DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

IV. UŽ KĄ GALIMA AUKOTI EUCHARISTINĘ AUKĄ

Už gyvuosius ir mirusiuosius

1. Šv. Mišias galima aukoti už visus, kurie tik yra pajėgūs pasinaudoti jų vaisiais ir už kuriuos Bažnyčia nedraudžia jų aukoti.

Mišių vaisiais, be abejo, nesinaudoja šventieji danguje. Jiems jau nebereikia jokios pagalbos. Nesinaudoja Mišių vaisiais ir pasmerktieji pragare. Jų nuopelnų laikas jau yra praėjęs, ir bet kokie malonių šaltiniai jiems yra užsidarę. Tų Mišių, kurios aukojamos už dangaus gyventojus ar patekusius į pragarą, vaisiai eina į dvasinį Bažnyčios lobyną. Mišias galima aukoti tiek už gyvuosius, tiek už mirusiuosius.

Draudžiama aukoti

2. Bažnyčia draudžia viešai aukoti šv. Mišias:

a) už tuos, kurie yra viešai ekskomunikuoti[71];

Vienas iš labiausiai apčiuopiamų bažnytinės ekskomunikos padarinių yra nubaustojo išskyrimas iš Bažnyčios viešai teikiamų dvasinių gėrybių ir aukojamų maldų.

b) už mirusiuosius, kuriuos Bažnyčia atsisakė laidoti.

Tokie yra nekrikštyti, viešai atsiskyrę nuo tikėjimo, eretikai, schizmatikai, priklausantys masonų ar komunistų organizacijoms, sąmoningi savižudžiai, mirusieji dvikovoje ar dėl joje gautų žaizdų, įsakiusieji sudeginti savo kūną, aiškūs ir vieši nedorėliai, pavyzdžiui, vieši susimetėliai, ištvirkėliai, girtuokliai, plėšikai ir t. t.[72]

Čia išvardytiems asmenims atsakomos bažnytinės laidotuvės, jeigu jie prieš mirtį neparodė jokių atgailos ar pasitaisymo ženklų, pavyzdžiui, nesišaukė kunigo ar jo nepriėmė, mirė per patį nusikaltimą, neatitaisė duoto papiktinimo ir pan. Už juos neleidžiama laikyti Mišių ne tik laidotuvių dieną, bet ir 30-ąją dieną po mirties ar per metines sukaktuves. Taip daroma ne iš neapykantos, bet labiausiai dėl to, kad tokie asmenys laikomi amžinai žuvusiais ir taip viešai pareiškiamas pasibjaurėjimas jų gyvenimu bei darbais.

Neleidžiama už juos viešai laikyti Mišių, t. y. iš anksto paskelbus bendruomenei. Bet privačiai, vadinasi, bendruomenei nieko apie tai nežinant, leidžiama ir patariama už juos melstis ir aukoti šv. Mišiais, kad gerasis Dievas rastų galimybę parodyti ir jiems savo gailestingumą, nes iš tikro nėra žinomas jų amžinasis likimas.

Įvairios intencijos

3. Šv. Mišias galima aukoti įvairiomis intencijomis.

Pavyzdžiui, Dievui pagarbinti, Jam padėkoti, Jam atsilyginti, Jį permaldauti, išprašyti iš Jo visokių malonių ir pan. Galima aukoti sielos ir kūno reikalų intencijomis. Ypač gera ir girtina aukoti jas už mirusiuosius, prašant, kad Dievas sutrumpintų ir palengvintų jų skaistyklos kančias.

Mišias galima tik užprašyti

4. Šv. Mišių negalima nei užpirkti, nei nupirkti, o tik jas užprašyti.

Labai nevykę ir visiškai neteisingi yra pasakymai: kiek dabar kainuoja Mišios, aš noriu užpirkti Mišias ir pan. Mišių Aukos negalima įvertinti jokiomis žemiškomis gėrybėmis. Todėl jų negalima nei užpirkti, nei nupirkti, bet galima tik užprašyti.

Kadangi kunigas tarnauja altoriui ir iš jo turi pragyventi, todėl jau nuo senų senovės Bažnyčioje yra įsigalėjęs paprotys duoti Mišių užprašymo proga didesnę ar mažesnę auką. Seniau šioji auka buvo duodama įvairių valgomų daiktų pavidalu. Bet dabartiniais laikais yra priimta kunigui duoti piniginę auką. Mat pinigai atstoja visus kitus daiktus. Tikintieji, duodami šią auką, ne tik užprašo šv. Mišias, bet atlieka ir savo pareigą išlaikyti bažnyčią ir jos tarnus, apie kurią kalba penktasis Bažnyčios įsakymas. Teisę imti iš tikinčiųjų aukas pabrėžia apaštalas šv. Paulius, sakydamas: „Darbininkas vertas savo užmokesčio.“ (1 Tim 5, 18) Arba vėl: „Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti? ... Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? Kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? Arba kas gano bandą ir neminta jos pienu? ... Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.“ (1 Kor 9, 4; 7,13–14)


[71] Codex iuris canonici (1917), c. 2262 § 1.

[72] Codex iuris canonici (1917), c. 1240.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku