DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

IV. EUCHARISTIJOS PRIĖMĖJAS

Kas gali priimti Komuniją

1. Šv. Komuniją gali priimti visi, kurie yra pakrikštyti, turi intenciją ją priimti ir tam nėra kliūčių.

Nekrikštytieji, nors tobulu gailesčiu ir būtų įsigiję pašvenčiamąją malonę, negali priimti Komunijos. Ne troškimo, bet vien tikrasis arba vandens Krikštas įgalina žmogų priimti kitus sakramentus.

Bažnyčia draudžia duoti šv. Komuniją tiems, kurie dar nėra atėję į protą ar yra jo netekę, taip pat tiems, kurie tą dieną jau yra priėmę Komuniją. Komuniją draudžiama duoti tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių yra Bažnyčios ekskomunikuoti, interdiktuoti, dėl savo viešųjų nusikaltimų netekę garbės, šiaip nedorai gyvena, kol pasitaiso ir atitaiso duotą papiktinimą.[47]

Neleidžiama duoti Komunijos dar neatėjusiems į protą kūdikiams ir vaikams bei nuolatiniams bepročiams. Pagarba sakramentui reikalauja, kad jį priimantieji turėtų sąmonę ir suvoktų, kas jis yra ir kaip jam pasirengti.

Tie, kurie gimė kurčnebyliai ir kurių dėl to nebuvo galima parengti, yra prilyginami kūdikiams. Todėl ir jiems Komunijos negalima duoti, nes jie neturi reikiamos sąmonės.

Pagarba Eucharistijai reikalauja, kad ji būtų duodama tik tiems, kurie ją gali priimti nekeldami pavojaus išniekinti.

Čia paprastai turima omenyje ligonius. Savaime suprantama, išniekinimo pavojus turi būti rimtas, o ne tariamasis. Pavyzdžiui, ligoniai, kurie smarkiai kosti, jei tik bent protarpiais nurimsta, šv. Komuniją gali priimti, o esant mirties pavojui net privalo. Tas pat pasakytina ir apie tuos, kurie dažnai vemia. Ir jiems Komuniją galima duoti, jei tik jie nurimsta ir galima pasitikėti, kad šventuosius pavidalus galės nuryti. Kliedintiems, jei tik jie turi sąmonės prašviesėjimų, Komuniją galima duoti, ypač esant mirties pavojui.

Ligoniai, netekę sąmonės, yra prilyginami kūdikiams. Todėl jiems neleistina priimti Komunijos. Išimtis darytina tik tuomet, kai jie rodo norą ją priimti ir galima pasitikėti, kad jos neišniekins, pavyzdžiui, išmesdami iš burnos. Doro gyvenimo asmenims visuomet reikia leisti priimti Komuniją, jei nėra priešingų įrodymų. Daug blogiau yra su tais, kurie gyveno nedorai, buvo atšalę religijos dalykuose, jiems abejingi ir netikėtai neteko sąmonės, pavyzdžiui, nusigėrę, primušti, pašauti, ypač nusikalstamo darbo metu. Tokiems asmenims Komunija paprastai yra atsakytina. Savaime suprantama, jiems reikia teikti pagalbą kaip mirštantiesiems, bet duodant ne Komuniją, o tik sąlyginį išrišimą ir Paskutinį patepimą. Tiems asmenims, kurie yra nepilnos sąmonės ar nepilno proto, bet nėra bepročiai, taip pat tiems, kurie dėl senatvės yra taip suvaikėję, jog sunkiai atskiria dvasinę duoną nuo kasdienės, Komuniją galima duoti. Jie paprastai nesukelia jokio išniekinimo pavojaus. Mirties atveju jiems reikia duoti ir Velykinę Komuniją.

Pirmoji Komunija

2. Pirmajai Komunijai taikomos šios taisyklės:

a) vaikams, kurie dėl savo nesubrendimo šio sakramento dar nepažįsta, Komunijos teikti negalima;

Tokiais paprastai laikytini visi vaikai iki septynerių metų amžiaus. Be abejo, pasitaiko išimčių, bet jos yra retos.

b) esant mirties pavojui, vaikams šv. Komuniją galima duoti, jei tik jie jau sugeba atskirti Eucharistinę Duoną nuo paprasto maisto;

Tokį sugebėjimą vaikai paprastai parodo jau apie šeštuosius, kartais net penktuosius metus. Tokiems vaikams atsidūrus mirties pavojuje, jų globėjai ar klebonas privalo rimtai ištirti jų subrendimo būklę ir, jei tik galima, teikti Komuniją.

c) jei nėra mirties pavojaus, yra būtina, kad vaikai turėtų gilesnį religijos supratimą;

Jie privalo būti susipažinę bent su tomis tiesomis, kurios yra būtinos išganymui, t. y. su vadinamosiomis keturiomis tikėjimo tiesomis, ir sugebėti maldingai bei su pagarba priimti šv. Komuniją. Tokį pažinimą bei sugebėjimą vaikai dažniausiai parodo jau apie septintuosius gyvenimo metus. Nuo šio amžiaus juos pradeda saistyti ir pareiga priimti Komuniją, ypač Velykinę.

d) apie vaikų subrendimą ir tinkamumą Komunijai sprendžia klebonas, nuodėmklausis, tėvai ir globėjai.

Sąlygos vaisingumui

3. Kad Komunija būtų priimama vertai ir kad ji būtų vaisinga, reikia:

a) kad jos priėmėjas turėtų pašvenčiamąją malonę;

Eucharistija – sakramentas gyviesiems. Todėl ją priimantiems yra būtina pašvenčiamoji malonė. Priimti Komuniją turint sunkią nuodėmę būtų didžiausia šventvagystė. Toks priėmėjas ne tik neturėtų iš Komunijos jokios naudos, bet būtų vertas skaudaus pasmerkimo, kurį šv. Paulius vaizduoja šiais žodžiais: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju [...] tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 27ir29)

b) kad visi, kurie jaučiasi sunkiai nusidėję, prieš tai atliktų išpažintį;

Nors tobulas, iš meilės Dievui einąs gailestis naikina žmoguje sunkią nuodėmę ir įdiegia jo sieloje pašvenčiamąją malonę, bet vien juo tenkintis negalima. Sunkiai nusidėjusieji prieš Komuniją turi atlikti išpažintį. Tobulu gailesčiu galima tenkintis tik tada, kai nėra nuodėmklausio, o šv. Komuniją reikia priimti. Tridento Susirinkimas visu griežtumu pabrėžia: „Nė vienas, kuris jaučiasi sunkiai nusidėjęs, nors ir labiausiai gailėtųsi, neturi artintis prie šv. Eucharistijos, kol nėra atlikęs išpažinties.“[48]

c) išpažintis labai patariama visiems, kurie tik rengiasi Komunijai, nors ir nebūtų sunkiai nusidėję.

Išimtį sudaro tie, kurie dažnai priima šv. Komuniją. Jie gali tenkintis kas dvi savaites atliekama ar net ir retesne išpažintimi. Išpažintis yra tinkamiausias būdas užsitikrinti pašvenčiamajai malonei ir pasirengti Komunijai.

Pasirengimas kūnu

4. Eucharistijos priėmimui reikia pasirengti ne vien tik siela, bet ir kūnu. Todėl:

a) einantieji prie Dievo stalo turi būti padoriai apsirengę;

To reikalauja pagarba šiam sakramentui. Juk Eucharistijos stalas yra gražiausia puota. Kiekvienos Komunijos diena – tikra šventė. Todėl reikia šią dieną vertinti. Moterys neturi artintis prie Eucharistijos stalo būdamos apsinuoginusios taip, jog įžeistų padorumo jausmus ir papiktintų kitus. Kariškiai neturi artintis su ginklais, nes meilės puotoje negali žvangėti ginklai.

b) besiartinantiems prie Eucharistijos privalu apsišvarinti.

Savaime suprantama, kūnas ir drabužiai nesudaro kliūties vaisingai priimti Komuniją, bet pagarba sakramentui reikalauja švaros ir puošnumo. Mėnesinės ar pirmosios dienos po gimdymo, net naktį turėti santuokiniai santykiai, jei tik jie buvo padorūs, nekliudo priimti Komuniją.[49]

Eucharistinis pasninkas[50]

5. Priimantiems Komuniją reikia būti nuo vidurnakčio, t. y. nuo 24 valandos, nieko nevalgiusiems ir negėrusiems, kitaip sakant, jie turi būti išlaikę eucharistinį, arba natūralųjį, pasninką.

Reikia, kad Dangaus Duona būtų priimta prieš priimant kurį kitą maistą. Todėl Bažnyčia ir nustato: „Kas nėra išlaikęs natūraliojo pasninko, neturi būti prileistas prie šv. Komunijos, nebent tik esant mirties pavojui.“[51] Tačiau naujasis popiežiaus Pijaus XII potvarkis nurodo, kad cheminių priemaišų neturintis natūralus vanduo eucharistinio pasninko nelaužo.[52] Kas rimtai abejoja, ar buvo kas nors po vidurnakčio suvalgyta, tas gali priimti šv. Komuniją. Abejojant eucharistinio pasninko sulaužymu, nėra reikalo susilaikyti nuo Dievo stalo.

Vidurnaktis prasideda, kai laikrodis pradeda mušti 24 valandą. Valandas galima skaičiuoti pagal vietos, Vidurio Europos ar bet kurį kitą vietos įstatymų nustatytą laiką, pavyzdžiui, žiemos ar vasaros laiką.[53]

Pasninko sulaužymas

6. Natūralųjį pasninką sulaužoma, kai:

a) ką nors suvalgoma ar išgeriama, išskyrus natūralų vandenį, po 24 valandos, nesvarbu, ar tai padaroma su sąmone ar be jos;

b) suvalgoma ar išgeriama ką nors iš tokių dalykų, kurie yra žmonių laikomi valgiu ar gėrimu, išskyrus, žinoma, natūralų vandenį;

Tokie dalykai yra tai, ką organizmas suvirškina. Nesuvirškinami daiktai, pavyzdžiui, geležies gabaliukai, stiklas, sausi vaisių kauliukai, medžio gabalėlis, siūlas ir pan., nėra valgis, nes šių daiktų organizmas negali suvirškinti.

c) valgomasis ar geriamasis daiktas patenka į burną iš išorės;

Valgyti, vadinasi imti ką nors į burną iš išorės. Todėl jei praryjama iš vakaro tarp dantų užsilikusių maisto gabalėlių, iš liežuvio ar iš burnos tekančio kraujo, burnoje susidariusių seilių, tai natūralusis pasninkas nesulaužomas, nes praryti daiktai nėra iš išorės.

d) praryjamasis daiktas paimamas kaip valgis ar gėrimas.

Pavyzdžiui, jei praryjamas netyčia į burną patekęs uodas, musė, pasninkas nesulaužomas. Nesulaužo pasninko ir tie, kurie įkvepia valgio ar gėrimo garus, kvapą, rūkalus. Visa tai nėra nei valgis, nei gėrimas.

Komunija valgius ar gėrus

7. Kad būtų galima priimti šv. Komuniją valgius ar gėrus, reikia:

a) būti mirties pavojuje;

Mirties pavojus yra tada, kai bijoma, kad ligonis gali greitai numirti. Nėra būtina, kad jis merdėtų ar kad mirtis būtų neišvengiama.

b) būti tokioje būklėje, kad mirtis tikrai grėstų, jei ne dėl ligos, tai dėl bet kurios kitos priežasties;

Tokioje būklėje yra, pavyzdžiui, pasmerktieji mirti ir laukią mirties nuosprendžio įvykdymo; kariai, mobilizuojami į karą ar einą į kautynes. Vadinasi, šiais atvejais galima priimti Komuniją, nors būtų gerta ar valgyta. Šie atvejai tikrai prilygsta mirties pavojui dėl ligos.

c) kad reikalas apsaugoti Eucharistiją verstų duoti Komuniją valgiusiems;

Tokios aplinkybės kartais susidaro, kai yra pavojus, jog įsiverš tikėjimo priešai ir išniekins Eucharistiją.

d) kad ligonis dėl savo ligos negalėtų išlaikyti visiško eucharistinio pasninko,

Pagal naują popiežiaus Pijaus XII patvarkymą, ligoniai, net ir vaikštantys, kurie dėl savo ligos negali be didelių sunkumų išlaikyti visiško eucharistinio pasninko, gali ko nors išgerti, išskyrus alkoholinius gėrimus. Taip pat gali priimti tiek skystus, tiek ir neskystus vaistus, tik svarbu, kad skysti vaistai nebūtų alkoholiniai, o neskysti – kad nebūtų paprastas valgis, neturįs nieko bendra su ligos gydymu. Reikia, kad ligoniai, besinaudoją šiomis privilegijomis, turėtų nuodėmklausio pritarimą.[54]

Minėtomis privilegijomis gali naudotis ir sergantys kunigai, net ir negulintys, kurie nori laikyti šv. Mišias ar tik priimti šv. Komuniją.[55]

e) kad būtų speciali dispensa.

Popiežius Pijus XII, atsižvelgdamas į šių dienų reikalavimus, nuo visiško eucharistinio pasninko dispensuoja tuos tikinčiuosius, kurie be didelio nepatogumo negali jo išlaikyti. Todėl jie gali ko nors išgerti (išskyrus alkoholinius gėrimus), tik ne vėliau, kaip vieną valandą prieš priimdami šv. Komuniją.

Minėtą didelį nepatogumą sudaro šios trys priežastys:

1) varginantis darbas, pradėtas dar prieš priimant šv. Komuniją;

Tokie yra fabrikų, susisiekimo įstaigų bei priemonių nuolatiniai darbininkai, kurie pasikeisdami dirba dienomis ir naktimis. Taip pat tie, kurie iš pareigos ar iš meilės artimui budi naktimis, pavyzdžiui, ligonių slaugytojai, naktiniai sargai ir kt. Taip pat ir tos gimdyvės bei šeimininkės, kurios, prieš ateidamos į bažnyčią, jau ilgas valandas yra dirbusios namų ruošos darbus.

2) vėlesnis šv. Komunijos priėmimo laikas;

Tokie atvejai esti, kai tikintieji gali turėti kunigą tik vėlesniu laiku, pavyzdžiui, misijose ar šiaip parapijose, kur yra mažai kunigų. Panašiai yra ir su moksleiviais, kurie ryte eidami į mokyklą norėtų priimti šv. Komuniją, bet yra nepatogu vėl sugrįžti į namus papusryčiauti. Šiuo atveju jie gali priimti šv. Komuniją papusryčiavę (valgis turi būti skystas).

3) ilgokas kelias į bažnyčią.

Kelias laikomas ilgoku, jei bent 2 km einama pėsčiomis. Vykstantiems susisiekimo priemonėmis, kelias privalo būti atitinkamai ilgesnis.

Norintys pasinaudoti minėtomis privilegijomis, privalo gauti nuodėmklausio pritarimą.[56]

Komunija popietinėse šv. Mišiose

8. Aplinkybėms reikalaujant ir vietos vyskupui leidus, šv. Mišios gali būti laikomos ir popietiniu bei vakariniu metu, tik ne anksčiau kaip 16 val.[57] Tikintieji, norį per tokias Mišias priimti šv. Komuniją, gali įprasto valgymo metu vartoti, atsižvelgdami į vietos papročius, ir alkoholinius gėrimus, kaip antai vyną, alų ir pan., bet tik saikingai. Tačiau likerių ir kitokių svaigiųjų gėrimų vartoti negalima. Šios rūšies pasistiprinimas turi baigtis ne vėliau, kaip likus trims valandoms iki šv. Komunijos. Bet ir po šio pasistiprinimo dar galima vartoti skysčių (išskyrus bet kokią alkoholinių gėrimų rūšį) likus vienai valandai iki šv. Komunijos.

Reikia pastebėti, kad tikintieji gali priimti šv. Komuniją paprastai tik vieną kartą per dieną, todėl kas tos pačios dienos ryte priėmė šv. Komuniją, tas negali tos pačios dienos vakare vėl ją priimti.[58]

Minėtų privilegijų taikymas kunigams

9. Kunigai, nors ir nesergantys, bet turintys pakankamą priežastį, gali prieš laikydami Mišias ko nors išgerti (išskyrus alkoholinius gėrimus) vieną ar daugelį kartų, bet tik ne vėliau, kaip vieną valandą prieš prasidedant šv. Mišioms.

Toji pakankama priežastis yra:

a) vėlesnis celebravimo laikas. Pavyzdžiui, po 9 val.;

b) sunkus pastoracinis darbas. Pavyzdžiui, kai jau nuo pat ankstyvo ryto arba ilgai dirbama šį darbą;

c) ilgoka kelionė. Pavyzdžiui, apie 2 km eita pėsčiomis. Aišku, naudojantiems susisiekimo priemones kelias turi būti ilgesnis.

Taip pat pasakytina, kad kunigai, kurie laiko dvejas ar trejas Mišias su pertraukomis, gali pirmosiose Mišiose išgerti abliucijai panaudotą vandenį, nes jie eucharistinio pasninko nelaužo. Jei kas iš neapsižiūrėjimo abliucijoje panaudotų vyną, tas vis tiek dar gali laikyti antras ir trečias Mišias. Tačiau tie, kurie laiko trejas Mišias be pertraukos (per Kalėdas ir Vėlines), privalo laikytis ligšiolinių abliucijos taisyklių.[59]

Kunigai, laikantieji popietines Mišias, dėl eucharistinio pasninko laikosi tų pačių privilegijų, kuriomis naudojasi visi kiti tikintieji, priimą šv. Komuniją[60] per popietines Mišias.

Dažna Komunija

10. Dėl dažnos Komunijos, t. y. tokios, kuri priimama jei ne kasdien, tai bent keletą kartų per savaitę, pasakytina štai kas:

a) ji labai patartina ir palaikytina;

Jau visuotinis Tridento Susirinkimas išreiškė pageidavimą, kad tikintieji, dalyvaudami šv. Mišiose, priimtų ne vien dvasinę Komuniją, bet ir sakramentinę.[61] Šį pageidavimą ypač karštai palaikė popiežius Pijus X, kuris dažną Komuniją ne tik gyrė, bet aiškiai aptarė ir labai palengvino jos priėmimo sąlygas. Šių dienų Bažnyčios kanonų nuostatai šiuo klausimu yra tokie: „Reikia skatinti tikinčiuosius, kad jie stiprintų save Eucharistijos Duona dažnai, net kasdien, prisilaikydami Apaštališkojo Sosto šiam reikalui išleistų dekretų, kad šv. Mišių dalyviai priimtų ne vien dvasinę, bet ir sakramentinę Komuniją.“[62] Šv. Tomas, aiškindamas Bažnyčios mintį, priduria: „Šis sakramentas yra dvasinė duona. Todėl, kaip žemiška duona priimama kasdien, taip dera kasdien priimti ir šį sakramentą.“[63]

b) jos vaisingumui reikalinga pašvenčiamoji malonė ir gera intencija;

Net ir tie, kurie ne visada turi pašvenčiamąją malonę, gali artintis prie Dievo stalo. Be abejo nuolatinė malonės būsena labai pageidautina. Tačiau pakanka, jei pašvenčiamoji malonė turima, kai Komunija priimama. Todėl kartkartėmis net laisvesnio gyvenimo asmenys, jei tik jie rodo aiškių pasitaisymo ženklų, gali dažniau priimti Komuniją.

Gera intencija reiškia tai, kad Komuniją norima priimti ne dėl žmonių akių ar šiaip iš kokios tuštybės, pavyzdžiui, norint neišsiskirti iš draugų ar pažįstamų, bet dėl Dievo, kai norima Jam labiau patikti, arčiau su Juo susijungti, apsčiau gauti antprigimtinės paramos.

c) čia reikia laikytis nuodėmklausio patarimų bei nurodymų;

Dažna Komunija turi savo istoriją ir nuostatus, kuriuos geriausiai žino nuodėmklausis. Todėl reikia tartis su juo bei laikytis jo nurodymų.

d) dažna Komunija palengvina pelnyti gausius atlaidus.

Visi, kurie bent du kartus per mėnesį atlieka išpažintį, gali gauti visus per savaitę pasitaikančius atlaidus, nors jiems gauti yra įsakyta išpažintis.

Tokia pat privilegija naudojasi tie, kurie kasdien priima Komuniją. Ir jie gali gauti visus per savaitę pasitaikančius atlaidus be atskiros išpažinties. Vadinasi, pakanka eilinės išpažinties. Šios privilegijos nenustojama, nors kartkartėmis vieną kitą dieną nuo Komunijos dėl rimtų priežasčių ir susilaikoma.[64]


[47] Codex iuris canonici (1917), c. 855, 2260, 2275.

[48] Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c. 7.

[49] Noldin, De Sacramentis, p. 149.

[50] Pagal naujas liturgines rubrikas, vieną valandą iki Komunijos draudžiama valgyti ir gerti alkoholinius gėrimus. Tradiciniai katalikai stengiasi laikytis pasninko tris valandas iki Mišių pradžios, o jei Komunija iš ryto ? nuo vidurnakčio.

[51] Codex iuris canonici (1917), c. 858.

[52] Apaštalinė konstitucija Christus Dominus, Acta Apostolicae Sedis (1953) 22.

[53] Codex iuris canonici (1917), c. 33.

[54] Apaštalinė konstitucija Christus Dominus, Acta Apostolicae Sedis (1953) 22.

[55] Instructio Sancti. Officii, Acta Apostolicae Sedis (1953) 48.

[56] Apaštalinė konstitucija Christus Dominus, Acta Apostolicae Sedis (1953) 22.

[57] Popiežius Pijus XII 1957 m. apaštaline konstitucija „Christus Dominus“ pakeitė šią taisyklę, leisdamas laisvai aukoti popietines Mišias.

[58] Codex iuris canonici (1917), c. 857.

[59] Instructio S. Officii, Acta Apostolicae Sedis (1953) 48.

[60] Instructio S. Officii, Acta Apostolicae Sedis (1953) 50.

[61] Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c. 8 ir sess. 22, c. 6.

[62] Codex iuris canonici (1917), c. 863.

[63] Tomas Akvinietis, Summa theologica, III q. 80 a. 10.

[64] Codex iuris canonici (1917), c. 931.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku