§ 5. APIE BAŽNYČIOS SAVYBES
Bažnyčios savybės
1. Kadangi Viešpats Jėzus Bažnyčią įsteigė tam, kad žmonės per ją pasiektų amžinąją laimę, Jis suteikė jai ir savybes, kurios arba yra būtinos tam tikslui, arba savaime iš jo kyla. Savybės yra šios:
a) Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos;
b) ji neklysdama skelbia išganymui reikalingas tiesas;
c) tik per ją galima būti išganytam, arba, kitaip sakant, be jos nėra išganymo.
I. BAŽNYČIA GYVUOS IKI PASAULIO PABAIGOS
Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos
1. Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos, nes Viešpats Jėzus ją įsteigė visiems laikams ir aiškiai pasakė, kad niekas negalės jos sunaikinti.
Kaip žinome, Senasis Įstatymas buvo tik laikinas. Nors jis gyvavo ilgiau nei tūkstantį metų, bet turėjo būti ir iš tikro buvo pakeistas Naujuoju. Į jo vietą stojo Katalikų Bažnyčia. Dievas jos niekuomet nepakeis kokia kita žmonėms į amžinąją laimę vesti skirta įstaiga, nors nežinia, kiek tūkstančių metų liks iki pasaulio pabaigos. Juk aiškūs Viešpaties Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė, siųsdamas apaštalus skelbti Evangelijos: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) Pažadėdamas atsiųsti Šventąją Dvasią, Jis kalbėjo: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią.“ (Jn 14, 16–17) Taigi Dievas niekuomet nepanaikins Bažnyčios.
Nesunaikins jos nė kitos jėgos ar galybės, nors ir kažin kaip stengtųsi. Tai įsakmiai patvirtino Viešpats Jėzus, pareikšdamas, jog net patys pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18). Gyvendami besibaigiant jau antram tūkstančiui metų nuo Bažnyčios įsteigimo, mes aiškiai matome šių Viešpaties Jėzaus žodžių teisingumą. Juk kiek Bažnyčiai per tą laiką teko iškęsti žiauriausių persekiojimų, patirti visokių jos mokslo puolimų ir veiklos suvaržymų, kiek kartų jos priešai jau buvo iškasę jai duobę ir džiūgavo tuojau ją palaidosią, o ji laikosi, kaip besilaikiusi, nors aplink ją, Šventojo Rašto žodžiais tariant, ir ūžia vandenys, ir svyra karalystės, ir kalnai virsta į jūrų gilumas (Ps 45). Ir ji ne tik laikosi, bet taip pat be paliovos auga, plečiasi, apimdama kaskart vis daugiau žmonių, tarsi turėdama kuo palankiausias sąlygas tarpti. Šventosios Dvasios atėjimo dieną ji teturėjo vos apie tris tūkstančius narių, vadinasi, vos tiek, kiek vidutinė parapija; šiandien jos mokslą išpažįstančių yra jau virš keturių šimtų milijonų. Nors pati Bažnyčia neabejotinai gyvuos iki pasaulio pabaigos, tačiau niekas neužtikrino, kad jos mokslą išpažįstančios tautos visuomet bus jai ištikimos. Kaip rodo praeitis, daug jų yra iš jos pasitraukusių ir patekusių į visokias klaidas. Tai įvyko, be abejo, ne be jų pačių kaltės. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pasakęs nenorintiems Jo mokslo priimti žydams: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duoda vaisių.“ (Mt 21, 43) Todėl mums reikia neužmiršti šio šv. Pauliaus įspėjimo: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami.“ (Fil 2, 12) „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12)
Išvada
2. Iš to, kad Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos, savaime kyla išvada, jog ji visą laiką išbus iš esmės nepasikeitusi.
Juk jeigu ji iš esmės pasikeistų, tai nebebūtų ta pati, kurią Viešpats Jėzus įsteigė, arba, kitaip sakant, Viešpaties Jėzaus įsteigtoji paliautų gyvuoti, o jos vietoje atsirastų visai kita. Bet taip negali būti ir niekuomet nebus. Todėl Bažnyčios skelbiamas tikėjimo ir dorovės mokslas visuomet pasiliks toks pat, ir suvis veltui kai kas mano ar tikisi, kad jis kada nors pasikeis.
