IV. KRIKŠTO APEIGOS

Krikšto tėvai

1. Jau nuo seno yra priimta, kad Krikšte dalyvautų ir tam tikras pareigas atliktų krikštatėviai, kurie dažnai vadinami kūmais. Dėl jų reikia laikytis šių taisyklių:

a) jei Krikštas teikiamas iškilmingai, t. y. su visomis jam skirtomis apeigomis, turi būti bent vienas, daugiausia du krikštatėviai;

Kai krikštatėvis būna tik vienas, jis gali būti vyras ar moteris, vis tiek kurios lyties būtų krikštijamasis. Jei krikštatėviai būna du, jie turi būti vyras ir moteris.

b) jei Krikštas teikiamas privačiai, pageidautina, kad būtų bent vienas krikštatėvis;

Tuomet nesvarbu, ar jis yra vyras ar moteris. Kai yra sunku rasti krikštatėvį, galima apsieiti ir be jo.

c) krikštatėviai gali būti asmenys, kurie jau yra atėję į protą, pakrikštyti, sutinka prisiimti Bažnyčios jiems uždedamas pareigas, yra kūdikio tėvų, globėjų ar klebono paskirti, atlieka savo religines pareigas, nėra ekskomunikuoti ar kitokiu būdu atskirti nuo teisėtų bažnytinių veiksmų, nėra krikštijamojo tėvai, vyras ar žmona[22];

Be to, pageidautina, kad krikšto tėvai būtų bent 14 metų amžiaus, susipažinę su tikėjimo tiesomis, nebūtų dvasininkai, vienuoliai, nebent to reikalautų ypatingos aplinkybės.[23]

d) Krikšto tėvų pareiga yra rūpintis savo krikštavaikio religiniu ir doriniu auklėjimu, išmokyti jį tikėjimo tiesų, šviesti jam gražiu pavyzdžiu;

Šios pareigos ypač taikomos krikšto tėvams, kai jų krikštavaikis neturi savo tikrų tėvų ar tinkamų globėjų. Todėl nekatalikai, netikintieji, pakrikusio gyvenimo asmenys negali būti krikšto tėvais, nes jie nėra tinkami uždedamoms pareigoms atlikti.

e) Krikšto apeigose jie atstovauja kūdikiui, jo vardu atsakinėja į kunigo klausimus, kalba reikiamas maldas, duoda Krikšto pažadus, o per apeigas laiko kūdikį;

Yra priimta, kad vienas krikštatėvis kūdikį laikytų ant savo rankų, o kitas, pilant vandenį, uždėtų savo dešinę ranką ant jo krūtinės. Berniuką paprastai laiko krikštatėvis, o mergaitę – krikštamotė.

f) krikštatėviai sueina su savo krikštavaikiu į dvasinę giminystę, kuri sudaro kliūtį tarp jų galimai santuokai.[24]

Krikštijamojo vardas

2. Per Krikštą kūdikis gauna vardą, kurį parenka jo tėvai, globėjai ar klebonas.

Be abejo geriausia yra parinkti kurio nors šventojo vardą, kad pakrikštytasis turėtų sau globėją ir pavyzdį. Jei parenkamas ne šventojo vardas, tai šventojo vardas pridėtinas bent kaip antrasis. Vadinasi, kūdikis tuomet krikštijamas dviem vardais.

Krikšto vieta

3. Bažnyčios įstatymai reikalauja, kad Krikštas būtų teikiamas krikštijamojo parapijos bažnyčioje.

Klebono pareiga yra teikti savo parapijiečiams Krikštą. Jis taip pat privalo sudaryti savo parapijiečių sąrašus, rašyti jų gimimo bei Krikšto aktus. Todėl jis turi žinoti, kas ir kada buvo pakrikštytas jo parapijoje. Tik ypatingais atvejais, ypač esant mirties pavojui, galima Krikštą teikti ir svetimoje, t. y. ne savo parapijos, bažnyčioje, kartais net privačiuose namuose, ligoninėje, koplyčioje ar panašioje vietoje. Iškilmingam Krikštui teikti namuose reikia vyskupo leidimo.

Iškilmingas ir privatusis Krikštas

4. Jei negresia mirties pavojus, Krikštą visuomet reikia teikti iškilmingai. Tik skubiais atvejais galima tenkintis esminėmis jo dalimis, t. y. medžiaga ir forma.

Privačiai suteikus Krikštą, reikia kuo skubiau papildyti visas neatliktas apeigas. Jei privačiajame Krikšte dalyvavo krikštatėviai, juos reikia pakviesti ir į papildomas apeigas. Jei jie negali atvykti, papildomos apeigos atliekamos be jų. Jei kartais krikšto tėvų privačiajame Krikšte visai nebuvo, tai apeigas papildant juos reikia turėti.

Apeigų atlikimas

5. Svarbiausios Krikšto apeigos yra šios:

a) bažnyčios prieangyje:

Bažnyčios prieangyje, dažniausiai zakristijoje, kunigas klausia krikšto tėvų, koks vardas yra numatytas kūdikiui ir ką norima gauti Krikštu. Gavęs atsakymą, kad norima tikėjimo, kuris turi duoti amžinąjį gyvenimą, kunigas trumpai primena, kad tam gyvenimui gauti yra būtina laikytis Dievo įsakymų. Po to kunigas tris kartus švelniai pučia į kūdikio veidą, atlieka trumpą egzorcizmą, įsakydamas piktajai dvasiai apleisti kūdikį. Paskui kūdikio kaktą ir krūtinę paženklina šv. kryžiumi ir kalba kai kurias maldas, laikydamas dešinę ranką ant kūdikio. Tai primena, kad kūdikis gauna kryžiaus ženklą kaip ginklą kovai su tamsybių galybėmis, ir kad jis šiai kovai turi būti pasirengęs. Dar vėliau kunigas duoda kūdikiui į burną pašventintos druskos, uždeda ant jo krūtinės stulos galą ir įvesdina jį į bažnyčią. Eidami prie krikštyklos, kunigas ir krikšto tėvai garsiai kalba „Tikiu Dievą Tėvą“ ir „Tėve mūsų“.

b) bažnyčioje:

Atėjus prie krikštyklos, kunigas patepa seilėmis kūdikio ausis ir šnerves, primindamas, kad nuo šiol šios juslės turi atsidaryti Dievui ir Jo žodžiams. Čia pat krikštatėviai kūdikio vardu duoda Krikšto pažadus, pareikšdami, kad jis nuo šiol atsižada piktosios dvasios, visų jos darbų, jos puikybės, pareiškia troškimą priimti Krikštą ir tapti Bažnyčios nariu. Tuomet kunigas patepa kūdikio krūtinę ir pečius šv. katechumenų aliejumi, primindamas, kad šis patepimas turi padėti jam nugalėti piktosios dvasios pagundas ir sąžiningai nešti Dievo įsakymų jungą. Tada atliekama esminė Krikšto dalis: ant kūdikio galvos pilamas vanduo ir tariami formos žodžiai.

c) po Krikšto:

Kunigas dar patepa pakrikštyto kūdikio viršugalvį šv. krizma ir primena, kad jis nuo šiol yra krikščionis ir pateptas Šventosios Dvasios malone. Po to jis duoda kūdikiui į rankas baltą drabužėlį ir degančią žvakę, kaip gyvo tikėjimo, nekalto gyvenimo ir gerų darbų ženklą, primindamas, kad jis privalo juos nešioti iki Dievo teismo dienos. Apeigos baigiamos nuoširdžiu kunigo palinkėjimu: „Eik ramybėje, ir Viešpats tebūna su tavimi!“

[22] Codex iuris canonici (1917), c. 765.

[23] Codex iuris canonici (1917), c. 766.

[24] Codex iuris canonici (1917), c. 768, 1079.