I DALIS

DIEVO ŠVIESA IR ŽMOGUS

TIKĖTI VISKUO, KĄ DIEVAS APREIŠKĖ

„Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje.“ (Jn 12, 46)

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.“ (Jn 3, 16–18)

§ 1. TIKĖJIMO SĄVOKA IR DALYKAS

Tikėjimo apibrėžimas

1. Katalikų tikėjimas yra Dievo suteiktoji dorybė, kuriai padedant mes laikome neabejotina tiesa visa tai, ką Dievas apreiškė ir kuo per savo Bažnyčią įsakė mums tikėti.

Čia turima galvoje ne tikėjimą apskritai, bet tik katalikų, t. y. tokį, koks mums reikalingas, kad įvykdytume savo uždavinį šiame pasaulyje ir pasiektume savo galutinį tikslą.

Apibrėžimo paaiškinimas

a) tikėti

2. Tikėti, vadinasi laikyti tiesa tai, ką kas nors kitas mums sako, ir dėl to, kad jis sako. Todėl tikėti Dievu yra laikyti tiesa tai, ką Dievas apreiškė, ir dėl to, kad Jis apreiškė.

Tikėti, kaip ir žinoti, reiškia laikyti tiesa kokį nors dalyką. Tikėjimas nuo žinojimo skiriasi tuo, kad žinodami mes laikome tiesa kokį nors dalyką dėl to, kad patys jį matome, patiriame ar suprantame, jog taip yra iš tikro, o tikėdami – kadangi mus laikyti tiesa kokį nors dalyką skatina jį pranešančio asmens liudijimas, autoritetas (kilnumas), nors mes patys ir nematome, nepatiriame ar nesuprantame to dalyko. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“, – sako šv. Paulius (Žyd 11, 1).

Kad tikėtume, nepakanka vien proto, bet reikia ir valios. Kadangi to dalyko, kuriuo tikime, nematome, nepatiriame ir nesuprantame, tad pats jo akivaizdumas, pati jo tiesa neskatina mūsų proto jį būtinai priimti ir pripažinti. Reikia, kad prisidėtų ir mūsų valia, paliepdama mūsų protui tą dalyką visgi priimti, pripažinti.

b) dorybė

3. Katalikų išpažįstamas tikėjimas yra dorybė, nes jis nėra vien trumpai trunkąs veiksmas (aktas), bet pastovi būsena, skatinanti ir įgalinanti mus nuolankiai priimti ir laikyti tiesa tai, ką Dievas yra apreiškęs.

Atskiras tikėjimo veiksmas (aktas) dar nesudaro dorybės. Bet jeigu sieloje tikėjimo dorybės dar nėra, jis į ją veda ir jai parengia.

c) Dievo suteiktoji

4. Katalikų tikėjimas yra Dievo suteikta, taigi antprigimtinė dorybė. Dievas ją duoda per Krikštą drauge su pašvenčiamąja malone.

Todėl šv. Paulius krikščionims sako: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“ (Ef 2, 8)

Kadangi, kaip jau minėta, tikėjimui reikia ir mūsų valios prisidėjimo, vadinasi, tikėjimas teikia mums nemažą nuopelną, o netikėjimas – didelę kaltę. Ne be reikalo Viešpats Jėzus sako: „Kas jį tiki (Dievo Sūnų), tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas.“ (Jn 3, 18) „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16)

d) laikoma neabejotina tiesa

5. Reikia laikyti neabejotina tiesa visa tai, ką Dievas apreiškė, nes Dievas, būdamas aukščiausioji Tiesa, negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti.

Todėl, jei žinome, kad Dievas kokią nors tiesą tikrai apreiškė, privalome ja tikėti, nors jos ir nesuprantame. Maža to, tikėti privalome netgi tvirčiau, nei patys tą dalyką matytume ir suprastume, nes mūsų juslės ir protas gali klysti ir, deja, neretai klysta, o Dievas yra visiškai neklystantis. „Jei priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis.“ (1 Jn 5, 9)

e) visa, ką Dievas apreiškė

6. Mūsų tikėjimas turi apimti visa tai, ką Dievas apreiškė mūsų išganymui nuo pat žmonių atsiradimo iki paskiausių laikų.

Kas vienas tiesas priimtų, o kitas atmestų, tas tikėtų ne Dievu, o tik pačiu savimi ir, aišku, tokio žmogaus tikėjimas būtų visiškai bevertis.

Pirmaisiais žmonių gyvenimo šimtmečiais ar tūkstantmečiais Dievas davė apreiškimų per patriarchus, po to, Senajame Testamente, per pranašus ir paskiausiai prabilo per savo Sūnų Jėzų Kristų bei Jo pasiuntinius, apaštalus. Mirus paskutiniam apaštalui viešasis Dievo Apreiškimas liovėsi ir jo niekuomet nebebus. Tiesa, Dievas kartais duoda apreiškimų ir dabar, bet tai privatūs apreiškimai, kurie, viena vertus, nieko naujo neįneša į Viešpaties Jėzaus duotą viešąjį Apreiškimą, kita vertus, ne visi žmonės yra įpareigoti jais tikėti.

f) įsako tikėti per savo Bažnyčią

7. Dievas įsako mums tikėti Jo apreikštosiomis tiesomis per savo įsteigtą Katalikų Bažnyčią.

Vadinasi, ne pats Dievas pasako kiekvienam atskiram žmogui, kuo jis turi tikėti, bet pavedė tai padaryti Viešpaties Jėzaus įsteigtai Katalikų Bažnyčiai. Jos pareiga skelbti apreikštąsias tiesas visoms tautoms iki pasaulio pabaigos, o visų tautų ir atskirų asmenų pareiga yra jas priimti ir jomis tikėti. Viešpats Jėzus yra aiškiai pasakęs apaštalams ir jų įpėdiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20) O apie atskirus asmenis ir tautas Jis yra pareiškęs: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16)

Dievo Apreiškimas yra reikalingas

8. Dievo Apreiškimas žmonėms buvo būtinai reikalingas, nes be jo jie būtų iš viso nieko nežinoję nei apie savo antprigimtinį galutinį tikslą, nei apie priemones, reikalingas jam pasiekti.

Jeigu galutinis žmonių tikslas būtų tik prigimtinis, tai ir tada Apreiškimas būtų buvęs jiems jei ir ne būtinai reikalingas, tai bent labai naudingas, kad jie galėtų lengviau, greičiau ir tiksliau sužinoti, ko reikia jam pasiekti. Juk matome, į kokias baisias klaidas, tiesiog į didžiausias nesąmones yra patekę pagonys, nepaisant to, kad jų prosenių proseniai buvo gavę vadinamąjį pirmykštį Apreiškimą, t. y. patriarchams duotąjį Apreiškimą. Ne veltui Šventajame Rašte sakoma: „Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje, ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka, bet kas ištyrė tai, kas yra danguje? Kas būtų sužinojęs tavo užmojį, jeigu tu nebūtum davęs išminties ir siuntęs savo šventosios dvasios iš aukštybių?“ (Išm 9, 16–17)

Dievas iš tikro davė Apreiškimą

9. Kad Dievas iš tikro buvo siuntęs patriarchus, pranašus, savo Sūnų Jėzų Kristų bei apaštalus suteikti žmonėms Apreiškimą, matyti iš to, kad:

a) jie visi, ypač Jėzus Kristus, įrodė savo pasiuntinystę nepaprastais gamtos ir žmogaus jėgas viršijančiais darbais – stebuklais ir pranašystėmis,

b) jų skelbtas mokslas yra neapsakomai aukštas, taurus, vedąs žmones į tikrąją laimę.

Kaip žmonėms buvo svarbu gauti Apreiškimą, taip ne mažiau svarbu buvo ir žinoti, kad Dievas tikrai jį davė. Vadinasi, reikėjo įrodymų, kad Dievas prabilo į žmones. Dievas jų ir suteikė, atlikdamas savo pasiuntinių skelbiamoms tiesoms patvirtinti tokius veiksmus, kokių nei gamtos, nei žmogaus prigimties jėgos padaryti negali, ir kurie aiškiai rodo, kad čia veikia pats visų daiktų Valdovas ir Viešpats. Tokie veiksmai yra stebuklai ir pranašystės. Jie neleidžia mums abejoti, kad Dievas kalbėjo žmonėms ir jiems pranešė, kuo jie turi tikėti ir kaip elgtis. Ne be reikalo Viešpats Jėzus liepė žydams iš nepaprastų Jo darbų spręsti apie Jo mokslo kilmę ir vertę, sakydamas: „O jeigu manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“ (Jn 10, 38)

Net jei Dievas ir nebūtų stebuklais bei pranašystėmis patvirtinęs, jog per patriarchus, pranašus ir Jėzų Kristų bei apaštalus davė žmonėms apreiškimų, jau vien jų skelbto mokslo aukštumas, taurumas, tobulumas liudyte liudytų, kad jo kilmė dieviška. Juk žmonės vien tik savo jėgomis anaiptol neįstengė prie jo priartėti, nors turėjo tam pakankamai laiko. Priešingai, amžiams bėgant, jie ne tik prie jo nepriartėjo, bet nuo jo nutolo, kaip tai įtikinamai rodo vargšų pagonių ir tų nelaimingų krikščionių, kurie nutraukė ryšius su krikščionybe, pavyzdys.

Stebuklų galimumas

10. Tai, kad stebuklai yra galimi, neigti ar abejoti negali nė vienas, pripažįstantis tikrojo Dievo buvimą.

Juk Dievas yra vienintelis pasaulio Kūrėjas, aukščiausiasis Valdovas ir Palaikytojas. Nuo Jo priklauso tiek visų kūrinių, tiek visų juose esančių įstatymų bei jėgų buvimas ir veikimas. Jis jokiu būdu nėra ir net negali būti tų įstatymų ar jėgų taip suvaržytas, jog negalėtų savo noru padaryti išimčių. Vien tas tegali neigti tų išimčių arba stebuklų galimumą, kas Dievo nepripažįsta arba, jeigu Jį ir pripažįsta, tai visai ne tokį, koks Jis iš tikrųjų yra. Tačiau nepripažinti Dievo ar manyti Jį esant kitokį yra didelė klaida ir paikybė (tai netrukus apžvelgsime plačiau).

Stebuklų neigėjų tvirtinimai

11. Nenorintys pripažinti stebuklų sako:

a) Mes dar nepažįstame visų gamtos įstatymų bei jėgų. Todėl tai, ką laikome stebuklu, gal kaip tik padaro tos mums nežinomos jėgos, ir nėra čia jokio stebuklo. Į tai atsakome: tiesa, kad visų gamtos jėgų nepažįstame ir galbūt niekada nepažinsime, bet mums pakanka žinoti, ko jos negali. O jos neabejotinai negali, Pavyzdžiui, atgaivinti tikrai numirusio ir jau pradėjusio gesti žmogaus kūno, vien tik ištarus žodžius: „Sakau tau, kelkis!“, arba ūmai nutildyti dūkstančią audrą žodžiu „Nurimk!“ Juk jeigu galėtų, tai numirėliai visada būtų taip atgaivinami ar audros nutildomos, bet mes puikiausiai žinome, kad taip nėra. Jeigu koks nors asmuo visgi yra tai padaręs, aišku, kad jis tai padarė ne gamtos jėgų, o daug aukštesnio už jas veiksnio galia.

b) Stebuklų neigėjai tvirtina, jog stebuklus, ypač nepaprastus išgydymus, galima paaiškinti hipnoze (tam tikru dirbtiniu užmigdymu) ir sugestija (įtaiga, įkalbėjimu). Į tai atsakome: hipnoze ir sugestija galima išgydyti tik kai kurias nervų pakrikimo ligas, bet jokiu būdu ne kurtiesiems grąžinti klausą, neregiams – regėjimą, luošiesiems – galią vaikščioti, nekalbant jau apie prikėlimą iš numirusių, audros nutildymą, didžiulės minios pavalgydinimą keliais duonos kepalaičiais.

c) Neigiantys stebuklus taip pat sako: jeigu stebuklai galimi, tai jų turėtų būti ir mūsų laikais. Į tai atsakome: stebuklai anaiptol nėra kokie kasdieniai reiškiniai, kad įvyktų bet kokiu metu, bet kurioje vietoje ir pagal kiekvieną pareikalavimą. Jei Dievas juos daro, tai turi kitą tikslą, nei patenkinti tuščią kieno nors smalsumą ar sulaužyti paiką užsispyrimą. Vis dėlto stebuklų būna ir mūsų laikais. Tai aiškiai matyti pirmiausia iš to, kad Bažnyčia kone kasmet kai kuriuos asmenis skelbia šventaisiais, t. y. juos kanonizuoja. Norint paskelbti ką nors šventuoju, be kitų sąlygų reikia, kad to asmens užtarimu būtų įvykę bent du stebuklai, ir tai kuo aiškiausi, neabejotini. Bažnyčia su nepaprastu atidumu bei kruopštumu viską ištiria ir tik tada, kai nebėra nė mažiausios abejonės, stebuklus pripažįsta. Kas tuo netiki, gali patikrinti Bažnyčios elgimosi būdą ir atitinkamus dokumentus, ir pažins tiesą. Bet, žinoma, daug lengviau ir patogiau yra iš anksto aklai tvirtinti, jog stebuklų nėra, negu nuoširdžiai patikrinti jų buvimą. Tačiau, užmerkdamas akis prieš tiesą, dar niekas tiesos nepažino ir nepažins. Ne veltui Viešpats Jėzus skundėsi, sakydamas: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mėgo tamsą nei šviesą.“ (Jn 3, 19)

Stebuklų buvimą mūsų laikais taip pat liudija ir Lurdo įvykiai. Ten per paskutiniuosius 20 metų (nuo 1920 iki 1940 m.)[4] gydytojų biure buvo užregistruota 190 išgijimų, kurie niekaip negali būti paaiškinti gamtos dėsniais. 12 990 gydytojų iš visų pasaulio kraštų juos tikrino ir pripažino neabejotiną jų stebuklingumą. Štai vienas iš jų: anglas Džonas Treinoras (John Traynor) per I pasaulinį karą buvo sunkiai sužeistas. 1914 metais šrapnelio kulka jam pramušė kaukolę, dvi kulkosvaidžio kulkos pervėrė krūtinę, o viena suardė dešiniojo peties sausgysles taip, jog jis visiškai nebegalėjo pajudinti rankos. Džonas buvo nugabentas į ligoninę, čia jam buvo padaryta kaukolės operacija. Tačiau nuo to jis ne tik nepasveiko, bet dar ėmė sirgti ir nuomariu. Taip tęsėsi keletą metų. 1920 m. sumanyta nauja operacija nuomariui pašalinti. Dėl to kaukolės kaule išpjauta apskrita trijų centimetrų skersmens skylė. Ji neužgijo, o ligonis, be kitų savo ligų, buvo dar ir beveik visiškai paralyžiuotas. Gydytojai jau nebeturėjo vilties, kad jis kada nors pasveiks, ir tik laukė jo mirties. 1923 m. vasarą Džonas buvo nugabentas į Lurdą. Čia liepos 25 dieną per palaiminimą Švč. Sakramentu, kuris teikiamas kiekvienam ligoniui, jis ūmai pasijuto visiškai sveikas. Paralyžius pranyko, nuomaris dingo kaip nebuvęs, ranką jis galėjo laisviausiai valdyti, kaukolės skylė pasidengė kaulu. Ir visa tai įvyko vienu akimirksniu, kai jis buvo laiminamas Švč. Sakramentu. Ar tai padarė gamtos jėgos? Ne! Jokiu būdu ne. Juk nekalbant jau apie ką kita, vienam kaukolės skylės padengimui kaulu reikėjo, žinovų tvirtinimu, apie pusantro gramo kalcio fosfato. O jo tiek nėra visame žmogaus kraujyje, ir turi praeiti dienų dienos, kol kūnas jo tiek pasigamina. Čia viskas įvyko staiga, lyg žaibui žybtelėjus, ir galutinai, nes jis išgijęs kuo sveikiausias grįžo namo ir liga nebepasikartojo. Tai tvirtai paliudyta daugelio patikimiausių dalyko žinovų, gydytojų, kurie ir prieš, ir po išgijimo Džoną Treinorą buvo gerai apžiūrėję.

Vadinasi, stebuklų netrūksta ir mūsų laikais, tik nereikia prieš juos užmerkti akių. Bet, deja, visada buvo ir dabar yra tokių, kurie daro viską, kad jų nematytų, arba jeigu jau negali nematyti, tai bent savaip juos iškreipia. Mat prietaringas įsitikinimas jiems brangesnis už akivaizdžiausią tiesą.

d) Galiausiai nenorintys pripažinti stebuklų sako, jog ir kitos religijos tvirtina esančios paremtos stebuklais. Todėl negalima, esą, žinoti, ar tik Katalikų Bažnyčios skelbiama religija yra vienintelė Dievo apreikštoji ir teisingoji. Į tai atsakome: tiesa, kad ir kai kurios kitos religijos sakosi esančios paremtos stebuklais. Bet ar tai tikri stebuklai? Tai tik tuščios pasakos ir aiškios nesąmonės, daugiau nieko. Štai, Pavyzdžiui, musulmonų religijos stebuklas. Iš Mahometo jo priešai pareikalavę, kad jis įrodytų savo pasiuntinystę kokiu nors stebuklu. Jis tuojau dieną pavertęs naktimi ir liepęs pasirodyti mėnuliui. Tas nusileidęs ant žemės ir visiems Mekos gyventojams paskelbęs, kad Mahometas tikrai yra Dievo siųstas. Mahometas tuojau perleidęs jį keletą kartų per savo rankovę, po to mėnulis pasidalijęs į dvi dalis, grįžęs į savo vietą padangėse ir vėl susijungęs. Argi toks stebuklas nėra nesąmonė? Taip, nes jis padaromas veikiant ne antgamtinėms jėgoms, o tik miklumu.

Budistai mini tokius savo religijos įkūrėjo Budos stebuklus: kovodamas su žalčių karaliumi, jis iš savęs išpūtęs galingą dūmų srovę; savo kūną pavertęs ugnimi; nubėgęs padangės skliautu iš Rytų į Vakarus. Argi visa tai ne vaikų pasakos?

Apie tariamuosius Indijos jogų stebuklus nėra ką nė kalbėti.

Pranašysčių galimumas

12. Apie pranašysčių galimumą reikia pasakyti tą patį, ką ir apie stebuklus.

Dievas, kuriam nėra nei praeities, nei ateities, bet visada tik dabartis, kuo geriausiai žino viską, kas tik kada nors bus, ir norėdamas gali tai pranešti žmonėms.

Dievo apreikštosios tiesos išliko iki mūsų laikų

13. Dievo apreikštosios tiesos išliko iki mūsų laikų Šventajame Rašte ir Tradicijoje[5].

Kadangi tai, kuo turime tikėti, mums reikia imti iš Šventojo Rašto ir Tradicijos, tad Šv. Raštas ir Tradicija vadinami tikėjimo šaltiniais.

[4] Georg Deubig, Glaube und Leben, p. 62.

[5] Autorius vartojo žodį „Padavimas“, tačiau nūdien labiau paplitęs ir priimtinesnis terminas yra Tradicija (kitaip: Apaštalinė  tradicija arba Šventoji Tradicija; nuo lotyniško žodžio „tradere“ ? „perduoti“).