II. ŠVČ. TREJYBĖ SAVO DARBUOSE

Išorinis Švč. Trejybės veikimas

1. Kaip Dievo prigimtis, taip ir išorinis Dievo veikimas yra bendras visiems trims Švč. Trejybės asmenims, nes Dievas veikia čia savo išmintimi ir galybe, kurios bendros visiems trims asmenims.

Todėl Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano.“ (Jn 16, 15) „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi.“ (Jn 5, 17) „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“ (Jn 5, 19) Todėl išoriniai Dievo darbai Šventajame Rašte priskiriami kartais apskritai Dievui, kartais vienam ar kitam Švč. Trejybės asmeniui, o kartais visiems trims asmenims drauge (Iz 44, 24; Žyd 1, 8 ir 10; Išm 1, 7; 1 Kor 8, 6; Žyd 1, 2 ir t. t.).

Išorinių darbų priskyrimas Švč. Trejybės asmenims

2. Tačiau kai kurios Dievo savybės ir kai kurie išoriniai Jo darbai priskiriami atskiriems Švč. Trejybės asmenims. Tėvui yra priskiriama visagalybė ir pasaulio sukūrimas, Sūnui – išmintis ir žmonių atpirkimas, Šventajai Dvasiai – meilė ir žmonių pašventimas.

Pagrindą tam priskyrimui sudaro dieviškųjų asmenų tarpusavio santykiai. Kadangi Tėvas nei gimsta, nei kyla iš kito asmens, tad Jam priskiriama visa ko pradžia ir visagalybė; kadangi Sūnus gimsta iš Tėvo taip, kad Tėvas kuo tobuliausiai pažįsta save ir Sūnus yra Tėvo „atvaizdas“ (2 Kor 4, 4), „atšvaitas“ (Žyd 1, 3) ir „Žodis“ (Jn 1, 1), tad Jam priskiriama išmintis bei jos darbai. Sūnus atpirkimą įvykdė vienas, tad šis veiksmas Jam ne tik priskiriamas, bet Jo ir yra, nes tik Jis priėmė mūsų prigimtį, kentėjo ir numirė už mus. Kadangi Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo meilės Sūnui ir Sūnaus meilės Tėvui, tad Jai priskiriami Dievo meilės darbai ir žmonių pašventimas, kuris yra didžiausia Dievo meilės išraiška žmonėms.