DVYLIKTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS
„Ir amžinąjį gyvenimą“
Skyriaus turinys
1. Dvyliktas Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius moko:
a) kad mirtis nesunaikina mūsų, bet tik perkelia mus po trumpo gyvenimo į kitą, niekuomet nesibaigsiantį,
b) kad kitame gyvenime dorieji džiaugsis neapsakomai didele amžinąja laime, o nedorėliai patirs tokią pat amžinąją bausmę.
Visas mūsų gyvenimas žemėje yra tik pasirengimas kitam gyvenimui ir kelionė į mūsų galutinį tikslą bei tikrąją tėvynę – dangų. Tas ruošimasis ir toji kelionė baigiasi mirtimi. Po mirties tuojau įvyksta teismas, kuriame mums paskiriamas amžinasis atlyginimas: arba neapsakoma laimė danguje, arba begalinės kančios pragare, pagal tai, ką esame nusipelnę gyvendami šiame pasaulyje. Skaistykla yra tik laikina kliūtis patekti į dangų.
Paskutiniai dalykai
2. Mirtis, teismas, dangus ar pragaras vadinami paskutiniais žmogaus gyvenimo dalykais, nes jie įvyksta visų jo šiame pasaulyje turimų rūpesčių, darbų, vargų ir džiaugsmų pabaigoje.
Jie tebūna vieną sykį per visą žmogaus gyvenimą, ir mirtis su teismu nulemia jo amžinąjį likimą: dangų ar pragarą. Nori to žmogus, ar nenori, o kito amžinojo likimo jam nėra, tik arba dangus, arba pragaras.
Savaime aišku, jog be galo svarbu visuomet atsiminti šiuos paskutinius dalykus ir nuolat apie juos mąstyti, kad būtų galima lengviau atsispirti viliojimams, traukiantiems į nuodėmes ir drauge į amžinąją pražūtį. Ne be reikalo Šventosios Dvasios įkvėptas išminčius liepia: „Ką tiktai darytum, visad atsimink savo gyvenimo galą, ir tu niekad nenusidėsi.“ (Sir 7, 36)
I. APIE MIRTĮ
Sąvoka
1. Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno. Siela eina į Dievo teismą, o kūnas sugrįžta į žemę.
„Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė“ – sakoma apie tai Šventajame Rašte (Koh 12, 7).
Kadangi krikščionių ne tik sielos, bet ir kūnai yra su Viešpačiu Jėzumi susijungę, sakramentų pašvęsti ir amžinai garbei paskirti, Bažnyčia teikia jiems po mirties ypatingą pagarbą. Ji pareiškiama kūnus apšlakstant švęstu vandeniu, įnešant per laidojimo pamaldas į bažnyčią ir laidojant su tam tikromis apeigomis pašventintose vietose.
Pagonišką paprotį deginti lavonus Bažnyčia griežtai smerkia, nes, viena vertus, jis prieštarauja krikščionių kūnams deramai pagarbai, antra vertus, juo norima paneigti kūnų iš numirusių prisikėlimą. Žinoma, šis noras yra visiškai tuščias ir paikas, nes ugnis sunaikina tik lavoną, o ne Dievo galią jį prikelti, ir Dievui nė kiek ne sunkiau prikelti ugnies pelenais, nei puvimo dulkėmis paverstą kūną.
Galutinė mirties priežastis
2. Dievo nustatymu mirtis nebūtų žmonių paveikusi, jeigu Adomas nebūtų nusidėjęs.
„Dievas mirties nepadarė“, – sakoma Šventajame Rašte (Išm 1, 13). „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, bet per velnio pavydą mirtis atėjo.“ (Išm 2, 24) „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5, 12)
Mirtis – ne didžiausias blogis
3. Nors mirtis labai didelis blogis, bet anaiptol ne didžiausias. Sunkios nuodėmės reikia daug labiau saugotis ir bijoti negu mirties.
Juk mirtis atima gyvybę tik iš kūno, bet sielos nepaliečia, o sunkioji nuodėmė išplėšia iš sielos pašvenčiamąją malonę, kuri yra nepalyginti vertingesnė už kūno gyvybę, ir kurios neturėjimas nupelno baisesnį už bet kokią mirtį amžinąjį likimą. Ne veltui Viešpats Jėzus pareiškia: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ (Mt 10, 28)
Mirtis – darbų pabaiga
4. Su mirtimi baigiasi darbų, nuopelnų bei atgailos laikas, ir prasideda amžinasis atlyginimas.
Ši tiesa ne kartą pabrėžta Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Pamokslininko knygoje sakoma: „Kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę, toje vietoje, kur krinta, ten jis ir gulės.“ (Koh 11, 3) „Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis“, – pareiškia Viešpats Jėzus (Jn 9, 4). „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“, – kalba šv. Paulius (Žyd 9, 27). „Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“, – skaitome Apreiškimo knygoje (Apr 14, 13). Todėl suprantami įspėjimai, kad stengtumės atsidėję naudoti šį gyvenimą geriems darbams ir atgailai. „Kol turime laiko, darykime gera visiems“, – sako šv. Paulius (Gal 6, 10). „Ieškokite Viešpaties, kol galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti“, – ragina pranašas Izaijas (Iz 55, 6). „Atitaisykime tai, kuo ir nežinodami nusidėjome, kad kartais staigios mirties užklupti, neimtume ieškoti atgailai vietos ir negalėtume rasti“, – kalbama Bažnyčios maldose (Resp. Quadrag.).
Mirties diena ir valanda nežinoma
5. Dievas paslėpė nuo mūsų mirties dieną ir valandą:
a) kad mes Jį labiau gerbtume kaip aukščiausiąjį savo gyvenimo ir mirties Viešpatį;
„Ar gyvename, – sako šv. Paulius, – Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties.“ (Rom 14, 8)
b) kad būtume visada pasirengę mirti, vengtume nuodėmių ir lavintumės dorybėse;
„Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“, – įspėja Viešpats Jėzus (Lk 12, 40).
c) kad sumažintų mums baimę, kuri savaime kyla žinant, kad tuojau reikės mirti.
Net sunkiausiai sergantys ligoniai paprastai tikisi vis dar pasveikti, ir tos vilties gaivinami nė nepajunta, kaip pereina į amžinybę. Be abejo, artimieji ir gydytojai turi šventą pareigą pranešti ligoniams apie gresiantį mirties pavojų, kad šie galėtų tinkamai sutvarkyti savo sielos ir kūno reikalus. Tik tas pranešimas padarytinas kaip galima protingiau.
Užsitikrinti laimingą mirtį
6. Kadangi mirtis nulemia visą amžinąjį likimą, mums be galo svarbu užsitikrinti, kad ji būtų laiminga. Tam tikslui reikia:
a) stengtis visada turėti gryną sąžinę,
„Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ – kalbėjo apie save šv. Paulius (Fil 1, 21). Taip! Su Kristumi ir Kristui gyvenant, mirtis, vis tiek, kokia ji bebūtų: staigi ir netikėta ar numatyta ir laukta, ne tik mums nepakenks, bet, atvirkščiai, tik nuves mus į kuo didžiausią ir niekuomet nesibaigsiančią laimę, vadinasi, bus tikriausias atpildas.
b) dažnai prašyti Dievą laimingos mirties,
Neapsakomai didelė Dievo malonė yra ištverti gerame iki galo. Juk tik „kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“, – pabrėžia Viešpats Jėzus (Mt 24, 13). Prašantiems Dievas suteikia šią malonę. Tad turime neužsimiršti ir neapsileisti. Labai tinka kalbėti gerai žinomą maldelę: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.“ Tad ji turėtų kasdien, ir tai ne sykį, kilti iš mūsų širdžių. Čia ypač tinka mūsų patarlė: Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.
c) dažnai melstis už kasdien mirštančius.
O tokių visoje žemėje yra per šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Mat apskaičiuota, kad kas minutę numiršta daugiau kaip šimtas žmonių, kas valandą – daugiau kaip septyni tūkstančiai, o per parą – daugiau kaip šimtas penkiasdešimt tūkstančių. Kuo dažniau už juos atsidusime į Dievą, tuo labiau užsitikrinsime sau laimingą paskutinę valandą, nes Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo.“ (Mt 5, 7)
