V. APIE PAGUNDAS
Pagundos sąvoka
1. Kada veikia viena ar kita nuodėmes skatinanti priežastis, tada mumyse kyla pagundų.
Pagunda yra valios skatinimas nusidėti.
Pagunda – ne nuodėmė
2. Pati pagunda, nors būtų kuo bjauriausia, anaiptol dar nėra nuodėmė. Nuodėmė yra tik pritarimas pagundai.
Kad lengviau tai suprastume, žvilgterėkime į tai, kaip kyla pagunda. Pirmiausiai atsiranda nedoras siūlymas. Jį sudaro koks nors nedoras vaizdas ar nedora mintis. Tas siūlymas nėra nuodėmė, nes jis atsiranda savaime, ir mūsų valia jame nedalyvauja. Jam veikiant dažniausiai kyla tam tikras juslinis malonumas. Ir čia dar ne nuodėmė, nes tas malonumas irgi pats savaime kyla iš nedoro siūlymo. Kada mūsų protas pastebi nedorą siūlymą bei tą malonumą, mūsų valia gali arba jam pritarti, arba ne. Jeigu pritaria, padaro nuodėmę, jeigu ne – nuodėmės nėra.
Taigi jausti pagundas anaiptol dar nėra nuodėmė, nuodėmė – joms pritarti.
Privaloma vengti pagundų
3. Nors pagundos anaiptol dar ne nuodėmės, tačiau jų privaloma vengti.
Kas, neturėdamas svarbios priežasties, nevengia pagundų, tas parodo mėgstąs blogį ir už tai yra kaltas, nes blogio ne tik negalima daryti ar mėgti, bet juo reikia kuo labiausiai bjaurėtis ir saugotis. Jei dėl svarbios priežasties patenkama pagundų pavojun, tada reikia vadovautis geru tikslu ir nepritarti kylančioms pagundoms. Čia dera prisiminti tai, kas šios knygos pradžioje pasakyta apie veiksmą su gera ir bloga pasekme (p. 280).
Pareiga kovoti su pagundomis
4. Kad būtų galima išvengti nuodėmių, reikia kovoti su pagundomis. Ši pareiga yra tuo svarbesnė, kuo didesnės būna pagundos.
Ir nesunku suprasti kodėl. Juk kas nori pasiekti tikslą, tas turi norėti ir reikalingų jam siekti priemonių. Be pasipriešinimo, be kovos neįmanoma išvengti to, į ką pagundos traukia. Tad kova čia būtina. Jeigu dar gali būti svarbi priežastis, leidžianti patekti į pagundų pavojų, tai nėra ir negali būti jokios priežasties, leidžiančios su pagundomis nekovoti, joms nesipriešinti.
Kaip kovoti su pagundomis
5. Kad kova su pagundomis vyktų lengviau ir sėkmingiau, reikia:
a) prieš kylant pagundoms, budėti ir prašyti Dievą pagalbos;
Budėti, t. y. niekada ir niekur neužmiršti, kad gali būti pagundų, ir joms tuojau pasipriešinti, kai tik jos kyla. Argi ne taip daro per karą geras karys?
Reikia prašyti Dievą pagalbos prieš pagundas ne visą laiką, nes tai neįmanoma. Pakanka, jei rytą melsdamiesi nuoširdžiai kalbame „Tėve mūsų“ maldos žodžius: „Ir neleisk musų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, o per dieną, bent retkarčiais, tais ar panašiais žodžiais atsidūstame į Dievą.
Reikalą budėti ir melstis nurodė pats Jėzus, apaštalams tardamas: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ (Mt 26, 41)
b) kai kyla pagundos, reikia joms pasipriešinti greitai, griežtai ir veikliai;
Greitai, vadinasi, nė trupučio nedelsiant. Bet koks pasipriešinimo atidėliojimas sustiprina pagundą ir pasunkina kovą su ja. Čia yra panašiai kaip su piktžolėmis: kuo jaunesnės, tuo lengviau jas išrauti.
Griežtai, t. y. nesileidžiant į jokias derybas su pagunda ir juo labiau su ja nežaidžiant. Silpnas, neryžtingas pasipriešinimas jau yra dalinis sutikimas su pagunda, kuris savaime veda į visišką pasidavimą jai.
Veikliai, vadinasi, imantis tam tikrų veiksmų pagundai nugalėti. Tie veiksmai gali būti dvejopi: arba tiesioginiai priešingi pagundai, arba, nors jai nepriešingi, bet su ja neturintys nieko bendra. Pavyzdžiui, jei pagunda kyla prieš tikėjimą, tai tiesioginis jai priešingas veiksmas yra sužadinti tikėjimo aktą, o nieko bendra su ja neturįs veiksmas yra pradėti skaityti knygą, spręsti uždavinį, dirbti darbą ir pan., žodžiu, nukreipti savo dėmesį kur kitur. Geriau yra imtis tiesioginių priešingų pagundai veiksmų. Tik skaistybės srityje naudingesni ir sėkmingesni nieko bendra su pagunda neturintys veiksmai. Mat pagunda čia kelia ir tam tikrus kūno jausmus, tad kuo mažiau duodama laiko jiems įsigalėti, tuo geriau. O taip yra tada, kai pajutus pagundą tuojau pasistengiama nukreipti dėmesį kur kitur, t. y. pabėgama nuo pagundos.
c) pasibaigus pagundai, jei ji buvo nugalėta, bent trumpai padėkoti už tai Dievui.
Juk dėl Jo malonės nesuklupome kilus pagundai. Ne be reikalo šv. Paulius sako: „Ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo.“ (2 Kor 3, 5) „Dievo malone esu, kas esu.“ (1 Kor 15, 10)
Jeigu pagunda mus nugalėjo ir mes nupuolėme, reikia kuo greičiau stengtis sužadinti nuoširdų gailestį ir tvirtai ryžtis daugiau nebenusidėti.
Jokiu būdu nereikia nusiminti dėl nupuolimo, nes iš to nėra jokios naudos. Gailestį už padarytą nuodėmę reikia žadinti nedelsiant, kad jos purvas neįsisunktų į sielos gelmes. Juk parpuolęs į purvyną protingas žmogus anaiptol nesivolioja jame, bet kuo skubiau keliasi ir krato nuo savęs purvus.
Dėkodami Dievui už nugalėtą pagundą ir tuojau žadindami gailestį už mus nugalėjusią pagundą, mes įsigyjame nemažos jėgos kovai su ateityje kilsiančiomis pagundomis. Kokiu būdu? Tokiu, kad padėka už gautą pagalbą yra užsitikrinimas gauti ją vėl ateityje, o gailestis už padarytą nuodėmę ir pasiryžimas jos vengti yra valios sustiprinimas būsimai kovai su pagunda.
