DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. IŠORINIS IR VIEŠASIS DIEVO GARBINIMAS

Išorinio Dievo garbinimo sąvoka

1. Išoriškai Dievą garbinime tada, kai savo širdyse puoselėjamas pagarbos Dievui mintis ir jausmus išreiškiame tam tikrais regimais veiksmais. Tokie veiksmai yra bendra malda, dalyvavimas pamaldose, sakramentų ir sakramentalijų priėmimas, Bažnyčios nustatytų apeigų atlikimas, pavyzdžiui, žegnojimasis, priklaupimas, galvos palenkimas, mušimasis į krūtinę ir kt.

Išorinio Dievo garbinimo reikalingumas

2. Šalia vidinio Dievo garbinimo taip pat yra reikalingas ir išorinis dėl to, kad:

a) iš Dievo kyla ir Dievui priklauso ne tik mūsų siela, bet ir kūnas. Todėl ir savo kūnu turime tai atitinkamai išpažinti;

b) tikras, nuoširdus vidinis Dievo garbinimas iš esmės yra linkęs pasireikšti taip pat išoriniu būdu;

Tokia yra mūsų prigimtis, jog ką išgyvename sieloje, tuojau tai išreiškiame kokiu nors išoriniu būdu, pavyzdžiui, nuliūdimą – verkdami, skausmą – dejuodami, džiaugsmą – juokdamiesi ir t. t. Todėl jei nuoširdžiai gerbiame ir garbiname Dievą, turime tai išreikšti atitinkamais išoriniais veiksmais.

c) išoriniai Dievo garbinimo veiksmai padeda mums sužadinti ir palaikyti vidinį Dievo garbinimą;

Tai yra mūsų prigimties ypatybė, kad kūno veiksmai savaime kelia mums atitinkamas mintis ir jausmus. Sakysime, atsiklaupus, pagarbiai sudėjus rankas, palenkus galvą, nejučiomis atsiranda pamaldumo jausmas. Ir atvirkščiai, patogiai atsisėdus, rankas susikišus į kišenes, ėmus dairytis į visas puses, turėtas pamaldumo jausmas savaime pranyksta.

d) išoriniu būdu garbindami Dievą, mes duodame gražų pavyzdį kitiems;

O tai yra viena iš svarbių mūsų pareigų. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 16)

e) Dievas nori, kad mes Jį garbintume taip pat išoriniu būdu.

Kaip matyti iš Šv. Rašto, jau pirmieji žmonės reiškė Dievui pagarbą ir garbę taip pat išoriniais veiksmais. Pavyzdžiui, Adomo ir Ievos sūnūs, Kainas ir Abelis, degino Dievui aukas. Juodu tai darė, be abejo, savo tėvų pamokyti, o gal ir pačiam Dievui nurodžius. Šv. Rašte sakoma, kad Abelio auka Dievui patiko. Vėliau pats Dievas per Mozę įsakė savo išrinktajai tautai atlikinėti daug įvairių išorinio Jo garbinimo veiksmų. Viešpats Jėzus anaiptol jų neneigė. Tai matyti iš to, kad Jis pats uoliai dalyvavo Senojo Testamento viešosiose pamaldose ir kad savo paskelbtame Naujajame Testamente įsteigė šv. sakramentus ir šv. Mišių Auką. Tik Jam labai nepatiko, kad daug kas iš išrinktosios tautos vaikų ir samariečių visą dėmesį buvo nukreipę vien į išorinį Dievo garbinimą, o vidinio ir esminio suvis nepaisė. Todėl Jis ir pabrėžė pastarojo svarbą: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jn 4, 24)

Viešojo Dievo garbinimo reikalingumas

3. Dievas yra ne tik atskirų asmenų, bet ir žmonių visuomenės bei valstybių Viešpats. Todėl ir jos privalo Jį pripažinti, išpažinti ir Jam nusilenkti. Tai padaro Jį viešai garbindamos.

Savaime suprantama, jog, neteikdamos Jam garbės, jos sunkiai nusikalsta ir už tai turės skaudžiai atsakyti.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku