DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

III. APIE LENGVĄJĄ NUODĖMĘ[51]

Sąvoka

1. Nuodėmė yra lengva tada, kai Dievo valiai nusikalstama nesvarbiame dalyke arba tada, kai nusikalstama svarbiame dalyke, bet neturint visiško proto pažinimo ar valios sutikimo.

Suprantama, jeigu visiškai trūksta proto pažinimo ar valios sutikimo, nuodėmės suvis nėra, nors ir padaroma priešingą Dievo valiai veiksmą.

Lengvųjų nuodėmių buvimas

2. Kad ne visos nuodėmės yra sunkios, aiškiai rodo:

a) Šv. Raštas;

Būtent jame vienos nuodėmės lyginamos su mažais, smulkiais dalykais, pavyzdžiui, su uodu, krislu, o kitos – su dideliais, stambiais, pavyzdžiui, su kupranugariu, rąstu. (Mt 23, 24; Lk 6, 41) Be to, apie vienas nuodėmes sakoma, kad jos pašalina iš dangaus karalystės (1 Kor 6, 9irkt.), o apie kitas, kad jas padaro ir teisieji, anaiptol nepaliaudami buvę teisūs. (Koh 7, 20; 1 Jn 1, 8irkt.)

b) mūsų protas;

Juk savaime aišku, jog, sakysime, pavogti menkavertį daiktą yra ne tas pat, kaip vertingą; arba kiek nepagarbiai atsiliepti apie žmogų ne tas pat, kaip jį užmušti ir t. t. Todėl šv. Augustinas sako: „Kas gi gali būti kvailesnio ir beprotiškesnio, kaip tvirtinti, jog lygiai nusidėjo tiek tas, kas kiek nesaikingai juokavo, tiek tas, kas tyčiomis padegė namą?“[52]

c) nuolatinis Bažnyčios mokslas.

Bažnyčia nuo pat savo gyvavimo pradžios skelbė, kad anaiptol ne visos nuodėmės yra lygios, kad šalia sunkiųjų taip pat yra ir lengvųjų. Kiekvieną kartą, kai tik atsirasdavo drįstančių šią tiesą neigti, ji juos griežtai pasmerkdavo. Taip ji padarė V šimtmetyje su pelagijonais, XV šimtmetyje su Viklifu, XVI su Liuteriu ir Kalvinu, XVIII su Bajumi.

Lengvosios nuodėmės padariniai

3. Nors lengvosios nuodėmės padariniai nėra tokie pragaištingi kaip sunkiosios, tačiau ir iš jos kyla labai daug blogio.

Visų pirma pasakytina, kad ji neatima ir nesumažina pašvenčiamosios malonės. Vadinasi, ji nenutraukia antprigimtinių žmogaus santykių su Dievu ir neatitraukia jo nuo galutinio tikslo. Tačiau:

a) susilpnina žmogaus širdyje Dievo meilę;

Kas dažnai lengvai nusideda, to širdyje Dievo meilė ilgainiui labai atvėsta, ir tas pasidaro vos ne vos drungnas. O tokiais bodisi Dievas, kaip tai yra aiškiai pasakęs Viešpats Jėzus, sakydamas: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apr 3, 15–16)

b) užtraukia kaltės ir bausmės būklę;

Taip yra dėl to, kad žmogus, padarydamas net ir lengvą nuodėmę, visgi Dievui nusikalsta, o teisingumas reikalauja atitinkamos bausmės už kaltę. Bausmė už mažąją nuodėmę yra tik laikina. Ją tenka atlikti arba šiame pasaulyje, arba skaistykloje, nebent ji būtų panaikinta atlaidais ar kitais gerais darbais.

c) pamažu veda į sunkiąją nuodėmę.

Tačiau ne ta prasme, tarsi daugelis lengvųjų nuodėmių sudarytų vieną sunkiąją, bet ta, kad kas yra pratęs būti Dievui neištikimas mažuose dalykuose, tam sunku išsilaikyti nenusikaltusiam ir dideliuose. Ne be reikalo išminčius pabrėžia: „Kas niekais laiko mažus dalykus, palengva pražus.“ (Sir 19, 1) O Viešpats Jėzus sako: „Kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose.“ (Lk 16, 10) Ir iš tikro pats gyvenimas rodo, kad didžiausių nedorybių pradžia dažniausiai būna menkutė.

Dvi pastabos

Prie to, kas pasakyta apie sunkiąją ir lengvąją nuodėmes, reikia pridėti šias dvi pastabas:

a) yra atvejų, kai labai nedoras veiksmas būna tik maža nuodėmė. Taip atsitinka kai:

a) tokį veiksmą darant, neturima visiško proto pažinimo ar visiško valios sutikimo;

b) esama klaidingo įsitikinimo, jog tai anaiptol ne sunki, bet tik lengva nuodėmė.

b) taip pat yra atvejų, kai tik truputį nedoras veiksmas būna sunki nuodėmė. Būtent:

a) kai esama klaidingo įsitikinimo, jog tai sunki nuodėmė, pavyzdžiui, kas pavogė menkavertį daiktą manydamas, jog tuo sunkiai nusideda, tas iš tikro sunkiai nusidėjo;

b) kai mažai nuodėmingu veiksmu sukeliamas didelis papiktininimas, pavyzdžiui, keikiamasi prie mažų vaikų;

c) kai darant mažą nuodėmę tyčia norima labai paniekinti įstatymą ar jo leidėją, pavyzdžiui, jei kas iš paniekos Bažnyčiai valgytų penktadienį truputį mėsos;

d) kai bendromis jėgomis įvykdoma didelė skriauda artimui, tai nors kiekvienas bendradarbis ir nedaug tos skriaudos padaro, vis tiek sunkiai nusideda. Pavyzdžiui, jei kelios dešimtys asmenų susitarę apvogtų svetimą sodą, tai nors kiekvienam iš jų ir ne po daug tektų pavogtų vaisių, tačiau kiekvienas sunkiai nusidėtų.


[51] Lengvąją arba mažąją nuodėmę kai kas vadina kasdienine ar atleistina nuodėme. Bet tai visiškai nevykę pavadinimai. Pavadinimas „kasdieninė nuodėmė“, viena, yra per daug vergiškas lenkiško pavadinimo „grzech powszedni“ vertimas. (Ir dar reikia pridurti, kad ir netikęs, nes „kasdieninis“ lenkiškai yra „codzienny“, o ne „powszedni“. „Powszedni“, išvertus į lietuvių kalbą, būtų „šiokiadieninis“, bet ne „kasdieninis“; plg., „dni šwięte i dni powszedne“ – „šventos dienos ir šiokios dienos“ arba šventadieniai ir šiokiadieniai.) Be to, pavadinimas „kasdieninė nuodėmė“ kažkaip nejučiomis sako, jog yra teisė ją kasdien daryti, nors tokios teisės jokiu būdu nėra. Galop lengvajai nuodėmei davus „kasdieninės“ pavadinimą, sunkiajai savaime peršasi „šventadieninės“ pavadinimas, kas, aišku, yra nesąmonė.

Pavadinimas „atleistina nuodėmė“ yra per daug vergiškas ir ne visai tinkamas lotyniško pavadinimo „peccatum veniale“ vertimas. (Ne visai tinkamas vertimas, nes lotynų žodis „veniale“ reiškia ne tą patį, ką lietuvių „atleistinas“.) Be to, jis savaime perša mintį, kad lengvajai nuodėmei priešinga sunkioji nuodėmė tarsi būtų neatleistina. O tai nėra tiesa, nes, kol žmogus gyvena šiame pasaulyje, kiekviena nuodėmė, vis tiek kokia ji bebūtų, yra atleistina.

Kaip teisingai pavadinti lengvąją nuodėmę, akivaizdžiai rodo pati mūsų žmonių kalba. Juk tėvas, kalbėdamas apie šiek tiek jam nusikaltusį sūnų, sako: „Jis man mažai nusikalto, lengvai nusikalto“, bet anaiptol ne: „Jis man atleistinai nusikalto, kasdieniniai nusikalto.“ Tad jeigu mažai ar lengvai nusikalto, tai ir kaltė maža arba lengva, o jokiu būdu ne „atleistina“ ar „kasdieninė“. Perkelkime šį žmonių tarpusavio santykių pavadinimą į jų santykius su Dievu ir turėsime kuo teisingiausią lengvosios arba mažosios nuodėmės pavadinimą. Pagaliau šis pavadinimas turi puikius atitikmenis ir lenkų bei lotynų kalbose, nes „mažoji nuodėmė“ lenkiškai yra „maly grzech“, o „lengvoji“ – lotyniškai „leve peccatum“.

[52] Augustinas, Epistola 104, c. 4, nr. 130.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku