§ 2. TIKĖJIMO ŠALTINIAI

I. ŠVENTASIS RAŠTAS

Šventojo Rašto sąvoka

1. Šventasis Raštas yra rinkinys knygų, kurias parašė Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės ir kurias Katalikų Bažnyčia pripažįsta Dievo žodžiu.

Posakiai „Šventasis Raštas“, „Dievo įkvėptas Raštas“ randami pačiose šventosiose knygose. Jie parodo, kokia neapsakomai garbinga tų knygų kilmė ir kokia be galo didelė jų vertė. Šventasis Raštas taip pat dažnai vadinamas Biblija. Žodis „Biblija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „knygą“. Šventajam Raštui šis pavadinimas teikiamas dėl to, kad jis yra vertingiausių tiesų knyga, garbingiausia knyga, knygų knyga.

Šventojo Rašto autorius

2. Šventojo Rašto autorius yra Dievas. Tačiau jį parašė ne Jis pats, bet Jo įkvėpti žmonės, pranašai, apaštalai.

Tie žmonės buvo Dievo įrankiai. Tačiau anaiptol ne tokie, kaip, pavyzdžiui, plunksna, kuria mes rašome, t. y. negyvi, neprotingi, bet, priešingai, gyvi ir protingi. Todėl ir jie neretai vadinami Šventojo Rašto knygų autoriais. Tačiau jie yra tik antraeiliai autoriai, o pirmaeilis ir tikrasis Šventojo Rašto autorius yra Dievas.

Įkvėpimas

3. Dievas įkvėpė žmones parašyti Šventojo Rašto knygas ypatinga savo malone:

a) apšviesdamas jų protą, kad suprastų ir parašytų tai, ką Dievas norėjo,

b) paveikdamas jų valią, kad jie vien tai parašytų,

c) saugodamas juos nuo klaidų rašant.

Kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, ne kartą pasakyta pačiose šventosiose knygose. Pavyzdžiui, apaštalas šv. Petras savo 2-ajame laiške rašo: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.“ (2 Pt 1, 20–21) Šv. Paulius apie pranašą Izaiją sako šitaip: „Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją“ (Apd 28, 25) ir t. t.

Išvados

4. Iš to, kad Šventasis Raštas yra parašytas Dievui įkvėpus, savaime kyla šios dvi išvados:

a) kad jis yra neklaidingas,

b) kad jį reikia kuo labiausiai gerbti kaip Dievo žodį.

Dievas negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti. Todėl visa, kas parašyta Jo įkvėptose knygose, yra tikra tiesa. Žinoma, mes galime ne viską teisingai suprasti arba klaidingai išsiaiškinti, bet nuo to mus saugo Bažnyčia. Jai Dievas suteikė dovaną neklaidingai suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą. Ištikimai laikydamiesi jos mokslo, mes išvengiame klaidų.

Kadangi pirmaeilis šventųjų knygų autorius yra Dievas, tad visai teisingai Šventasis Raštas vadinamas Dievo žodžiu. Savaime suprantama, kad Dievo žodį reikia ypač gerbti. Todėl negalima Šventojo Rašto žodžių bei posakių vartoti be reikalo, nerimtai, juokaujant, nes tai būtų nemažas paties Dievo įžeidimas.

Šventajame Rašte yra ne vien tik Dievo apreikštos tiesos

5. Nereikia manyti, kad Šventojo Rašto turinį sudaro vien tik Dievo apreikštos tiesos. Ne! Be jų yra ir šiaip žmonėms žinomų dalykų. Be to, negalima užmiršti, kad ne visos Dievo apreikštos tiesos yra surašytos Šventajame Rašte. Dalis jų yra Apaštalinėje tradicijoje.

Šventojo Rašto knygos parašytos paprastomis žmonių raštijos rūšimis. Todėl vienos jų yra istorinės, kitos poetinės ir t. t. Savaime aišku, kad istorinėse aprašoma daug tiek atskirų asmenų, tiek tautų gyvenimo įvykių, poetinėse pateikiamos žmonių mintys bei jausmai ir pan. Tai anaiptol ne Dievo apreikšti dalykai (nes nebuvo jokio reikalo jų apreikšti), nors ir Jo įkvėpti. Taigi ne visa, kas yra Šventajame Rašte, yra Dievo apreikšta, bet visa Jo įkvėpta. Kas Dievo apreikšta, neklaidingai nurodo Katalikų Bažnyčia.

Vis dėlto ne visos Dievo apreikštos tiesos buvo surašytos šventosiose knygose. Dalis jų liko Apaštalinėje Tradicijoje. Todėl Šventasis Raštas yra ne vienintelis Apreiškimo ir mūsų tikėjimo šaltinis.

Bažnyčia nurodo, kurios knygos priklauso Šventajam Raštui

6. Kurios knygos priklauso Šventajam Raštui, taigi yra Dievo įkvėptos, neklaidingai mums nurodo Bažnyčia.

Kaip kitas mūsų išganymo priemones, taip ir Šventąjį Raštą Viešpats Jėzus pavedė savo įsteigtai Katalikų Bažnyčiai. Jos vyresniesiems (apaštalams bei jų įpėdiniams) Jis pasakė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ (Jn 20, 21) „Kas jūsų klauso, manęs klauso.“ (Lk 10, 16) Bažnyčios sprendimai, susiję su Šventuoju Raštu, yra neklaidingi.

Šventojo Rašto knygų padalijimas

7. Šventojo Rašto knygos dalijamos į Senojo ir Naujojo Testamento knygas, arba, trumpiau sakant, į Senąjį ir Naująjį Testamentą.

Žodis „testamentas“ reiškia tą patį, ką „sandora“, „įstatymas“, nors nėra visiškai atmesta ir tikroji jo prasmė, būtent „paskutinė valia“, „palikimas“.

Senojo Testamento šventosios knygos

8. Senasis Testamentas apima visa tai, ką Dievas apreiškė žmonėms nuo jų gyvenimo šiame pasaulyje pradžios iki Jėzaus Kristaus atėjimo. Jis susideda iš 46 knygų: 21 istorinės, 7 pamokomųjų ir 18 pranašų knygų.

Istorinės knygos yra šios: 5 Mozės knygos (Pradžios, Išėjimo, Levitikas arba Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knyga. Paprastai jos vadinamos Pentateuchu arba Penkiaknyge), 1 Jozuės, 1 Teisėjų, 1 Rutos, 4 Karalių (2 pirmosios dažnai vadinamos Samuelio knygomis), 2 Kronikų, 1 Tobijo, 1 Juditos, 1 Ezdro, 1 Nehemijo, 1 Esteros ir 2 Makabėjų knygos. Jose pasakojama apie pasaulio sukūrimą ir patriarchų bei Dievo išrinktosios tautos gyvenimą.

Pamokomosios knygos: Jobo, Psalmių, Patarlių, Pamokslininko arba Koheleto, Giesmių Giesmė, Išminties ir Siracido knyga arba Ekleziastikas. Tai giesmių, patarlių ir įvairių gyvenimo išminties taisyklių rinkiniai.

Pranašų knygos: Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo. Jų turinys susideda iš kai kurių Dievo išrinktosios tautos ir atskirų jos narių gyvenimo įvykių atpasakojimo, įvairių pamokymų bei pranašysčių.

Senojo Testamento šventosios knygos pasiekė mūsų laikus nesugadintos

9. Kad Senojo Testamento knygos pasiekė mūsų laikus nesugadintos, rodo:

a) labai didelė pagarba, kurią visada joms reiškė Dievo išrinktoji tauta, ir nepaprastas rūpestingumas, su kuriuo ji jas saugojo,

Tas rūpestingumas net taip toli nuėjo, jog buvo suskaičiuotos visos šventųjų knygų raidės, kad perrašinėtojai tiksliai žinotų, kiek jų yra ir nė vienos nepraleistų.

b) Viešpaties Jėzaus ir apaštalų apie jas pasakyti žodžiai,

Pavyzdžiui, Viešpats Jėzus kalbėjo fariziejams: „Jūs tyrinėjate Raštus. ... Tie Raštai ir liudija už mane. Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.“ (Jn 5, 39, 45–46) Palyginime apie turtuolį ir elgetą Lozorių Jis pareiškė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso! Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ (Lk 16, 29 ir 31) Einantiems į Emausą mokiniams, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ (Lk 24, 27) Apaštalų, ypač šv. Pauliaus laiškuose randame daug iš įvairių Senojo Testamento knygų paimtų žodžių bei posakių.

c) Katalikų Bažnyčios, kuri jas laiko tikru Dievo žodžiu, liudijimas.

Tačiau reikia pastebėti, kad, laikams bėgant, kai kurių mažų pakitimų Senojo Testamento knygose visgi yra buvę. Pavyzdžiui, ne visi jose pateikti skaičiai yra tikslūs. Bet tai visai nereikšmingas dalykas.

Naujojo Testamento turinys

10. Naujasis Testamentas pateikia Apreiškimą, kurį Dievas suteikė mums per savo Sūnų Jėzų Kristų ir apaštalus.

Naujojo Testamento šventosios knygos

11. Naująjį Testamentą sudaro:

a) 4 Evangelijos: pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną,

b) 1 Apaštalų darbų knyga,

c) 14 apaštalo šv. Pauliaus laiškų ir 7 kitų apaštalų laiškai,

d) Apreiškimo knyga.

Vadinasi, iš viso 27 knygos. Šv. Pauliaus laiškai yra šie: 1 Romiečiams, 2 Korintiečiams, 1 Galatams, 1 Efeziečiams, 1 Filipiečiams, 1 Kolosiečiams, 2 Tesalonikiečiams, 2 Timotiejui, 1 Titui, 1 Filemonui ir 1 Žydams. Kitų apaštalų laiškai yra: 1 šv. Jokūbo, 2 šv. Petro, 3 šv. Jono ir 1 šv. Judo-Tado.

Atidesnis žvilgsnis į Naujojo Testamento knygas

12. Apie atskiras Naujojo Testamento knygas pasakytina:

a) 4 Evangelijos

Evangelija (iš graikų kalbos žodžio „ευανγέλιον“, reiškiančio gerą žinią, malonų pranešimą, džiugią naujieną) apaštalų laikais buvo vadinama žinia apie pasaulio Atpirkėją ir Jo atliktą atpirkimą, kurią, Viešpaties Jėzaus pavesti, apaštalai turėjo skelbti visoms tautoms. Iš pat pradžių buvo tik viena evangelija, būtent gyvu žodžiu skelbiamas pranešimas apie Viešpatį Jėzų ir Jo įvykdytą atpirkimą. Po kurio laiko surašius kai kurių apaštalų pasakojimus evangelijos žodį imta vartoti ir daugiskaitoje, nors visų keturių evangelijų turinys yra vienas: žinia apie Atpirkėją ir atpirkimą. Todėl ir sakoma: Evangelija pagal Matą, pagal Morkų ir t. t., vadinasi, žinia apie Atpirkėją bei atpirkimą, kaip ją pateikė Matas, Morkus ir t. t. Evangelijos vardijamos ta tvarka, kaip buvo parašytos.

Pirmąją evangeliją parašė apaštalas šv. Matas. Prieš Viešpačiui Jėzui jį pašaukiant Matas buvo muitininkas. Gavęs Šventąją Dvasią, kurį laiką darbavosi tarp savo tautiečių, ypač įrodinėdamas jiems, kad Viešpats Jėzus buvo Mesijas. Prieš vykdamas skelbti Kristaus mokslą į kitas šalis, įtikėjusiems žydams jis surašė tai, ką buvo dėstęs gyvu žodžiu. Taip atsirado pirmoji evangelija. Ji buvo parašyta tais laikais žydų vartojama aramėjų kalba apie 41–50-uosius metus.

Antrąją evangeliją parašė šv. Morkus. Jis nebuvo paties Jėzaus mokinys. Būdamas jaunas, dalyvavo kai kuriose šv. Pauliaus apaštalinėse kelionėse, paskui tapo šv. Petro palydovu. Su juo Morkus nuvyko į Romą ir čia, krikščionių prašomas, parašė evangeliją taip, kaip ji buvo skelbiama šv. Petro. Joje jis karštai įrodinėja, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, ir jo mokslą reikia visiems priimti. Ši Evangelija parašyta apie 52-uosius metus graikų kalba kaip ir visos kitos Naujojo Testamento šventosios knygos.

Trečioji evangelija parašyta šv. Luko. Jis dalyvavo ne vienoje šv. Pauliaus kelionėje ir daugiausia surašė tai, ką skelbė šis apaštalas. Svarbiausias jo tikslas buvo parodyti, kad Jėzus yra visų žmonių (žydų ir pagonių) Išganytojas. Evangeliją parašė apie 63-uosius metus.

Galiausiai pirmojo šimtmečio pabaigoje, kai Viešpaties Jėzaus mokslas buvo jau gerokai paplitęs, evangeliją parašė šv. Jonas. Jis buvo mylimiausias Viešpaties Jėzaus mokinys ir apaštalas. Pašauktas pirmosiomis Išganytojo viešojo gyvenimo dienomis, jis lydėjo jį visur, net ir į Golgotos kalną. Savo evangelijoje jis ypač pabrėžia, kad Jėzus yra Mesijas ir tikrasis Dievas, ir kad tik per Jį galima pasiekti amžinąjį gyvenimą.

b) Apaštalų darbų knyga

Ją parašė trečiosios Evangelijos autorius šv. Lukas apie 64-uosius metus. Jis pasakoja, kaip Viešpačiui Jėzui įžengus į dangų apaštalai skelbė Jo mokslą visame pasaulyje, pirmiausia Palestinoje, vadovaujant šv. Petrui, paskui kitose šalyse, darbuojantis šv. Pauliui.

c) Apaštalų laiškai. 14 šv. Pauliaus laiškų

Šv. Paulius iš pradžių buvo didelis krikščionių priešas ir persekiotojas. Bet, stebuklingu būdu jam pasirodžiusio Viešpaties Jėzaus pašauktas, tapo vienu uoliausių apaštalų. Jis apkeliavo kone visas didžiulės Romos imperijos šalis, skelbdamas išganymo mokslą gyvu žodžiu ir, esant reikalui, išdėstydamas kai kurias jo tiesas raštu. Jis rašė tam, kad labiau sutvirtintų tikėjime naujus krikščionis, atsakytų į jam siunčiamus atskirų bažnytinių bendruomenių paklausimus ir apgintų savo mokslą nuo iškraipymų. Vienus savo laiškus jis skyrė tam tikroms bažnytinėms bendruomenėms, kitus atskiriems asmenims. Juos parašė tarp 52–67-ųjų metų.

Laiškas Romiečiams. Jame apaštalas rašo, kad per Adomą nusidėjo ir tapo verti pasmerkimo visi žmonės – pagonys ir žydai. Išsigelbėti jie gali vien tikėjimu jungdamiesi su Dievo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, kuris, nekaltai kentėdamas ir numirdamas, visiems pelnė išganymą. Mozės įstatymas negali išgelbėti, nes jis tik rengė žmones Kristaus atėjimui, o Kristui atėjus neteko savo reikšmės. Žydai, nors dabar atmeta Kristų, pasaulio pabaigoje Jį įtikės.

Du laiškai Korintiečiams. Krikščionių bendruomenę Korinto mieste įkūrė šv. Paulius apie 54-uosius metus. Jam iš ten išvykus, joje kilo susiskirstymų, kivirčų, nukrypimų nuo dorovės ir abejojimų kai kuriais tikėjimo dalykais, ypač prisikėlimu iš numirusių. Prieš visas tas negeroves apaštalas griežtai pasisako 1-ajame laiške. 2-ajame jis stengiasi labiau sutvirtinti toje bendruomenėje sugrąžintą tvarką.

Laiškas Galatams. Šv. Pauliaus su Kristaus mokslu supažindinti ir pakrikštyti galatai (Mažojoje Azijoje gyvenusi keltų tautelė), jam iš ten išvykus, kai kurių iš žydų kilusių krikščionių buvo primygtinai raginami priimti dar ir Mozės įstatymą kaip būtiną išganymui. Šv. Paulius ryžtingai tam pasipriešino savo laiške, pabrėždamas, kad ne Mozės įstatymas teikia išganymą, o vien tik jungimasis tikėjimu su Dievo Sūnumi, Jėzumi Kristumi.

Laiškas Efeziečiams. Šv. Paulius Efeze darbavosi 2–3 metus ir įkūrė stiprią krikščionių bendruomenę. Būdamas kalėjime Romoje, jai parašė laišką, kuriame priminė, kokią neapsakomą laimę suteikė jiems Dievas, priimdamas juos į savo karalystę, šventąją Bažnyčią.

Laiškas Filipiečiams. Filipai Makedonijoje buvo pirmasis Europos miestas, į kurį šv. Paulius atnešė Kristaus mokslą. Čia jo įkurta bendruomenė rodė jam ypatingą meilę ir, kai jis buvo kalinamas Romoje, atsiuntė jam paramą. Laiške jis dėkoja už tai ir ragina visus išlaikyti tikėjimą.

Du laiškai Tesalonikiečiams. Iš Filipų šv. Paulius nuvyko į Tesalonikus, kur įkūrė krikščionių bendruomenę, bet greitai, kilus persekiojimui, turėjo ją apleisti, nespėjęs visko iki galo išdėstyti įtikėjusiesiems. Jiems liko neaiškumų dėl antrojo Kristaus atėjimo, be to, ir dorovėje jie dar nebuvo sutvirtėję. Todėl iš Korinto apaštalas jiems parašė laišką, kurį ne visi teisingai suprato. Kitame laiške Paulius įsakmiau išdėstė mokslą apie pasaulio pabaigą, antrąjį Viešpaties Jėzaus atėjimą ir Visuotinį teismą.

Laiškas Kolosiečiams. Frygijos mieste Kolosuose krikščionių bendruomenę buvo įkūręs ne šv. Paulius. Jam esant kalėjime Romoje, jos vyresnysis Epafras jį aplankė ir papasakojo apie ją. Apaštalas parašė jai laišką, kuriame vaizdavo nepaprastą krikščionybės grožį ir įspėjo tikinčiuosius, kad saugotųsi klaidų bei atkritimo į pagonių nedorybes.

Laiškas Filemonui. Filemonas buvo Kolosų krikščionių bendruomenės narys. Nuo jo buvo pabėgęs vergas, vardu Onezimas, kurį šv. Paulius pakrikštijo Romoje. Siųsdamas jį atgal pas šeimininką, apaštalas įdavė jam tarsi lydimąjį raštą, trumputį laišką, skirtą Filemonui, kuriame pilnais meilės žodžiais užtaria tąjį vergą.

Keturi ganytojiški laiškai: 2 Timotiejui, Efezo vyskupui, 1 Titui, Kretos vyskupui. Juose šv. Paulius duoda savo mokiniams su vyskupo pareigomis susijusių pamokymų bei nurodymų. Ganytojiškiems laiškams priskiriamas ir laiškas Filemonui.

Laiškas Žydams. Šv. Paulius jį parašė iš žydų tikėjimo atsivertusiems Palestinos krikščionims, kuriems grėsė pavojus grįžti prie Senojo Testamento apeigų bei papročių. Jame jis dėsto, kaip Naujojo Testamento išganymo priemonės yra daug vertingesnės už visas buvusias Senajame Testamente, drauge pabrėždamas, kad šios jau atgyvenusios ir netekusios prasmės.

7 kitų apaštalų laiškai. Jie vadinami katalikiškais, t. y. visuotiniais, kadangi skirti daugeliui bažnytinių bendruomenių. Jie yra šie:

Šv. Jokūbo laiškas. Jame apaštalas įrodinėja, kad išganymui anaiptol nepakanka vien tikėjimo, bet reikia ir gerų darbų, ypač veiksmais pasireiškiančios meilės artimui.

Du šv. Petro laiškai. Abu skirti Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms, 1-ajame šv. Petras ragina krikščionis būti dorus ir tvirtai laikytis tikėjimo, nežiūrint jokių persekiojimų, 2-ajame liepia saugotis įvairių klaidų ir jų skleidėjų.

Trys šv. Jono laiškai. 1-ajame priminęs tikintiesiems, kad Dievas Sūnus iš meilės mums įsikūnijo, šv. Jonas ragina juos turėti kuo daugiau veiklios meilės Dievui ir artimui. Trumpučiuose 2-ajame ir 3-ajame laiškuose apaštalas pakartotinai pabrėžia tos meilės reikalingumą.

Šv. Judo-Tado laiškas. Jame apaštalas įspėja Palestinos krikščionis, kad saugotųsi įvairių Kristaus mokslo priešų.

d) apaštalo šv. Jono Apreiškimo knyga

Tai apaštalo iš Viešpaties Jėzaus gauta pranašystė apie būsimą Bažnyčios likimą visais laikais, ypač pasaulio pabaigoje. Iš jos tikintiesiems turėtų būti aišku, kad nors Viešpats Jėzus ir jo Bažnyčia visais laikais turės didžiausių priešų, bet galų gale juos nugalės, nesvarbu, kas jie ir iš kur būtų. Vargai ir kentėjimai suteiks Bažnyčiai tik naujo spindėjimo. Todėl jos nariai turi nebijoti net didžiausių persekiojimų ir ištvermingai laukti jiems skirtos laimės. Ši knyga parašyta I šimtmečio pabaigoje.

Naujojo Testamento knygų autentiškumas

13. Kad Naujojo Testamento šventąsias knygas tikrai parašė tie asmenys, kurių vardais jos pavadintos, rodo:

a) nuo pat krikščionybės pradžios einąs nepertraukiamas krikščioniškų bendruomenių, kurios sutartinai jas laikė apaštalų veikalais, nepaprastai jas gerbė, saugojo ir beveik kasdien naudojo pamaldose, liudijimas

b) seniausi, apaštalų laikus siekiantys krikščionių raštai, kuriuose pateikta ištraukų iš Naujojo Testamento šventųjų knygų ir paminėti asmenys, kurie jas parašė.

Tiesioginiai apaštalų mokiniai, kaip antai šv. Klemensas, šv. Ignacas, šv. Polikarpas, Papijas savo raštuose vartoja Naujojo Testamento žodžius bei posakius, o apaštalų mokinių amžininkas šv. Justinas vadina evangelijas „apaštalų paminklais“. Antroje II šimtmečio pusėje šv. Ireniejus, Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis savo raštuose aiškiai mini evangelistus ta tvarka, kaip ir mes. Kadangi šv. Ireniejus gyveno pirma Mažojoje Azijoje, o paskui Galijoje, Tertulijonas – šiaurės Afrikoje, Klemensas Aleksandrietis – Egipte, jų žodžiai sudaro visų to meto Bažnyčios dalių liudijimą. Taip pat paminėtinas vadinamasis Muratorio kanonas (senovės krikščionių veikalas, parašytas tarp 170–200-ųjų metų, kurį 1740 m. rado italų archeologas Muratori), kuriame suskaičiuotos visos Naujojo Testamento šventosios knygos.

Naujojo Testamento šventosios knygos išliko nesugadintos iki mūsų laikų

14. Kad Naujojo Testamento šventosios knygos iki mūsų laikų išliko nesugadintos, mums liudija:

a) neapsakomai didelė pagarba, kurią kaip Dievo žodžiui visuomet joms reiškė Bažnyčia;

Savaime suprantama, jog tai, kas labai gerbiama, su didžiausiu atsidavimu saugoma nuo bet kokio sugadinimo ar iškreipimo.

b) jų naudojimas viešosiose pamaldose nuo pat pradžių;

Tai, be abejo, įgalino tikinčiuosius tuojau pastebėti kiekvieną tyčia ar netyčia jose padarytą pakeitimą ir pakelti prieš tai savo balsą.

c) jų greitas paplitimas krikščionių bendruomenėse;

Tai taip pat palengvino krikščionims bematant pastebėti kiekvieną jose padarytą pakeitimą.

d) didelis iš seniausių laikų išlikęs jų nuorašų skaičius; tai įgalina mus lyginti vienus nuorašus su kitais ir matyti, ar šventosiose knygose yra pakeitimų, kiek jų ir kokie jie;

Yra likę apie pusketvirto tūkstančio įvairiose šalyse padarytų Naujojo Testamento šventųjų knygų nuorašų. Kai kurie siekia pirmuosius krikščionybės šimtmečius. Juose pasitaiko vienokių ar kitokių rašybos klaidų, bet visų turinys tas pats.

e) pirmųjų amžių krikščionių rašytojų veikaluose esančios gausios jų ištraukos, kurios visiškai atitinka dabartinius šventųjų knygų tekstus;

f) negalimumas, kad Dievas leistų sugesti savo žodžiui, kurį Jis davė žmonių išganymui;

g) ne kartą pareikštas Bažnyčios liudijimas, kad šventosiose knygose yra neabejotinai nesugadintas Dievo žodis.

Kalba, kuria buvo parašytos Šventojo Rašto knygos

15. Kalba, kuria buvo parašyta dauguma Senojo Testamento šventųjų knygų, yra hebrajų.

Kai kurios Danielio ir Ezdro knygų dalys buvo parašytos chaldėjų kalba, Barucho, Tobijo, Juditos, 1-oji Makabėjų, Siracido knygos ir kai kurios Esteros ir Danielio knygų dalys buvo parašytos hebrajų ar chaldėjų kalbomis, bet išliko tik jų vertimas į graikų kalbą. Išminties knyga ir 2-oji Makabėjų knyga buvo parašytos graikų kalba.

Visos Naujojo Testamento šventosios knygos, išskyrus šv. Mato Evangeliją, buvo parašytos graikų kalba.

Šv. Matas parašė Evangeliją aramėjų kalba, bet išliko tik jos vertimas į graikų kalbą.

Seniausias Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą (Septuaginta)

16. Apie 300 m. prieš Kristų Senasis Testamentas Egipte buvo pradėtas versti į graikų kalbą. Tas vertimas yra žinomas Septuagintos vardu, t. y. septynių dešimčių vertimas.

Pasak legendos, jį, šalies valdovo paliepti, padarė 72 vertėjai. Kiekvienas dirbo atskirai, bet kai pabaigę darbą palygino savo vertimus, tai jie taip sutapo, jog atrodė, kad tai yra vienas to paties asmens padarytas vertimas.

Septuagintos vertimas buvo skirtas Egipte gyvenantiems ir savo prosenių kalbą pamiršusiems žydams. Ilgainiui jis taip paplito, jog buvo naudojamas visur, kur tik išsiskirstę po didžiulę Romos valstybę žydai kalbėjo graikiškai. Ne vienam pagoniui jis buvo žinomas ir padėjo surasti kelią į tikrąjį Dievą.

Apaštalai paprastai naudojosi šiuo vertimu ir davė jį tikintiesiems kaip tikrąjį Šventojo Rašto tekstą. Todėl Septuagintos vertimas buvo didžiai gerbiamas ir Bažnyčioje.

Šventojo Rašto vertimai į lotynų kalbą

17. Į lotynų kalbą Šventasis Raštas buvo išverstas netrukus po apaštalų laikų. Tas vertimas vadinamas Itale.

Jis buvo padarytas pietinėje Italijoje (iš čia ir pavadinimas) ar šiaurinėje Afrikoje, nes čia krikščionims buvo mažai težinoma graikų kalba. Jis buvo sunkiai suprantamas, kadangi atliktas per daug vergiškai. Ilgainiui pradėta juo nesitenkinti ir pageidauti naujo Šventojo Rašto vertimo į lotynų kalbą.

Apie 400-uosius metus, popiežiaus šv. Damazo paskirtas, šv. Jeronimas peržiūrėjo ir pataisė Italės vertime esančias iš graikų kalbos išverstas šventąsias knygas. Jis tuo ištaisytu Italės tekstu nepasitenkino ir vėliau iš naujo išvertė Senojo Testamento knygas iš hebrajų kalbos. Tas šv. Jeronimo paruoštas Šventojo Rašto tekstas lotynų kalba buvo Vakarų Bažnyčios greitai priimtas ir visur naudojamas. Jis gavo Vulgatos vardą (iš lotynų kalbos žodžių „vulgata versio“, vadinasi, paplitęs, visur priimtas vertimas).

Visuotinis Tridento Susirinkimas (XVI a.) paskelbė, kad Vulgatos tekstas yra autentiškas, vadinasi, jame tikrai yra Dievo žodis.

Į lietuvių kalbą visą Šventąjį Raštą yra išvertęs Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas.