§ 3. APIE KRIKŠČIONlŠKĄ MEILĘ SAU

Pareiga mylėti save

1. Liepdamas mylėti artimą, Viešpats Jėzus pareiškė: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Mk 12, 31) Taip meilę sau Jis paskyrė artimo meilės matu. Vadinasi, meilės sau Jis anaiptol neuždraudė, bet ją leido ir net netiesiogiai įsakė. Be to, visa tai, kas pasakyta apie pareigą mylėti artimą, turi reikšmės ir čia.

Meilė sau yra įgimta. Ją įdiegė Kūrėjas į mūsų prigimtį. Todėl savaime ji anaiptol nenuodėminga. Bet ji nėra nuopelnas amžinajam gyvenimui. Kad galėtų būti nuopelnu, ji turi buti antprigimtinė, t. y. krikščioniška.

Krikščioniškos meilės sau esmė

2. Krikščioniškos meilės sau esmę sudaro tai, kad mes:

a) ypač rūpinamės savo sielos išganymu;

b) savo kūną ir šio pasaulio gėrybes mylime antprigimtine meile.

Rūpinimasis sielos išganymu

3. Rūpintis savo sielos išganymu privalome pirmiausiai ir labiausiai, nes:

d) siela yra svarbiausias dalykas;

Ji sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą; ji atpirkta begalinės vertės kaina, Švč. Viešpaties Jėzaus Krauju; ji pašventinta įvairiomis Šventosios Dvasios malonėmis; ji savo prigimtimi yra nemirtinga; ji skirta per amžius džiaugtis Dievo regėjimu.

b) nuo jos išganymo priklauso visas mūsų likimas amžinybėje.

Jeigu ją išganome, esame viską laimėję, nežiūrint to, ką mums tektų šiame pasaulyje patirti ar iškentėti. O jeigu ne – viskas yra žuvę, nors ir aukščiausiai būtume iškilę čia, žemėje, ar daugiausiai visokių gėrybių prisikrovę. Ne be reikalo Viešpats Jėzus pabrėžia: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26)

Kaip rūpintis savo sielos išganymu

4. Savo sielos išganymu rūpinamės, kai:

a) stropiai vengiame nuodėmių ir į jas vedančių progų;

„Kurie daro nuodėmes ir nedorai elgiasi – yra didžiausi savo gyvasties priešai“, – sakoma Tobito knygoje. (Tob 12, 10) „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios ... Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“, – kalba apaštalas šv. Jonas. (1 Jn 3, 8–9)

b) atsitikus nelaimei nusidėti, nedelsiame tinkamai atgailauti už savo kaltę;

„Negaišuok grįžti pas Viešpatį, neatidėliok diena po dienos, nes staiga užklups tave Viešpaties pyktis ir bausmės metu pražūsi“, – įspėja išminčius. (Sir 5, 7)

c) atsidėję stengiamės daryti gerus darbus ir lavintis dorybėse.

„Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą ... Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę“, – ragina apaštalas šv. Petras. (2 Pt 1, 10–11)

Krikščioniška meilė savo kūnui

5. Savo kūną mylime krikščioniškai, kai jį mylime dėl to, kad jis yra:

a) sielos būstinė bei įrankis daryti geriems darbams;

b) Krikšto ir kitų sakramentų pašventintas bei amžinajai garbei ir laimei paskirtas.

Kūnas turi anaiptol ne kliudyti, bet padėti išganyti savo sielą. Kadangi jo geismai stipriai traukia mus į nuodėmes, privalome atsidėję jį valdyti, malšinti, tramdyti. „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką.“ (Rom 12, 1) „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“, – sako apaštalas šv. Paulius. (Gal 5, 24)

Krikščioniška šio pasaulio gėrybių meilė

6. Šio pasaulio gėrybių, kaip antai sveikatos, gero vardo, turtų ir kt., meilė yra krikščioniška, kai jas mylime dėl to, kad:

a) jas sukūrė ir mums davė Dievas;

b) jomis naudodamiesi, galime skleisti pagarbą Dievui, atlikinėti savo luomo pareigas, teikti pašalpą stokojantiems.

Reikia neužmiršti, kad šio pasaulio gėrybės anaiptol nėra mūsų tikslas, bet tik priemonės amžinajai laimei siekti. Todėl neturime pririšti prie jų savo širdies ir jomis naudotis privalome tik taip, kad įsigytume kuo daugiau nuopelnų amžinybei. „Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite širdimi prie jų“, – įspėja psalmininkas. (Ps 61, 11) Šv. Paulius savo mokiniui Timotiejui rašo: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu ... Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais.“ (1 Tim 6, 17–18)

Savimeilė

7. Krikščioniškos meilės sau priešingybė yra netvarkinga meilė sau arba savimeilė. Ji reiškiasi tuo, kad žmogus:

a) savo garbę ir valią iškelia aukščiau už Dievo garbę ir valią;

b) labiau rūpinasi savo kūnu ir šio pasaulio gėrybėmis nei sielos išganymu ir amžinaisiais dalykais;

c) ieško ir siekia sau naudos, neatsižvelgdamas į artimą ar net jį įskaudindamas bei nuskriausdamas.

Iškrypusi meilė sau arba savimeilė yra visų nedorybių versmė. Jai pasidavę žmonės, kaip sako šv. Paulius, yra: „savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. (2 Tim 3, 2–4) Todėl savaime suprantama, kad mes privalome visomis jėgomis kovoti su savimeile, ją iš savęs rauti, naikinti. Ne be reikalo Viešpats Jėzus taip griežtai pareiškė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.“ (Lk 9, 23–24)

Reikia pasakyti, kad krikščionių religija iš esmės yra meilės religija. Kol jos nebuvo, žmonės buvo vieni kitiems šalti, kieti, negailestingi, žiaurūs. Ne veltui šv. Paulius apie senovės pagonis sako: „Jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.“ (Rom 1, 29) Deja, ne kitokie yra ir dabartinių laikų pagonys. Kur tik krikščionių religija reikiamai įsigali ir persunkia žmonių sielas, ten įvyksta nuostabiausių darbų iš Dievo ir artimo meilės. Ryškų to pavyzdį teikia tobuliausiai krikščionybės dėsnius įgyvendinę asmenys, šventieji. Kur tik krikščionių religija persekiojama, naikinama ar išstumiama iš gyvenimo, ten į žmonių tarpusavio santykius tuojau grįžta neapykanta, rūstybė, kerštingumas, žiaurumas, žvėriškumas. Juk gerai žinome, kas vyko toje šalyje, kur krikščionių religija buvo paskelbta mitu (pasaka), ir kas tebevyksta toje, kur ji laikoma nuodais (opijumi liaudžiai svaiginti).

c) APIE DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ

Dešimties Dievo įsakymų turinys

1. Kaip mes turime vykdyti aukščiausiąjį Dievo ir artimo meilės įsakymą, pats Dievas nurodė dešimtyje savo įsakymų.

Taigi dešimt Dievo įsakymų yra ne kas kita, kaip tik platesnis aukščiausiojo įsakymo išvystymas bei smulkesnis jo paaiškinimas. Ne be reikalo Viešpats Jėzus apie dvilypį Dievo ir artimo meilės įsakymą yra pasakęs: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mt 22, 40)

Jų žodžiai

2. Dešimt Dievo įsakymų yra išreikšti šiais žodžiais:

1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

2. Netark savo Viešpaties Dievo vardo be reikalo.

3. Sekmadienį švęsk.

4. Gerbk savo tėvą ir motiną.

5. Nežudyk.

6. Nepaleistuvauk.

7. Nevok.

8. Nekalbėk netiesos.

9. Negeisk savo artimo moters.

10. Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo.

Jų saistymas

3. Nors dešimt Dievo įsakymų buvo duoti Senajame Testamente išrinktajai Dievo tautai, tačiau jie saisto ir krikščionis, ir apskritai visus žmones, nes:

a) Viešpats Jėzus aiškiai pasakė, kad Jis atėjo anaiptol ne jų panaikinti, bet tik nurodyti, kaip tobulai juos įvykdyti;

„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“, – kalbėjo Viešpats Jėzus Kalno pamoksle. (Mt 5, 17–18) O kai sykį vienas žmogus paklausė Jį: „Ką gero aš turiu daryti, kad laimėčiau amžinajį gyvenimą?“, Jis atsakė: „Jeigu nori eiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ O kai tas teiravosi: „Kurių?“, Viešpats Jėzus nurodė jam visus dešimt Dievo įsakymų.

b) jie iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tik prigimties įstatymo įsakymai, kuriuos Dievas įdiegė į kiekvieno žmogaus širdį.

Ne veltui šv. Paulius apie pagonis, kurie nėra gavę iš Dievo apreikštojo įstatymo bei įsakymų, sako: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“ (Rom 2, 14–15)

Nors dešimt Dievo įsakymų (arba, kaip graikiškai sakoma, – dekalogas), kaip į pačią žmonių prigimtį įdiegti, turi būti jiems ir taip žinomi, tačiau buvo labai naudinga, kad Dievas juos jiems apreikštų. Mat dėl gimtosios nuodėmės kiek aptemo žmonių protas, valia labiau palinko į pikta, ėmė galingai veikti geismai, ir pasidarė jiems sunku atskirti, kas darytina ir kas vengtina. Juk žinome, į kokią daugybę įvairių nukrypimų yra patekę pagonys ir patenka supagonėję krikščionys.

Motyvai, dėl ko turime jų laikytis

4. Ištikimai laikytis dešimties Dievo įsakymų mus ragina:

a) pagarba, meilė ir dėkingumas, kuriuos turime reikšti Dievui;

Juk tai geriausio, mus labiausiai mylinčio, mums viską duodančio Tėvo valia. Ji turi būti mums šventa. „Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ – griežtai pareiškė patriarchas Juozapas, kai buvo gundomas pasielgti priešingai šeštajam Dievo įsakymui. (Pr 39, 9)

b) amžino pasmerkimo baimė ir amžinos laimės viltis.

Nė vienas nenorime blogio, bet visi geidžiame sau kuo daugiau gėrio. Uolus Dievo įsakymų vykdymas kaip tik apsaugo mus nuo baisiausio, koks tik gali būti, blogio ir nupelno mums tokią laimę, kokios dabar neįstengiame nei suprasti, nei įsivaizduoti. Tad turime būti čia kuo didžiausi savanaudžiai.

Bet ir mūsų gerovė ar negerovė šiame pasaulyje labai priklauso nuo to, kaip laikomės tų įsakymų. Tik pagalvokime, kuo pavirstų mūsų gyvenimas, jei niekas nepaisytų, pavyzdžiui, ketvirtojo, penktojo, septintojo, aštuntojo Dievo įsakymų? Argi jis nebūtų tikras pragaras? Kita vertus, pasvarstykime, kaip būtų gera ir malonu gyventi žemėje, jei visi žmonės ištikimai laikytųsi visų Dievo įsakymų? Prie gerovės, savaime kylančios iš įsakymų vykdymo, Dievas, be abejo, pridėtų dar nemažą savo palaimą, ir ši žemė gal ir nebūtų rojus, bet tikrai nebebūtų ir tokių gausių ir karčių ašarų klonis, koks, deja, yra dabar.