III. NUPUOLUSIEJI ANGELAI

Nupuolusiųjų angelų nubaudimas

1. Neištikimus angelus Dievas nubaudė tuo, kad visiems laikams atstūmė nuo savęs ir nugramzdino į pragarą.

Apaštalas šv. Petras taip apie tai sako: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, kur laiko juos teismui.“ (2 Pt 2, 4) „Angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, – sako apaštalas šv. Judas, – jis (Dievas) laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.“ (Jud 1, 6) Viešpats Jėzus, vaizduodamas Visuotinį teismą, pareiškia: „Tuomet (žmogaus Sūnus) sakys ir tiems, kurie bus kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41)

Nupuolusius angelus vadiname piktosiomis dvasiomis, velniais, šėtonais, demonais. Jie galutinai užkietėję piktame ir negali pasitaisyti. Kaip rodo šie šv. Pauliaus žodžiai: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ (Ef 6, 12) Jie irgi yra tam tikrų laipsnių. Jų vadas arba vyresnysis Šventajame Rašte neretai vadinamas Belzebubu, Liuciferiu, šėtonu. Nupuolusieji angelai savo prigimtinių savybių nenustojo. Todėl jie yra daug galingesni už mus.

Piktųjų dvasių nusistatymas prieš mus

2. Piktosios dvasios mums pavydi ir mūsų nekenčia. Todėl, kiek galėdamos, stengiasi mums kenkti, ypač įtraukti į nuodėmes ir amžinai pražudyti. Dievas leidžia joms tai daryti, nes moka jų nedorumą panaudoti savo garbei ir mūsų išganymui.

Daugelyje Šventojo Rašto vietų pabrėžta, kad piktosios dvasios mums pavydi, mūsų nekenčia, stengiasi mums kuo labiausiai kenkti ir mus pražudyti. Juk ne kas kitas, kaip viena jų sugundė pirmuosius mūsų tėvus nusidėti ir užtraukė mums visas negeroves, kurios iš tos nuodėmės kyla. Piktoji dvasia buvo didelių patriarcho Jobo nelaimių ir skaudžių kentėjimų priežastis. Ji nesidrovėjo net patį Jėzų tris kartus gundyti. Jos veikiamas apaštalas Judas Iskarijotas pardavė ir įdavė savo dieviškąjį Mokytoją. Todėl Šventajame Rašte yra daug tokių ir į juos panašių įspėjimų: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“ (1 Pt 5, 8–9) „Ir nepalikite vietos velniui.“ (Ef 4, 27) „Priešinkitės velniui“ (Jok 4, 7) ir t. t.

Tačiau Dievas nekliudo piktosioms dvasioms mums kenkti, nes, kaip visokį blogį, taip ir jų užmačias moka panaudoti savo garbei ir mūsų išganymui. Tai ryškiai rodo patriarcho Jobo pavyzdys. Taip pat reikia pasakyti, kad Dievas neleidžia mūsų gundyti virš mūsų jėgų. Šv. Paulius čia aiškiai sako: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.“ (1 Kor 10, 13) Todėl jeigu kas, kad ir piktosios dvasios gundomas, nusideda, kaltas už tai yra tik pats.

Jos negali mūsų priversti elgtis prieš savo valią

3. Nors piktosios dvasios daug galingesnės už mus, bet neturi galios mūsų priversti elgtis prieš savo valią, arba, kitaip sakant, mes visuomet galime joms pasipriešinti.

Piktosios dvasios gali mus gundyti, vilioti, traukti į nuodėmes, bet priversti, kad nusidėtume, jokiu būdu negali. Gražiai ir teisingai sako šv. Augustinas, kad jos yra panašios į pririštus piktus šunis, kurie gali urgzti, loti, bet įkąsti gali tik tam, kas per daug prie jų prisiartina. Koks žioplas turi būti tas žmogus, sako šventasis, kurį pririštas šuo kandžioja?![20] Ne mažiau žioplu reikia pavadinti ir tą, kurį piktosios dvasios įtraukia į nuodėmes. Be abejo jos ypač pavojingos tiems, kurie, tardamiesi daugiau žiną ir išmaną negu Šv. Dvasios vadovaujama Katalikų Bažnyčia, negu pats Apreiškimą mums davęs Dievas, neigia piktąsias dvasias ir šaiposi iš tų, kurie jomis tiki. Ko verti ir kokios dvasios vadovaujami yra šitie gudruoliai, aiškiai rodo patyrimas. Juk kur tik jie iškyla ir pačiumpa valdžią, tuojau patys pasireiškia kaip tikros piktosios dvasios ir gyvenimą paverčia baisiausiu pragaru. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, jų yra visai šalia mūsų.

Šventajame Rašte neretai minimi piktosios dvasios apsėsti žmonės. Piktoji dvasia ar piktosios dvasios, žinoma, Dievui leidus, užvaldydavo tokių žmonių kūną, bet ne sielą. Be abejo, tai atsitikdavo ne be tam tikros pačių žmonių kaltės. Kaip pasakoja misionieriai, tokių apsėstųjų pasitaiko ir dabar tarp nekrikštytųjų. Ypač daug jų buvo Viešpaties Jėzaus laikais. Tai dėl to, kad piktosios dvasios, nujausdamos, kad jų viešpatavimas žmonėms netrukus bus sunaikintas, su didesniu įniršiu ėmė juos pulti. Ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ (Apr 12, 12)

Kaip turime kovoti su šiuo savo priešu

4. Jei norime nugalėti šiuos savo išganymo priešus, piktąsias dvasias, turime tvirtai laikytis tikėjimo, budėti, melstis ir susivaldyti.

Apaštalas šv. Paulius sako: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas ... Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.“ (Ef 6, 11, 14–16) Šv. Petras pareiškia: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“ (1 Pt 5, 8–9)

[20] Augustinas, Sermo 197 de Temp.