DEVINTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS
„Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą“
Skyriaus turinys
Devintas Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius moko, kad:
a) žmonėms vesti į amžinąją laimę Viešpaties Jėzus įsteigė Bažnyčią;
b) Bažnyčios nariai yra dvasiniu būdu susiję vieni su kitais ir taip pat su palaimintaisias danguje bei skaistykloje kenčiančiomis vėlėmis.
§ 1. BAŽNYČIOS ĮSTEIGIMAS IR PASKIRTIS
I. BAŽNYČIOS ĮSTEIGIMAS
Viešpats Jėzus įsteigia Bažnyčią
1. Viešpats Jėzus Bažnyčią įsteigė tuo būdu, kad savo viešojo gyvenimo pradžioje išsirinko iš savo klausytojų būrio dvylika asmenų, kuriuos pavadino apaštalais, juos trejus metus ypač atsidėjęs rengė, suteikė jiems savo galią ir pavedė mokyti bei krikštyti visus žmones, pakrikštytuosius pašvęsti kitomis priemonėmis ir, vadovaujant šv. Petrui, valdyti.
„Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) „Iš tikrųjų, sakau jums, ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. ... Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 21–23) „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 18–20) Tai vis Viešpaties Jėzaus žodžiai apaštalams ir apie apaštalus.
Krikščionių bendruomenių atsiradimas
2. Vykdydami savo dieviškojo Mokytojo valią, apaštalai, vos gavę Šventąją Dvasią, tuojau visose šalyse ėmė skelbti išganymo mokslą, krikštyti įtikėjusius ir burti apie save pakrikštytuosius. Taip įvairiose vietose atsirado tikinčiųjų bendruomenės, kurias valdė patys apaštalai.
Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje taip pasakojama apie krikščionių bendruomenės atsiradimą Jeruzalėje ir pirmąsias jos gyvenimo dienas: „Tie žodžiai [apaštalo Petro] verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės ... Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“ (Apd 2, 37–42) O Samarijoje: „Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. Patikėję Pilypu, skelbiančiu gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys. Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią.“ (Apd 8, 5; 12; 14-15)
Kaip aiškiai matyti iš Apaštalų darbų knygos bei apaštalų laiškų, apaštalai ne tik mokė ir krikštijo žmones, bet juos ir valdė. Jie davė jiems įsakymus, leido įstatymus, grasino neklusniesiems, teisė ir baudė nusikaltusius, pašalindami juos iš bendruomenės, o atgailaujančius priimdavo atgal (Apd 15, 28 ir kt.; 1 Kor 5, 5 ir kt.; 1 Tim 1, 20; 2 Kor 2, 10).
Bendruomenių valdymas
3. Kai krikščionių bendruomenių pagausėjo, apaštalai šventino vyskupus ir skyrė juos valdyti naujai atsiradusias bendruomenes, suteikdami jiems galią šventinti naujus bendruomenių vyresniuosius.
„Kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję“, – pasakojama Apaštalų darbų knygoje apie šventuosius Paulių ir Barnabą (Apd 14, 23). Šv. Paulius taip rašo savo mokiniui, Kretos vyskupui Titui: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų.“ (Tit 1, 5)
Vyresniųjų vardu buvo vadinami bendruomenių viršininkai, nesvarbu ar jie buvo vyskupai, ar kunigai. Tačiau tie, kurie, kaip apaštalų įpėdiniai, turėjo teisę valdyti tam tikras sritis ir galią šventinti kitus, gana greitai gavo vyskupo vardą.
Bendruomenių sąsaja
4. Atskiros tikinčiųjų bendruomenės buvo glaudžiai tarp savęs susijusios, nes jų nariai išpažino tą patį tikėjimą, naudojosi tais pačiais sakramentais ir sudarė vieną didelę draugiją, kurios vyriausiasis valdytojas buvo apaštalas šv. Petras.
Tai aiškiai matyti iš to, kas pasakojama Apaštalų darbų knygoje apie iškilusį labai opų klausimą: ar krikščionys privalo laikytis Mozės įstatymo, ar ne. Čia kiekviena bendruomenė pasielgė anaiptol ne savaip, bet pasiuntė savo atstovus į Jeruzalę, kur, vadovaujant šv. Petrui, tas klausimas buvo galutinai išspręstas. Sprendimas buvo pasiųstas visoms bendruomenėms, ir jos visos jam pakluso (Apd 15, 1–32).
Katalikų Bažnyčia
5. Ši didelė to paties vyriausiojo valdytojo valdoma krikščionių draugija ilgainiui gavo visuotinės arba Kataliką Bažnyčios vardą.
Žodžiu „visuotinė“ pareiškiama, kad Viešpaties Jėzaus įsteigtoji ir apaštalų įgyvendintoji Bažnyčia turi vienyti visus žmones, nežiūrint tautos, kalbos ar kūno spalvos. Kadangi žodis „visuotinis“ graikų kalboje yra „katholikos“, todėl Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia dažniausiai vadinama Katalikų Bažnyčia.
Žodžiu „bažnyčia“[35] mes, kaip ir kitos tautos, vadiname du skirtingus dalykus: a) namą, kuriame laikomos viešosios pamaldos; b) krikščionių, išpažįstančių tą patį tikėjimą, priimančių tuos pačius sakramentus ir klausančių tos pačios vyriausios valdžios, draugiją. Žodį „bažnyčia“ vartojadami šia antrąja prasme, rašome jį didžiąja raide. Tai darome, pirma, iš pagarbos tai draugijai, kuri veda mus į amžinąją laimę; antra, tam, kad būtų galima lengviau atskirti, kurią bažnyčią turime galvoje.
[35] Žodis „bažnyčia“ yra ne lietuviškas, o lenkiškas. Išvertus į lietuvių kalbą būtų „dievinė“, nes „Dievas“ lenkiškai „Bog“. (Jis padarytas panašiai kaip „okiennica“ (langinė) iš „okno“ (langas), „chrzcielnica“ (krikštinė) iš „chrzest“ (krikštas) ir t. t.). Deja, savo žodžio pavadinti bažnyčiai neturime. Bet tai ne tik mūsų vienų neturtas. Ir kitos tautos verčiasi skoliniais. Skirtumas tarp jų ir mūsų tik toks, kad jos pasisavinusios graikų ar lotynų žodžius, o mes – lenkų. Slaviškosios ir germaniškosios tautos bažnyčiai pavadinti yra paėmusios ir savaip perdirbusios graikų žodį „kyriakós o?kos“ – Viešpaties (namas) o romaniškosios – „ecclesia“ – susirinkimas, sambūris. Todėl bažnyčią rusai, serbai, bulgarai vadina „cerkov“, vokiečiai – „Kirche“, anglai – „church “, švedai – „kyrka“; italai: – „chiesa“, prancūzai – „église“, ispanai – „iglesia“. Įbrukusieji mums savo žodį „bożnica“, lenkai bažnyčią vadina „kościół“ iš lotynų kalbos žodžio „castellum“, reiškiančio pilaitę, stovyklą. J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas 4-oje Naujojo Testamento laidoje (1949 m.) mėgina vartoti žodį „eklezija“. Bet jis mums dar visiškai svetimas. Kur kas žinomesni mums yra iš graikų kalbos žodžio „kyriakós“ kilusieji žodžiai „cerkvė“ ir „kirkė“. Tiktai juos vartojame ne katalikų bažnyčiai vadinti, bet „cerkvę“ – stačiatikių, o „kirkę“ – protestantų. Todėl noromis nenoromis tenka mums kol kas pasilikti prie žodžio „bažnyčia“.
