PIRMASIS DIEVO ĮSAKYMAS
„Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“
Pirmojo Dievo įsakymo turinys
1. Pirmasis Dievo įsakymas kai ką įsako, o kai ką draudžia. Jis įsako, kad mes reikiamai gerbtume ir garbintume Viešpatį Dievą. Jis draudžia Dievui priklausančią pagarbą ir garbę teikti kam nors kitam.
Visai teisingai šis įsakymas yra iškeltas į pirmąją vietą. Juk Dievas yra pirmoji, vyriausioji ir aukščiausioji Būtybė. Jis mūsų Kūrėjas, Palaikytojas ir galutinis tikslas. Tad Jį pirmiausiai ir turime gerbti bei garbinti. Tiesa, mums, kurie jau seniai esame krikščionys, kiek keistoka, kad galima būtų pripažinti ir garbinti kokius nors kitus ir kitokius, negu vienas Viešpats Dievas, dievus. Bet, deja, ne taip buvo senovėje, kai kone visos tautos buvo pagoniškos, ne taip yra ir dabar daugelyje šalių, kuriose dar nepaplito Evangelijos tiesa ir šviesa. Tačiau ne toliau už pagonis yra pažengę ir tie krikščionys, kurie kūno malonumus, turtus, garbę iškelia aukščiau už Dievą, kurių, pasak šv. Pauliaus, „dievas – pilvas“. (Fil 3, 19)
Betarpiškas ir tarpiškas Dievo garbinimas
2. Kaip Dievo meilė apima ir artimo meilę, taip ir pagarba bei garbė, kurias turime reikšti Dievui, reikalauja, kad taip pat gerbtume tuos asmenis ir daiktus, kurių santykiai su Dievu yra ypatingi. Dievui teikiama pagarba ir garbė sudaro betarpišką Jo garbinimą, o asmenims ir daiktams, kurių santykiai su Juo ypatingi – tarpišką.
§ 1. APIE BETARPIŠKĄ DIEVO GARBINIMĄ
Vidinis ir išorinis Dievo garbinimas
Kadangi mes turime sielą ir kūną, todėl turime garbinti Dievą ir siela, ir kūnu. Siela reiškiamas Dievo garbinimas vadinamas vidiniu, o kūnu – išoriniu. Tik abiem drauge mes garbiname Dievą taip, kaip reikia.
Be abejo reikšmingesnis yra vidinis garbinimas, nes siela yra svarbiausioji žmogaus dalis. Jis savaime vertingas ir kartais pakanka jo vieno. Tuo tarpu išorinis garbinimas teturi tiek vertės, kiek kyla iš vidinio ir su juo siejasi. Ne veltui Dievas skundėsi senovės žydais, per pranašus tardamas: „Šita tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina.“ (Mk 7, 6–7) O Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jn 4, 24)
