DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

III. ATGAILOS SAKRAMENTO PRIĖMĖJAS

Kas gali priimti

1. Atgailos sakramentą gali priimti tik pakrikštytas ir nusidėjęs žmogus.

Tik Krikštas įgalina priimti kitus sakramentus. Kol žmogus nekrikštytas, tol nėra Bažnyčios narys, ir jos malonių lobynas jam uždarytas. O kol žmogus nėra nusidėjęs, tol Atgailos sakramentas jam nėra reikalingas, panašiai kaip nėra reikalingi vaistai, kol žmogus yra visiškai sveikas.

Sąlygos priėmėjui

2. Norįs priimti Atgailos sakramentą žmogus turi: a) prisiminti savo kaltes arba padaryti sąžinės patikrinimą; b) sužadinti už jas gailestį; c) pasiryžti ateityje nebenusidėti; d) išpažinti savo kaltes; e) už jas atsilyginti.

Prisiminti kaltes

3. Kadangi Atgailos sakramente žmogus turi pats save skųsti, todėl jis privalo gerai perkratyti savo sąžinę, kad žinotų ir atsimintų, kuo nusidėjo.

Šiam tikslui pravartu pirmiausia atsidusti į Dievą nuoširdžia malda, kad būtų galima gauti antprigimtinės šviesos. Paskui reikia atsidėjus peržiūrėti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, savo pareigas, suskaityti visus nusikaltimus bei suklydimus, kam nors padarytas skriaudas ar įžeidimus, taip pat ir apsileidimus, įvykdytus ne tik darbais, bet ir žodžiais ar mintimis.

Atliekant sąžinės patikrinimą, nėra reikalo imtis kokių ypatingų priemonių, sielotis ištisas valandas ar dienas, viską užsirašinėti. Pakanka, jei į sąžinės patikrinimą atkreipiama bent tiek dėmesio, kiek į kiekvieną kitą rimtą darbą.

Sąmoningai apleisti sąžinės patikrinimą ar atlikti jį tik labai paviršutiniškai, apgraibomis būtų neleistinas lengvabūdiškumas, dėl kurio pats sakramentas būtų paniekintas, todėl nevaisingas.

Gailėtis ir pasiryžti

4. Tikras ir nuoširdus gailestis yra gilus sielos nuliūdimas ir skausmas dėl įvykdytų nuodėmių, taip pat didelis pasibjaurėjimas jomis, susijęs su pasiryžimu daugiau jų nebedaryti.

Tikras ir nuoširdus gailestis visada susijęs su pasiryžimu taisytis. Jei žmogus tikrai gailisi, jis ne tik liūdi, graužiasi ir kenčia, bet taip pat ryžtasi vengti naujų nusikaltimų. Skausmas ir pasibjaurėjimas apima dabartį ir praeitį, pasiryžimas – ateitį. Nėra nuoširdaus gailesčio, jei nėra nusigręžimo nuo nuodėmių.

Dvejopas gailestis

5. Gailestis už nuodėmes gali būti tobulas ir netobulas. Gailestis yra tobulas, kai kyla iš meilės Dievui ir iš širdies, kūdikiškai mylinčios Dievą kaip gerą tėvą. Nuoširdžiai atgailaujantis žmogus liūdi ir graužiasi, kad savo darbais Dievą įžeidė, parodė Jam nedėkingumą, todėl visomis jėgomis stengiasi Jį permaldauti ir atsilyginti už savo kaltes.

Gailestis yra netobulas, kai kyla iš baimės, kai žmogus liūdi ir sielojasi, kad teisingasis Dievas baus jį amžinomis ir laikinomis bausmėmis. Tai ne kūdikiškai Dievą mylinčios širdies susigraužimas, bet labiau vergiškumas ir baimė.

Tobulas gailestis ir Atgailos sakramentas

6. Tobulas gailestis net ir sunkiai nusidėjusį žmogų Dievo akyse nuteisina ir be Atgailos sakramento.

„Nedorėlio nedorumas jo nepražudys, kai jis sudrįš iš savo nedorumo“, – pabrėžia pranašas (Ez 33, 12). Tikrasis žmogaus atsivertimas visada susijęs su tobulu gailesčiu. Viešpats Jėzus apibūdina šią tiesą dar aiškiau, sakydamas: „Jei kas mane myli, ... mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14, 23) Arba vėl, tobulame gailestyje paskendusiai Marijai Magdalenai Jis sako: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ (Lk 7, 47)

Meilė Dievui pasižymi ta savybe, kad ji negali būti drauge su sunkia nuodėme, kaip šviesa su tamsa. Įsigalint žmogaus sieloje meilei, joje nyksta sunki nuodėmė. Tačiau Kristaus įstatyme tobulas gailestis turi jungtis su Atgailos sakramentu arba bent su jo troškimu. Vadinasi, ir tobuliausiai besigailįs žmogus privalo išpažinti savo nuodėmes, jei tik yra galima. Jei tai neįmanoma, žmogus privalo bent trokšti tai padaryti atsiradus pirmai progai. Išpažinties troškimas jau glūdi pačiame tobulame gailestyje, nes jei žmogus nuoširdžiai myli Dievą ir graužiasi Jį įžeidęs, jis tikrai trokšta panaudoti visas Dievo nustatytas priemones nuodėmėms atleisti. O tokia priemonė yra Atgailos sakramentas.

Netobulas gailestis ir Atgaila

7. Nors netobulas gailestis neturi sunkią nuodėmę naikinančios galios, tačiau Atgailos sakramentui jo pakanka.

Ir netobulas gailestis nukreipia žmogų nuo kūrinių ir suveda jį į santykį su Dievu, jo sielai suteikia Dievo meilės spindulių. Tai be galo svarbu.

Atgailos sakramentas tada deda savo veiksmingą antspaudą ir atleidžia nuodėmes, nors jos būtų ir sunkiausios. Žmogus, ateidamas prie klausyklos, kartais dar nesiveržia prie Dievo meilės kupina širdimi, bet pasitraukia nuo jos jau pilnas ryškiai suliepsnojusios tobulos meilės Dievui. Taip netobulas gailestis pasidaro tobulas.

Šią tiesą aiškiai patvirtina Bažnyčia, griežtai pasmerkdama jai priešingą nuomonę.[81]

Tikrai gailėtis

8. Atgailos sakramentui nepakanka vien jausmų, nors ir gražiausių žodžių, taip pat viešai matomų ir graudžių ašarų, bet reikia, kad prie to prisidėtų ir valia, kad žmogus savo valios jėga pasmerktų nuodėmes, nuo jų nusigręžtų, pasiryžtų daugiau jų nebedaryti.

Be abejo pakilūs jausmai turi savo vertę. Gera, jei jie lydi žmogų prie klausyklos, bet jie nėra esminis dalykas Atgailai, ir žmogus ne visada gali juos sužadinti. Taip pat naudinga yra kalbėti gailesčio aktus, pasrūti ašaromis, bet ir to nepakanka. Būtina, kad tiek jausmus, tiek žodžius, tiek pačias ašaras paremtų valia. Gailestis tik tuomet yra tikras, kai jame dalyvauja žmogaus valia, kai jis valingai ir tvirtai pasiryžta nutraukti ryšius su nuodėme ir su tuo, kas į ją veda.

Antprigimtiniai motyvai

9. Atgailos sakramentui neužtenka tik prigimtinio, reikia antprigimtinio gailesčio.

Nepakanka gailėtis tik dėl to, kad nuodėmė nesiderina su protinga žmogaus prigimtimi, kad ji kenkia jo vardui, garbei ar sveikatai, bet reikia grįsti gailestį antprigimtiniais, t. y. tikėjimo nurodomais motyvais. Tokie motyvai yra nuodėmės, kaip Dievo įžeidimo, nedėkingumo, nepaklusimo, tiesiog Dievo paniekinimo bjaurumas, taip pat ir amžinųjų bausmių baimė.

Visuotinis gailestis

10. Gailestis ir kartu su juo einąs pasiryžimas privalo apimti visas sunkias ir dar neatleistas nuodėmes.

Nė viena sunki nuodėmė negali būti atleista be gailesčio. Be to, sunkiųjų nuodėmių negalima atskirti, nes jos atleidžiamos arba visos kartu, arba nė viena. Todėl reikia gailėtis už visas sunkiąsias ir dar neatleistas nuodėmes, neišskiriant nė tų, kurios tuo tarpu pamirštos, vadinasi, už visas atsimenamas ir neatsimenamas sunkiąsias nuodėmes. Savaime suprantama, nėra reikalo gailėtis už kiekvieną sunkiąją nuodėmę atskirai, bet užtenka, jei gailimasi už visas bendrai.

Visai kitaip yra su mažosiomis nuodėmėmis. Jos gali būti atleistos nepriklausomai nuo kitų. Jos sudaro tik nebūtiną išpažinties medžiagą. Tad naudinga, bet nėra būtina, jas visas išpažinti ir apgailėti.

Gailestis prieš išrišimą

11. Yra būtina sužadinti gailestį pirmiau, negu kunigas duoda išrišimą.

Nuodėmių atleidimą žmogus gauna tik tada, kai yra pasirengęs. Bet jis nėra pasirengęs, kol savo nuodėmių nėra apgailėjęs. Todėl nereikia atidėlioti gailesčio žadinimo iki pat išrišimo, nes tos trumpos akimirkos, kai kunigas kalba išrišimo žodžius, gali nepakakti sužadinti tikram gailesčiui. Todėl, kas atideda gailestį iki pat išrišimo, tam iškyla pavojus blogai priimti Atgailos sakramentą. Taip daryti neleistina.

Išpažinti nuodėmes

12. Pareigą išpažinti nuodėmes uždėjo pats Kristus jau minėtais žodžiais: „Kam nuodėmes atleisite, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23)

Kunigo galia nuodėmes atleisti ar jas sulaikyti, kaip jau minėta, yra teisminio pobūdžio. Kunigas, prieš darydamas sprendimą, turi susipažinti su kaltinamąja medžiaga. O tai neįmanoma be nuodėmių išpažinimo.

Be to, galia atleisti nuodėmes susijusi su bausmės pritaikymu. Pasmerkti, o juo labiau ką nors nubausti neleistina, kol neištiriama kaltinamoji medžiaga. Nėra kito būdo ją pažinti, kaip nuodėmių išpažinimas. Juk nuodėmės yra kiekvieno žmogaus sąžinės dalykas. Jas sunku, tiesiog neįmanoma išskaityti iš veido ar kurių nors kitų išorinių ženklų.

Todėl visai pagrįstai Tridento Susirinkimas, aiškindamas Kristaus žodžius, pabrėžia, kad nuodėmių išpažinimą įvedė Kristus, ir kad jis paties Dievo įsakymu būtinas visiems sunkiai po Krikšto nusidėjusiems, ir negalėtų laikyti savęs kataliku tas, kas drįstų tvirtinti, jog slaptoji išpažintis nesiderina su Kristaus palikimu ar įsakymu, bet yra tik žmonių išgalvota.[82]

Išpažinti nuoširdžiai

13. Išpažintis yra savęs apskundimas. Todėl išpažįstant nuodėmes reikia būti nuoširdžiam, nieko svarbesnio nenutylėti ir nieko nereikalingo nepridėti.

Sąmoningai ką nors svarbesnio nutylėti ar pridėti būtų ne vien sunkus nusikaltimas tiesai, bet ir neleistinas sakramento įžeidimas ir bjauri šventvagystė. Tuo tarpu atvira ir nuoširdi išpažintis pašalina visus abejojimus, teikia daug jaukios paguodos, vidinio pasitenkinimo ir šiaip dvasinės naudos. Be abejo, išpažinti kaltes nėra lengva. Tai žmogų pažemina ir sugėdina. Bet prie klausyklos privalo veikti kiti dėsniai. Čia išpažįstama ne šiaip žmogui, bet kunigui, kuris užima vietą paties Kristaus, pareiškusio, jog tas, „kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14). Kristui žinomos visos žmogaus sąžinės paslaptys, tad, jas atveriant išpažintyje, nėra nė mažiausio pagrindo varžytis ar gėdytis, juo labiau ką nors nutylėti ar perdėti.

Išpažinti slaptai

14. Nuodėmės išpažįstamos slaptai, niekam, be kunigo, negirdint ir nenujaučiant.

Tai visiškai atitinka pačią išpažinties esmę ir Kristaus nustatymą. Išpažintyje žmogus atskleidžia giliausias savo sąžinės paslaptis. Todėl iš jo būtų reikalaujama per daug, jei jis turėtų atidengti tas paslaptis viešai. Viešpats Jėzus įsakė nuodėmes išpažinti, bet neliepė to daryti viešai.

Taip pat neprivaloma išpažinti per vertėją, jei kartais nuodėmklausis nesupranta kalbos. Tokia išpažintis būtų bent dalinai vieša. Jei nėra galimybės susikalbėti su nuodėmklausiu, pakanka savo kaltes išreikšti ženklais, kaip daro nebyliai.[83]

Tiesa, senovėje be slaptos išpažinties kai kada buvo naudojama ir viešoji. Tačiau ji būdavo tik tais atvejais, kai reikėdavo išpažinti visuomenei jau žinomas nuodėmes. Už tokias nuodėmes paprastai būdavo skiriamos ir viešosios atgailos. Šiais laikais tiek viešosios išpažintys, tiek atgailos jau yra išnykusios. Išliko vien slapta arba ausinė išpažintis.

Išpažinti žodžiais

15. Nors nuodėmes galima išpažinti ir kitokiais būdais, bet nuo seno ir visur Bažnyčioje yra įsigalėjęs paprotys naudoti tik žodinę išpažintį.

Nutolti nuo šio papročio leidžiama tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kai ligonis negali kalbėti ar kai išpažintį atlieka nebylys ir pan. Tokiais atvejais naudojamasi įvairiais žodžius atstojančiais ženklais, sakysime, galvos palenkimu, rankų mostais, raštu ir t. t.

Išpažinti visas nuodėmes

16. Per išpažintį reikia pasisakyti visas sunkiąsias ir dar tiesiogiai neatleistas nuodėmes; taip pat būtina bent apytikriai nurodyti nuodėmių skaičių ir jų rūšį keičiančias aplinkybes.

Išpažintis nebūtų išsami, jei kas sąmoningai nutylėtų vieną ar kitą sunkiąją nuodėmę, sumažintų jų skaičių, nuslėptų kurią nors svarbią aplinkybę, pavyzdžiui, sumažintų pasisavinto turto vertę, nepasakytų, kad buvo nusidėta šeštajam Dievo įsakymui su giminėmis ar su susituokusiais asmenimis ir t. t.

Neprivaloma išpažinti mažųjų nuodėmių. Juk jos, kaip jau sakyta, nesudaro būtinos išpažinčiai medžiagos. Taip pat neprivaloma išpažinti ir tų nuodėmių, kurių sunkumu ar buvimu rimtai abejojama. Abejotina nuodėmė nėra sunki nuodėmė. Todėl ją išpažinti tik patariama, bet neįpareigojama. Dėl sąžinės auklėjimo dera pasakyti turimas abejones.

Nuo geros išpažinties atpalaiduoja fizinis ar moralinis negalėjimas išpažinti.

Geros išpažinties fiziškai dažnai negali atlikti sunkiai sergantys, o juo labiau merdintys ligoniai, nebyliai, kurtieji, nesuprantys nuodėmklausio kalbos, neturintys laiko, pavyzdžiui, vykstantys į kautynes kariai, jūroje skęstantys keleiviai, žūvantys degančiame name, savo nuodėmių nepajėgiantys atsiminti ar jų nesuprantantys asmenys ir pan. Visų nuodėmių kartais moraliai negali išpažinti tie, kurie iš to numato turėsią didelių nemalonumų ar nuostolių. Bet gėdos jausmas anaiptol nėra pakankama priežastis išpažintį atlikti neišsamiai.

Visi tie, kurie atliko išpažintį neišsamiai, privalo ją, atsiradus pirmai progai, papildyti.

Bloga išpažintis

17. Išpažintis yra bloga, kai:

a) penitentas ją atlieka be reikiamo sąžinės patikrinimo;

b) ją atlieka be nuoširdaus gailesčio ir pasiryžimo;

c) sąmoningai nutyli bent vieną sunkią nuodėmę, nebent būtų kokia pateisinama priežastis, šį kartą atleidžianti nuo išsamios išpažinties, sumažina sunkiųjų nuodėmių skaičių, nuslepia jų rūšį keičiančias aplinkybes;

d) nuodėmklausis neturi reikiamos jurisdikcijos, iškreipia išrišimo formą ar nesupranta penitento svarbiame dalyke.

Dažnai gana sunku nuspręsti, ar išpažintis buvo gera, ar ne. Tokiais atvejais labai svarbu savo abejones bei neaiškumus išdėstyti nuodėmklausiui ir taikytis prie jo nurodymų bei patarimų.

Tada reikia pakartoti ne tik blogai atliktą išpažintį, bet ir visas kitas, įvykusias po jos, nes ne tik blogai atliktoji, bet ir visos po jos buvusios yra negeros. Išpažintį kartojant, reikia pasisakyti ne vien tik nutylėtas ar pridengtas nuodėmes, bet ir tas, kurios buvo išpažintos, nes ir jos nėra atleistos. Taip pat pasisakytinos visos po negeros išpažinties priimtos Komunijos, nes ir jos yra negerai priimtos. Jei yra buvusi pateisinama priežastis, atleidžianti nuo išsamios išpažinties, tada užtenka išpažinti tik nepasakytą nuodėmę.

Visuotinė išpažintis

18. Visuotine išpažintimi vadinamas ilgesnio laiko ar net viso gyvenimo išpažinčių atnaujinimas.

Ši išpažintis kai kuriems yra būtina, o kai kuriems tik naudinga. Ji būtina tiems, kurie tikrai žino, kad viena ar kita jų išpažintis buvo atlikta blogai.

Ji naudinga tiems, kurie atlieka misijas, rekolekcijas, rengiasi naujam luomui, pavyzdžiui, vienuoliniams įžadams, kunigo šventimams, santuokai ir pan. Ji labai naudinga ir tiems, kurie rimtai nori taisyti savo gyvenimą ar yra mirties pavojuje.

Dėl visuotinės išpažinties būtinumo ar naudingumo naudinga pasitarti su nuodėmklausiu ir laikytis jo nurodymų. Neretai pasitaiko, kad ši išpažintis ne tik nieko gero neduoda, bet net pakenkia. Taip dažniausiai būna baugesnės sąžinės asmenims.

Dažna išpažintis

19. Kadangi Atgailos sakramentas ne vien atleidžia nuodėmes, bet teikia apsčiai įvairių kitų malonių, todėl dera naudotis juo ne tik tuomet, kai sąžinę slegia sunkios nuodėmės, bet ir kitais atvejais.

Gražių progų dažnesnei išpažinčiai teikia įvairios metuose pasitaikančios šventės, jubiliejai, vardo bei gimimo metinės sukaktuvės ir pan. Gerbtinas ir labai palaikytinas yra paprotys atlikinėti išpažintį bent kartą per mėnesį ar net kas antrą savaitę. Dažna išpažintis ir šv. Komunija palengvina gauti Bažnyčios teikiamus atlaidus, kuriems paprastai reikalinga atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Ji taip pat gera priemonė dvasiniam gyvenimui ugdyti.

Bent trokšti atsilyginti

20. Priimant Atgailos sakramentą, nuodėmklausis privalo paskirti, o penitentas priimti sakramentinę atgailą.

Senovėje Atgailos sakramento proga būdavo skiriamos daug sunkesnės, dažnai viešosios atgailos. Šiais laikais jas dažniausiai sudaro tik paprastos maldos, išmaldos, bažnyčios aplankymas, pasninkas, kokia nors maldinga kelionė ir pan. Jei nusidedant buvo padaryta kam nors medžiaginė ar moralinė skriauda, penitentas įpareigojamas ją pagal galimybes atitaisyti, pavyzdžiui, grąžinti pasisavintą svetimą daiktą, atlyginti nuostolius, atšaukti paskleistą melą ir t. t.

Penitentas privalo priimti skiriamą atgailą. Tai esminė sakramento dalis. Jei jis savo valia skiriamos atgailos nepriimtų, t. y. neketintų jos įvykdyti, pats sakramentas būtų priimtas blogai.

Kai penitentas nurodytos atgailos neatlieka, jo išpažintis yra gera, bet jis padaro naują nuodėmę, ypač kai atgaila yra svarbi. Tuomet jis sulaužo duotąjį pažadą, būtiną sakramento pilnumui. Todėl kai penitentas nujaučia, kad skiriamą atgailą bus sunku ar neįmanoma atlikti, turi atvirai pasakyti nuodėmklausiui ir paprašyti ją pakeisti kita. Jei po išpažinties susidaro tokios sąlygos, jog sakramentinę atgailą yra sunku, ar visai neįmanoma atlikti, penitentas privalo pasakyti tai per kitą išpažintį ir paprašyti nuodėmklausį ją pakeisti.

Sakramentinės atgailos nauda

21. Sakramentine atgaila ne tik atsilyginama už nuodėmes. Ji teikia ir laikinųjų bausmių atleidimą.

Atgailos sakramentas atleidžia amžinąją bausmę, bet laikinosios bausmės dažniausiai pasilieka. Jas žmogus turi atlikti arba čia, žemėje, darydamas įvairius atgailos darbus, arba privalės atkentėti skaistykloje.

Nuodėmklausio skirta atgaila yra vienas iš Kristaus ir Jo Bažnyčios palaimintų atgailos darbų. Ji naikina bent tam tikrą Dievui priimtiną laikinųjų bausmių dalį. Ne be reikalo Tridento Susirinkimas įspėja, kad nebūtų katalikų bendruomenės nariu tas, kuris teigtų, kad nuodėmklausio Atgailos sakramente paskirtoji atgaila neatleidžia žmogui laikinųjų bausmių už nuodėmes.[84]

Kad sakramentinė atgaila atleistų laikinąsias bausmes už nuodėmes, ją reikia atlikti turint pašvenčiamąją malonę.

Žmogus, padarydamas sunkią nuodėmę, užtrenkia sau duris į bet kokius antgamtinio gyvenimo nuopelnus. Būdamas sunkiai nusidėjęs, jis atlieka Atgailos sakramento uždėtą pareigą, jei sakramentinę atgailą įvykdo, bet jos vaisių – laikinųjų bausmių atleidimo, negauna. Taip yra dėl to, kad laikinoji bausmė negali būti atleista be nuodėmės ir be amžinosios bausmės atleidimo.


[81] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 49.

[82] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 5 ir 6.

[83] Codex iuris canonici (1917), c. 903; S. Officium, 1633 m. vasario 28 d.

[84] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 8 ir 15.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku