IV. APIE DANGŲ

Sąvoka

1. Dangus yra vieta, kur dorieji, regėdami Dievą, per amžius džiaugiasi neapsakoma laime.

Apie dangų kalbama kone kiekviename Šventojo Rašto puslapyje. Vesti mus į dangų yra svarbiausias Katalikų Bažnyčios uždavinys ir tam skirtos visos jos pastangos. Į dangų kilti turi visos mūsų mintys, jausmai ir troškimai. „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.“ (Kol 3, 1–2) „Mūsų tėvynė yra danguje“, – sako šv. Paulius (Fil 3, 20).

Dangaus laimės esmė

2. Dorųjų laimę danguje sudaro tai, kad:

a) jie mato Dievą tokį, koks Jis yra, ir jungiasi su Juo karščiausia meile;

„Dabar mes regime (Dievą) lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet (danguje) regėsime akis į akį“, – sako šv. Paulius (1 Kor 13, 12). O apaštalas šv. Jonas kalba: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1 Jn 3, 2)

b) matydami ir mylėdami Dievą, jie turi visas gėrybes, kokios tik gali būti aukščiausiame laipsnyje; be to, jie bendrauja su geriausiais Dievo kūriniais – angelais ir šventaisiais.

„Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“, – sakoma Šventajame Rašte (Apr 21, 4).

Dangaus laimės mes dabar negalime suprasti iki galo

3. Dangaus laimės didumo mes dabar neįstengiame suvokti. Ji pralenkia visa tai, ką tik mes galime suprasti ar įsivaizduoti, nes ji antprigimtinė.

„Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“, – sako Viešpats Jėzus (Mt 5, 12). „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“, – pareiškia šv. Paulius (1 Kor 2, 9). „Kokia kalba gali apsakyti, ar koks protas suprasti, kaip dideli yra dangaus džiaugsmai: būti tarp angelų būrių, matyti Dievo veidą, regėti beribę šviesą, nejausti jokios mirties baimės, gėrėtis amžino negendamumo dovana?“ – kalba popiežius šv. Grigalius Didysis.[66]

Dangaus laimė – atlyginimas už nuopelnus

4. Dangaus laimę Dievas teikia tik kaip atlyginimą tiems, kurie, gyvendami šiame pasaulyje, atsidėję bendradarbiavo su malone, t. y. vengė blogio bei darė gera, ir kurie, turėdami pašvenčiamąją malonę, perėjo į amžinybę.

Tai daugelyje Šventojo Rašto vietų aiškiai pabrėžta tiesa. „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21) Taip, kaip sako Viešpats Jėzus, Dievas tars kiekvienam ištikimai vykdžiusiam Jo valią. „Dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą“, – ragina šv. Petras krikščionis (2 Pt 1, 10). „Kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“, – sako šv. Paulius (2 Tim 2, 5). O apie save gyvenimo pabaigoje pareiškia: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas.“ (2 Tim 4, 7–8)

Niekas negali tvirtai žinoti, kad pateks į dangų

5. Be ypatingo Dievo apreiškimo niekas negali tvirtai žinoti, kad pateks į dangų, bet turėti vilties privalo visi.

Niekas negali būti visiškai tikras ne dėl to, kad Dievas nenorėtų ką nors iš žmonių į dangų priimti, bet tik dėl to, kad nė vienas žmogus negali drąsiai tvirtinti ištesėsiąs gerame iki galo. Juk visi esame tokie silpni ir nepastovūs! Čia, rodos, kalnus nuversime, o, žiūrėk, ant menko kupstelio suklumpame. Ryškų to pavyzdį matome apaštalo šv. Petro poelgyje. Per Paskutinę vakarienę Viešpačiui Jėzui jis tvirtino: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavim eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį“ (Lk 22, 33), o praėjo vos kelios valandos, nereikėjo nei kalėjimo, nei mirties, bet pakako tik menkos tarnaitės balso, ir jis tris sykius, netgi prisiekinėdamas ir dievagodamasis, Viešpaties Jėzaus išsigynė. Todėl ir įspėja mus šv. Paulius: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėjimu.“ (Fil 2, 12) „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12)

Tačiau turėti vilties patekti į dangų privalo visi, nes, kaip sakoma Šventajame Rašte, Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 4)

Žinoma, jeigu Dievas kam ypatingu būdu apreikštų, kad pateks į dangų, tas galėtų turėti čia visišką tikrumą. Bet Dievas beveik niekam to neapreiškia.

Danguje laimė ne visų vienoda

6. Kadangi amžinoji laimė yra atlyginimas už darbus, ne visų ji bus vienoda, bet, kaip sako šv. Paulius, „kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą“ (1 Kor 3, 8).

„Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“, – sako šv. Paulius (2 Kor 9, 6). „Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas ... Toks ir mirusiųjų prisikėlimas“, – pareiškia tas pats apaštalas (1 Kor 15, 41–42). Tas nevienodumas eis anaiptol ne iš to, kad vieni betarpiškai matys Dievą, o kiti ne, bet iš to, kad ne visi Dievą matys vienodai tobulai.

Išvada

7. Turime iš visų jėgų stengtis nusipelnyti dangų.

To reikalauja mūsų pačių gerovė. Juk ką gi reiškia tas truputis vargų, savęs išsižadėjimų, pakentėjimų palyginti su neapsakoma, niekuomet nesibaigsiančia laime danguje? Tai mažiau negu menkutė smiltelė prieš milžinišką kalną, mažiau negu vandens lašas prieš beribį vandenyną. Turime stengtis patekti į dangų, nes kitaip mūsų laukia vien tik pragaras. Nereikia klysti ir savęs klaidinti: amžinybėje yra tiktai dangus ir pragaras, o trečios, tarpinės vietos, jokiu būdu nėra. Todėl jei nenusipelnome dangaus, mums neabejotiniausiai lieka tik pragaras.

[66] Grigalius Didysis, Hom. 37 in Evang.