DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

III. SUTVIRTINIMO TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS

Teikėjas

1. Teikti Sutvirtinimo sakramentą yra vyskupo teisė ir pareiga.

Tai paprastasis jo teikėjas. Tridento Susirinkimas nustato: „Jei kas sakytų, kad paprastasis Sutvirtinimo teikėjas nėra vien vyskupas, bet ir kiekvienas kunigas, tas tebūna ekskomunikuotas.“[28] Šią nuostatą patvirtina ir Bažnyčios Teisynas, nurodydamas: „Paprastasis Sutvirtinimo teikėjas tėra vien vyskupas.“[29]

Tik ypatingais atvejais Šv. Sostas įgalioja ir kunigą teikti Sutvirtinimą. Pavyzdžiui, misijų kraštuose tokius įgaliojimus turi apaštališkieji prefektai, nors jie ir nėra vyskupai. Tokius įgaliojimus turi ir klebonas, kai tikintysis yra mirties pavojuje. Vadinasi, Sutvirtinimo tikrumui vyskupo šventimai nėra būtini.

Priėmėjas

2. Sutvirtinimą gali priimti kiekvienas tikintysis, kuris jau yra gavęs Krikštą ir dar nėra sutvirtintas.

Sutvirtinimo priėmėjas turi būti pakrikštytas. Tai būtina sąlyga šio sakramento tikrumui. Juk tik Krikštas įgalina priimti kitus sakramentus. Priėmėjas neturi būti sutvirtintas, nes šis sakramentas yra nekartojamas. Jei Sutvirtinimą priima jau atėjęs į protą žmogus, jis privalo turėti intenciją jį priimti. Joks sakramentas negali būti kam nors primestas. Tų, kurie dar nėra atėję į protą, taip pat bepročių ar sąmonės netekusių ligonių intenciją papildo Bažnyčia.

Sąlygos vaisingumui

3. Kad Sutvirtinimas būtų vaisingas, jo priėmėjas privalo turėti pašvenčiamąją malonę, o jei jau yra subrendęs, turi būti pakankamai susipažinęs su šiuo sakramentu ir su tikėjimo tiesomis.

Tai aiškūs Bažnyčios įstatymų reikalavimai.[30] Jų priežastys suprantamos. Juk Sutvirtinimas yra sakramentas gyviesiems. Todėl jo priėmėjas turi būti dvasiškai gyvas, t. y. jis privalo turėti pašvenčiamąją malonę. Be to, jis uždeda žmogui pareigą nesigėdyti savo tikėjimo, drąsiai ir viešai jį išpažinti, o esant reikalui ginti aukojant už jį ir savo gyvybę. Šiam tikslui reikia, kad žmogus būtų susipažinęs su šiuo sakramentu ir su tikėjimo tiesomis.

Pageidautina, kad Sutvirtinimas būtų priimamas apie septintuosius gyvenimo metus. Išimtys daromos tuomet, kai gresia mirties pavojus arba jei kitos priežastys verčia jį paankstinti.

Iki XII amžiaus visoje Katalikų Bažnyčioje Sutvirtinimas buvo teikiamas mažiems vaikams ir jungiamas su Krikštu. Rytų apeigų Bažnyčioje tai daroma daugelyje vietų ir dabar, bet Vakarų apeigų Bažnyčioje nuo to jau nutolta. Bažnyčia nori, kad šį sakramentą priimantieji būtų giliau susipažinę su tikėjimo tiesomis. Kuriais atvejais galima teikti Sutvirtinimą nesulaukusiam septynerių metų, sprendžia vyskupas.[31]

Jei prieš Sutvirtinimą buvo sunkiai nusidėta, prieš priimant jį reikia atlikti išpažintį. Prieš Sutvirtinimą nėra būtina priimti šv. Komuniją, bet kas ją priima, elgiasi labai pagirtinai.

Atgailos ir Eucharistijos sakramentai yra sėkmingiausia priemonė pašvenčiamajai malonei užsitikrinti. Susilaikyti prieš Sutvirtinimą nuo valgymo ar gėrimo nėra reikalinga.


[28] Tridento Susirinkimas, sess. VII.

[29] Codex iuris canonici (1917), c. 782.

[30] Codex iuris canonici (1917), c. 786.

[31] Codex iuris canonici (1917), c. 788.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku