DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. KRIKŠTO REIKALINGUMAS

Krikštas yra būtinas

1. Krikštas yra būtinai reikalingas sielos išganymui.

a) Tai aišku iš to, kas buvo pasakyta apie šio sakramento vaisius. Juk be jo nėra antprigimtinio sielos gyvenimo. Taip pat be jo žmogus negali pasiekti galutinio tikslo, kuris yra antprigimtinis.

b) Krikšto reikalingumą ypač pabrėžia Kristus ir Bažnyčia.

„Kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“, – sako Viešpats Jėzus (Jn 3, 5). Atgimti iš vandens, vadinasi pasikrikštyti. O siųsdamas apaštalus, Jis pareiškė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 18–19) „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) Tai vienas griežčiausių įsakymų žmonijai.

Bažnyčia savo įsakymų griežtumu neatsilieka nuo savo Steigėjo. Ji sako: „Tikrasis Krikštas, tos sakramentų durys ir pamatas, arba bent troškimo krikštas, yra būtinas visų išganymui.“[12] „Jei kas sakytų, kad Krikštas yra laisvai pasirenkamas, t. y. išganymui nebūtinas dalykas, tas tebūna ekskomunikuotas.“[13]

Tikrąjį Krikštą atstoja

2. Tikrąjį arba vandens Krikštą bent dalimi atstoja troškimo, kitaip sakant, ugnies krikštas, taip pat kraujo krikštas.

Troškimo krikštas yra tobulas iš Dievo meilės einąs gailestis su jame glūdinčiu ilgesiu tikrojo Krikšto, kurio, deja, negalima priimti dėl kokių nors išorinių kliūčių. Jei žmogus tobulai gailisi už savo nuodėmes ir yra pasiryžęs padaryti viską, ko tik Dievas iš jo reikalauja dėl išganymo, jis tam tikra prasme pasikrikštija savo meilės ugnimi. Dievas jo vidinį veiksmą, valios troškimą, priima kaip išorinį.

Troškimo krikštas naikina žmogaus sieloje gimtąją nuodėmę ir visas nors ir sunkiausias jo kaltes bei amžinąsias bausmes už jas, suteikdamas jai pašvenčiamąją malonę. Todėl išganymui šio krikšto pakanka. Bet jis neįspaudžia sieloje neišdildomos žymės, t. y. sakramentinio charakterio, ir neįgalina priimti kitų sakramentų. Jis taip pat ne visada atleidžia ir laikinąsias bausmes už nuodėmes. Jų atleidimas priklauso nuo Dievo gerumo ir nuo žmogaus sieloje esančios meilės Dievui gilumo.

Kraujo krikštas yra kankinio mirtis už Kristų. Kankinys irgi tam tikra prasme pasikrikštija už tikėjimą pralietu krauju. Kraujo krikštas, kaip moko Bažnyčia, atleidžia nuodėmes ir bausmes už jas, žmogų visiškai išteisina Dievo akyse, suteikdamas jo sielai pašvenčiamąją malonę. Todėl išganymui jo irgi pakanka. Tačiau jis neįspaudžia žmogaus sieloje neišdildomos žymės – sakramentinio charakterio.

Vadinasi, tiek troškimo, tiek kraujo krikštas tik dalinai pavaduoja tikrąjį arba vandens Krikštą.


[12] Codex iuris canonici (1917), c. 737.

[13] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 5.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku