DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

VI. SANTUOKOS PADARINIAI

Iš teisėtai sudarytos santuokos savaime, vadinasi, nepriklausomai nuo sutuoktinių noro ar nenoro, kyla šie padariniai:

Bendras gyvenimas

a) Teisė ir pareiga gyventi bendrai.

Šis gyvenimas, kaip jau minėta, apima abiejų šalių teisę ir pareigą atlikti santuokinius veiksmus, reikalingus naujai gyvybei pažadinti, taip pat teisę ir pareigą naudotis bendru butu. Šio gyvenimo teisė ir pareiga prasideda įvykus jungtuvėms. Šalys, nors ir laisvai susitarusios, neturi teisės nutraukti santuokinio gyvenimo, ypač ilgesniam laikui. Juo labiau neturi teisės to daryti viena šalis, kitai nesutinkant.

Šią teisę ir pareigą gražiai apibūdina Šv. Raštas, sakydamas: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos.“ (Pr 2, 24) Ir vėl: „Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.“ (1 Kor 7, 3–5)

Teisės į santuokinį gyvenimą sutuoktiniai netenka, kai nusikalsta svetimavimu. Tokiu atveju nekaltoji pusė turi teisę iškelti bažnytiniame teisme atsiskyrimo bylą ir prašyti bendrą gyvenimą nutraukti. Taip pat šalys gali prašyti atsiskyrimo, jei jų bendras sugyvenimas dėl kurių nors kitų priežasčių tampa nebeįmanomas. Savaime aišku, teisė nutraukti bendrąjį gyvenimą neduoda jiems teisės tuoktis su kitu asmeniu. Tai ne ištuoka, bet tik skyrybos.

Vyro pavardė

b) Žmona gauna vyro pavardę, pasidaro vyro teisių, luomo ir privilegijų bendrininkė, viso gyvenimo draugė ir įgyja vyro buveinę, vadinasi, ji įsipareigoja gyventi ten, kur gyvena vyras.

Pirmavimas

c) Nors abudu sutuoktiniai yra lygiateisiai, bet tvarkant šeimos reikalus pirmenybė priklauso vyrui.

To reikalauja ir pačių sutuoktinių, ir visos šeimos gerovė. Gražiai tai paaiškina popiežius Pijus XI: „Reikia, kad šeimos židinyje viešpatautų tai, ką šv. Augustinas vadina meilės tvarka – ordo amoris. Šioji tvarka apima tiek vyro pirmavimą žmonos ir vaikų atžvilgiu, tiek žmonos savanorišką pasidavimą ir paklusimą, kurį Apaštalas nusako šiais žodžiais: „Jūs, moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva.“ (Ef 5, 22–23) Tačiau paklusnumas nepaneigia ir neatima laisvės, kuri moteriai priklauso tiek dėl jos, kaip žmogiškojo asmens, kilnumo, tiek dėl garbingų žmonos, motinos ir viso gyvenimo draugės pareigų. Jis anaiptol neįpareigoja moters pasiduoti visoms vyro užgaidoms, ypač toms, kurios sunkiai derinasi su sveiku protu ar žmogaus garbe. Šio paklusnumo taip pat nereikia suprasti taip, kad žmona būtų prilyginta asmenims, kurie juridiškai vadinami nepilnamečiais ir kuriems neleidžiama laisvai naudotis savo teisėmis. Tačiau jis varžo neribotą žmonos laisvę, nepaisančią šeimos gerovės. Jis neleidžia šeimos kūne atskirti širdį nuo galvos, nes tai reikštų didžiulę žalą visam kūnui ir grėstų jį sunaikinti. Jei vyras yra galva, tai moteris yra širdis. Kaip vyras turi vadovavimo pirmenybę, taip moteris gali ir privalo ginti savąją meilės pirmenybę. Jei vyras neatlieka savo uždavinių, žmonos pareiga yra pavaduoti jį šeimos valdyme. Tačiau nevalia iškreipti ar pakeisti pačios šeimos santvarkos ir jos pagrindinių dėsnių, kuriuos nustatė ir įtvirtino Dievas.“[118]

Šią mintį, nors kiek kitais žodžiais, pabrėžia ir popiežius Leonas XIII, sakydamas: „Vyras yra šeimos viršininkas ir moters galva. Tačiau moteris, kadangi ji yra kūnas iš jo kūno ir kaulas iš jo kaulų, turi pasiduoti ir paklusti vyrui ne kaip tarnaitė, bet kaip draugė, kad jos rodomam klusnumui nestigtų nei padorumo, nei garbės. Ir tam, kuris vadovauja, ir tai, kuri klauso, Dievo meilė turi būti nuolatinė pareigų rikiuotoja, nes jis yra Kristaus, o ji Bažnyčios paveikslas.“[119]

Šeima

d) Teisė ir pareiga kurti šeimą.

Nors sutuoktiniai, susitarę tarp savęs geruoju, gali savo santuokiniame gyvenime laikytis skaistybės ar bent tam tikrais laikotarpiais kūniškai susivaldyti, ypač dėl kokių nors kilnesnių motyvų, bet šeimos ir visuomenės gerovė reikalauja, kad jie gimdytų vaikus. Bevaikės, vieno ar dviejų vaikų šeimos yra nenatūralu ir nesveika tiek pačiai šeimai, tiek vaikams. Bevaikėse šeimose nėra kam rišti vyro su žmona, o dviejų ar vieno vaiko šeimos paprastai ugdo savanaudžius, asocialius vaikus. Be to, daugėjant tokių šeimų, visuomenei, ypač mažesnėms tautoms, gresia didelis pavojus visai išnykti. Nustatyta, kad tik keturių ar penkių vaikų šeimos užtikrina tautos išlikimą.

Bet kokių priemonių naudojimas šeimos vargams išvengti moraliniu atžvilgiu yra savaime nedoras veiksmas ir niekuomet negali būti pateisintas. „Jokia priežastis, – sako Pijus XI, – kokia svarbi ji bebūtų, negali padaryti daiktą padorų ir suderinamą su prigimtimi, kai jis savaime yra priešingas prigimčiai. Kadangi santuokinio akto esmė yra vaikų gimdymas, tai visi, kurie jį atlikdami sąmoningai stengiasi, kad jis netektų savo prigimtinės galios, elgiasi prieš prigimtį ir padaro šį aktą nedorą. Taigi kai buvo pradėtos iškilmingai skelbti kitokios pažiūros, Katalikų Bažnyčia, kuriai pats Dievas yra pavedęs mokyti dorovės grynumo ir ginti jos garbingumą, kad išsaugotų santuokos sutarties skaistumą nepažeistą šios bjaurios dėmės, pasiremdama savo dieviškąja misija, mūsų lūpomis pakelia savo stiprų balsą ir iškilmingai pareiškia: kiekvienas santuokos panaudojimas, kai žmonės sąmoningai atima iš akto jo prigimtinę gyvybės pradėjimo galią, yra priešingas Dievo ir prigimties įstatymams, ir visi, kurie taip elgiasi, susitepa sunkaus nusikaltimo dėme.“[120]

e) Teisė ir pareiga auklėti vaikus ir rengti juos gyvenimui.

Gimusius vaikus tėvai privalo kuo greičiau pakrikštyti. Paskiau turi rūpintis jų religiniu, visuomeniniu bei pilietiniu auklėjimu ir apskritai padėti jiems pasirengti gyvenimui bei įsigyti profesiją.[121] Tai nėra kokia tėvų malonė, bet teisingumo reikalavimas. Jei tėvai to nepadaro, sunkiai nusikalsta savo pašaukimui ir vaikams.


[118] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.

[119] Leonas XIII, Enciklika Arcanum divinae sapientiae, Acta Sanctae Sedis XII (1879–1880) 399.

[120] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.

[121] Codex iuris canonici (1917), c. 1113.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku