§ 4. APIE ANGELUS
I. ANGELŲ SUKŪRIMAS IR IŠBANDYMAS
Angelų buvimas
1. Be šio regimojo pasaulio Dievas sukūrė ir neregimąjį: neapsakomą daugybę grynųjų dvasių, kurias mes vadiname angelais.
Žodis „angelas“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį. Jau nuo senų senovės Dievo sukurtąsias dvasias žmonės vadina angelais (hebrajiškai „malach“), nes jos daugelį kartų apsireiškė žmonėms kaip Dievo pasiuntiniai.
Kad angelų yra, pats vienas mūsų protas griežtai įrodyti negali. Jis mato čia tik du dalykus: viena, kad jų gali būti; antra, dera, kad jų būtų. Angelų gali būti, nes, kaip Dievas sukūrė šį medžiaginį pasaulį, kurio vainikas yra pusiau medžiaginė, pusiau dvasinė būtybė – žmogus, taip Jo išminčiai ir visagalybei nebuvo priešinga sukurti būtybes, turinčias vien tik dvasią. Dera, kad angelų būtų, nes visi Dievo kūriniai kyla laipsniškai nuo žemiausiųjų prie aukštesnių ir vis artėja prie Dievo. Apačioje stovi negyvieji daiktai, jie netobuliausi. Aukščiau už juos yra augalai, kurie gali maitintis, augti, daugintis. Dar aukščiau yra gyvūnai, kurie gali judėti bei jausti. Aukščiausiai yra žmonės, kurie turi protą ir laisvą valią, yra kūno ir dvasios būtybės. Taigi derėtų, kad būtų dar ir už žmones aukštesnių, tik dvasią turinčių kūrinių, nes jeigu kūrinija pasibaigtų žmonėmis, ji būtų neužbaigta.
Tačiau ko mūsų protas pats vienas įžvelgti nepajėgia, tai aiškiai mums atskleidžia Apreiškimas. Gausūs Šventojo Rašto liudijimai rodo, kad angelų neabejotinai yra. Pavyzdžiui, angelas sulaikė patriarchą Abraomą nuo sūnaus Izaoko paaukojimo (Pr 22, 11–12); angelas Rapolas lydėjo jaunąjį Tobiją kelionėje į tolimą šalį ir senajam Tobitui sugrąžino regėjimą; angelas apsaugojo nuo mirties į liūtų urvą įmestą pranašą Danielį (Dan 6, 23); angelas Gabrielius pranešė šv. Jono Krikštytojo tėvui Zacharijui, kad susilauksiąs sūnaus, o Švč. M. Marijai, kad Dievas paskyrė ją pasaulio Atpirkėjo Motina; angelas pasirodė Alyvų kalne kenčiančiam Viešpačiui Jėzui ir Jį sustiprino (Lk 22, 43); angelas išvedė iš kalėjimo pasmerktą mirčiai apaštalą šv. Petrą (Apd 10, 7). Viešpats Jėzus taip pat daug kartų yra kalbėjęs apie angelus. Štai vienas kitas Jo posakis: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.“ (Mt 18, 10) „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.“ (Mt 25, 31) „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mt 26, 53) Žodžiu, angelų neabejotinai yra.
Kiek jų yra, mums neapreikšta. Šventajame Rašte kalbama apie neapsakomai didelę jų daugybę. Pavyzdžiui, pranašo Danielio knygoje pasakyta: „Tūkstančių tūkstančiai jam (Dievui) tarnavo ir miriadų miriadai pas jį stovėjo.“ (Dan 7, 10) Angelai buvo sukurti tikriausiai dar prieš žmones, nes, atsiradus žmonėms, dalis jų jau buvo nupuolusi, ir vienas iš nupuolusių angelų sugundė nusidėti pirmuosius mūsų tėvus.
Pasiremiant Šventojo Rašto teikiamais angelų pavadinimais, skiriamos trys jų eilės ir kiekvienoje eilėje trys chorai. Pirmąją eilę sudaro angelai, arkangelai ir valdžios; antrąją – galybės, kunigaikštystės ir viešpatystės; trečiąją – sostai, cherubinai ir serafimai. Bet kažko tikresnio apie tai nežinome. Tik trys angelai Šventajame Rašte pavadinti tikriniais vardais, būtent šv. Mykolas (tas vardas reiškia: Kas kaip Dievas), šv. Gabrielius (Dievo jėga) ir šv. Rapolas (Dievo vaistai).
Angelų prigimtis
2. Angelai yra grynosios dvasios, turinčios protą ir laisvą valią, bet neturinčios kūno. Jie daug tobulesni ir galingesni už žmones.
Kad angelai yra grynosios dvasios, liudija Šv. Raštas. Pavyzdžiui, šv. Paulius apie juos sako: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14) Apie nupuolusius angelus, kurie buvo apstoję žmones, evangelistas šv. Matas pareiškia: „(Jėzus) išvarė dvasias žodžiu.“ (Mt 8, 16) Kadangi didžiausi mūsų amžinosios laimės priešai yra nupuolusieji angelai, ir ypač prieš juos mums reikia kovoti, todėl šv. Paulius ir sako: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ (Ef 6, 12)
Kad angelai tobulesni ir galingesni už žmones, taip pat aiškiai matyti iš Šventojo Rašto. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad angelas išvedė apaštalą šv. Petrą iš kalėjimo, nors jį saugojo ketveriopa kareivių sargyba (Apd 12, 9–11); evangelistas šv. Matas, kalbėdamas apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, sako: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.“ (Mt 28, 2) O tas akmuo, kaip nurodo evangelistas šv. Morkus, „buvo labai didelis. Jos (moteriškės, ėjusios patepti Viešpaties Jėzaus kūno) kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 4ir3) Todėl Šventajame Rašte, norint ypač pabrėžti kokio žmogaus išmintį, galybę, neretai jis lyginamas su angelais (Ps 78, 25; 2 Sam 14, 20).
Angelų būklė po sukūrimo
3. Visi angelai po sukūrimo buvo geri ir laimingi.
Kaip vien tik dvasinės būtybės, jie aiškiai pažino Dievą kaip aukščiausiąją Tiesą ir mylėjo Jį kaip didžiausią Gėrį. Tas pažinimas ir meilė teikė jiems neapsakomos laimės. Be to, Dievas paskyrė juos antprigimtinei laimei, kurią jie turėjo nusipelnyti, ir davė jiems pašvenčiamąją malonę.
Angelų išbandymas ir jų nupuolimas
4. Kadangi antprigimtinė laimė turėjo būti atlyginimas už ištikimybę, Dievas paskyrė angelams tam tikrą išbandymą. Tą išbandymą išlaikė ne visi angelai. Dalis jų nusikalto Dievui.
Kaip vyko tas išbandymas, nežinome. Taip pat nėra žinių, kokių angelų buvo daugiau: ištikimų ar nusikaltusių. Bažnyčios Tėvų nuomone, daugiau būta ištikimų. Kuo nusidėjo neištikimieji angelai, taip pat nežinome, bet galima spėti, kad puikybe, nes, pirma, sunku įsivaizduoti, kad būtybės, turinčios tik dvasią, būtų galėjusios nusidėti kuo kitu; o antra, Šventajame Rašte pasakyta: „Puikybė yra visų nuodėmių pradžia.“ (Sir 10, 13)
