DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 1. VIEŠPATS JĖZUS – DIEVO PAŽADĖTASIS ATPIRKĖJAS ARBA MESIJAS

Tai rodo pranašystės ir Mesijo paveikslai

1. Kad Viešpats Jėzus iš tikro yra Dievo pažadėtasis Atpirkėjas arba Mesijas, rodo per Jį išsipildžiusios Senojo Testamento pranašystės apie Mesiją ir Mesijo paveikslai.

Jau tuoj po pirmosios nuodėmės pranešęs žmonėms apie Atpirkėją, Dievas nepašykštėjo tolimesnių žinių apie Jį, teikdamas jų pirmiausia per patriarchus, o paskui per pranašus. Tos žinios reiškėsi dvejopai: pranašystėmis ir paveikslais, būtent taip, kad tam tikri asmenys, pavyzdžiui, Abelis, Melkizedekas, Dovydas, ar dalykai, pavyzdžiui, Velykų avinėlis, vaizdavo pažadėtąjį Atpirkėją. Iš Evangelijų pasakojimo aiškiai matyti, kad tai visiškai išsipildė Viešpatyje Jėzuje. Kadangi apie Viešpaties Jėzaus gyvenimą gerai žinome iš Šventojo Rašto, todėl čia priminsime tik pranašystes apie Mesiją bei Jo paveikslus, detaliau jų nelygindami su Evangelijų pasakojimu.

Pranašystės apie Mesiją

2. Per patriarchus ir pranašus Dievo suteiktos žinios apie Atpirkėją buvo susijusios su Jo atėjimu, darbais, kančia ir išaukštinimu.

1) Pranašystės apie Atpirkėjo arba Mesijo atėjimą buvo šios:

a) Jis gims Betliejuje. Per pranašą Michėją Dievas buvo pasakęs: „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį.“ (Mch 5, 1) Kaip žinome, šiais pranašo žodžiais žydų tautos vyresnieji atsakė į Erodo klausimą, kur Kristus turįs gimti (Mt 2, 4–5). Kad Viešpats Jėzus iš tikro gimė Betliejuje, rodo šv. Mato ir šv. Luko Evangelijos (Mt 2, 1; Lk 2, 6 ir kt.);

b) Jis ateis, kai tik Judo giminė neteks valdžios savo tautoje. Tai buvo pasakęs patriarchas Jokūbas, prieš pat mirtį laimindamas savo sūnus (Pr 49, 10). Viešpats Jėzus gimė kaip tik tada, kai žydų tautą valdė pirmasis kitos tautos karalius (Mt 2, 1; Lk 2, 1 ir kt.);

c) Mesijas ateis dar tebesant po sugrįžimo iš Babilono nelaisvės atstatytai šventyklai. Kai grįžę iš Babilono nelaisvės žydai atstatė Jeruzalės šventyklą, tai senesnieji, matydami, kad ji nėra tokia didinga ir graži kaip buvusioji Saliamono, liūdėjo ir dūsavo. Guosdamas juos, pranašas Agėjas pasakė, jog ši būsianti garbingesnė už Saliamono, nes joje lankysis ir mokys žmones Mesijas (Ag 2, 7–10). Tai kiek vėliau pakartojo ir pranašas Malachijas (Mal 3, 1). Kaip žinome iš Evangelijų, Viešpats Jėzus daug kartų yra lankęsis toje šventykloje ir mokęs joje žmones. Netrukus po Jo mirties, kaip Jis buvo pranešęs, ji buvo visiškai sugriauta ir iki šiandien nėra atstatyta;

d) pranašas Danielis (gyv. 603–530 m. prieš Kristų Babilono nelaisvėje) pasakė, kad nuo paliepimo atstatyti Jeruzalę žydams sugrįžus iš nelaisvės iki Mesijo mirties praeis 69 metų savaitės arba 483 metai. Po tiek metų iš tikro mirė Viešpaties Jėzaus, kaip rodo teisingas laiko apskaičiavimas;

e) Mesijas gims iš mergelės, kilusios iš Dovydo namų. Pranašas Izaijas yra pasakęs: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio (Dievas su mumis) vardu.“ (Iz 7, 14) Pranašas Jeremijas sakė: „Tikėkite manimi, – tai Viešpaties žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą.“ (Jer 23, 5) Šv. Mato (Mt 1, 1 ir kt.; 1,20 ir kt.) ir šv. Luko (Lk 1, 26 ir kt.; 3,23 ir kt.) Evangelijos aiškiai liudija, kaip visa tai įvyko Viešpaties Jėzaus gyvenime;

f) Mesijui gimus pasirodys nauja žvaigždė. Moabitų žynys Balaamas, savo valdovo Balako pakviestas prakeikti iš Egipto į pažadėtąją žemę vykstančių izraelitų, laimino juos ir, Dievo apšviestas, tarp kitko pasakė: „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio.“ (Sk 24, 17) Šv. Mato Evangelijoje plačiai pasakojama, kaip naujai pasirodžiusios žvaigždės vedami rytų šalies išminčiai atėjo pagarbint ką tik gimusio kūdikėlio Jėzaus (Mt 2, 1 ir kt.);

g) Mesijui gimus, bus nužudyta daug kūdikių. Tai pasakė pranašas Jeremijas šiais žodžiais: „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.“ (Jer 31, 15) Kaip tai įvyko, pasakoja evangelistas šv. Matas (Mt 2, 16);

h) Mesijui teks bėgti į Egiptą ir iš ten Jis sugrįš. Apie tai buvo užsiminę pranašai Izaijas (Iz 19, 1) ir Ozėjas (Oz 11, 11). Kodėl ir kaip tai atsitiko Viešpačiui Jėzui, vaizduoja evangelistas šv. Matas (Mt 2, 13; 2,19–21).

2) Apie Atpirkėjo arba Mesijo asmenį ir darbus pranašai yra pasakę štai ką:

a) Jis bus Dievo Sūnus. 2-oje psalmėje vaizduojamas Dievas, sakąs Mesijui: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.“ (Ps 2, 7) 2-oje Samuelio knygoje: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“(2 Sam 7, 14), o pranašas Izaijas yra pasakęs: „Jis (Dievas) ateina jūsų išgelbėti.“ (Iz 35, 4) Kad Viešpats yra Dievo Sūnus ir tikrasis Dievas, liudija visos Naujojo Testamento šventosios knygos;

b) Bus drauge Dievas ir Žmogus. Pranašas Izaijas yra pasakęs: „Kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! ... Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas.“ (Iz 9, 5) Kad Viešpats Jėzus iš tikro yra Dievas ir Žmogus, rodo kone kiekvienas Evangelijų puslapis. Tai netrukus apžvelgsime plačiau;

c) Bus didelis stebukladaris. Pranašas Izaijas yra pasakęs: „Jis ateina jūsų išgelbėti. Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ (Iz 35, 4–6) Turėdamas omenyje šitą pranašystę, Viešpats Jėzus Jono Krikštytojo mokiniams, kai tie Jį klausė „ Ar tu esi tas, kuris turi ateiti (vadinasi, Mesijas), ar mes kito laukiame?“, atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami.“ (Mt 11, 4–5) Evangelistas šv. Lukas pasakoja, kad Viešpats Jėzus „kaip tik tuo metu pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą“ (Lk 7, 21);

d) Bus kunigas Melchizedeko būdu. 109-oje psalmėje vaizduojama, kaip Dievas sako Mesijui: „Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas.“ (Ps 110, 4) Melchizedekas, kaip žinome, buvo Jeruzalės valdovas bei kunigas ir aukojo Dievui ne kokias kruvinas, kaip tais laikais dažniausiai būdavo daroma, aukas, bet duoną ir vyną (Pr 14, 18). Taigi toje psalmėje sakoma, kad Mesijas teiks Dievui panašios rūšies auką. Viešpats Jėzus iš tikro taip ir padarė per Paskutinę vakarienę ir kasdien tebedaro per šv. Mišias, aukodamasis dangiškajam Tėvui duonos ir vyno pavidaluose;

e) Bus didis pranašas. Mozei Dievas buvo pasakęs: „Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių.“ (Įst 18, 18) Viešpatį Jėzų amžininkai neretai vadindavo tuo pranašu, kuris turi ateiti (Jn 6, 14; Mt 16, 14; 21,11; Lk 7, 16, 21, 24 ir kt.). Be to, Viešpats Jėzus yra paskelbęs įžymių pranašysčių, kurias netrukus kiek plačiau apžvelgsime;

f) Bus naujos karalystės karalius ? karalystės, kuri bus nesunaikinama ir apims visas šalis. Apie tai kalba pranašai Jeremijas (Jer 23, 5) ir Danielis (Dan 2, 44). Viešpaties Jėzaus karalystė yra Katalikų Bažnyčia, į kurią turi įeiti visos tautos (Mt 28, 19) ir kurios net patys pragaro vartai nenugalės (Mt 16, 18);

g) Bus nepaprastai geras, malonus, atlaidus. Apie tai kalba pranašas Izaijas, sakydamas: „Ne šauksmu ar pakeltu balsu, – gatvėje nesigirdės jo balso. Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins.“ (Iz 42, 2–3) Evangelijose daugelyje vietų rašoma, kad Viešpats Jėzus buvo neapsakomai geras, malonus ir atlaidus, ir kad Jo priešai neretai tuo piktindavosi ir Jam tai prikaišiodavo (Mt 9, 11–13; 11,19; Lk 15, 2–7; 19,7 ir kt.);

h) Turės savo darbų parengėją. Pranašas Izaijas yra pasakęs: „Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.“ (Iz 40, 3–4) Toks Viešpaties Jėzaus kelio ir darbų parengėjas buvo šv. Jonas Krikštytojas, kuris ėmė veikti prieš Viešpačiui Jėzui pradedant viešąjį gyvenimą (Mt 3, 1; Mk 1, 3; Lk 3, 2; Jn 1, 6).

3) Apie Mesijo kančią pranašai paskelbė:

a) kad Jis iškilmingai įjos į Jeruzalę. Pranašas Zacharijas yra pasakęs: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra ... Štai tavo karalius pas tave ateina ... nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio.“ (Zch 9, 9) Kaip tai įvykdė Viešpats Jėzus, liudija evangelistas šv. Matas (Mt 21, 1–11);

b) Bus parduotas už 30 sidabrinių. Pranašas Zacharijas yra pasakęs: „Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabrinių šekelių. Bet Viešpats man tarė: „Įmesk tai į iždą, – šią šaunią kainą, kuria jie mane įvertino.“ (Zch 11, 11–12) Kaip tai įvyko Viešpačiui Jėzui, pasakoja šv. Matas (Mt 26, 11–75; 27,3–10);

c) Jį įduos drauge su Juo prie stalo valgysiąs asmuo. Apie tai užsiminta 41-oje psalmėje (Ps 41, 9). Evangelistas šv. Jonas, pasakodamas apie Paskutinę Viešpaties Jėzaus vakarienę, sako: „Pamirkęs kąsnį dubenyje, jis (Jėzus) padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. ... Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo“ (Jn 1, 26–27 ir 30), kad Viešpatį Jėzų įduotų, kaip buvo susitaręs su žydų tautos vyresniaisiais;

d) Jo mokiniai apleis Jį Jo kančioje. Tai buvo pasakęs pranašas Zacharijas (Zch 13, 7). Evangelistas šv. Morkus, aprašydamas Viešpaties Jėzaus suėmimą Alyvų sode, sako: „Tada, palikę jį, visi (mokiniai) pabėgo“ (Mk 14, 50);

e) Jis bus išjuoktas (Ps 22, 7), muštas, apspjaudytas (Iz 50, 6), plaktas (Ps 73, 14), erškėčiais vainikuotas (Gg 3, 11), tulžimi ir actu girdytas (Ps 69, 22). Kaip visa tai įvyko Viešpaties Jėzaus kančioje, rodo visų evangelistų tos kančios aprašymai (Mt 26, 57–27; 50; Mk 14, 52–15; 37; Lk 22, 54–23; 46; Jn 18, 19 ir 30);

f) Jo drabužiais bus pasidalyta, o dėl Jo apsiausto bus metamas burtas. Tai pasakyta 22-oje psalmėje (Ps 22, 19). Evangelistas šv. Jonas vaizduoja, kaip tai įvyko Viešpaties Jėzaus kančioje: „Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“ (Jn 19, 23–24);

g) Jo rankos ir kojos bus perdurtos. Tai pasakyta 22-oje psalmėje (Ps 22, 17). Viešpačiui Jėzui didelės, kiaurai einančios skylės rankose ir kojose buvo padarytos vinimis, kuriomis Jis buvo prikaltas prie kryžiaus;

h) Jis numirs tarp piktadarių. Taip buvo pasakęs pranašas Izaijas (Iz 53, 9). O šv. Luko Evangelijoje skaitome: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės“ (Lk 23, 33);

i) Jis bus kančioje kantrus kaip avinėlis ir net melsis už savo kankintojus. Tai pasakė pranašas Izaijas (Iz 53, 7). Nepaprasta Viešpaties Jėzaus kantrybė matoma iš visų Jo kančios atvaizdavimų, o evangelistas šv. Lukas prisimena, kaip Jis, kalamas prie kryžiaus, kalbėjo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34);

j) Jis kentės ir mirs savo noru, pasiaukodamas už mūsų nuodėmes. Taip yra pasakęs pranašas Izaijas (Iz 53, 4–7). O Viešpats Jėzus dar prieš savo kančią yra taręs: „Niekas neatima jos (gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jn 10, 18) Prieš pat suėmimą Alyvų sode, mėginusiam Jį ginti apaštalui Petrui Jis pareiškė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo ... Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mt 26, 52–53)

4) Apie Atpirkėjo arba Mesijo išaukštinimą pranašai yra pasakę:

a) Jo kapas bus tarp turtingųjų ir garbingas. Taip yra pasakęs pranašas Izaijas (Iz 53, 9; 11,10). Evangelijos pasakoja, kad Viešpatį Jėzų iš tikro garbingai palaidojo turtingi asmenys (Mt 27, 57–60; Mk 15, 42–46; Lk 23, 50-522; Jn 19, 38–42);

b) Jo kūnas nepatirs gedimo. Taip yra pasakyta 16-oje psalmėje (Ps 16, 10). Evangelijose aiškiai pasakyta, kad Viešpats Jėzus trečiąją dieną po mirties prisikėlė iš numirusių (Mt 28, 1irkt.; Mk 16, 1irkt.; Lk 24, 1irkt.; Jn 20, 1irkt.);

c) Mesijas sugrįš į dangų ir sėdės Dievo dešinėje. Apie tai kalbama 68-oje, 35-oje ir 110-oje psalmėse. O Naujojo Testamento knygose skaitome: „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir sėdi Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19; Lk 24, 50–52; Apd 1, 4–11);

d) Jo mokslas iš Jeruzalės nuo Siono kalno paplis po visą pasaulį. Taip yra pasakę pranašai Joelis (Jl 2, 27) ir Izaijas (Iz 2, 3). Ir iš tikro, kaip pasakoja Apaštalų darbų knyga, tuojau po Šventosios Dvasios atėjimo apaštalas šv. Petras prabilo į aplink Paskutinės vakarienės namą susirinkusią minią ir laimėjo Viešpačiui Jėzui apie tris tūkstančius sielų (Apd 2, 14 ir 41). O Paskutinės vakarienės namas buvo kaip tik ant Siono kalno;

e) Pagoniškosios tautos įeis į Jo karalystę ir Jį garbins. Tai Dievas buvo pasakęs jau Abraomui (Pr 22, 18), paskiau tai pakartojo per Psalmininką (Ps 72) ir pranašą Izaiją (Iz 42, 6; 49, 6). Kad į Viešpaties Jėzaus karalystę, Katalikų Bažnyčią, yra įėjusios įvairiausios tautos, kurios anksčiau buvo pagoniškos, patys aiškiai matome;

f) Žydų tauta bus nubausta už nužudymą ir išsklaidyta tarp kitų tautų, o Jeruzalės šventykla bus išgriauta ir daugiau nebeatstatyta. Apie tai buvo užsiminęs jau Mozė (Įst 28, 64) ir plačiau kalbėjęs pranašas Danielis (Dan 9, 26–27). Kada ir kaip tai įvyko, gerai žinome iš istorijos;

g) Mesijo karalystėje visose žemės vietose Dievui bus aukojama tyra, nekruvina Auka. Tai pasakė pranašas Malachijas (Mal 1, 11). Kad taip iš tikro yra, matome iš to, kad nekruvinoji Viešpaties Jėzaus Auka, šv. Mišios, yra laikomos įvairiausiose pasaulio šalyse bei vietose.

Įrodomoji pranašysčių galia

3. Šitų pranašysčių įrodomoji galia labai didelė, nes:

a) Jos buvo duotos ir surašytos mažiausiai prieš kelis šimtus metų iki Viešpaties Jėzaus gimimo. Tad jos galėjo kilti tik iš Dievo, nes žmonių numatymas taip toli jokiu būdu nesiekia;

Paskutinis pranašas Malachijas gyveno V šimtmetyje prieš Kristų, kiti pranašai – daug anksčiau. Ypač daug laiko praėjo nuo patriarchų iki Kristaus.

b) Žydai jas laikė Dievo suteiktomis, o kadangi Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų kalbą, jos jau seniai prieš Kristų buvo žinomos ir aplinkinėms pagonių tautoms;

Iš to aišku, kad jų jokiu būdu negalėjo prasimanyti po Kristaus gyvenę krikščionys. Be to, jeigu krikščionys būtų jas išsigalvoję, žydai niekaip nebūtų jų įtraukę į savo šventąsias knygas, kuriose jos neabejotinai yra.

c) Remdamiesi jomis, Viešpats Jėzus ir apaštalai ne kartą įrodinėjo žydams, kad Mesijas jau atėjo, ir kad Mesijas yra Nazareto Jėzus, nes Jame jos įvyko,

„Jūs tyrinėjate Raštus, – kalbėjo Viešpats Jėzus žydams. – Tie Raštai ir liudija už mane.“ (Jn 5, 39) Taip pat savo mokiniams, kurie ėjo į Emausą, iš pranašysčių Jis įrodė esąs Mesijas (Lk 24, 25). Apaštalas šv. Petras pranašysčių žodžiais įtikino pirma tris, paskui penkis tūkstančius Jeruzalėje esančių žmonių, kad Viešpats Jėzus tikrai Dievo atsiųstas Atpirkėjas (Apd 2, 1 ir kt.; 3,1 ir kt.). Šv. Paulius kalbėjo karaliui Erodui Agripai: „Aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė.“ (Apd 26, 22) Evangelistai nuolat mini, kad Viešpaties Jėzaus gyvenime, darbuose ar kančioje įvyko tokia ar kitokia pranašystė. Apie iškalbingą krikščionybės skelbėją Apolą Apaštalų darbų knygoje pasakyta: „Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją.“ (Apd 18, 28)

Kalbant apie žydus, iš daugelio Šventojo Rašto vietų matyti, kad visi buvusieji geros valios žmonės įtikėjo į Viešpatį Jėzų. Liko neįtikėję tik piktos valios asmenys. Jie, pasak šv. Pauliaus, apako. Bet į pasaulio pabaigą įtikės ir jie (Rom 11, 1–36).

d) Jei jų neįvykdė Viešpats Jėzus, tai neįvykdė ir niekas kitas, ir todėl jos neturėtų visiškai jokios prasmės.

Istorija iš tikro nežino kito tokio asmens, kuriam jos taip puikiai tiktų kaip Viešpačiui Jėzui. Tad jeigu Mesijas ne Viešpats Jėzus, tai Mesijo iki šiol dar nebuvo ir pranašystės, pasak kurių jis jau seniai turėjo ateiti, yra visiškai tuščios ir beprasmės.

Mesijo paveikslai

4. Kaip Viešpatyje Jėzuje išsipildė visos Senojo Testamento pranašystės apie Mesiją, taip išsipildė ir daugelį šimtų ar tūkstančių metų buvusieji Mesijo paveikslai.

Tokie paveikslai buvo:

a) Mesijo kaip Pranašo, įstatymų leidėjo ir tarpininko: Mozė, suteikęs izraelitams daug iki tol neturėtų žinių apie Dievą, davė jiems įstatymus ir ne kartą užtarė juos prieš Dievą;

b) Mesijo kaip Kunigo: kunigas ir karalius Melchizedekas, aukojęs Dievui duoną bei vyną;

c) Mesijo kančios ir mirties: nekaltai savo brolio nužudytas Abelis; Izaokas, nešąs į kalną malkas, kuriomis turėjo būti sudegintas kaip auka; brolių parduotas Juozapas; sūnaus persekiotas Dovydas; taip pat Velykų avinėlis, kurio kraujas išgelbėjo nuo mirties izraelitus Egipte; varinis žaltys, kurį Mozė pakabino ant medžio tyruose, kad izraelitai išvengtų mirties nuo žalčių įkandimo;

d) Mesijo prisikėlimo iš numirusių: pranašas Jona, kuris po trijų dienų išėjo gyvas iš jį prarijusios žuvies vidurių.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku