos, kad nekeltų kainos;
c) gali susitarti su jais, kad už daiktą nebūtų siūloma daugiau, negu įprastai jis vertas.
Išnuomojimas
11. Turto išnuomojimas labai panašus į pardavimą. Todėl atiduodančio nuomon asmens pareigos tos pačios kaip pardavėjo, o nuomininko – kaip pirkėjo. Jei išnuomotam turtui padaroma kokia žala, nuomininkas privalo už ją atlyginti, jei:
a) jis dėl jos yra tikrai kaltas;
b) taip buvo susitarta;
c) jam tai priteisia teismas.
Nesunaudojamo turto paskolinimas
12. Nesunaudojamo turto paskolinimas yra sutartis, kuria savininkas leidžia kitam naudotis jo turtu tam tikrą laiką, įsipareigojant po to jį grąžinti.
Pasiskolinusiojo pareigos yra šios:
a) naudoti turtą tam tikslui, kuriam jį gavo;
Jei naudoja jį kitam tikslui, nusikalsta teisingumui ir privalo atlyginti nuostolius, kuriuos dėl to patiria turto savininkas.
b) padengti visas turtui išlaikyti reikalingas išlaidas;
Pavyzdžiui, jei pasiskolino arklį, privalo duoti jam pašaro. Jei kartais atsiranda nenumatytų išlaidų, neprivalo jų padengti, nebent pats būtų dėl jų kaltas. Pavyzdžiui, jei gavo paliegusį arklį, neprivalo mokėti už jo gydymą, nebent pats būtų jį susargdinęs.
c) pasiskolintą turtą tinkamai prižiūrėti ir saugoti;
Jei dėl jo kaltės turtui padaroma žala, turi už ją atlyginti; taip pat turi atlyginti ir tada, jei žala padaroma ne dėl jo kaltės, bet ją atlyginti priteisia teismas.
d) pasibaigus sutarties laikui, tuojau grąžinti turtą savininkui, nors jis to ir nereikalautų;
Jei grąžinti uždelsia, privalo atlyginti visus nuostolius, kuriuos dėl to patiria savininkas.
e) jei turtas pražūva ne dėl jo kaltės, pražūva ir savininkui, todėl neprivaloma už jį atlyginti, nebent kitaip nuspręstų teismas.
Turto savininkas privalo:
a) nurodyti pasiskolinusiajam slaptus turto trūkumus ar ydas;
Jei to tyčia nepadaro ir pasiskolinęs žmogus patiria dėl to nuostolių, savininkas turi juos atlyginti.
b) sumokėti nenumatytas išlaidas, kurios reikalingos turtui išlaikyti, jei, žinoma, jos atsirado ne dėl pasiskolinusio asmens kaltės;
c) nereikalauti grąžinti turto anksčiau sutarto laiko, nebent netikėtai atsirastų labai svarbi priežastis.
Sunaudojamo turto paskolinimas
13. Sunaudojamo turto paskolinimas yra sutartis, kuria savininkas duoda kitam savo asmeninį turtą su sąlyga, kad jis po sutarto laiko grąžins jam kitą tos pačios rūšies ir kokybės gėrybę.
Pasiskolinęs turtą asmuo tampa tikru jo savininku, nes gali ne tik juo naudotis, bet ir jį sunaudoti. Todėl jei turtas pražūva, pražūva ir jam, ir jis privalo grąžinti tos pačios rūšies ir kokybės gėrybę paskolinusiajam.
Skolinąs asmuo privalo:
a) nurodyti skolinamo turto trūkumus ir ydas;
Jei to tyčia nepadaro, privalo atlyginti nuostolius, kuriuos dėl to tenka patirti pasiskolinusiajam.
b) nereikalauti, kad skola būtų grąžinta prieš nustatytą laiką.
Pasiskolinęs asmuo privalo:
a) grąžinti tokios pačios rūšies ir kokybės gėrybę, kokios gavo;
b) grąžinti jį sutartu laiku.
Jei dėl uždelsimo grąžinti gėrybę paskolinęs asmuo turi nuostolių, suprantama, privaloma juos atlyginti.
Palūkanos
14. Sunaudojamą turtą reikia skolinti nereikalaujant už tai jokių palūkanų.
Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Skolinkite, nieko nesitikėdami.“ (Lk 6, 35) Jis taip pat yra pasakęs, kad noromis duotume paskolą jos prašančiam artimui: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.“ (Mt 5, 42)
Tačiau dėl ypatingos šių laikų ūkinės santvarkos už pinigų paskolinimą galima imti nedideles palūkanas.
Imti dideles palūkanas yra lupikavimas, kurį griežčiausiai smerkia Šv. Raštas ir Bažnyčia. Kokios palūkanos didelės, kokios ne, nelengva nustatyti, nes tai priklauso nuo daugybės aplinkybių. Tarkime, apsukriam verteivai ir 20 % gali būti nedideli, tuo tarpu vargo nukamuotam paprastam žmogeliui ir 5 % per dideli. Ne per dideliais laikomi tie procentai, kuriuos ima bankai.
Draudimas
15. Draudimas yra sutartis, kuria kas nors už tam tikrą mokestį sutinka atlyginti nuostolius, kurių netyčia turės kita susitariančioji pusė.
Kad draudimo sutartis būtų teisinga, reikia šių sąlygų:
a) kad draudimo mokestis atitiktų apdraustam turtui gresiančių pavojų galimumą, numatant drauge ir draudėjo pelną;
b) kad draudžiant būtų nurodyti visi turtui gresiantys pavojai;
Jei nutylima didelė jų dalis, draudimo sutartis negalioja, ir apdraustasis neturi teisės reikalauti atlyginimo, kai turima nuostolių.
c) kad draudėjas būtų pajėgus atlyginti nuostolius.
Juk jis gali imti tik tokį draudimo mokestį, kiek pajėgia apdrausti. Žinoma, nėra reikalo, kad jis pajėgtų tuojau atlyginti už visus vienu metu prarastus daiktus, kokius tik yra apdraudęs, nes įprastomis aplinkybėmis tiesiog neįmanoma, kad taip atsitiktų.
Draudimo sutartį sudariusios šalys privalo griežtai laikytis visų sąlygų, kurias nustatė jos ar valstybės įstatymai.
Savaime aišku, kad apdrausto turto savininkas, pats sąmoningai padaręs jam žalos, neturi teisės reikalauti ir imti iš draudėjo atlyginimo. Net ir tuo atveju, jei tai jam priteistų teismas.
Lažybos
16. Kad lažybos būtų teisingos, reikia:
a) kad atlyginimas už laimėjimą būtų vienodas, neatsižvelgiant į tai, kuri šalis laimės;
Nebent viena šalis sąmoningai pasitenkintų mažesniu atlyginimu.
b) kad dėl dalyko, dėl kurio lažinasi, abi šalys būtų maždaug vienodai neužtikrintos.
Jei viena šalis žino, kuo baigsis lažybos, jos yra neteisingos, ir ji neturi teisės imti atlyginimo. Nebent kita šalis, tai žinodama, vis tiek norėtų lažintis.
Lažybos leidžiamos, jei:
a) jų dalykas yra doras;
Todėl, pavyzdžiui, nėra leista lažintis, kas daugiau suvalgys ar išgers, nes tai žalinga sveikatai ar net pavojinga gyvybei.
b) jų tikslas padorus;
c) atlyginimas nėra labai didelis.
Jei skiriamas labai didelis atlyginimas, tai yra bereikalingas eikvojimas, kuris per daug uždega besilažinančių aistras ir paskatina visokius sukčiavimus.
Lošimas
17. Lošimas yra sutartis, kuria lošiantieji susitaria sumokėti atlyginimą tam, kuris laimės.
Kad lošimas būtų teisingas, reikia:
a) vengti bet kokių sukčiavimų;
Kas laimi sukčiaudamas, tas ne tik negali imti to, ką laimi, bet privalo dar ir atlyginti kitiems, kurie būtų išlošę, jei jis nebūtų sukčiavęs.
b) kad lošėjai turėtų maždaug vienodus įgūdžius, nebent mažiau įgudęs vis tiek norėtų lošti;
c) kad lošti būtų susitarta laisvai, su visišku proto pažinimu ir valios sutikimu;
d) kad lošėjai turėtų teisę rizikuoti tuo, ką reikės atiduoti, jei praloš.
Nusikalsta teisingumui tas, kuris lošia ne iš savo, bet iš svetimų pinigų. Jei jis laimi, gali pasilaikyti laimikį. Jei pralaimi, išlošęs žmogus neturi teisės jo imti, o jei paima, turi sugrąžinti tikrajam savininkui.
Kad lošimas būtų teisėtas, reikia:
a) kad jis būtų doras tiek pats savaime, tiek laiko, vietos, asmenų ir kitų aplinkybių atžvilgiu;
b) kad laimėtojui skiriamas atlyginimas nebūtų labai didelis.
Loterija
18. Kad loterija būtų teisinga, reikia:
a) kad jos bilietų kaina maždaug atitiktų pažadėtą laimėjimą bei viltį laimėti;
b) kad būtų vengiama bet kokio sukčiavimo.
Jei buvo sukčiauta, reikia pralaimėjusiems grąžinti bilietų kainą.
[39] Pijus XI, Enciklika Quadragesimo anno, Acta Apostolicae Sedis XXIII (1931) 177–228.
