AŠTUNTASIS DIEVO ĮSAKYMAS

„Nekalbėk netiesos!“

Aštuntojo Dievo įsakymo turinys

Aštuntasis Dievo įsakymas pirmiausia draudžia bet kokį melą, o paskui visa tai, kuo galima pakenkti artimo garbei ar geram vardui. Jis liepia kalbėti tiesą ir tinkamai rūpintis artimo bei savo garbe ir geru vardu.

I. APIE NUODĖMES TIESAI

Nuodėmės tiesai

1. Tiesai nusidedama melu, veidmainyste ir paslapčių išdavimu.

Kai meluojama ar veidmainiaujama, nusikalstama tiesai tuo, kad ji nepasakoma ten, kur ją reikia pasakyti; o kai išduodama paslaptis – tuo, kad ji pasakoma ten, kur jos nereikia pasakyti.

Melas

2. Melas yra sąmoningas netiesos sakymas.

Sakoma: sąmoningas netiesos sakymas, vadinasi, tikrai žinant, jog tai netiesa. Jeigu nežinoma, kad tai, ką kalbama, yra netiesa, bet manoma, jog tai tiesa, yra ne melas, o klaida.

Jo rūšys

3. Melas būna trejopas:

a) žalingas melas;

Tai toks melas, kuriuo norima padaryti ir dažniausiai padaroma artimui ką blogo, pavyzdžiui, neteisingai liudijama prieš jį teisme, jis apšmeižiamas ir t. t.

b) naudingas melas;

Jis yra tada, kai juo siekiama ko nors gero sau ar artimui, pavyzdžiui, išsipainioti iš kokio keblumo, neteisingu liudijimu padėti teisiamam artimui ir pan.

c) juokavimo melas.

Jis yra tada, kai pasakojami nebūti dalykai tam, kad klausytojai turėtų iš to malonumo. Toks pasakojimas yra tikras melas tik tuomet, kai norima kitus suklaidinti ir jie tikrai suklaidinami.

Jo nedorumas

4. Kiekvienas melas yra nuodėmė, nesvarbu, kokiu tikslu būtų meluojama ar kokios būtų to pasekmės, nes jis prieštarauja:

a) Dievo tiesakalbystei, kuri turi būti mums pavyzdys;

b) tikslui, kuriam Dievas mums davė kalbos dovaną;

c) žmonių tarpusavio santykiams.

Todėl Šv. Rašte jis ne kartą pasmerktas. Pavyzdžiui, Išminties knygoje pasakyta: „Meluojanti burna sunaikina sielą“ (Išm 1, 11), Patarlių knygoje: „Melagingos lūpos yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.“ (Pat 12, 22) „Nebemeluokite vienas kitam!“ – įspėja apaštalas (Kol 3, 9) ir t. t.

Bet ne kiekvienas melas yra sunki nuodėmė. Juokavimo melas beveik visada būna tik maža nuodėmė. Naudingas melas – labai dažnai nedidelė nuodėmė. Žalingo melo nedorumas priklauso nuo to, kokia padaroma artimui žala: jei didelė – sunki nuodėmė, jei ne – tik maža. Ir juo labiau meluojant nuskriaudžiama artimą, tuo melas būna didesnė nuodėmė. Teisme tiek naudingas, tiek žalingas melas yra beveik visada pripažįstamas kaip sunki kaltė. Juo labiau, jei meluojama po priesaikos. Tada įvykdomas baisus neteisingos arba kreivos priesaikos nusikaltimas.

Tiesos nepasakymas

5. Nors niekada nėra leista meluoti, tačiau taip pat neprivaloma ir kiekvienam pasakyti visą mums žinomą tiesą. Todėl kartais ją galime nuslėpti pavartodami neaiškius žodžius ar posakius. Kad taip galėtume elgtis, reikia:

a) kad klausiantysis neturėtų teisės reikalauti, kad jam atvirai pasakytume visą tiesą;

b) kad turėtume neabejotiną teisę nepasakyti tiesos;

c) kad klausiantysis nepatirtų dėl to nuostolio.

Tokiu atveju klausiančiajam reikia pasakoti anaiptol ne kokius nebūtus dalykus, bet tik pareikšti: nežinau, nenumanau, negaliu pasakyti ir pan.

Veidmainystė

6. Veidmainystė yra tada, kai dedamasi geresniu ir ypač pamaldesniu negu iš tikro esama, ir norima tuo laimėti kitų pagyrimą. Veidmainystė dažniausiai būna sunki nuodėmė, nes:

a) ja labai bjaurisi Dievas;

Juk Dievas aiškiausiai žino slapčiausias žmogaus sielos gelmes ir tikrą kiekvieno vertę. Todėl Jam itin šlykštūs tie, kurie, būdami širdyje nedori, už tai neatgailauja, bet apsimeta esą dori, neprivalantys atgailauti ir net verti pagyrimo. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“ (Mt 23, 27–28)

b) ji labai kenkia pačiam žmogui, nes:

a) niekais paverčia geriausius jo darbus;

Tokie darbai neturi jokios reikšmės amžinajam gyvenimui, kaip yra aiškiai pasakęs Viešpats Jėzus: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.“ (Mt 6, 1)

b) užkerta jam kelią į atgailą.

Juk dėl ko atgailaus veidmainis, jei jis nenori turėti reikiamo nuolankumo ir nuoširdumo. Todėl, kaip matome iš Evangelijų, net įtikinamiausi Viešpaties Jėzaus žodžiai, didžiausi stebuklai ir aiškiausi perspėjimai neįstengė paveikti veidmainystėje surambėjusių Rašto žinovų bei fariziejų.

Paslapties sąvoka ir rūšys

7. Paslaptis yra dalykas, kurio negalima išpasakoti kitiems. Be sakramentinės (išpažinties), paslaptis yra trejopa: natūralioji, pažadėtoji ir pavestoji.

Natūralioji yra ta, kuri kyla iš pačios dalyko esmės ir kurią, kad ir be jokios sutarties, privaloma išlaikyti.

Pavyzdžiui, kas žino, kur artimas yra paslėpęs savo brangenybes, tas, nors jo ir neprašytas, savaime privalo niekam to nepasakoti.

Pažadėtoji paslaptis yra tada, kai sužinoto dalyko pasižadama niekam nepasakoti.

Pavestoji arba griežtoji paslaptis būna tada, kai dalykas sužinomas tik iš anksto pažadėjus laikyti jį paslaptyje.

Pavestoji paslaptis yra dvejopo pobūdžio: asmeninio ir visuomeninio. Asmeninio pobūdžio, kai žmogus žmogui ką papasakoja, pirma išsireikalavęs pasižadėjimą apie tai tylėti. Visuomeninio, kai pavedama kam visuomenines pareigas, kaip antai gydytojo, advokato, kario, susijusias su būtinybe kai kuriuos dalykus laikyti paslaptyje.

Paslapties išdavimas

8. Be atitinkamai svarbios priežasties išduoti bet kurios rūšies paslaptį yra nuodėmė. Jos didumas priklauso nuo to, kokia svarbi yra paslaptis ir kiek dėl jos išdavimo tenka patirti artimui nemalonumų ar žalos. Už padarytą žalą privaloma atsilyginti.

Išduodant natūraliąją paslaptį, dažniausiai sunkiai nusikalstama artimo meilei ir neretai teisingumui. Tai pateisinti gali tik labai svarbi priežastis.

Pažadėtosios paslapties išdavimas labai dažnai būna tik maža nuodėmė, nes čia savaime nusikalstama tik ištikimybei, nebent kas būtų pasiskyręs sau ir teisingumo pareigą.

Išduodant pavestąją paslaptį, nusikalstama teisingumui, ir jei tik jos dalykas svarbus (o jis toks dažniausiai yra), nuodėmė neabejotinai yra sunki. Išduodant visuomeninio pobūdžio paslaptį, be abejo, nusikalstama daugiau, negu neišlaikant asmeninio pobūdžio paslapties. Atleisti nuo pareigos laikyti pavestąją paslaptį gali vien būtinybė apsaugoti nuo didelio blogio visuomenę, paslaptį patikėjusį asmenį ir save. Bet jei kas yra pažadėjęs, ypač prisiekęs laikyti visuomeninio pobūdžio paslaptį, nors tai ir keltų pavojų gyvybei, tas neturi teisės jos išduoti, net ir norėdamas išgelbėti savo gyvybę.

Svetimų laiškų skaitymas

9. Be svarbios priežasties skaityti svetimus laiškus apskritai yra sunki nuodėmė.

Sakome apskritai, nes jei laiške nėra nieko paslaptingo ar svarbaus, jo skaitymas yra maža kaltė.

Svarbi priežastis yra reikalas apsaugoti nuo didelio blogio šalį, visuomenę, save patį. Todėl, pavyzdžiui, šalies vyriausybė turi teisę patikrinti laiškus, jei yra rimtas pagrindas įtarti, kad juose gali būti kas priešingo šaliai ar visuomenei. Tėvai gali skaityti jų valdžioje esančių vaikų laiškus. Kiekvienas asmuo turi teisę skaityti svetimus laškus, jei yra tikrai rimta priežastis manyti, kad juose yra kažkas labai žalingo jam pačiam, kitiems žmonėms, visuomenei ar šaliai.

Vyras į žmonos laiškus ir žmona į vyro turi ne daugiau teisių, kaip į svetimus.