DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

IV. SANTUOKOS PRIĖMĖJAI IR KLIŪTYS

Teisė į santuoką

1. Į santuoką gali eiti visi, kuriems nekliudo įstatymai.[106]

Tai įgimta kiekvieno žmogaus teisė. Jos niekas negali iš jo atimti. „Juk yra tokių, – sako Pijus XI, – kurie, būdami per daug susirūpinę eugeniškais tikslais, nurodo ne vien sėkmingas priemones užtikrinti būsimo kūdikio sveikatai ir stiprumui, bet eugeniškus reikalus kelia aukščiau už visus kitus, nors ir daug vertingesnius. Jie norėtų, kad valdžia uždraustų santuoką visiems tiems, kurie, kaip rodo jų samprotavimai, dėl paveldimumo turėtų gimdyti tik mažiau vertingus ir ydingus vaikus, nors kitais atžvilgiais jie santuokai ir tiktų. Jie eina net taip toli, jog siekia įstatymo keliu ir medicinos priemonėmis atimti iš jų gimdymo galią net prieš jų norą ir valią. Tačiau tai būtų neleistina net kaip viešosios valdžios skirta žiauri bausmė už atliktą nusikaltimą arba norint užkirsti kelią būsimiems jų nusikaltimams – tai galia, kurią, nusižengdami bet kokiai teisei ir teisingumui, savinasi valstybės valdininkai, nors jos niekada neturėjo ir negali teisėtai turėti. Visi, kurie šitaip elgiasi, nedovanotinai pamiršta, kad šeima yra šventesnis dalykas negu valstybė, ir kad žmonės pirmiausia pradedami ne žemei ir šiam gyvenimui, bet dangui ir amžinybei. Iš tikro visai neteisinga būtų primesti sunkų nusikaltimą tiems, kurie kitais atžvilgiais tinka santuokai, bet kuriuos, nežiūrint visų panaudotinų priemonių, numatoma galėsiant gimdyti tik mažiau vertingus vaikus, vien dėl to, kad jie tuokiasi, nors dažnai ir gera yra juos nuo santuokos atkalbėti. Valdžia neturi jokios teisės į savo valdomųjų kūnus. Todėl ji, kai nėra nusikalstamo veiksmo ir bet kokio pagrindo fizinei bausmei, neturi teisės nei dėl eugeninių, nei dėl kokių kitų priežasčių tiesiogiai žaloti ar kitokiu būdu kėsintis į žmogaus kūną.“[107]

Kliūtys santuokai

2. Yra asmenų, kuriems draudžia tuoktis prigimties, Dievo ar Bažnyčios įstatymai. Tai vadinamieji sukliudyti asmenys.

Vienos kliūtys kyla iš prigimties, kitos iš Dievo, o dar kitos iš Bažnyčios įstatymų. Vienos jų draudžia santuoką, laikydamos ją sunkia nuodėme ir padarydamos ją ne tik neleistiną, bet ir negaliojančią. Tai santuoką ardančios kliūtys. Tuo tarpu kitos draudžia santuoką, laikydamos ją sunkia nuodėme, bet nepadaro jos negaliojančios. Tai santuokai kliudančios kliūtys. Kai kurios kliūtys yra visiškai aiškios, nesukelia jokių abejonių, nes yra tikri jų nuostatai ir akivaizdus pats faktas, pavyzdžiui, kai kuriais atvejais neįgalumo kliūtis. Galiausiai kai kurios kliūtys yra viešos, t. y. jas galima įrodyti, kitos gi slaptos, t. y. jų negalima įrodyti, ir jos sužinomos tik iš prisipažinimo.

Ardančios kliūtys

3. Santuoką ardančios kliūtys yra šios: amžius, negalia, santuokinis ryšys, kulto skirtumas, aukštesnieji šventimai, iškilmingi vienuoliniai įžadai, moters pagrobimas, nusikaltimas, kūno giminystė, gentystė, viešasis padorumas, dvasinė giminystė ir kai kada teisinė giminystė.

a) Amžiaus kliūtis: vyras negali vesti, neturėdamas pilnų 16 metų, o mergina tekėti, nebaigusi 14 metų amžiaus. Tai Bažnyčios teisių kliūtis. Bažnyčia draudžia tuoktis per daug jauniems, nes jie santuokiniam gyvenimui dar nėra subrendę.

Valstybės įstatymai reikalauja vyresnio amžiaus, pavyzdžiui, vyrams 18, o merginoms 16 metų. Reikalavimai visai pagrįsti ir jų reikia laikytis; žinoma, jie nėra privalomi santuokos tikrumui.

b) Negalios kliūtis: neleidžiama tuoktis tiems asmenims, kurie dėl kokių nors organiškų trūkumų negali tinkamu būdu atlikti santuokinių santykių. Lotyniškai tokie asmenys vadinami – inhabiles coeundi. Kokie tie trūkumai, nustato specialistai. Tai prigimties įstatymų kliūtis, nes ji neleidžia pasiekti natūraliųjų santuokos tikslų. Ji ardo santuoką net tuomet, kai abi šalys ar bent viena iš jų apie šią kliūtį prieš santuoką nieko nežino.

Negalios kliūtį reikia skirti nuo nevaisingumo. Negalios kliūtis yra inhabilitas coeundi, o nevaisingumas – inhabilitas generandi. Negalios kliūtis padaro patį sutuoktinių santykiavimą negalimą, o nevaisingumas – gimdymą. Turintieji negalios kliūtį asmenys negali atlikti santuokinių santykių, o nevaisingieji – negali gimdyti, nors santykius ir atlieka. Negalėjimo gimdyti priežastys tiek iš vyro, tiek iš moters pusės yra įvairios. Nevaisingumas nėra kliūtis, o tik trūkumas.

c) Ryšio kliūtis: draudžiama tuoktis tiems, kurie jau yra susirišę santuokos ryšiu. Nuo šios kliūties Bažnyčia, kaip jau minėta, kartais atpalaiduoja. Civilinė santuoka ar kitatikių duodami išskyrimai ar ištuokos santuokinio ryšio kliūties nepanaikina. Tai įstaigos, kurios nėra kompetentingos spręsti šiuos reikalus. Ryšio kliūtis remiasi prigimties ir Dievo teisėmis.

d) Kulto skirtumo kliūtis: draudžiama tuoktis katalikams su nekrikščionimis. Katalikais čia laikomi visi tie, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje arba perėję į ją iš kurio kito tikėjimo, nors paskiau ir būtų nuo katalikybės atkritę. Santuoką, esant šiai kliūčiai, draudžia pats Dievas, nors jos ardančioji galia kyla iš Bažnyčios įstatymų. Santuoka draudžiama, nes paprastai ji nieko gero nežada nei patiems sutuoktiniams, nei jų vaikams. Atvirkščiai, iš jos numatoma būsiant daug apčiuopiamos dvasinės žalos, ypač tikinčiajai šaliai.

e) Šventimų kliūtis: draudžiama tuoktis asmenims, kurie yra gavę aukštesniuosius šventimus: subdiakonatą ar Kunigystę. Tai bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – dvasininkams privalomas celibatas.

f) Iškilmingų įžadų kliūtis: draudžiama tuoktis tiems, kurie yra padarę iškilmingus vienuolinius įžadus. Įžadai laikomi iškilmingais, jei Bažnyčia juos tokiais yra pripažinusi. Tai taip pat vien tik bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – vienuoliams ir vienuolėms privalomas celibatas.

g) Pagrobimo kliūtis: draudžiama tuoktis moters pagrobėjui su pagrobtąja, kol ji neatgauna laisvės ir nepareiškia noro tuoktis. Tai irgi vien tik bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – santuoka privalo būti sudaroma laisvai.

h) Nusikaltimo kliūtis: pirmiausia draudžiama tuoktis tiems, kurie tarpusavyje svetimoteriauja, žadėdami ar rengdamiesi susituokti, pavyzdžiui, sudaryti civilinę santuoką. Be to, draudžiama tuoktis tiems svetimautojams, kurie, kitam net nežinant, nužudo teisėtą vyrą ar žmoną, kad taip pašalintų vedybų kliūtį. Galiausiai draudžiama tuoktis tiems, kurie bendrai susitarę kartu nužudo teisėtą vyrą ar žmoną, kad galėtų susituokti, nors ir nebūtų svetimavę. Tai bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – nusikaltėlių baudimas ir bjaurėjimasis jų darbais.

i) Giminystės kliūtis: draudžiama tuoktis asmenims, kuriuos riša kūno giminystės ryšys. Tiesioginiams giminaičiams, t. y. seneliams ir anūkams, neleidžiama tuoktis niekuomet. Šalutiniams giminaičiams draudžiama tuoktis iki trečiojo laipsnio imtinai, t. y. broliams, pusbroliams, pusbrolių vaikams. Šioji kliūtis priklauso ir Dievo, ir Bažnyčios teisėms. Artimiems giminaičiams draudžia tuoktis pats Dievas, tolimesniems – Bažnyčia. Pagrindas: giminių santuokos dažnai esti nevaisingos ar vaikai būna išsigimę.

j) Gentystės kliūtis: santuoka draudžiama tarp genčių, būtent tarp vyro ir jo žmonos giminaičių, arba tarp žmonos ir jos vyro giminaičių. Tiesioginės eilės gentims, pavyzdžiui, vyro ir jo žmonos tėvams, seneliams ir anūkams, santuoka niekada neleidžiama. Tarp šalutinės eilės genčių, t. y. tarp vyro ir jo žmonos seserų ar pusseserių, tarp žmonos ir jos vyro brolių ar pusbrolių, santuoka neleidžiama iki antrojo laipsnio imtinai. Kliūtis priklauso bažnytinėms teisėms. Jos pagrindas – padorumo jausmas tarp artimų genčių.

k) Viešojo padorumo kliūtis draudžia tuoktis sugulovui su savo sugulovės tiesioginiais giminaičiais, arba sugulovei su savo sugulovo tokiais pat giminaičiais. Vadinasi, patys sugulovai gali ir net privalo tuoktis, jei tik nėra kitų kliūčių. Santuoka draudžiama iki antrojo laipsnio tiesioginės eilės: sugulovui su savo sugulovės motina, močiute, dukra ar dukros dukra, taip pat sugulovei su savo sugulovo tėvu, seneliu, sūnumi ar sūnaus sūnumi. Tai bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – padorumo jausmas.

l) Dvasinės giminystės kliūtis: draudžiama tuoktis dvasios giminėms. Tokie yra pakrikštytasis ar pakrikštytoji ir jo ar jos krikštatėvai, taip pat Krikšto teikėjas ar teikėja ir pakrikštytasis ar pakrikštytoji. Tai bažnytinių teisių kliūtis. Jos pagrindas – padorumo jausmas.

m) Teisinė giminystės kliūtis: dažnai draudžiama tuoktis įsūnytam ar įdukrintai su juodviejų įsūnytojais. Šioji kliūtis yra paimta iš civilinių įstatymų. Todėl reikia žiūrėti, ką čia sako atitinkamo krašto civiliniai įstatymai. Jei ši kliūtis yra civiliniuose įstatymuose, tai ji yra ir bažnytiniuose. Jei ji ten yra ardančioji, tai tokia pat ji yra ir bažnytiniuose įstatymuose. Jei ji ten yra tik kliudančioji, tai tokia pat yra ir bažnytiniuose įstatymuose. Kliūties pagrindas – padorumo jausmo apsauga tarp tos pačios šeimos narių.

Kliudančios kliūtys

4. Santuokai kliudančios kliūtys yra šios: paprasti vienuoliniai ar šiaip įžadai, mišri religija, kai kur teisinė giminystė.

a) Paprastų įžadų kliūtis: draudžiama tuoktis asmenims, kurie yra padarę paprastus įžadus nevesti ar netekėti, gyventi visiškoje skaistybėje, stoti į vienuolyną ar priimti Kunigystę. Įžadai gali būti padaryti arba vienuolijoje, arba privačiai. Tokiems asmenims draudžia tuoktis Dievas ir Bažnyčia. Pagrindas – šie įžadai nesuderinami su santuokiniu gyvenimu.

b) Mišrios santuokos kliūtis: draudžiama tuoktis asmenims, vienas iš kurių yra katalikas, o kitas krikščionis, bet kitatikis, pavyzdžiui, evangelikas. Katalikais čia laikomi tie, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje arba bent kada nors buvo į ją perėję, nors paskiau nuo katalikybės ir atkrito. Šių asmenų santuoką draudžia tiek Dievo, tiek Bažnyčios įstatymai. Draudimo pagrindas: tokios šeimos paprastai būna nelaimingos, jos sunkiai sugyvena, iš jų yra daug dvasinės žalos tikinčiajam sutuoktiniui ir vaikams.

Tokie asmenys, norėdami susituokti, privalo gauti Bažnyčios dispensą. Jai gauti būtinos šios sąlygos: 1) privalo būti rimta priežastis vedyboms; 2) tiek katalikiškoji, tiek nekatalikiškoji šalis privalo raštu pasižadėti savo santuokos nekartoti kitatikių šventykloje ir visus būsimuosius vaikus krikštyti ir auklėti tik katalikiškai; 3) nekatalikiškoji šalis privalo pasižadėti nekliudyti katalikiškajai šaliai gyventi pagal savo religijos reikalavimus ir nekliudomai atlikinėti savo religines pareigas.

Jei katalikas (-ė) tuokiasi su nekataliku (-e) kitatikių šventykloje, jų santuoka yra negaliojanti. Vadinasi, juodu gyvena ne santuokoje, bet tik šiaip susimetę. Be to, katalikiškoji šalis, tuokdamasi kitatikių šventykloje ar savo santuoką ten pakartodama, patenka į ekskomuniką. Tokią pat bausmę užsitraukia, jei leidžia savo vaikus krikštyti ir auklėti nekatalikiškai.[108]

c) Teisinės giminystės kliūtis. Šios kliūties, kaip jau sakyta, reikia ieškoti atitinkamo krašto civiliniuose įstatymuose. Bažnyčia čia yra pasisavinusi civilinius įstatymus. Todėl, kas pasakyta civiliniuose įstatymuose, tas tinka ir Bažnyčios kanonams.

Paprastas draudimas tuoktis

5. Be tiesioginių kliūčių, yra dar paprastų draudimų tuoktis su tam tikrais asmenimis.[109]

Tokie asmenys yra vieši atsimetėliai nuo tikėjimo, priklausą kuriai nors Bažnyčios pasmerktai sektai, pavyzdžiui, masonų, komunistų, kurie viešai nedorai gyvena, yra patekę į ekskomuniką, kol susitvarko ar bent parodo pasitaisymo ženklų. Šis draudimas nėra tikroji kliūtis. Jis nebegalioja, kai tik pašalinama jo priežastis, pavyzdžiui, atliekama išpažintis. Bažnyčia draudžia santuoką su tokiais asmenimis, nes iš jos, kaip ir iš mišrios santuokos, paprastai ne tik nieko gero nebūna patiems sutuoktiniams, bet šeimai ir visuomenei padaroma labai daug žalos.

Dispensa

6. Asmenys, kuriems iškyla viena ar kita nurodyta kliūtis, norėdami susituokti, privalo gauti dispensą, kurią duoda Bažnyčia.

Savaime suprantama, dispensa gali būti duodama tik nuo tų kliūčių, kurias yra įvedusi Bažnyčia. Nuo prigimties ar Dievo įstatymų įvestų kliūčių dispensos negali būti. Ir nuo kai kurių bažnytinių teisių įvestų kliūčių arba visai nedispensuojama, arba tik labai retai, pavyzdžiui, nuo pagrobimo, šventimų ar vienuolinių įžadų kliūties.

Dispensos sutuoktinių vardu paprastai prašo klebonas. Todėl į jį ir reikia kreiptis. Dispensai gauti yra reikalinga priežastis. Juo didesnė kliūtis, tuo svarbesnė turi būti priežastis.

Kas įveda ir atšaukia kliūtis

7. Kliūtis santuokai Bažnyčios vardu įvesti ar jas atšaukti gali tik Apaštalų Sostas.

Priešingos pažiūros yra griežtai atmestinos. „Jei kas sakytų, kad Bažnyčia neturi teisės įvesti kliūčių santuokai ar kad jas įvesdama ji klydo, tas tebūna ekskomunikuotas.“[110]

Kuriuos asmenis kliūtys saisto

8. a) Prigimties ir Dievo įstatymų įvestos kliūtys saisto visus žmones, vadinasi, tiek krikščionis tiek nekrikščionis, tiek katalikus tiek kitatikius;

Mat prigimties ir Dievo įstatymai privalomi visiems žmonėms. Bet kokia santuoka, sudaryta nepaisant Dievo ir prigimties įstatymų, yra negaliojanti.

b) Bažnytinių teisių kliūtys saisto tik krikščionis, nežiūrint, ar jie yra katalikai ar kitatikiai;

Vadinasi, ne tik katalikų, bet ir kitatikių krikščionių santuoka, sudaryta prieštaraujant Bažnyčios teisių nuostatams, yra negaliojanti, nebent nuo kai kurių nuostatų Bažnyčia būtų aiškiai atleidusi, pavyzdžiui, kitatikius nuo formos laikymosi.

c) Bažnytinių teisių kliūtys tiesiogiai nesaisto nekrikščionių.

Jie nėra Bažnyčios valdžioje. Tačiau netiesiogiai, t. y. kai kitatikis ar katalikas tuokiasi su nekrikščionimi, Bažnyčios įstatymų kliūtys saisto ir nekrikščionį.

Kliūčių nežinojimas

9. Prigimties, Dievo ir Bažnyčios įsakymų, kartu ir jų nustatytų kliūčių nežinojimas neatpalaiduoja nuo pareigos jų laikytis.[111]

Vadinasi, nors sutuoktiniai santuokos kliūčių visai nežinotų, jų santuoka būtų negaliojanti, jei viena ar kita ardančioji kliūtis tikrai būtų. Tokiais atvejais sutuoktiniai privalėtų savo santuoką ištaisyti. Kaip tai padaryti, nurodymų galima gauti iš nuodėmklausio ar klebono.


[106] Codex iuris canonici (1917), c. 1035.

[107] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.

[108] Codex iuris canonici (1917), c. 2319.

[109] Codex iuris canonici (1917), c. 1065 ir 1066.

[110] Tridento Susirinkimas, sess. XXIV, c. 4.

[111] Codex iuris canonici (1917), c. 16.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku