DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. SANTUOKOS SAVYBĖS

Vieningumas ir neišardomumas

Pagrindinės santuokos savybės yra jos vieningumas ir neišardomumas, kuris krikščionių santuokoje dėl jos sakramentinio pobūdžio įgauna ypatingą tvirtumą.[98]

a) Santuokos vieningumas reikalauja, kad ji būtų tik tarp vieno vyro ir vienos moters.

Poliandrija, arba kelių vyrų turėjimas, ir poligamija, arba kelių žmonų turėjimas (žinoma, tuo pačiu metu), yra visiškai neleistini dalykai. Poliandrija griežtai prieštarauja pirmaeiliui santuokos tikslui, t. y. vaikų gimdymui ir auginimui. Ištirta, kad keletui vyrų priklausanti moteris greitai pasidaro nevaisinga. Poligamija prieštarauja antraeiliui santuokos tikslui. Nėra ir negali būti šiltos tarpusavio meilės ir paramos ten, kur yra keletas žmonų. Tiesa, Senajame Įstatyme Dievas buvo leidęs dėl tam tikrų priežasčių turėti daugiau žmonų, bet Naujajame Įstatyme to leidimo jau nebėra.

Tridento Susirinkimas pabrėžia: „Jei kas sakytų, jog krikščioniui leista turėti keletą žmonų ir kad tai nėra jokio dieviškojo įstatymo uždrausta, tas tebūna ekskomunikuotas.“[99]

b) Santuokos neišardomumas reikalauja, kad teisėtai sudaryta santuoka būtų pastovi ir neišardoma.

Čia reikia padaryti kai kurių gerai įsidėmėtinų pastabų.

Pirma. Patys sutuoktiniai niekuomet negali išardyti savo teisėtai sudarytos santuokos. Jie sudaro santuokos sutartį, bet negali nuo jos atsiskirti; šia prasme santuoka yra visiškai neišardoma.

Antra. Kai abudu sutuoktiniai yra pakrikštyti ir kai savo santuoką jie panaudoja, t. y. po santuokos lytiškai santykiauja, jų santuoka irgi yra visiškai neišardoma. Jos negali panaikinti nei Bažnyčia, nei valstybė, nei kuri kita valdžia.

Trečia. Jei dviejų pakrikštytų asmenų santuoka dar tebėra nepanaudota, vadinasi, sutuoktiniai dar neturėjo lytinių santykių, Bažnyčia kai kuriais ypatingais atvejais gali ją panaikinti ir tikrai panaikina. Tai padaro Šv. Tėvas, suteikdamas vadinamąją dispensą nuo tikros ir nepanaudotos santuokos arba leisdamas bet kuriam iš sutuoktinių padaryti iškilmingus vienuoliškus įžadus. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju turi būti įrodyta, kad santuoka tikrai nebuvo panaudota ir kad esama svarbių priežasčių ją nutraukti. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą patikrina per savo įgaliotus asmenis Šv. Tėvas ir, remdamasis gautais duomenimis, priima teigiamą arba neigiamą sprendimą.

Ketvirta. Jei abudu sutuoktiniai tuo laiku, kai suėjo santuokon, buvo nekrikštyti ir vėliau vienas iš jų priima katalikybę, o kitas nesutinka to padaryti ir net atsisako darniai gyventi su atsivertusiuoju, ypač leisti jam nekliudomai praktikuoti savo tikėjimą, jų santuokinis ryšys gali būti nutrauktas pritaikant vadinamąją šv. Pauliaus Privilegiją. Šiuo atveju vietos vyskupas patikrina minėtų sąlygų buvimą ir atsivertusiajam leidžia pasitraukti bei tuoktis su kitu asmeniu, žinoma, katalikų tikėjimo. Ir pirmosios santuokos ryšys nutrūksta savaime, kai atsivertęs asmuo gautuoju leidimu pasinaudoja ir sudaro naują teisėtą santuoką. Šią privilegiją savo laiškuose mini šv. Paulius (1 Kor 7, 12). Iš čia kilo jos vardas.

Penkta. Kai vienas iš sutuoktinių yra pasikrikštijęs Katalikų Bažnyčioje arba kur kitur, o kitas visai nekrikštytas, jų santuoka kai kuriais atvejais irgi gali būti panaikinta ir tikrai panaikinama. Kartais tai padaro Šv. Tėvas, siekdamas pasitarnauti pakrikštytojo tikėjimui. Šiuo atveju vietos vyskupas atlieka tyrimą, surenka galimus įrodymus, kad vienas iš sutuoktinių tikrai yra nekrikštytas ir kad šeiminis gyvenimas tarp jų dėl kokių nors priežasčių neįmanomas, ir visą bylą persiunčia Šv. Tėvui. Jis priima teigiamą arba neigiamą galutinį sprendimą, leisdamas arba neleisdamas tikinčiajam antrą kartą tuoktis.

c) Vieningos ir neišardomos santuokos reikalauja Dievo ir Bažnyčios įstatymai.

„Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu ... Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria ... Kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja.“ (Mt 19, 5–6; 9)

Katalikų Bažnyčioje santuoka nuo pat pradžių leidžiama tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Taip pat ji yra neišardoma. Aišku, Bažnyčios mokslas apie santuoką buvo priešingas žydų ir pagonių papročiams. Tačiau apaštalai jį skelbė ir gynė. Šv. Paulius taip sako: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.“ (1 Kor 7, 10–11) „Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori.“ (1 Kor 7, 39)

d) Vieningos ir neišardomos santuokos reikalauja šeimos, valstybės, Bažnyčios, tautos ir visos žmonių bendruomenės gerovė.

Visiems yra be galo svarbu turėti vieningą ir patvarią šeimą. Skyrybos ir ištuokos yra didžiausia tiek šeimų, tiek tautų menkėjimo ir nykimo priežastis. Jos skatina eiti į santuoką neapgalvotai, lengvapėdiškai, iškreipia teisingą pažiūrą į šeimą ir vaikų auklėjimą, kliudo kurti gausesnes šeimas. Todėl nepastovios ir išardomos santuokos šalininkai ir palaikytojai yra tikri šeimų, valstybės, Bažnyčios ir visos žmonių bendruomenės duobkasiai.

Tiesa, atskirų asmenų gerovė kartais reikalauja išardyti jų santuoką. Juk yra tikrai nelaimingų šeimų. Tačiau atskirų asmenų gerovę tenka aukoti visuomenės labui. Gyvenime yra daug nelaimių, kurių neįmanoma atitaisyti, pavyzdžiui, negalima atgauti pašlijusios sveikatos, nupjautos rankos ar kojos, išimtos akies ir t. t. Prie tokių neatitaisomų nelaimių reikia priskirti ir nevykusias šeimas. Jas reikia užjausti, bet atitaisyti nėra kaip.

Bažnyčia, norėdama padėti atskiriems asmenims, leidžia dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės, sunkiai sugyvenamo būdo ar kurios kitos priežasties nutraukti bendrą sutuoktinių gyvenimą, bet patį santuokos ryšį palieka nenutrauktą. Kitaip sakant, leidžia skyrybas, bet ne ištuokas. Visuotinis Tridento Susirinkimas įspėja: „Jei kas sakytų, jog santuokos ryšį galima išardyti dėl vienos šalies netikėjimo, nesugyvenamo būdo ar dėl savavališko pasišalinimo, tas tebūna ekskomunikuotas.“[100]


[98] Codex iuris canonici (1917), c. 1013, § 2.

[99] Tridento Susirinkimas, sess. XXIV, c. 2.

[100] Tridento Susirinkimas, sess. XXII, c. 5.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku