II. MELSTIS YRA BŪTINA
Išganytojo pavyzdys
1. Melstis mus skatina Viešpats Jėzus savo pavyzdžiu.
Viešpats Jėzus meldėsi visą savo gyvenimą. Jis meldėsi gyvendamas Nazarete drauge su Juozapu ir Marija. Šv. Šeimos gyvenimas buvo nuolatinė malda. Prieš pradėdamas viešąjį gyvenimą, Viešpats Jėzus pasitraukė į dykumą, ten meldėsi, mąstė ir pasninkavo 40 dienų ir naktų (Mt 4, 1–10). Viešajame gyvenime Jis nuolat bendravo su savo dangiškuoju Tėvu maldoje. Ypač Jis meldėsi prieš bet kuriuos svarbesnius įvykius. Pavyzdžiui, prieš išsirinkdamas apaštalus Jis kiaurą naktį meldėsi pats vienas ant kalno (Lk 6, 12). Tokių naktų, be abejo, Jo gyvenime buvo daug. Malda Viešpats Jėzus pradėjo ir baigė savo kančią. Jis meldėsi per Paskutinę vakarienę, Alyvų sode, kelyje į Golgotos kalną ir ant kryžiaus. Paskutiniai Jo žodžiai ant kryžiaus buvo: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23, 46) Viešpaties Jėzaus pavyzdys daug pasako apie maldos vertę ir pareigą nuolat melstis.
Maldos formulė
2. Viešpats Jėzus ne tik pats daug ir dažnai meldėsi, bet visiems savo sekėjams paliko gražiausią maldos formulę (Mt 6, 9–13). Tai visiems gerai žinoma Viešpaties malda arba „Tėve mūsų“. Ji nuostabiai gražiai apima visą mūsų gyvenimą.
Įsakymas melstis
3. Viešpats Jėzus mums įsakė melstis. Savo įsakymą Jis kartodavo dažnai.
„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.“ (Mt 7, 7–11) Tai vis Viešpaties Jėzaus žodžiai, skirti maldai. Jais ne tik įsakoma, bet ir nurodoma, kaip melstis.
Bažnyčia liepia melstis
4. Bažnyčia retai kurią kitą pareigą apibūdina taip ryškiai, kaip maldos pareigą.
Ji ragina tėvus, kad jie mokytų melstis savo vaikus. Ji moko melstis visus savo narius. Jos liturgijoje pilna gražiausių maldų. Ji pati daug meldžiasi už savo ganomuosius. Meldžiasi kiekvienose šv. Mišiose ir šiaip apeigose. Kadangi jai pavesta tvarkyti visą religinį gyvenimą, čia jos pastangos ir nurodymai yra labai svarbūs.
Žmogaus gerovė reikalauja maldos
5. Malda duoda žmogui daug naudos. Bendravimas maldoje su Dievu taurina žmogaus mintis ir jausmus, yra graži priemonė pagarbinti Dievui, Jį permaldauti, Jam padėkoti, išprašyti visa, ko tik reikia žmogaus kūnui ir sielai. Visa tai žmogui yra be galo naudinga ir svarbu.
Nemandagūs ir neišauklėti yra vaikai, kurie ryte ir vakare nepasveikina savo tėvų, jiems nepadėkoja už gaunamas iš jų gėrybes, jų neatsiprašo, kai juos įžeidžia, neatskleidžia jiems visų savo minčių. Menki ir nesąmoningi yra tie katalikai, kurie nesimeldžia ryte ir vakare, neatlieka savo religinių pareigų šventadieniais. Tokie katalikai ne tik daug ką praranda, bet neatlieka ir savo religinių pareigų Dievui.
Šventųjų pavyzdžiai
6. Melstis mus skatina šventieji.
Jie tai daro savo pavyzdžiu ir žodžiais. Šventieji vaikščiojo įvairiais keliais. Vieni auklėjo šeimas, kiti skelbė Dievo žodį, dar kiti vertėsi mokslu, slaugė ligonius, dirbo jaunuomenės auklėjimo įstaigose ir pan. Tačiau tarp jų nebuvo nė vieno, kuris nebūtų daug ir nuoširdžiai meldęsis. Malda ne tik netrukdė jiems dirbti, bet buvo giliausios išminties, pasiaukojimo ir jėgų šaltinis. Šv. Alfonsas Liguoris sako: „Dangaus šventieji tapo laimingi, nes meldėsi, o pasmerktieji pražuvo, nes nesimeldė.“
Kada melstis
7. Reikia melstis, kaip yra pasakęs Kristus, nuolat. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ (Lk 18, 1)
Reikia melstis ryte ir vakare, prieš valgį ir po valgio, ryte, vidurdienį ir vakare skambant varpams. Reikia melstis dalyvaujant bažnyčioje pamaldose ir atliekant savo religines pareigas. Ypač privalu melstis esant pagundoms, gyvenimo sunkumams, pavojams. Dievas šiais atvejais yra geriausias padėjėjas. Šv. Paulius sako: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.“ (1 Tim 2, 8) „Be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.“ (1 Tes 5, 17–18) „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“ (Kol 3, 17) Tai padaroma, jei kiekvienas darbas paaukojamas Dievui.
Už ką melstis
8. Reikia melstis už save, už savo ateitį, prašant, kad Dievas laimintų ateities planus; taip pat reikia melstis už kitus, tiek gyvuosius, tiek ir mirusiuosius.
Reikia melstis už save, nes malda kiekvienam yra daugelio malonių šaltinis. O kuriam tų malonių nereikia?! Ką mes gyvenime galėsime padaryti, jei Dievas nelaimins mūsų žingsnių?! Viešpaties psalmininkas mus įspėja, sakydamas: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargas. Tuščia jums anksti keltis ir eiti vėlai gulti.“ (Ps 127, 1–2)
Reikia melstis už kitus: už savo geradarius ir draugus. Turime melstis net už savo priešus. „Melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5, 44–45) Turime melstis už tuos, kurie dirba ir aukojasi dėl mūsų gerovės, už pasaulietinės ir bažnytinės vyriausybės vadovus, už visą Bažnyčią ir žmoniją. „Melskitės taip pat ir už mus, – sako šv. Paulius, – kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį, dėl kurio aš kalinamas, kad sugebėčiau ją atskleisti taip, kaip privalau ją išsakyti.“ (Kol 4, 3)
Reikia daug melstis už savo tautą ir tėvynę. Tas skaudus išbandymas, kuris ištiko mūsų tėvynę ir mus visus, nėra atsitiktinis, bet Dievo leistas ir numatytas. Todėl turime daug ir dažnai melstis, kad greičiau pasibaigtų skaudaus išbandymo dienos ir galėtume grįžti į savo tėvynę ir pradėti jos atstatymo darbą. „Mus į laisvą tėvynę sugrąžinti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!“
Pagaliau turime melstis už mirusiuosius, nes jiems labiausiai reikia mūsų maldų. Gyvieji dar patys gali įsigyti įvairių nuopelnų, bet mirusiesiems nuopelnų dienos jau yra pasibaigusios. Visos jų viltys nukreiptos į mus. Todėl nevalia jų užmiršti. Čia, žemėje, jie gal padėjo mums. Dabar mes turime jiems padėti. Viena sėkmingiausių priemonių šiam tikslui yra malda. Todėl melskimės už juos dažnai ir daug.
