III. RELIGIJA

Religijos sąvoka

1. Tai, kas pasakyta paskiausiai, sudaro religijos esmę. Religija apima tai:

a) ką Dievas yra padaręs ir nustatęs, kad žmogus Jį tinkamai pažintų ir Jam tarnautų,

b) ką žmogus turi daryti, kad tinkamai pažintų ir garbintų Dievą.

Taigi religija yra gyvas žmogaus ryšys su Dievu, einąs iš tikėjimo, meilės bei malonės ir pasireiškiąs ištikimu Dievo įsakymų vykdymu.

Žodis „religija“ kilęs iš lotynų kalbos. Etimologinė jo kilmė neaiški. Vieni (Pavyzdžiui, Ciceronas) kildina jį iš veiksmažodžio „religere“, t. y. pakartotinai, atsidėjusiai, įsigilinant skaityti, nes religingas žmogus turi dažnai ir rimtai svarstyti visa tai, kas susiję su dievybe. Kiti sako žodį „religija“ esant kilusį iš kitokia prasme vartojamo žodžio „religere“, reiškiančio atkreipti dėmesį, pagerbti. Jo prieštara yra „negligere“ – nekreipti dėmesio, apleisti, paniekinti. Šia prasme žodis „religija“ reikštų dėmesio, sielos kreipimą į dievybę, jos gerbimą. Dar kiti (Pavyzdžiui, Laktancijus) žodį „religija“ kildina iš veiksmažodžio „religare“, reiškiančio pakartotinai pririšti, stipriai pritvirtinti. Šia prasme žodis „religija“ reikštų tvirtą žmogaus ryšį su Dievybe. Reikia pasakyti, kad šiais laikais žodis „religija“ dažniausiai vartojamas šia prasme.

Religijos antprigimtinumas

2. Mūsų religija turi būti antprigimtinė. Juk jos uždavinys – vesti mus į galutinį tikslą, kuris yra antprigimtinis. Būdama vien prigimtinė, ji negalėtų to padaryti, nes tarp jos ir galutinio mūsų tikslo nebūtų jokio ryšio.

Todėl anaiptol nepakanka vadinamosios proto religijos, t. y. tokios religijos, kuri atmeta Dievo Apreiškimą, o priima tik tas tiesas, kurias pažįsta pats vienas žmogaus protas, ir tokį Dievo garbinimą, kokį nustato žmogaus protas. Juk, pirma, kaip jau sakyta, vadovaudamasis šitokia religija, žmogus niekaip negali pasiekti savo galutinio tikslo, kuris yra tik antprigimtinis (vadinasi, ji visai nenaudinga žmogui); antra, jeigu Dievas teikėsi duoti žmonėms Apreiškimą, tai jo nepriimti mes negalime, nes tai būtų didžiausias Dievo įžeidimas. Tokia religija būtų neapsakomai žalinga žmogui.

Yra tik viena tikroji religija

3. Nesunku suprasti, kad tikra, teisinga religija gali būti tik viena. Juk Dievas yra tik vienas, vienos prigimties yra visi žmonės, tad galutinis jų tikslas gali būti tik vienas ir tik vienos rūšies priemonėmis galima jį pasiekti.

Todėl, jei religijų yra daugiau negu viena, visos jos jokiu būdu negali būti tikros, teisingos, bet gali būti arba visos drauge klaidingos, arba viena tikra, o kitos klaidingos. Čia yra lygiai taip pat, kaip su tiesa. Apie tą patį dalyką tuo pačiu atžvilgiu gali būti tik viena tiesa, o klaidų, žinoma, begalės. Pavyzdžiui, į klausimą, kiek yra dukart du, tėra vienas teisingas atsakymas: keturi. Jokiu būdu ne trys, penki, pusketvirto, puspenkto ir t. t. Todėl neprotingai kalba tie, kurie sako, kad kiekviena religija veda į Dievą, tik kiek kitu keliu, panašiai, esą, kaip į kalno viršūnę galima įkopti iš įvairių pusių ir įvairiais takais. Reikia pripažinti, kad kiekviena religija stengiasi kelti žmogaus sielą į tam tikrą dievybę, bet kad vestų į tą patį tikrąjį Dievą ir į galutinį žmogaus tikslą – jokiu būdu ne. Juk atsakymas, kad dukart du yra trys, penki, pusketvirto, puspenkto, jokiu būdu neveda į teisingą klausimo, kiek yra dukart du, sprendimą.

Neapsakomai svarbu pažinti tikrąją religiją

4. Žmogui neapsakomai svarbu pažinti tikrąją religiją, nes kitaip jis negalėtų pasiekti savo galutinio tikslo, kaip neįmanoma kur nors nuvykti nežinant kelio.

Kitų dalykų neišmanymas, pavyzdžiui, istorijos, geografijos, aritmetikos, svetimų kalbų ir pan., labai apsunkina žmogaus gyvenimą, bet tik šiame pasaulyje, o amžinajam jo likimui neturi jokios įtakos. Religijos nepažinimas be galo kenkia jo amžinybei, paversdamas ją nepaprastai skaudžia. Tai nepataisoma, ir jokios šio pasaulio gėrybės negali to atstoti. Ne veltui Viešpats Jėzus pareiškė: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26)

Reikia gyventi taip, kaip nurodo tikroji religija

5. Nepakanka vien tik pažinti tikrąją religiją. Reikia ir elgtis taip, kaip ji nurodo ir reikalauja. Juk savo galutinį tikslą žmogus gali pasiekti tik pažindamas Dievą ir kartu Jį mylėdamas, garbindamas, Jam tarnaudamas ir naudodamasis Jo malonėmis, o anaiptol ne vien tik Jį pažindamas.

Tai aiškiai nurodo Viešpats Jėzus, pareikšdamas: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21) Šv. Paulius sako: „Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai.“ (Rom 2, 13)

Tikrąją religiją galima atpažinti

6. Pasaulyje matome daug įvairių religijų, kurių kiekviena sakosi esanti teisinga, tikroji. Tad kyla klausimas, ar galima atpažinti tikrąją religiją, o jeigu taip, tai kaip?

Pasaulyje suskaičiuojama tūkstančiai religijų. Vienos yra krikščioniškos, kaip antai katalikų, stačiatikių ir visokios protestantų religijos, kitos nekrikščioniškos, kaip antai žydų, musulmonų ir įvairiausios pagonių religijos. Vienose (krikščionių, žydų ir musulmonų) garbinamas vienas Dievas, kitose (pagonių) – daug dievų. Vienos skelbiasi esančios Dievo apreikštos (krikščionių, žydų, musulmonų ir kai kurios pagonių), kitos taip savęs neaukština.

Atsakant į šį klausimą reikėtų pabrėžti, kad pirmiausia tik ta religija tegali būti tikra, kuri yra Dievo apreikšta, nes, kaip minėta, žmogaus galutiniam tikslui esant antprigimtiniam, antprigimtinė turi būti ir religija.

Todėl aišku, kad nė viena religija, kuri savęs nelaiko apreikšta, nėra tikroji, teisingoji.

Iš laikančių save apreikštomis religijų tik ta yra teisinga, kurią Dievas tikrai, o ne tariamai apreiškė. Kad tai pažintume, Dievas davė atitinkamus įrodymus. Jie yra dvejopi: pirma, paties apreikštojo mokslo kilnumas, grožis ir ypač neprieštaravimas sveikam žmogaus protui; antra, gamtos ir žmogaus jėgas viršijantys veiksmai (stebuklai ir pranašystės), lydėję Apreiškimą ir padaryti jam patvirtinti.

Savaime suprantama, kad Dievas, būdamas tobuliausioji Būtybė, pati Tiesa, pats Gėris ir Grožis, negali apreikšti to, kas žema, nedora ar prieštarauja sveikam žmogaus protui. Todėl, jeigu kurioje nors religijoje yra kas nors panašaus, ji jokiu būdu negali būti Dievo apreikšta, nors ir skelbtųsi tokia esanti. Taip pat aišku, kad Dievas, norėdamas ypatingu būdu prabilti į žmones, turi duoti pakankamų įrodymų, iš kurių jie pažintų, kad čia tikrai Jis kalba. Tokie įrodymai yra nepaprasti, gamtos ir žmogaus jėgas viršijantys veiksmai (stebuklai ir pranašystės), atlikti Apreiškimui patvirtinti.

Kaip atpažinti tikrąją religiją

7. Žinodami, kad Dievas davė savo Apreiškimo įrodymų, galime dvejopu būdu ieškoti, kuri iš save apreikšta laikančių religijų yra teisinga. Pirma, galime peržvelgti iš eilės visas apreikštomis save laikančias religijas ir pažiūrėti, kuri iš jų yra tikrai paremta tais įrodymais. Bet tai ilgas ir varginantis kelias. Daug trumpesnis ir ne mažiau sėkmingas yra kitas kelias, būtent nukreipti žvilgsnį tik į savo, t. y. Katalikų Bažnyčios skelbiamą, religiją ir pasvarstyti, ar ji nėra apreikštoji.

Radus ją esant apreikštą, ji viena laikytina tikrąja, o visos kitos turi savaime atkristi, nes Dievas apreiškė ne kelias, o tik vieną religiją.

Šio antrojo kelio paprastai ir laikomasi įrodinėjant, kad tik katalikų religija yra tikroji, teisingoji.

Žvelgiant į kitas religijas, kurios save vadina apreikštomis, tuojau paaiškėja, kad nė viena pagonių religija negali būti teisinga, kadangi jose yra labai daug prieštaravimų sveikam protui. Žydų religija yra tikrai apreikšta, bet ji buvo tik pereinamojo pobūdžio, tik kaip paruošimas krikščioniškajai. Atėjus krikščionybei senoji žydų religija, pagal Dievo nustatymą, turėjo savaime į ją pereiti ir išnykti. Jeigu ji išliko, tai yra priešinga Dievo valiai, ir dabar ji nebegali būti tikroji, teisingoji religija. Musulmonų religija yra tam tikras kai kurių krikščionių, žydų ir pagonių religijų elementų mišinys, padarytas anaiptol ne Dievo įgalioto asmens ar asmenų. Visos krikščioniškosios religijos yra ne kas kita, kaip tik įvairūs betarpiškai ar tarpiškai įvykę nukrypimai nuo katalikų religijos, padaryti dėl visai kitokių nei Dievo apreiškimas priežasčių.

Klaidingi religijos supratimai

8. Be ką tik išdėstyto teisingo religijos supratimo, deja, yra nemažai klaidingų. Kadangi kartais tenka su jais susidurti, dera bent kai kuriuos trumpai aptarti[3].

a) Etinis autonomiškumas. Jį sugalvojo vokiečių filosofas Kantas. Jis skelbė, kad Dievo buvimo negalima įrodyti protu, neigė Apreiškimą, malonę, Viešpaties Jėzaus dievystę ir dievišką Bažnyčios pasiuntinystę. Religiją jis laikė tik doru elgesiu. Tačiau elgesys, pasak jo, yra doras tik tada, kai žmogus vykdo vien savo prigimties įsakymus (iš čia ir pavadinimas „etinis autonomiškumas“, t. y. dorovinis savarankiškumas). O jeigu jis ką nors daro kitiems įsakius, tai jau nėra dora. Atsakydami į Kanto tvirtinimus, pirmiausia pareiškiame, kad doras elgesys, tiesa, sudaro religijos dalį, bet anaiptol dar ne visą religiją. Visa religija yra Dievą pažinti taip, kaip Jis davėsi mums pažįstamas, Jį mylėti ir Jam tarnauti dorai elgiantis. Kantas smarkiai klydo paneigdamas mūsų proto galią pažinti Dievo buvimą, Apreiškimą ir visą antprigimtinę sritį. O tie doro elgesio įsakymai, kurie yra mūsų prigimtyje, kyla ne iš mūsų pačių, bet tik iš mūsų prigimties Kūrėjo, Dievo.

b) Modernizmas. Jo kūrėjai ir skleidėjai (Ritschlis, Lamenais, Loisy, Sabatier ir kt.) skelbė, kad religiją sukuria nuolatiniai gyvenimo reikalavimai. Vadinasi, ji kyla ne iš Dievo Apreiškimo, bet tik savaime kyla iš paties žmogaus sielos gelmių. Jos priežastis yra žmoguje esąs tam tikras religinis jausmas. Tikėjimo tiesos yra ne Dievo apreikštos, bet tik to jausmo sukeltos. Todėl jos nėra patvarios, bet, laikui bėgant, kinta pagal tai, kaip keičiasi gyvenimo aplinkybės ir žmogaus jausmai. Be to, modernistai į atskirus asmenis žiūrėjo kaip į tarp savęs susijusias pasaulio visumos daleles, o tą visumą laikė dievu. Taigi jie skelbė panteizmą. Atsakant į modernistų svaičiojimus, reikia pripažinti, jog tai, kad žmogus turi tam tikrą religinį jausmą, yra tiesa. Tačiau klaidinga manyti, kad tas jausmas yra religijos priežastis. Atvirkščiai, jis yra daugiau religijos pasekmė. O visa tai, ką modernistai tvirtina apie tikėjimą, jo tiesas ir Dievą, yra vien tuščias, niekuo nepagrįstas jų prasimanymas. Modernizmą yra pasmerkęs popiežius šv. Pijus X.

c) Gyvenimo filosofija. Ji reiškiasi dviem kryptimis: pesimizmu ir optimizmu. Žodis „optimizmas“ kilo iš lotynų kalbos žodžio „optimus“, reiškiančio geriausią, žodis „pesimizmas“ iš tos pačios kalbos žodžio „pessimus“ – blogiausias. Mat kaip pesimizmas žmogui prieš akis iškelia tai, kas yra tariamai kuo blogiausia, taip optimizmas – kas tariamai kuo geriausia.

Pesimizmo pradininkas yra Schopenhaueris. Paneigęs Dievą, Apreiškimą ir apskritai krikščionybę, jis skelbė, kad pasaulis yra kažkokios beribės valios, kuri stengiasi pati save išreikšti, padarinys. Kad toji valia yra akla ir neprotinga, rodo pasaulyje esąs didelis vargas bei skurdas. Toji valia siekia įsikūnyti per idėjas. Kadangi idėjų grožio niekada negalima pasiekti, tai tos valios pastangų vaisius yra nuolatinis nusivylimas. Pati savaime būdama nesąmoninga, toji valia atskiruose pasaulio daiktuose (žmonėse) įgavo sąmonę. Tai ir sudaro pirmutinę nuodėmę, kuri keršija begaliniais būdais. Kaip išeitį iš šio vargingumo ir skurdumo Schopenhaueris siūlo žmonėms atsisakyti noro gyventi, stengtis pavirsti į nieką, nes niekas – tai laimė, o buvimas – nelaimė. Ko verti šie Schopenhauerio prasimanymai, aiškiai parodė jis pats, nė nemėgindamas jų laikytis savo gyvenime, bet stengdamasis turėti kuo daugiau patogumų bei visokių malonumų.

Optimizmas. Optimistinės gyvenimo filosofijos kūrėjas yra Nietzsche. Jis taip pat su didžiausia neapykanta neigė Dievą, Apreiškimą ir krikščionybę, bet buvo griežtai nusistatęs prieš pesimizmą. Jis skelbė, kad žmogaus uždavinys yra stengtis iškilti aukščiau už savo prigimtį, tapti antžmogiu. Tam tikslui visos priemonės, net ir pačios nedoriausios, yra leistinos, nes antžmogio nevaržo jokios, ypač krikščioniškosios dorovės, normos; jis yra anapus gėrio ir blogio. Nesunku suprasti, kur nuvestų žmones šitoks optimizmas. Jo besilaikantieji pasidarytų didžiausiais nedorėliais, baisiausiais niekšais.

d) Egzistencijos filosofija gimininga ką tik aptartai gyvenimo filosofijai. Jos kūrėjai (Kierkegaardas, Jaspersas – šiedu ilgainiui jos atsisakė – Heideggeris, Sartre‘as ir kt.), paneigdami krikščioniškąją religiją bei visas jos tiesas, sako, kad žmogus yra kažkaip „įsviestas“ į gyvavimą – egzistenciją (iš to ir jos pavadinimas). Jis nežino nei kas tai padarė, nei dėl ko. Jis žino tik gyvuojąs tarp jį iš visų pusių gaubiančio nieko. Tai jį baisiai slegia ir gąsdina. Jis bijo to nieko, tos tuštumos, ir toji baimė lydi jį per visą gyvenimą, nuo lopšio iki karsto. Egzistencializmo skelbėjų tvirtinimai yra tušti, niekuo neparemti. Tačiau reikia pasakyti, kad nepripažįstant Dievo, neaišku nei kas duoda žmogui gyvavimą, nei kam žmogus gyvuoja, nei kuo galų gale baigiasi žmogaus gyvavimas. Todėl belieka arba pripažinti Dievą, arba patekti į begalinį nusiminimą. Kaip jau minėta, kai kurie šios filosofijos kūrėjai yra grįžę prie Dievo.

e) Socializmas ir komunizmas (bolševizmas). Jų skleidėjai neigia bet kokią religiją, vadindami ją nuodais žmonėms svaiginti. Tačiau šios ideologijos pačios stengiasi atsistoti į religijos vietą. Tai itin ryškiai matyti bolševizme, kur Stalinui pripažįstamos tiesiog dieviškos savybės ir kur jis neretai vadinamas net dievu. Materializmu pagrįstas socializmas ir komunizmas yra iš esmės klaidingi, o komunistus arba bolševikus popiežius Pijus XII yra ekskomunikavęs (atskyręs nuo tikinčiųjų bendravimo).

Ką tik minėtiems ir kitiems klaidingiems religijos supratimams ar jos neigimams tinka šv. Pauliaus žodžiai: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 3–4).

[3] G. Deubig, Glaube und Leben, Norbert Wohlgemuth Verlag, 1947, p. 24 ir kt.