II. EPISKOPATAS
Trejopa apaštalų galia turėjo pasilikti Bažnyčioje
1. Kaip šv. Petro pirmumas (primatas), taip ir visiems apaštalams bendra trejopa galia (mokyti, pašvęsti ir valdyti) pagal Viešpaties Jėzaus nustatymą turėjo pasilikti Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos, t. y. turėjo pereiti apaštalų įpėdiniams.
Juk siųsdamas apaštalus į pasaulį darbuotis, Viešpats Jėzus jiems tarė: „Štai aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) O su pačiais apaštalais Jis jokiu būdu negalėjo iki tol būti, nes nė vienam iš jų nesuteikė nemirtingumo dovanos. Aišku, kad čia Jis turėjo galvoje jų įpėdinius, kokių tik bus iki pasaulio pabaigos.
Apaštalų įpėdiniai – vyskupai
2. Apaštalų įpėdiniai yra teisėtai pašventinti ir vienybėje su popiežiumi esantys vyskupai.
Kas nėra vienybėje su visos Bažnyčios Galva, tas jokiu būdu negali būti apaštalų įpėdinis, nes: a) kas yra atsiskyręs nuo Bažnyčios Galvos, tas negali būti jos kūno narys; b) visas galias apaštalams ir jų įpėdiniams Viešpats Jėzus suteikė tik drauge su tuo, kuriam savo Bažnyčioje davė aukščiausią galią ir valdžią. Todėl šv. Ambraziejus sako: „Kur Petras (t. y. popiežius), ten ir Bažnyčia.“[38] Šv. Jeronimas popiežiui šv. Damazui rašė: „Aš laikausi Petro sosto, nes žinau, kad ant šios uolos yra pastatyta Kristaus Bažnyčia.“[39]
Tarp apaštalų ir vyskupų yra toks skirtumas, kad: a) apaštalai buvo betarpiškai paties Kristaus siųsti; b) kaip veiklos dirva, jiems buvo paskirtas visas pasaulis; c) kiekvienas turėjo neklystamumo dovaną.
Vyskupų valdžia – iš Dievo
3. Vyskupų valdžia kyla iš paties Dievo.
Tai aiškiai rodo šie Viešpaties Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė visiems apaštalams (drauge ir šv. Petrui): „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) „Iš tiesų sakau jums, ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) „Kaip mane Tėvas siuntė, taip ir aš siunčiu ... Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, ir kam sulaikysite – sulaikytos.“ (Jn 20, 21 ir 23) „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 19–20) Todėl ir kalbėjo šv. Paulius Efezo apylinkės vyskupams: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju.“ (Apd 20, 28)
Vykdydami savo valdžią vyskupai, kaip jau minėta, priklauso nuo popiežiaus. Tačiau tas priklausomumas nepanaikina jų valdžios, bet tik stiprina ją ir saugo. Ne veltui popiežius šv. Grigalius Didysis sako: „Manęs gerbimas yra visos Bažnyčios gerbimas. Manęs gerbimas – stipri mano brolių (vyskupų) jėga. Nes tik tada mane tinkamai gerbia, kai nė vienam atskiram (vyskupui) neatsakoma derama pagarba.“[40]
Vyskupų dalyvavimas Bažnyčios valdyme
4. Vyskupai dalyvauja Bažnyčios valdyme:
a) kai kiekvienas iš jų valdo popiežiaus jam paskirtą Bažnyčios dalį (vyskupiją, arkivyskupiją, patriarchatą);
b) kai kartkartėmis susirenka aptarti bendrų Bažnyčios reikalų ir priimti su Bažnyčia susijusių sprendimų.
Vyskupų susirinkimai vadinami sinodais (iš graikų kalbos) arba konsiliumais (iš lotynų kalbos). Abu šie žodžiai reiškia susirinkimą, susiėjimą. Sinodai būna dieceziniai, provinciniai, tautiniai ir visuotiniai, pagal tai, kas juose dalyvauja. Jei dalyvauja tik vienos vyskupijos valdytojas (su kunigų atstovais), sinodas yra diecezinis; jei visos bažnytinės provincijos vyskupai – provincinis; jei ištisos tautos – tautinis; jei visos Bažnyčios – visuotinis. Visų šių sinodų arba susirinkimų nutarimai turi būti patvirtinti popiežiaus.
Visuotinius Bažnyčios susirinkimus gali sušaukti tik popiežiai ir jiems patys arba per savo įgaliotinius vadovauti. Jie šaukiami dėl ypač svarbių su visa Bažnyčia susijusių reikalų. Iki šiol jų buvo dvidešimt[41]:
1. Nikėjos I, 325 m.
2. Konstantinopolio I, 381 m.
3. Efezo, 431 m.
4. Chalkedono, 451 m.
5. Konstantinopolio II, 533 m.
6. Konstantinopolio III, 680 m.
7. Nikėjos II, 787 m.
8. Konstantinopolio IV, 869 m.
9. Laterano (Romoje) I, 1123 m.
10. Laterano II, 1139 m.
11. Laterano III, 1179 m.
12. Laterano IV, 1215 m.
13. Liono I, 1245 m.
14. Liono II, 1274 m.
15. Vienos (Prancūzijoje), 1311 m.
16. Konstancos, 1414–1418 m.
17. Bazelio-Florencijos, 1439 m.
18. Laterano V, 1511–1517 m.
19. Tridento, 1545–1563 m.
20. Vatikano (Romoje) I, 1869–1870 m.
Vyskupų padėjėjai – kunigai
5. Vyskupai patys vieni neįstengia suteikti visų dvasinių paslaugų jų valdžioje esantiems tikintiesiems. Todėl reikia, kad jiems kas nors padėtų. Tai daro kunigai, kuriems vyskupai savo vyskupijoje paveda įvairias pareigas.
Daugiausia kunigų dirba parapijose kaip klebonai ar jų padėjėjai – vikarai, kiti darbuojasi mokyklose kaip kapelionai ir t. t.
Kunigai pavaldūs vyskupams
6. Kunigai savo pareigas gali eiti tik tada, kai juos siunčia ir įgalioja jų vyskupai.
Anaiptol ne tikintieji suteikia kunigams galią ir teisę teikti įvairias dvasines paslaugas, bet tik Dievas per jų vyskupus. Visi kunigai, kurie yra reikiamai vyskupų įšventinti bei pasiųsti atlikinėti dvasines paslaugas, gali apie save teisingai tarti drauge su šv. Pauliumi: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.“ (2 Kor 5, 20) Jiems taip pat galima pritaikyti ir šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius: „Kas jūsų klauso, tas manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16)
[38] Ambraziejus, In Ps., 20, nr. 30.
[39] Jeronimas, Ep., 15. 9.
[40] Grigalius Didysis, Ep. ad Eulog. Alex 1. 8. ep. 30.
[41] Dvidešimt pirmasis, Vatikano II susirinkimas įvyko 1962-1965 m.