Medžiugorjė: perspėjimas

Internete galite rasti daugybę informacijos apie tai, kad Medžiugorjės apsireiškimai yra abejotini. Taip pat negalite nematyti ir to, kad Bažnyčios hierarchai (taip pat ir Lietuvos) jau nebėra prieš Medžiugorjės lankymą, o kai kuriais atvejais netgi patys organizuoja į ją keliones.

Seniai domėdamiesi Medžiugorjės tema mes galime teigti, kad toje istorijoje yra daugybė nepaklusnumo Bažnyčios hierarchams – kas savaime kelia didžiulį įtarimą – ir dokumentuoto „regėtojų“ melo. Teiginys, kad „Medžiugorjės vaisiai yra geri“ buvo paneigtas praėjus vos keliems metams nuo regėjimų pradžios vietinio vyskupo P. Zaničiaus, kuris taip pat teigė, kad vieną dieną, kai ši netikra Medžiugorjės istorija žlugs, daugybė žmonių dar labiau nusivils Katalikų Bažnyčia, nes pasijus žiauriai apgauti tikėję nežinia kuo ir meldęsi nežinia kam.

Todėl nusprendėme paskelbti, mūsų nuomone, išsamiausią Medžiugorjės „regėjimų“ kritiką, ir, nors tai yra ilgas skaitinys jums ir buvo didelis darbas mums, tačiau jį verta daryti dėl tų, kurie ieško tiesos ir nenori pasijusti kvailio vietoje, tikėdami tuo, ko iš tikrųjų nėra ir niekada nebuvo.

Versta iš „Medjugorje: A Warning“, Michael Davies, Remnant Press, prieš 2002 m.

Išsamesnis leidinys – „Medjugorje after 21 years“.

+ + +

Įvadas

Po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje kilo rimta autoriteto krizė. Paprasti tikintieji negavo tvirto ir nedviprasmiško mokymo ir vadovavimo iš savo bažnytinių vyresnybių, prie kurio buvo įpratę. Kardinolas Ratzingeris atkreipė dėmesį į tai, kokiu mastu pavieniai vyskupai atsisakė savo autoriteto, perduodami jį nacionalinėms vyskupų konferencijoms, kuriomis pernelyg dažnai buvo manipuliuojama, kad jos skleistų abejotino ortodoksiškumo vadinamųjų teologijos ekspertų nuomonę. Parapijų kunigai dažnai atsisakydavo savo įgaliojimų parapijų taryboms, o pati Roma kartais atrodydavo kalbanti neaiškiu balsu. Tačiau tikintieji ieško tikrumo, o kai jo negauna iš Magisteriumo, ieško jo kitur. Kai kurie tikrumo ieškojo charizminiame judėjime, kuris, objektyviai vertinant, Magisteriumą daro nereikalingą, nes kam reikalingas mokomasis autoritetas, kai kiekvienas krikščionis gali tiesiogiai bendrauti su Šventąja Dvasia?

Kiti katalikai tiki vienu iš daugybės apsireiškimų, tariamai vykstančių daugelyje šalių. Vėlgi, jei su dangiškuoju vedimu galima tiesiogiai bendrauti per sektą, kuri yra tariamų apsireiškimų liudytoja, kam tada reikalingas Magisteriumas? Per kelerius metus po Susirinkimo išryškėjo labai aiškus šių apsireiškimų šalininkų elgesio modelis. Tai tendencija tikėjimą konkretaus apsireiškimo autentiškumu paversti ortodoksiškumo kriterijumi. Tikri katalikai tiki apsireiškimais, o tų, kurie netiki, tikėjimas yra kažkuo įtartinas. Žmonės, kuriuos traukia šie apsireiškimai, paprastai yra konservatyvių pažiūrų, t. y. tokie katalikai, iš kurių būtų galima tikėtis, kad jie gins Magisteriumo mokymą. Kai tokie katalikai „užsikabina“ už apsireiškimo, visi jų veiksmai būna skirti jam ginti ir skleisti. Taip jie iš esmės pašalinami iš kovos už ortodoksiją lauko. Neabejotina, kad netikri apsireiškimai yra vienas iš veiksmingiausių šėtono ginklų jo kare prieš Mistinį Kūną. Problema, žinoma, yra atskirti autentiškus apsireiškimus nuo netikrų. Tikrai nemanau, kad kuris nors iš šiuo metu vykstančių tariamų apsireiškimų, galbūt išskyrus Akitos miestą Japonijoje, yra bent kiek patikimas.

Labai aiškiai prisimenu, kaip maždaug prieš dešimtmetį papiktinau kai kuriuos labai pamaldžius draugus, teigdamas, kad tariami apsireiškimai Palmar de Trojoje, Ispanijoje, buvo įkvėpti velnio. Manęs klausė, kaip galėčiau taip teigti, turint omenyje ten pasireiškusį pamaldumą – visą naktį trukusias vigilijas, didvyrišką atgailą, rožančių, stulbinamo dydžio finansines aukas. Pažinojau vieną pamaldų ir labai išsilavinusį Anglijos kataliką, kuris pardavė viską, ką turėjo, ir metė savo profesiją, kad galėtų ten gyventi. Vėliau, kai Klemensas, apsimetęs aiškiaregiu, pasiskelbė popiežiumi ir „ekskomunikavo“ visus, kurie jo nepripažino, šis draugas ir kiti su siaubu pasitraukė iš Palmaro ir pripažino, kad buvo apgauti. Tačiau tragedija ta, kad yra tūkstančiai tų, kurie to nepadarė. Jų tikėjimas susitapatino su Palmaro sektos tikrove. Šėtonas juos atskyrė nuo Mistinio Kūno.

Kaip paaiškinti minėto pamaldumo ir velniško įkvėpimo suderinamumą? Atsakymas turėtų būti akivaizdus. Jei regėtojas, teigiantis, kad yra įkvėptas dangaus, neigtų Trejybės doktriną arba propaguotų laisvą meilę, vargu ar jis galėtų apgauti ištikimus katalikus. Akivaizdu, kad šėtonas stengsis suklaidinti ir atskirti tikinčiuosius nuo Bažnyčios prisidengdamas pamaldumu.

Medžiugorjė

Prieš kelerius metus mane aplankė keli geri draugai su knygele kroatų kalba apie kažkokius apsireiškimus, tariamai vykusius Medžiugorjėje, Jugoslavijoje. Jie pageidavo, kad mano žmona, kuri moka kroatų kalbą, ją išverstų. Gavęs tariamų žinučių santrauką, patariau žmonai nešvaistyti nė sekundės laiko joms versti, nes, mano nuomone, jos neturi nė menkiausio patikimumo požymio. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad šie draugai dabar pritaria mano nuomonei. Nuo to laiko tariami apsireiškimai Medžiugorjėje beveik kasdien sulaukia vis daugiau dėmesio ir entuziazmo, ir dabar ten plūsta milijonai katalikų iš viso pasaulio. Pradinis tuometinės komunistinės Jugoslavijos vyriausybės pasipriešinimas virto entuziastingu bendradarbiavimu, kai tapo aišku, kad piligriminės kelionės į Medžiugorję yra itin pelningas užsienio valiutos šaltinis.

Akivaizdu, kad Jugoslavijos vyskupai ir dvasininkai turi visas priežastis būti palankiai nusiteikę Medžiugorjės atžvilgiu. Jei regėjimai būtų autentiški, jie būtų didžiulė nauda Bažnyčiai šalyje, kurioje yra tiek daug ateistų ir nekatalikiškų religijų išpažinėjų. Pajamos iš piligriminių kelionių ne tik būtų naudingos jų skurdžiai šaliai, bet ir suteiktų Bažnyčiai labai reikalingą finansinę pagalbą. Tačiau, kaip vėliau aiškina vyskupas Zaničius, tik vienas iš Jugoslavijos vyskupų (Splito arkivyskupas Franičius) išreiškė tikėjimą apsireiškimais, ir nė vienas iš šimto Hercegovinos vyskupijos dvasininkų nepripažįsta jų autentiškumo. Tik du nariai iš penkiolikos žmonių komisijos, tyrusios įvykius Medžiugorjėje, pripažino regėjimų autentiškumą (abu jie buvo pranciškonai). Pačių pranciškonų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė, tačiau kai kurie įtakingiausi iš jų palaiko vyskupo Zaničiaus poziciją. Tie, kurie palaiko tariamų regėjimų autentiškumą, visiškai nesugebėjo pasiūlyti jokio patikimo užslėpto motyvo, paaiškinančio, kodėl visų rangų Jugoslavijos dvasininkai, nepriklausantys Pranciškonų ordinui, atmetė jų autentiškumą.

Mano tikslas šioje studijoje yra tiesiog parodyti, kad yra argumentų prieš Medžiugorjės apsireiškimų autentiškumą, o šis požiūris buvo slepiamas nuo daugumos katalikų dėl didžiulės reklaminės kampanijos už autentiškumą, vykdytos pagrindinėje katalikiškoje žiniasklaidoje (kuri gauna didelę finansinę naudą iš Medžiugorjės reklamos). Neatsitiktinai liberalių katalikų žurnalai, kurie nė kiek nesidomėjo Fatimos žinia, entuziastingai remia Medžiugorję. Žinau, kad vėlyvasis Hamišas Freizeris (Hamish Fraser) laikėsi nuomonės, jog Medžiugorjė yra priemonė, kuria šėtonas naudojasi siekdamas pakirsti Fatimos žinią.

Prieš pateikdamas dokumentus, įrodančius tariamų apsireiškimų klaidingumą, pateiksiu tik du pavyzdžius, parodančius, kokiu laipsniu reikėtų pasitikėti save vadinančiais Medžiugorjės „regėtojais“. „Regėtojai“ ir jų manipuliatoriai pranciškonai nuolat tvirtino, kad „ekstazių“ metu jie yra nejudrūs ir nepalaiko ryšio su išoriniu pasauliu. Vienas prancūzų žurnalistas norėjo patikrinti šį teiginį ir, vienai „regėtojai“ Vickai tariamai būnant ekstazėje, pirštais atliko duriantį judesį jos akių link. Vicka krūptelėjo ir atlošė galvą atgal. Laimei, visas incidentas buvo nufilmuotas. Mergina išėjo iš kambario ir po kelių minučių sugrįžo su vienu iš savo charizmatiškų mentorių – pašalintu pranciškonu. Ji teigė, kad tuo metu, kai žurnalistas atliko judesį, ji matė Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi ant rankų apsireiškimą, o Kūdikis išslydo jai iš rankų. „Aš bandžiau jį pagauti, kad Jis nenukristų. Tai viskas.“

Vargu ar galėtų būti akivaizdesnis atviro melo atvejis. Neįtikėtina, kad per Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi apsireiškimą Kūdikis galėtų išsprūsti jai iš rankų. Jei, nors tai ir neįmanoma, taip nutiko, tai prašyti tikėti, kad tai įvyko būtent tuo momentu, kai žurnalistas atliko judesį Vickos akių link, peržengia patikimumo ribas, pagaliau, jei ji būtų kalbėjusi tiesą, tai būtų palinkusi į priekį, o ne atgal!

Antrasis įvykis yra užfiksuotas 1990 m. mons. Zaničiaus pareiškime, kurio visas tekstas spausdinamas 5-7 skirsniuose. Jis susijęs su pranciškonu kunigu tėvu Ivica Vego, kuris tiesioginiu popiežiaus Jono Pauliaus II įsakymu buvo atleistas nuo įžadų ir pašalintas iš Pranciškonų ordino dėl savo amoralaus elgesio, susijusio su vienuolės sesers Leopoldos suvedžiojimu. Jai pastojus, jie abu paliko vienuolinį gyvenimą ir pradėjo gyventi kartu netoli Medžiugorjės, kur gimė jų vaikas. Dabar jie turi du vaikus. Tačiau prieš tai jis nesutiko susitaikyti su ištrėmimu ir toliau aukojo Mišias, teikė sakramentus ir leido laiką su savo meiluže. Kodėl reikia minėti tokį nemalonų įvykį? Todėl, kad „regėtojai“ tvirtino, jog jiems tryliką kartų pasirodė Dievo Motina, teigdama, kad tėvas Vego nekaltas, kad jis turi tokią pat teisę aukoti Mišias kaip ir bet kuris kitas kunigas, o vyskupas buvo pernelyg griežtas! Kiekvienam skaitytojui, turinčiam tikrą katalikišką jausmą, sensus catholicus, nereikės skaityti nieko daugiau, kad suprastų visą apsišaukėlių „aiškiaregių“ melagingumo mastą, melagingumo, kurio negalima pateisinti vien tuo, kad jais manipuliavo jų pranciškonų mokytojai. Kokį patikimumą galima suteikti tiems, kurie tvirtina, kad Dievo Motina jiems ne kartą sakė, jog amoralus kunigas, pašalintas iš savo ordino paties Šventojo Tėvo nurodymu, yra nekaltas, o vyskupas, kuris ėmėsi vienintelio jam prieinamo būdo, yra kaltas! O kaip reaguoja vadinamasis autoritetingas teologas tėvas Rene Laurentinas (Rene Laurentin), susikrovęs turtus iš knygų apie Medžiugorję, kai susiduria su tokiais faktais? Atsakymą mums pateikia mons. Zaničius. Jis prašė vyskupo neskelbti įvykio detalių. M. Zaničius pasakoja, kad tokia buvo nuosekli M. Laurentino pozicija – slėpti tiesą ir ginti melą. Nepaisant to, kad tiesos apie Ivicą Vego nebegalima paneigti, jo maldaknygė Medžiugorjėje ir už jos ribų vis dar parduodama šimtais tūkstančių egzempliorių!

Galima pridurti, kad jei Dievo Motina iš tiesų iki 1993 m. pabaigos 26 000 kartų pasirodė Medžiugorjėje (šis teiginys pats savaime prieštarauja patikimumui), ji nepasivargino įspėti kroatų tautos apie artėjantį užpuolimą, kurį jiems teks patirti iš fanatiškai antikatalikiškos Serbijos.

1. MEDŽIUGORJĖ: KITA MEDALIO PUSĖ

Geofrey Lawman, vienas iš Approaches įkūrėjų, Apropos redaktorius ir Fatal Star, Hamish Fraser autobiografijos redaktorius.

Vis dažniau girdime apie Medžiugorję, Jugoslavijos kaimą, kuriame, kaip teigiama, nuo 1981 m. Dievo Motina beveik kasdien pasirodo šešiems jauniems regėtojams. Natūralus klausimas, kaip ir visų kitų tokių tariamų apsireiškimų atveju, yra toks: „Ar jie autentiški?“ Į šį klausimą yra trys galimi atsakymai: „Taip“, „Ne“ ir „Geriau palaukime Bažnyčios verdikto“. Trečiasis atsakymas neabejotinai yra išmintingiausias kiekvienam katalikui, pripažįstančiam Bažnyčios mokymo autoritetą ir savo asmeninio sprendimo ribotumą. Vis dėlto lygiai taip pat mūsų tradicijos dalis yra gerbti Dievo Motiną jos daugybės autentiškų apsireiškimų kontekste, o istoriškai kalbant, liaudiškas pamaldumas bet kuriam naujam apsireiškimui dažnai išplisdavo ir tarsi „įsitvirtindavo“ gerokai anksčiau, nei Bažnyčia duodavo galutinį pritarimą.

Todėl negalime prieštarauti, jei Medžiugorjės garbintojai bando gauti mūsų paramą reiškiniams, kuriuos jie tvirtai tiki esant Dievo, jei jų viešinimas yra subalansuotas ir sąžiningas ir jei jie pasirengę palikti paskutinį žodį Bažnyčios mokymui. Tačiau jie savo ruožtu turi būti pasirengę atsakyti į kitų katalikų, galbūt tokių pat atsidavusių Dievo Motinai, kaip ir jie patys, bet turinčių rimtų abejonių dėl aptariamų įvykių, klausimus.

Naujas apsireiškimo tipas?

Viena iš priežasčių, dėl kurių kyla abejonių dėl Medžiugorjės įvykių, yra ta, kad jie labai skiriasi nuo visų ankstesnių Marijos apsireiškimų. Kurie kiti apsireiškimai vyko beveik kasdien daugiau nei 12 metų ir tebevyksta iki šiol? Apie kuriuos kitus buvo paskelbta prieš mėnesį (charizmatiniame kongrese Romoje)? Kurie kiti buvo taip plačiai išreklamuoti tarptautiniu mastu, kad iki šiol jau pritraukė (kaip teigiama) 5 milijonus piligrimų? Šie trys bruožai patys savaime nėra argumentai prieš tariamų apsireiškimų autentiškumą (nors galima būtų stebėtis, ką gi Dievo Motina turėjo pasakyti, kad jai reikėjo maždaug 26 000 apsireiškimų!), tačiau akivaizdu, kad Medžiugorjė veikia visai kitaip nei ankstesni (ir patvirtinti) apsireiškimai, pavyzdžiui, Lurde, La Salette, Pontmane, Fatimoje ar Beaurainge.

„Šventumo sprogimas“

Apreiškimų šalininkai pabrėžia pamaldų ir dvasinį poveikį tiek kaimo gyventojams, tiek piligrimams, ir tiesa, kad apsireiškimai ne kartą ragino uoliau melstis, pasninkauti, reguliariai atlikti išpažintį, skaityti Bibliją, atlikti eucharistinį pamaldumą ir t. t., ir šių rekomendacijų buvo entuziastingai laikomasi. Kad ir kaip tai būtų sveikintina, turėtume atminti, jog tai savaime nėra šventumo ar net ortodoksiškumo garantija, jau nekalbant apie įrodymą, kad apsireiškimai yra autentiški. Bažnyčios istorijoje yra daugybė eretikų grupių, pasižymėjusių intensyviu pamaldumu, malda ir pasninku, atvejų (pavyzdžiui, XIII a. Fratičeliai). Būtų galima suabejoti „Dievo Motinos“ vėliau pasiūlyto net ir dalinio pasninko pratęsimo nuo 1 iki 2 dienų per savaitę (augantiems paaugliams!) ir jos nerealios rekomendacijos kasdien melstis iki 3 valandų išmintingumu. O dažna „rankų uždėjimo“ ir „Dvasios krikšto“ praktika leidžia manyti, kad Medžiugorjėje deklaruojamas „šventumo sprogimas“ yra tiek pat charizmatinis, kiek ir katalikiškas.

Svaresnės abejonių priežastys

Trys kitos, kur kas rimtesnės Medžiugorjės fenomeno ypatybės – nepaklusnumas, melas ir klaidinga doktrina – sudaro esminį pagrindą manyti, kad Dievo Motina ten apskritai nepasirodė ir negalėjo pasirodyti.

Nepaklusnumas: Pranciškonų kunigams, dirbantiems Medžiugorjės parapijoje, Mostaro vyskupas M. Zaničius ne kartą davė teisėtus nurodymus, kurių jie nuolat nevykdė. Kai kuriems kunigams jis liepė palikti parapiją, tačiau jie pasiliko. Jis paprašė, kad įvykiai nebūtų viešinami ir kad piligriminės kelionės nebūtų organizuojamos ar priimamos (kol nebus baigtas jo kanoninis tyrimas). Šių nurodymų buvo nepaisoma. Tačiau pats akivaizdžiausias ir (mano nuomone) įtikinamiausias atvejis yra susijęs su tėvais Prusina ir Vego, dviem pranciškonais, kuriems vyresnieji skyrė drausmines nuobaudas (ir kurie po to buvo pašalinti iš ordino). Vyskupas Zaničius įsakė jiems palikti parapiją. „Dievo Motina“, apklausiama „regėtojų“, du kartus (1981 m. gruodžio 19 d. ir 1982 m. sausio 20 d.) sakė, kad vyskupas „suklydo“ ir kad pranciškonai „turėtų pasilikti“! Taigi, „Dievo Motina“ parodoma kaip raginanti nepaklusti teisėtam vyskupo įsakymui.

Melas: Galiu suprasti, kokį pasipiktinimą šis žodis sukels įsitikinusiems medžiugorjininkams. Tačiau nuoširdžiai nesuprantu, kaip kitaip apibūdinti tam tikrą regėtojų Ivano ir Vickos bei tėvo Vlasičiaus elgesį: Vickos pakaitiniai neigimai ir prisipažinimai, kad ji vedė kasdienę įvykių kroniką (ir didelės jos dalies nuslėpimas nuo vyskupo komisijos); neįtikėtini tėvo Vlasičiaus melagingi parodymai. Vlasičius, prisiekęs ant kryžiaus vyskupo akivaizdoje, kad nieko nežinojo apie Vickos dienoraštį (nors prieš tai pateikė to paties dienoraščio ištraukas tėvui Grafenaueriui); jaunojo Ivano „žinia“ apie didįjį ženklą, kuris turėjo ateiti „šeštąjį mėnesį“, jo parašyta ir pasirašyta bei pateikta kanoninei komisijai užantspauduotuose vokuose, tačiau po beveik trejų metų, kai „žinia“ buvo atidaryta ir paaiškėjo, kad ji negalioja, jis jos atsisakė. Ivanas, tuomet jau sulaukęs dvidešimties metų, sutiko, kad „Dievo Motina“ neprieštaravo, kai jis rašė pirminę „žinią“, patogiai atidėliodamas jos pamokymą trejus metus, iki tos dienos, kai jis pripažino savo „klaidą“! Tik vietos trūkumas mane atgraso tęsti šį nemalonų ir liūdinantį sąrašą. Šiai temai būtų galima skirti ištisą studiją, ypač jei įtrauktume suppressiones veri ir suggestiones falsi, kurias skleidė pagrindiniai Medžiugorjės propagandistai – tėvai Laurentinas, Bugalo ir kompanija.

Klaidinga doktrina: Tarp daugybės pranešimų apie „Dievo Motinos“ žodžius retai pasitaiko tinkamų doktrininių teiginių, tačiau netgi vieno klaidingos doktrinos pavyzdžio turėtų pakakti bet kokiam apsireiškimui diskredituoti. Štai du pavyzdžiai, abu iš 1983 m. Sausio mėnesį Mirjana tėvui Vlasičiui pasakojo, kaip „Mariją“ slegia katalikų, stačiatikių ir musulmonų vienybės stoka, nes esą yra tik vienas Dievas: „Tu nesi tikintis, jei negerbi kitų religijų – musulmonų ir serbų (t. y. stačiatikių). Jūs nesate krikščionys, jei jų negerbiate“. [Tai klaidinga doktrina: mes privalome deramai gerbti netikinčiuosius, bet visiškai negerbti jų klaidingos religijos; tai būtų Kristaus ir Jo Bažnyčios išdavystė.] Tai pribloškė net tėvą Vlasičių, tačiau į tolesnius jo klausimus Mirjana galėjo atsakyti tik kartodama: „...vienybės tarp religijų trūkumas. Privalote gerbti kiekvieno žmogaus religiją“ ir pridūrė: „Pasilikite savąją sau ir savo vaikams“. Toks masonų sinkretizmas antgamtinėje žinutėje yra visiškai neleistinas; jis atmeta misionieriškąją meilę, kuria stengiamės laimėti savo artimuosius mūsų Viešpačiui.

Antrasis pavyzdys yra iš 1983 m. balandžio mėn., kai „Dievo Motina“ esą padiktavo Helenai (10 ar 11 metų amžiaus charizmatikei „mistikei“, kuri „nemato“ regėjimų, bet girdi, kas sakoma) pasiaukojimo Jos Nekaltajai Širdžiai maldą. Turėkite omenyje, kad šie žodžiai yra sudėti „Dievo Motinos“, bet skirti jai. Juose randame šiuos žodžius:

1. ...suteik man malonę mylėti visus žmones taip, kaip Tu mylėjai Jėzų Kristų.

2. ...suteik man malonę būti gailestingai jums...

3. ...jei netyčia prarasčiau tavo malonę, prašau tave ją man sugrąžinti.

Mylėti visus žmones... taip, Dievas sakė, kad visi galime pasiekti tokias meilės aukštumas. Tačiau mylėti juos taip, kaip Marija mylėjo Jėzų (savo Dievą, Karalių, Gelbėtoją ir Sūnų), kaip nurodyta 1-ame prašyme, yra neįmanoma ir skandalinga; tai prilygsta dievų darymui iš savo artimųjų, kurie yra tik kūriniai. 2-asis prašymas yra tiesiog kvailas, jei ne įžūlus; ta, kuri yra „malonės pilnoji“, Dangaus Karalienė, nereikalinga mūsų gailestingumo. Dėl 3-io prašymo būtų galima bent jau paprieštarauti, kad malonė niekada neprarandama atsitiktinai, o tik per nuodėmę. Visas sudėtas tekstas nėra įspūdingas; kad ir kokia „Dvasia“ jį įkvėpė, akivaizdu, kad tai nebuvo Šventoji Dvasia.

Kitos priežastys abejoti

Išsamesnė Medžiugorjės kritika apimtų ir kitus abejotinus aspektus, kuriuos galiu paminėti tik prabėgomis: nepagarbus pranciškonų „Dievo Motinos“ aiškinimas ginče su vyskupu dėl parapijų paskirstymo; pretenzingas pseudomokslas, naudojamas „regėtojų“ „ekstazėms“ patvirtinti (įskaitant elektroskopo naudojimą „apsireiškimų“ metu išsiskiriančios „dvasinės energijos“ intensyvumui matuoti!); gana įtartini neatitikimai tarp liudijimų apie tai, kas iš tikrųjų įvyko per 1981 m. rugpjūčio mėn. įvykusį „saulės stebuklą“; sentimentalus banalumas daugelyje nesibaigiančių „Dievo Motinos“ išsakytų priesakų ir neįtikėtinas vulgarumas, būdingas kai kuriems „apsireiškimams“ (juoko protrūkiai, regėtojų ir piligrimų paliesta ir net paglostyta „Dievo Motina“). Vyskupas Zaničius išreiškė savo įtarimą, kad „regėjimai“ greičiausiai nėra haliucinacijos, o tik gerai surepetuotas vaidinimas. Tokia prielaida turėtų įsiutinti Medžiugorjės šalininkus; faktas lieka faktu: jei visur esantys vietiniai pranciškonai būtų palikę jaunuolius ramybėje, o pasaulinis charizmatinis judėjimas būtų pasekęs jų pavyzdžiu, kitaip tariant, jei jie būtų paklusę vyskupui, visas autentiškumo klausimas galėjo būti išspręstas jau seniai.

Klaidinantis viešumas

Yra vienas Medžiugorjės aspektas, kuris man atrodo ypač nepatenkinamas; turiu omenyje kai kuriuos Londono Medžiugorjės centro išleistus leidinius. Pavyzdžiui, būtų per daug tikėtis, kad jų įvadiniame lankstinuke „Faktai apie Medžiugorję“ bus aptariamos visos tokio prieštaringai vertinamo įvykio smulkmenos, tačiau net ir tokiame trumpame dokumente būtų galima tikėtis bent jau labiau subalansuoto pasakojimo – tokio, kuris būtų teisingas vyskupui Zaničiui ir kuris parodytų, kad yra žinoma apie abejones, kilusias dėl apsireiškimų. Stebina tai, kad jame neminimi tokie svarbūs klausimai kaip nepaklusnumas, melas ir nepriimtina doktrina, net jei būtų tik siekiama juos paneigti.

Štai keletas faktų, kuriuos leidinys „Faktai apie Medžiugorję“ renkasi nutylėti:

- kad vyskupijos kanoninė tyrimo komisija nustatė (11 balsų prieš 4), jog apsireiškimai nėra autentiški.

- kad vyskupas Zaničius, atmesdamas apsireiškimus kaip neautentiškus, kalba kaip atsakingas vyskupijos vyskupas (taigi ne tik kaip „privatus asmuo“). [Žr. jo liepos 25 d. pamokslo Medžiugorjėje tekstą].

- kad jei Roma ir Jugoslavijos vyskupų konferencija jo kanoninio tyrimo išvadas padėjo į „šaldytuvą“, tai, bet kurio objektyvaus stebėtojo nuomone, labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra didžiulė tarptautinės propagandos kampanijos, kurią organizavo Medžiugorjės šalininkų spaudimo grupė, įtaka.

- kad vietiniai pranciškonai, „konsultuojantys“ „regėtojus“, praktiškai visi yra susiję su charizminio atsinaujinimo judėjimu (t. y. protestantiško, „pentekostalistinio“ įkvėpimo sekta, nuo 1967 m. užsiimančia Bažnyčios „kolonizacija“). Tas pats pasakytina ir apie lankstinuke minimus „pirmaujančius teologus“: Laurentinas, Ursas von Balthasaras ir Faricy yra prisiekę charizmatikai. Kalbant apie „kelis kitus Jugoslavijos vyskupus“, kurie, kaip teigiama lankstinuke, „visiškai priima Medžiugorję kaip brangią Dievo dovaną“, į galvą ateina tik Splito arkivyskupo Franičiaus, entuziastingo charizmato, pavardė; kiti, net iš pradžių palankiai nusiteikęs Zagrebo kardinolas Kuharičius, atrodo, dabar užėmė laukimo poziciją. Kodėl Londono Medžiugorjės centras manė, kad reikia slėpti šį didelį charizmatikų įsitraukimą?

Manau, kad reikia pakomentuoti dar du šio lankstinuko teiginius. Pirma: „Šventasis Sostas paprastai laukia, kol pasibaigs apsireiškimai, ir tik tada daro kokius nors pareiškimus“. Tiesa... bet ar kada nors anksčiau jam teko susidurti su apsireiškimais, kurie tęsiasi jau 12 metų ir nerodo jokių ženklų, kad baigtųsi? Ar ne geriau atidėti bet kokį galutinį verdiktą, kol šie „apsireiškimai“ dėl savo neapibrėžto tęstinumo įgaus tam tikrą de facto respektabilumą?

Ir antra: „Kol Bažnyčia nepasmerks Medžiugorjės. ... mes turime teisę turėti su ja tiek reikalų, kiek norime.“ Net jei jos žinios prieštarauja katalikų mokymui (kaip bandžiau parodyti pirmiau)? Net jei jos kursto kunigus ir regėtojus atmesti tinkamą Bažnyčios autoritetą?

Ne, brošiūroje „Faktai apie Medžiugorję“, mano nuomone, pateikiamas labai nepatenkinamas ir vienpusiškas pasakojimas, kuris negali neklaidinti besidominčiųjų, neturinčių galimybės susipažinti su išsamesne informacija. Norėtųsi tai pateisinti kaip entuziastingo atsidavimo ir nepakankamo tyrinėjimo rezultatą – meldžiu Dievą, kad taip būtų – bet faktas lieka faktu, kad svarbiais atžvilgiais tai yra tiesos parodija, todėl ją reikėtų atšaukti.

Grėsmė Bažnyčiai

Kai kuriuos skaitytojus gali nustebinti mano kritikos griežtumas. Jiems žodis „Medžiugorjė“ asocijuojasi su Švenčiausiąja Mergele Marija, nuolankiomis ir viltingomis piligriminėmis kelionėmis, pačiu geriausiu marijiniu pamaldumu ir dvasingumu. Užtikrinu tokius skaitytojus, kad galėjau pulti daug aršiau ir pateikti dar daugiau įrodymų apie neigiamus Medžiugorjės aspektus. Tačiau to, ką parašiau aukščiau, jau pakanka pagrįsti mano įsitikinimui, kad tai pavojingas ir nekatalikiškas dalykas.

Jis skaldo krikščionis – tuos, kurie sutinka su jo pseudodvasiniu humoro jausmu, nuo tų, kurie reikalauja griežtesnio ir tyresnio dvasingumo, – net tiek, kad įkalė pleištą tarp brolių vyskupų: iš vienos pusės mons. Franičius ir Janučis, iš kitos pusės – mons. Zaničius.

Jis nuvertina ir diskredituoja Marijos kultą ir taip apiplėšia šiuolaikinę katalikybę, atimdamas iš jos gražiausią dvasinį žiedą. Kaip galime tikėtis, kad Marijos pamaldumas išgyvens nesibaigiančio plepumo „Dievo Motiną“, kuri pasiduoda beatodairiškam „pataikavimui“, kursto savo klausytojus nepaklusti ir net rengia pantomimos „virsmo sceną“ iš savęs į šėtoną? Ankstesnės kartos katalikai šį absurdą būtų nušvilpę Čestertono juoko gūsiu, tačiau atrodo, kad per pastaruosius 20 metų mes praradome humoro jausmą.

Be to, Medžiugorjės Marijos kultas susilpnina Fatimos žinią, kurioje kardinaliai pabrėžiamas Rusijos ir komunistų atsivertimas kaip būtina bet kokios taikos ir pažangos sąlyga. Medžiugorjė sklandžiai kalba apie taiką, bet ignoruoja labai tikslias Fatimos Dievo Motinos rekomendacijas ir pražūtingas pasekmes, kurios kils, jei jų nebus laikomasi.

Medžiugorjės Marijos kultas silpnina autoritetą Bažnyčioje, nes priešinasi teisėtam savo vyskupo autoritetui, šališkai palaiko disidentų pranciškonų ginčą su vyskupija, ir galima netgi teigti, kad ilgai trunkantis reiškinys yra pradedantis veikti „alternatyvusis magisteriumas“ ta prasme, kad mums reikės kur kas mažiau hierarchijos, mus vedančios Mokančios Bažnyčios, jei „Dievo Motina“ kasdien pasirodys ir duos mums nurodymus tiesiai iš dangaus. ... nerimą kelianti perspektyva visiems mūsų vyskupams ir pačiam Šventajam Sostui.

Čia turiu sustoti ir priminti skaitytojams, kad pateikdamas argumentus prieš Medžiugorjės apsireiškimus aš tik naudojuosi ta pačia teise, kuria naudojasi jų šalininkai, rekomenduodami Medžiugorjės apsireiškimus. Ir jie, ir aš kalbame kaip privatūs asmenys. Kaip įprasta ir dera tokiais atvejais, noriai patikinu, kad neketinu jokiu būdu numatyti galutinio Bažnyčios nuosprendžio. Aš tik laikausi nuomonės, vėlgi kaip privatus asmuo, kad labiausiai tikėtina išvada yra ta, jog tokio nuosprendžio klausimas jau egzistuoja vyskupo Zaničiaus komisijos išvadų pavidalu, kurios yra saugomos Jugoslavijos vyskupų konferencijos ir Vatikano archyvuose ir bus iš naujo suformuluotos ir paskelbtos, kai Bažnyčia nuspręs, kad atėjo tinkamas momentas.

2. 1987 M. JUGOSLAVIJOS VYSKUPŲ KOMUNIKATAS APIE MEDŽIUGORJĖS FAKTUS

Pažodinis vertimas iš L'Osservatore Romano, angliškas leidimas, 1987 m. vasario 23 d.

Žemiau skelbiame 1987 m. Zagrebo vyskupijos oficialiame biuletenyje Nr. 1, 1987 m., p. 35 paskelbto komunikato dėl Medžiugorjės faktų, kurį pasirašė Jugoslavijos vyskupų konferencijos pirmininkas Jo Eminencija kardinolas Franjo Kuharičius ir Mostar-Duvno vyskupas Pavao Zaničius, tekstą.

Vadovaudamasi kanoninėmis normomis dėl tariamų apsireiškimų ir privačių apsireiškimų atpažinimo, šiam tikslui Mostaro vyskupo ordinaro įsteigta vyskupijos komisija atliko Medžiugorjės įvykių tyrimą.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad įvykiai toli peržengė aptariamos vyskupijos ribas. Todėl, remiantis minėtomis normomis, atrodė tikslinga tyrimą tęsti Vyskupų konferencijos lygmeniu, tam tikslui sudarant naują komisiją.

Buvo informuota Tikėjimo mokslo kongregacija. Ji išreiškė padėką už darbą, atliktą vietos ordinaro atsakomybe, ir paragino tęsti darbą nacionaliniu vyskupų lygmeniu.

Todėl Vyskupų konferencija įsteigia komisiją, kuri tęs Medžiugorjės įvykių tyrimą. Laukdami komisijos tyrimo rezultatų ir Bažnyčios sprendimo, ganytojai ir tikintieji turėtų laikytis tokiose situacijose įprasto apdairumo.

Todėl neleistina rengti piligriminių kelionių ir kitų manifestacijų, motyvuojamų Medžiugorjės faktams priskiriamu antgamtiniu pobūdžiu.

Bažnyčios rekomenduojamas teisėtas pamaldumas Dievo Motinai turi atitikti Magisteriumo nurodymus, ypač tuos, kurie pateikti 1974 m. vasario 2 d. apaštališkajame paraginime Mariali Cultus (plg. AAS, 66, 1974, p. 113-168).

Zagrebas 1987 m. sausio 29 d.

+ Pavao Zaničius + Franjo kard. Kuharičius, Jugoslavijos Mostaro vyskupų konferencijos pirmininkas

Mostaro vyskupo deklaracija dėl Medžiugorjės

1987 m. liepos 15 d.

Po to, kai kurį laiką buvo platinama šios deklaracijos versija, išversta į anglų kalbą ne iš kroatų, o iš italų kalbos, vyskupas paprašė anglo jėzuito tėvo Hugh Thwaiteso, kad šis padarytų tikslų vertimą iš kroatų kalbos originalo. Šios užduoties ėmėsi mano žmona Marija, kuri yra kroatė, ir mano sūnus Adrianas, turintis Kembridžo serbų-kroatų kalbos diplomą.

Broliai ir seserys,

Šiandien Medžiugorjėje, teikiant Sutvirtinimo sakramentą, tikriausiai tikitės, kad pasakysiu keletą žodžių apie tuos įvykius, apie kuriuos kalba visas pasaulis. Bažnyčia turi jais susirūpinti, ir visa, kas rūpi Bažnyčiai, ji perduoda konkretiems asmenims ir komisijoms. Jūs žinote, kad šiuo metu šią temą svarsto komisija, kurią sušaukė Jugoslavijos vyskupų konferencija, nes Bažnyčia negali lengvabūdiškai rizikuoti savo patikimumu prieš XX a. pasaulį, kuris siekia ją diskredituoti ir kritikuoti, kad galėtų pasakyti: „Na štai – štai jums ir Jėzus Kristus“.

Galiu jus patikinti, kad šešerius metus meldžiausi, studijavau ir tylėjau. Kiti taip pat meldėsi, ir aš jiems už tai dėkoju. Kiekvienose šventosiose Mišiose, kurias laikiau, Medžiugorjė buvo mano intencijose. Kasdieniniame rožinyje meldžiau mūsų Viešpatį ir Šventąją Dvasią, kad suteiktų man Dievo šviesos. Tai padėjo man susiformuoti tvirtą ir neabejotiną įsitikinimą dėl visko, ką girdėjau, skaičiau ar patyriau.

Čia (Medžiugorjėje) vyksta daug maldų ir pasninkų tikint, kad visi įvykiai yra tikrai antgamtiniai. Tačiau skelbti tikintiesiems netiesą apie Dievą, Jėzų ir Dievo Motiną – tai nusipelno pragaro gelmių.

Visame savo darbe, maldose ir studijose turėjau vieną tikslą – įžvelgti tiesą. Siekdamas šio tikslo, dar 1982 m. sudariau keturių narių komisiją, kurią vėliau, padedamas kai kurių vyskupų ir provincijos tėvų, išplėčiau iki penkiolikos narių, atrinktų iš devynių teologijos centrų iš septynių vyskupijų ir keturių provincijų, ir dviejų pirmaujančių psichiatrų, kuriems buvo leista konsultuotis su savo kolegomis. Jie dirbo trejus metus. Apie jų darbą ir įvykius buvo informuotas Šventasis Sostas. Ši Jugoslavijos vyskupų konferencijos komisija ir toliau rūpinasi ta pačia problema.

Tačiau buvo nekantrių žmonių, kurie veržėsi į priekį prieš Bažnyčios sprendimą ir skelbė, kad vyksta stebuklai ir antgamtiniai įvykiai. Jie skelbė privačius apreiškimus altoriaus autoritetu, o to daryti neleidžiama, kol Bažnyčia tokių apreiškimų nepripažįsta autentiškais. Todėl įvairios valdžios institucijos reikalavo neorganizuoti piligriminių kelionių ir laukti Bažnyčios sprendimo. Pirmą kartą tai buvo padaryta 1984 m. kovo 24 d., kai Medžiugorjės komisija įspėjo apie tai, bet, deja, be rezultatų. Vėliau, tų pačių metų spalį, Vyskupų konferencija paskelbė, kad oficialiai organizuojamų piligriminių kelionių į Medžiugorję nebeturėtų būti. Kalbant apie „oficialiai organizuotas“ turimi omenyje tie, kurie susirenka arba atvyksta grupėmis. Tai taip pat neturėjo jokio poveikio. Tuomet 1985 m. gegužės 23 d. Tikėjimo mokslo kongregacija Romoje nusiuntė laišką Italijos vyskupų konferencijai, kuriame prašė pasistengti sumažinti organizuojamų piligriminių kelionių skaičių, taip pat sumažinti visas propagandos formas. Tai taip pat nedavė jokių rezultatų. Galiausiai, kai buvo sudaryta antroji komisija, 1987 m. sausio 9 d. kardinolas Franjo Kuharičius ir Mostaro vyskupas Jugoslavijos vyskupų konferencijos vardu viešai pareiškė: „Dėl šios priežasties draudžiama organizuoti piligrimines keliones ar kitas apeigas, motyvuotas antgamtiniu pobūdžiu, priskiriamu Medžiugorjės įvykiams.“ Šis aukščiausio Bažnyčios lygio pareiškimas nuskambėjo iš aukščiausio lygmens ir jo negalima ignoruoti, tarsi jis būtų nereikšmingas.

Nuo tada, kai pasirodė pirmosios žinios apie neįprastus įvykius šioje vyskupijoje, vyskupo tarnyba atidžiai sekė pranešimus ir rinko viską, kas galėjo pasitarnauti ieškant tiesos. Vyskupas suteikė visišką laisvę su tuo susijusiems regėtojams ir vienuoliams ir net gynė juos nuo politinių ir spaudos išpuolių. Mes įrašinėjome visus pokalbius, rinkome kronikas ir dienoraščius, laiškus ir dokumentus. Mūsų komisija - teologijos profesoriai ir gydytojai - visa tai tyrinėjo trejus metus. Trejų metų komisijos darbas baigėsi taip: du nariai balsavo už tai, kad apsireiškimai yra tikri ir antgamtinio pobūdžio. Vienas narys susilaikė nuo balsavimo. Vienas sutiko, kad pradžioje kažkas įvyko. Vienuolika balsavo už tai, kad jokių apsireiškimų nebuvo – non constat de supernaturalitate.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad visi Komisijos nariai dirbo sąžiningai ir išnagrinėjo viską, kas galėjo padėti ieškoti tiesos. Bažnyčia negali rizikuoti savo patikimumu, todėl dažnai panašiais atvejais ji atidžiai išnagrinėdavo tokius įvykius ir sudrausmindavo grupes, kurios rinkdavosi tose vietose, kur buvo nustatyta, kad įvykiai nebuvo antgamtiniai. Prisiminkime Garabandalą Ispanijoje, San Damianą Italijoje ir dešimtis panašių vietų per pastaruosius kelerius metus. Garabandalio regėtojai tvirtino, kad Dievo Motina pažadėjo didelį ženklą visam pasauliui. Nuo to laiko praėjo dvidešimt penkeri metai, o ženklo vis dar nėra. Jei Dievo Motina būtų palikusi ženklą, visiems būtų aišku, apie ką kalbama.

Buvo sakoma, kad Dievo Motina pradėjo rodytis Podbrdo kalne ant Crnicos kalno. Kai policija sustabdė ten vykstančius žmones, ji pasirodė žmonių namuose, ant tvorų, laukuose, vynuogynuose ir tabako laukuose. Ji pasirodė bažnyčioje, ant altoriaus, zakristijoje, choro palėpėje, ant stogo, varpinėje, keliuose, kelyje į Černo, automobilyje, autobuse, mokyklose, keliose vietose Mostare ir Sarajeve, vienuolynuose Zagrebe, Varaždine, Šveicarijoje, Italijoje, paskui vėl Podbrdo, Križevace, parapijoje, klebonijoje ir taip toliau. Čia neišvardyta nė pusė vietų, kuriose tariamai vyko apsireiškimai, todėl blaiviai mąstančiam ir Dievo Motiną garbinančiam žmogui tenka klausti: „Dievo Motina, ką jie iš Tavęs daro?“

Pagal dieviškąjį įstatymą aš esu šios vyskupijos ganytojas, tikėjimo mokytojas ir teisėjas su tikėjimu susijusiais klausimais. Kadangi įvykiai Medžiugorjėje sukėlė nesantaiką ir susiskaldymą Bažnyčioje – vieni žmonės tiki, kiti netiki – nes yra tokių, kurie atsisakė paklusti Bažnyčios autoritetui, ir dėl to, kad minėtų autoritetų, komisijų rekomendacijos ir sprendimai, Vyskupų konferencijos kongregacijos neturėjo jokio poveikio, aš, Mostaro vyskupas, atsakingas prieš Dievą už drausmę šioje vyskupijoje, pakartoju ir patvirtinu ankstesnius bažnytinių organų sprendimus ir uždraudžiu piligrimams atvykti čia ir priskirti šiems įvykiams antgamtinį pobūdį, kol Vyskupų konferencijos komisija nebaigė savo darbo.

Kreipiuosi į Tave, Nekaltai Pradėtoji Mergele ir Motina, Dievo Motina ir Bažnyčios Motina, tikinčiųjų, kurie Tavęs ieško, meldžiasi ir myli, Motina. Aš, Tavo tarnas, Mostaro vyskupas, kreipiuosi į Tave ir viso pasaulio akivaizdoje pareiškiu savo gilų ir nuolatinį tikėjimą visomis privilegijomis, kurias Dievas Tau suteikė ir pagal kurias Tu esi pirmasis ir tobuliausias iš Jo kūrinių. Išreiškiu savo gilų ir nepalaužiamą tikėjimą Tavo užtarimu pas Visagalį Dievą dėl visų Tavo vaikų poreikių šiame ašarų slėnyje.

Išreiškiu savo gilų ir pastovų tikėjimą Tavo meile mums, nusidėjėliams, meile, kurią paliudijai savo apsireiškimais ir pagalba. Aš pats esu vadovavęs piligriminėms kelionėms į Lurdą. Būtent su šio tikėjimo jėga aš, Tavo tarnas Mostaro vyskupas, didžiulių minių, kurios kreipėsi į Tave, akivaizdoje atpažįstu ir priimu Tavo didįjį ženklą, kuris po šešerių metų tapo aiškus ir tikras. Jokio ypatingo ženklo man nereikia, tačiau jis buvo būtinas tiems, kurie tikėjo melu. Ženklas, kurį Tu davei, yra tai, kad šešerius metus nuolat tylėjai, kai jie pranašavo, jog ant kalno įvyks apsireiškimas, kuris bus nuolatinis ir visiems matomas. „Tai įvyks netrukus, visai netrukus, tik būkite kantrūs dar truputį“. Jie tai kalbėjo jau 1981 m. Tada jie tvirtino, kad tai bus per Nekaltojo Prasidėjimo šventę, paskui per Kalėdas, tada per Naujuosius metus ir taip toliau.

Ačiū Tau, Švenčiausioji Mergele, kad savo šešerių metų tylėjimu apreiškei, ar čia kalbėjai, ar ne, ar buvai pasirodžiusi, ar davei žinią, ar atskleidei paslaptį, ar pažadėjai ypatingą ženklą. Švenčiausioji Mergele, Kristaus Motina ir mūsų Motina, užtark taiką šiame neramiame Bažnyčios regione, Mostaro vyskupijoje. Ypač užtark šį kaimą, šią parapiją, kurioje Tavo šventasis vardas buvo nesuskaičiuojamai daug kartų minimas žinutėse. Priimk, Švenčiausioji Mergele, kaip atgailą nuoširdžias maldas tų pamaldžių sielų, kurios Bažnyčioje yra toli nuo fanatizmo ir nepaklusnumo. Padėk mums visiems ateiti į tikrąją tiesą. Mylima, nuolanki ir klusni Dievo Mergele, padėk Medžiugorjei tvirtai žengti paskui Bažnyčios ganytoją žemėje, kad visi Tave šlovintume ir Tau dėkotume tiesoje ir meilėje. Amen.

Pavao Zanič, Mostaro vyskupas

Mostaro vyskupo laiškas poniai Davies

Labai dėkoju, kad susisiekėte su manimi. Ypač dėkoju už mano pareiškimo apie Medžiugorję vertimą ir dėkoju už teisingą požiūrį į šį didelį sumaišties šaltinį. Dievas žino, kaip visa tai baigsis, tikrai ne gerai, tuo galite būti tikri. Bažnyčia yra susiskaldžiusi. Skirtingos grupės kariauja Taikos Karalienės vardu. Aš, kuris mačiau šios klastos, šio melo pradžią, turiu prieš akis daugybę dalykų, apie kuriuos dėl įvairių priežasčių neįmanoma nei rašyti, nei aprašyti. Su tuo susiję didžiuliai pinigai, todėl propagandai nėra ribų. Mano ofise yra apie penkiasdešimt knygų apie Medžiugorję, daugybė kasečių, laikraščių ir žurnalų, nuolat gaunama naujos medžiagos, tačiau mano užimta pozicija jiems kenkia. Vidutiniam katalikui pirmiausia kyla klausimas: „Ką apie tai galvoja ordinaras?“ Mano pozicija daugelį žmonių atveda į protą. Žinoma, kai kurių fanatizmas yra nepataisomas, ir jokie argumentai tokiais atvejais nepadeda.

Arkivyskupas Franičas man yra sukėlęs baisių problemų, nors vien tai, kad jis ką nors galvoja, nereiškia, kad tai turi būti tiesa. Vienas iš pirmųjų Medžiugorjės sektantų užduodamų klausimų yra toks: „Kaip čia yra, kad arkivyskupas Franičius tiki?“ Aš jiems atsakau, kad Jugoslavijoje yra trisdešimt penki vyskupai, o jis yra vienintelis tikintis, todėl šis argumentas yra bevertis. Tačiau jiems užtenka, kad tiki vienas arkivyskupas.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad nė vienas atsakingas žmogus nedrįs ginti apsireiškimų. Priešingi argumentai pernelyg stiprūs. Reikia tik apie juos žinoti.

3. VIZIJOS ALABAMOJE

Ištrauka iš „Laiško iš Londono“, Michael Davies, The Remnant, 1989 m. kovo 31 d.

Pateikiau ištrauką iš kai kurių iškarpų, deja, be datos, apie neseniai Alabamoje apsilankiusią Mariją Pavlovič, vieną iš vadinamųjų Medžiugorjės regėtojų. Ponia Pavlovič Alabamoje praleido 53 dienas, ir skaitytojams bus tikrai įdomu, ar ji vizito metu turėjo kokių nors regėjimų. Ponia Pavlovič tvirtina, kad taip. Galbūt jums įdomu, kiek jų buvo.

Žinoma, penkiasdešimt trys! Vienas per dieną. Ji atvyko į Birmingemą paaukoti vieną iš savo inkstų broliui universiteto ligoninėje atliktos operacijos metu, ir ji nusipelno mūsų susižavėjimo už šį gražų gestą. Operacijos metu, būdama be sąmonės ir veikiama narkozės, ji teigia turėjusi regėjimą – tai, ko gero, pirmas toks regėjimas regėjimų istorijoje.

Viešnagės metu ponia Pavlovič gyveno pas poną Terry Colafrancesco, kuris, atrodo, visą laiką dirba ne pelno siekiančioje organizacijoje „Caritas“, 1986 m. įkurtoje propaguoti Medžiugorję: „Nuo to laiko jis leido savo verslui „Country Landscaping“ užmigti“. P. Colafrancesco už 400 000 JAV dolerių įsigijo 90 akrų lauką, esantį greta jo nuosavybės. Tame lauke auga pušis. P. Colafrancesco nušienavo taką nuo savo namų iki medžio, nušienavo pievą aplink medį, o toje vietoje pastatė Nukryžiuotąjį ir Madoną. Jis paprašė ponios Pavlovič pasimatyti po medžiu, ir ji sutiko. Šiek tiek stebėtina, kad ponas Colafrancesco galėjo iš anksto išplatinti informaciją apie datą ir laiką, kada ponia Pavlovič turės regėjimą po pušimi jo naujai įsigytame sklype. Tūkstančiai piligrimų dabar lanko šį lauką, o tai labai džiugina Alabamos turizmo ir kelionių biurą. Šelbio apygardos šerifo pavaduotojas, džentelmenas vardu Džinas Hambis, nukreipdamas nuolatinį automobilių srautą į lauką, prognozavo: „Tai tik pradžia“.

Ponas Cyrilas Auboyneau, ponios Pavlovič vertėjas, patvirtino, kad Colafrancesco paprašė vizijos lauke: „Terry norėjo vizijos lauke po tuo medžiu – jis prašė to maldoje. Taigi paprašėme Marijos paprašyti Dievo Motinos, kad ji pasirodytų lauke per Padėkos dieną. Dievo Motina pasakė, kad pasirodys lauke“.

Na, ką galima pasakyti? Mane stebina, kad kas nors, turintis bent truputį proto, gali nors sekundę patikėti kuo nors, kas susiję su Medžiugorje, išskyrus vyskupo Zaničiaus pareiškimus.

4. MARIJA PAVLOVIČ PRIEŠTARAUJA PATI SAU

Kaip kitame skyriuje aiškiai nurodo mons. Zaničius, Marija Pavlovič neginčijamai įrodė, kad jos teisumu visiškai negalima pasitikėti. Tėvas Tomislavas Vlasičius, Svengalio figūra, kuris buvo pagrindinis tariamų regėtojų manipuliatorius, Parmoje, Italijoje, įkūrė keistą bendruomenę kartu su mįslinga vokiete Agnes Heupel. Šioje bendruomenėje kartu gyveno jauni vyrai ir moterys, o tai, kaip pastebi mons. Zaničius, yra kažkas negirdėto Bažnyčios istorijoje. Reikėtų pažymėti, kad, kaip ir jo bičiulio pranciškono tėvo Vego atveju, viena vienuolė nuo tėvo Vlasičiaus tapo nėščia. Kai 1977 m. pradžioje gimė jų vaikas, jis nepaliko ordino ir vedė moterį, vardu Mada, bet maldavo jos neišduoti jo kaip tėvo, patikindamas, kad jei ji laikys šį reikalą paslaptyje, bus kaip Marija ir Dievas ją palaimins! Iš pradžių ji pakluso jo pageidavimui, bet vėliau, pasijutusi apleista, visą istoriją atskleidė mons. Zaničiui. Kaip ir tėvo Vego atveju, tėvas Laurentinas griebėsi dangstymo, nes, matyt, manė, kad gali kilti pavojus regėtojų patikimumui, jei paaiškės jų dvasinio vadovo amoralumas. Jis ėmė tvirtinti, kad vaiko tėvas yra pranciškonas Peharas, palikęs ordiną ir išvykęs gyventi į JAV.

Vlasičiaus ir Heupel bendruomenės įkūrimas tapo papiktinimu net kai kuriems Medžiugorjės garbintojams. Tėvas Vlasičius nusprendė, kad jo kritikai nutiltų, jei būtų įrodyta, jog jis veikė paklusdamas Dievo Motinos įsakymui. 1988 m. balandžio 21 d. Dievo Motina Marijai Pavlovič tinkamai „atskleidė“ faktą, kad bendruomenė buvo įkurta jos aiškiu įsakymu. Tų pačių metų liepą tarp medžiugoristų kilo didelis sąmyšis, kai, galbūt dėl pavydo Agnesei Heupel, Pavlovič prieš Švenčiausiąjį Sakramentą prisiekė, kad jos ankstesnis pareiškimas buvo melagingas ir kad Vlasičiaus ir Heupel bendruomenė jokiu būdu nėra patvirtinta Dievo Motinos. Net tėvui Laurentinui būtų sunku nuslėpti faktą, kad Pavlovič bent vieną iš šių kartų melavo. Toliau pateikiamas visas 1988 m. liepos 11 d. paneigimo tekstas:

Jaučiuosi morališkai įpareigota padaryti šiuos pareiškimus Dievo, Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios akivaizdoje:

(1) Teksto „Kvietimas į Marijos metus“ ir mano parašu patvirtinto parodymo žinia yra ta, kad aš atnešiau Dievo Motinos atsakymą į brolio Tomislavo Vlasičiaus klausimą. Tas atsakymas neva buvo toks: „Tai yra Dievo planas.“ Kitaip tariant, iš šių tekstų matyti, kad perdaviau broliui Tomislavui Vlasičiui Dievo Motinos patvirtinimą ir aiškų pritarimą šiam darbui ir programai, pradėtai Italijoje su Medžiugorjės maldos grupe.

(2) Dabar pareiškiu, kad niekada neprašiau Dievo Motinos jokio patvirtinimo šiam brolio Tomislavo Vlasičiaus ir Agnesės Heupel pradėtam darbui. Niekada aiškiai neklausiau Dievo Motinos, ar turėčiau dalyvauti šiame darbe, ir niekada negavau iš Dievo Motinos jokių nurodymų, susijusių su šia grupe, išskyrus Jos nurodymą, kad kiekvienas iš mūsų turėtų būti laisvas pasirinkti savo gyvenimą.

(3) Iš tekstų ir liudijimų, ant kurių yra mano parašas, matyti, kad Dievo Motina pasiūlė, jog bendruomenė ir brolio Tomislavo Vlasičiaus bei Agnesės Heupel programa yra Dievo kelias man ir kitiems. Dabar kartoju, kad niekada negavau iš Dievo Motinos ir niekada nedaviau broliui Vlasičiui ar kam nors kitam tokio Dievo Motinos pareiškimo ar nurodymo.

(4) Mano pirmasis pareiškimas, paskelbtas kroatų ir italų kalbomis, neatitinka tiesos. Aš asmeniškai neturėjau jokio noro daryti kokį nors rašytinį pareiškimą. Brolis Tomislavas Vlasičius man patarė, nuolat pabrėždamas, kad aš, kaip regėtoja, turėčiau parašyti parodymus, kurių tikisi pasaulis.

(5) Be to, turiu pareikšti, kad išdėstytas laiško turinys ir tai, kad aš jį pasirašiau, kelia nemažai klausimų. Kol kas į visus galimus klausimus galiu duoti tik šį vienintelį atsakymą, kurį, kartoju, duodu Dievo, Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios akivaizdoje: visa, kas galėtų būti suprasta kaip Dievo Motinos patvirtinimas ir pritarimas šiam brolių Tomislavo Vlasičiaus ir Agnesės Heupel darbui suteiktas per mane, yra absoliučiai neteisinga, ir ne mažiau neteisinga yra mintis, kad man spontaniškai kilo noras užrašyti tą paliudijimą.

(6) Laikau save moraliai įpareigota pakartoti šiuos teiginius Dievo, Dievo Motinos ir Bažnyčios akivaizdoje: Po septynerių metų kasdienių regėjimų, po to, kai artimiausiai patyriau Dievo Motinos gerumą ir išmintį, atsižvelgdama į visus Dievo Motinos patarimus ir Dievo Motinos atsakymus į klausimus, kuriuos jai asmeniškai pateikiau, galiu viešai pasakyti, kad mintis, jog Dangaus planas ir Dievo Motinos žinia pasauliui Medžiugorjėje yra šis Darbas ir programa, kurią Italijoje pradėjo brolis Tomislavas Vlasičius ir Agnes Heupel, yra netvarūs.

Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad kasdieniai apsireiškimai tęsiasi.

Pasirašau šį pareiškimą priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ir skiriu jį visiems atsidavusiems Dievo Motinos „Darbui“ Medžiugorjėje.

Marija Pavlovič, 1988 m. liepos 1 d.

5. TIESA APIE MEDŽIUGORJĘ: 1 DALIS

Vyskupo mons. Pavao Zaničiaus pareiškimas – paskelbta 1990 m.

1. Tiesos apie įvykius Medžiugorjėje ieško Jugoslavijos vyskupų konferencijos (BKJ) komisija. Jų darbas vyksta lėtai. Todėl šiuo pareiškimu noriu padėti Komisijai kuo greičiau priimti sprendimą. Propaganda Medžiugorjės naudai yra skubinama, siekiant pastatyti Bažnyčią ir pasaulį prieš fait acompli (įvykusį faktą - red.). To nuo pat pradžių siekė Medžiugorjės gynėjai. Reikia pripažinti, kad jiems tai pavyko, nes kita pusė arba dirba per lėtai, arba tyli. Dėl šių priežasčių ir dėl motyvacijos, kurią man suteikė daugybė žmonių iš viso pasaulio, suprantančių, kad tiesa buvo paminta, nusprendžiau pagal pareigas ir sąžinę padaryti dar vieną pareiškimą ir padėti Komisijai. Šiuo pareiškimu noriu pažadinti sąžinę tų, kurie gina Medžiugorję. Jų kelias yra paprastas, platus ir visą laiką leidžiasi žemyn, o mano kelias sudėtingas, erškėčiuotas ir į kalną. Bažnyčiai ir Dievo Motinai nereikia melo. Jėzus sako: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Trumpam melagingų faktų apie Medžiugorję aprašymui mums prireiktų 200 puslapių, tačiau kol kas pateiksiu tik šią trumpą santrauką be mokslinio požiūrio. Man šiek tiek neramu dėl to, kad kai kuriuose teiginiuose mano pavardė yra priešakyje, tačiau nuo pat „apsireiškimų“ pradžios dėl savo vyskupiškos padėties ir pareigų buvau įvykių centre. Taip pat atsiprašau, kad tenka paminėti kai kuriuos „nemalonius dalykus“, tačiau be jų argumentai praranda savo jėgą. Vis dėlto nemaloniausių dalykų neminėsiu.

2. Būdinga laikysena: Marina B., „Atlas Travel“ gidė, 1989 m. rugpjūtį į mano biurą atvežė kunigą iš Panamos. Jo pavardė: Presbitero Rodriguezas Teofilas, Nuestra Senora de Lourdes klebonas. Kartu su juo atvyko Carmen Capriles – žurnalistė, IATA agentūros generalinė gerentė, ir Averrida Alberto Navarro, iš Apartado 1344 Zona 7, Panama. Marina prisistatė kaip gidė, vertėja iš anglų kalbos ir Medžiugorjės atsivertėlė. Kunigas paklausė manęs priežasčių, kodėl netikiu „apsireiškimais“. Pasakiau jam, kad turiu bent 20 priežasčių netikėti, iš kurių tik viena yra būtina, kad blaiviai mąstantys ir gerai išmokyti tikėjimo žmonės prieitų išvados, jog apsireiškimai nėra antgamtiniai. Jis paprašė manęs pasakyti jam bent vieną priežastį. Papasakojau jam apie buvusio pranciškonų kunigo Ivicos Vego atvejį. Už nepaklusnumą mūsų Šventojo Tėvo popiežiaus įsakymu jo generolas jį pašalino iš pranciškonų OFM ordino, atleido nuo įžadų ir suspendavo a divinis. Jis nepakluso šiam įsakymui ir toliau šventė Mišias, teikė sakramentus ir leido laiką su savo meiluže. Nemalonu apie tai rašyti, tačiau tai būtina, kad suprastume, apie ką kalba Dievo Motina. Remiantis Vickos dienoraščiu ir „regėtojų“ pareiškimais, Dievo Motina 13 kartų paminėjo, kad jis nekaltas ir kad vyskupas klysta. Kai jo meilužė, vienuolė sesuo Leopolda, tapo nėščia, jie abu paliko Medžiugorję ir religinį gyvenimą bei pradėjo gyventi kartu netoli Medžiugorjės, kur ir gimė jų vaikas. Dabar jie turi du vaikus. Jo maldaknygė vis dar parduodama Medžiugorjėje ir už jos ribų šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu.

Paprašiau Marinos išversti tai į anglų kalbą. Marinos negalima kaltinti, kad ji pateko į bendruomenę, kuri slepia tiesą. Ji spontaniškai atsakė pagal Medžiugorjėje taikomą praktiką: „Ar mes turime jiems pasakoti apie šiuos bjaurius dalykus?“ Atsakiau, kad jei nebūtumėte slėpę ir dangstę šių „bjaurių įvykių“, šie žmonės iš Panamos būtų sužinoję anksčiau ir jiems nebūtų reikėję veltui keliauti į Medžiugorję. Nuslėpti šią tiesą yra neteisybė ir nuodėmė, todėl, nors ji ir nemaloni, bet ją reikia pasakyti.

3. Taip pat elgiasi ir mariologas Rene Laurentinas. Apie 1983 m. Kalėdas jis atvyko manęs aplankyti, ir aš pasiūliau jam vakarienę. Jis paklausė manęs, kodėl netikiu apsireiškimais. Pasakiau jam, kad, remiantis Vickos dienoraščiu ir kitų „regėtojų“ žodžiais, ši „Ponia“ kalbėjo prieš vyskupą. Laurentinas greitai atsakė: „Neskelbkite to, nes ten yra daug piligrimų ir atsivertėlių“. Mane papiktino šis žinomo mariologo pareiškimas! Deja, tokia išliko Laurentino pozicija: slėpti tiesą ir ginti netiesą. Jis yra parašęs apie dešimt knygų Medžiugorjės tema ir beveik visose jose tiesa ir vyskupas Zaničius yra apšaukiami. Jis gerai žino, ką mėgsta girdėti žmonės. Todėl jam buvo palyginti lengva rasti tų, kurie juo patikėtų. „A veritate quidem auditum avertent, ad fabulas autem convertentur“ – „jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 4). Medžiugorjės „regėtojai“ ir gynėjai, vadovaujami Laurentino, nuo pat pradžių matė, kad šiuolaikinis tikintysis komunistinėje šalyje labai greitai patikės viskuo, kas „stebuklinga“, tariamais stebuklingais išgijimais ir tariamomis „Dievo Motinos“ žinutėmis.

4. Pagrindiniai veikėjai, ant kurių laikosi Medžiugorjė, yra į užtarnautą poilsį išėjęs arkivyskupas F. Franičius, R. Laurentinas, L. Rupčičius OFM, Amorthas, Rastrelis SJ ir kai kurie pranciškonai bei charizmatikai iš viso pasaulio. Greitai buvo išleista daug knygų, taip pat straipsnių, brošiūrų, filmų ir suvenyrų. Veikia turizmo agentūros, organizuojamos piligriminės kelionės, platinamos dviejų iš Pranciškonų ordino pašalintų pranciškonų Vego ir Prusino parašytos maldaknygės, išleistos daugeliu kalbų 600 000 egzempliorių tiražu, veikia fanatiškos maldos grupės, kurias įkvepia tariamos Dievo Motinos žinutės, ir didžiausia paskata - pinigai. Niekas net neužsimena apie tai, kas verčia abejoti „apsireiškimais“. Vyskupas visus įspėjo, tačiau „mašina“ veržiasi į priekį. Buvo paminėta 50 stebuklingų išgijimų, paskui 150, 200, 300 ir taip toliau. Laurentinas atrinko 56 bylas ir nusiuntė jas į „Lurdo medicinos biurą“ (Bureau Medical de Lourdes). Dr. Mangiapanas 1986 m. balandžio mėn. savo biuletenyje atsakė, kad šios dosjė neturi jokios praktinės vertės, jų negalima naudoti ar laikyti rimtais Medžiugorjės apsireiškimų įrodymais. Daug rašyta apie Dianos Bazilės išgydymą. Nusiunčiau bylą daktarui Mangiapanui, kuris išstudijavo šį atvejį ir tada užėmė poziciją: „opinion plius que reservée“. Tai išsėtinės sklerozės atvejis. Daugiau apie tai bus parašyta vėliau knygoje.

5. „Regėtojos“ Mirjanos Dragičevič patikimumas. Praėjus mėnesiui po „apsireiškimų“ pradžios nuvykau į Medžiugorję apklausti „regėtojų“. Paprašiau kiekvieno iš jų prisiekti ant kryžiaus ir pareikalavau, kad jie kalbėtų tiesą. (Šis pokalbis ir priesaika buvo įrašyti į magnetofono juostą.) Pirmoji buvo Mirjana: „Mes ėjome ieškoti savo avių, kai staiga...“ (Parapijos klebono padėjėjas pertraukė mane ir pasakė, kad iš tikrųjų jie išėjo parūkyti, o tai slėpė nuo tėvų). „Palaukite, Mirjana, jūs prisiekėte. Ar jūs išėjote ieškoti savo avių?“ Ji užsidengė burną ranka. „Atleiskite, mes išėjome į lauką parūkyti“. Tada ji parodė man laikrodį, kuriame įvyko „stebuklas“, nes laikrodžio rodyklės buvo sugedusios. Nunešiau laikrodį laikrodžių ekspertui, kuris pasakė, kad laikrodis tikrai nukrito ir sugedo. Atnešęs laikrodį atgal jai pasakiau, kad neminėtų, jog įvyko stebuklas. Vis dėlto vėliau įrašytose kasetėse ji kalbėjo, kad su laikrodžiu įvyko stebuklas ir kad iš pradžių jie išėjo ieškoti savo avių.

Vėliau ji teigė, kad Dievo Motina pareiškė, jog visi tikėjimai yra lygūs. Kiek galime tikėti Mirjana?

6. Vicka Ivankovič nuo pat pradžių yra pagrindinė „aiškiaregė“, o per ją – Medžiugorjės kūrėja. Tėvas Tomislavas Vlasičius OFM paleido pagrindinę melagysčių apie Medžiugorję porciją. 1984 m. gegužės 13 d. laiške popiežiui jis prisistatė taip: „Aš esu t. Tomislavas Vlasičius, tas, kuris pagal Dievo Apvaizdą veda Medžiugorjės regėtojus“. Jam būtų buvę geriau, jei būtų pasitraukęs į dykumą ir tylėjęs, nes jo praeitis pakankamai daug apie jį pasako. Vicka daug kalbėjo ir rašė, o tai darydama įsivėlė į daugybę prieštaravimų. Prof. Nikola Bulatas, pirmosios komisijos narys, apklausė ją ir parašė apie ją 60 puslapių studiją. Jis suskaičiavo visus jos dienoraščio nelogiškumus ir melagystes. Čia paminėsiu tik kruviną nosinaitę. Pasklido gandas, kad vienas taksistas susidūrė su žmogumi, kuris buvo visas kruvinas. Šis vyras taksistui padavė kruviną nosinaitę ir liepė jam: „Įmesk tai į upę“. Vairuotojas nuvažiavo toliau ir tada jis susidūrė su juodai apsirengusia moterimi. Ji jį sustabdė ir paprašė duoti jai nosinę. Jis davė jai savo, bet ji pasakė: „Ne tą, o kruviną nosinę“. Jis padavė jai norimą nosinę, o ji tada pasakė: „Jei būtum ją įmetęs į upę, dabar būtų atėjusi pasaulio pabaiga“. Vicka Ivankovič savo dienoraštyje rašė, kad jie paklausė Dievo Motinos, ar šis įvykis tikras, ir ji atsakė, kad taip, o kartu ir tai, kad „tas krauju apsipylęs vyras buvo mano sūnus Jėzus, o aš (Dievo Motina) buvau ta juodai apsirengusi moteris“.

Kas tai per teologija? Iš to išeina, kad Jėzus nori sunaikinti pasaulį, jei į upę bus įmesta nosinaitė, o pasaulį išgelbsti Dievo Motina!

7. 1982 m. sausio 14 d. Vicka, Marija ir mažasis Jakovas atvyko manęs aplankyti. Vicka pradėjo kalbėti gana nervingai, nes kalbėjo netiesą. Ji pasakė: „Dievo Motina atsiuntė mus pas Jus, kad pasakytume, jog esate per griežtas su pranciškonais...“

Kokiu būdu? „Mes nežinome!“ Du Mostaro pranciškonų kapelionai Ivica Vego ir Ivanas Prusina, kuriuos vyskupas siekė pašalinti iš Mostaro dėl netvarkos ir nepaklusnumo naujai įsteigtos Mostaro katedros parapijos tikintiesiems, gynėsi prieš savo vyresnybę sakydami, kad jie nepaliks Mostaro, nes Dievo Motina per Vicka jiems liepė neišvykti. Apie tai man užsiminė pranciškonų provincijos tarybos narys. Mūsų susitikimo metu paklausiau Vickos: „Ar Dievo Motina ką nors minėjo apie Mostaro kapelionus Vego ir Prusiną?“ „Ji neminėjo, mes jų nepažįstame“, - atsakė visi trys. Mūsų pokalbis truko 30 minučių ir aš jį visą įrašiau. Kelis kartus kėliau klausimą apie Mostaro kapelionus ir jie visada atsakydavo: „Mes jų nepažįstame“. Vėliau iš Vickos dienoraščio sužinojau, kad jie labai gerai pažinojo kapelionus. Man buvo aišku, kad jie meluoja, tačiau nenorėjau jiems apie tai užsiminti, kad išsaugočiau jų pasitikėjimą mūsų pokalbių metu.

8. 1982 m. balandžio 4 d. Vicka ir Jakovas atvyko pas mane į svečius „... atsiųsti Dievo Motinos“.

Tų metų sausį Mostaro kapelionai Vego ir Prusina savo ordino vyresniųjų buvo pašalinti iš Pranciškonų ordino OFM. Daugelis sekėjų ir „Dievo Motinos“ gynė pašalintus kapelionus. Mūsų pokalbio metu Vicka labai susijaudinusi pradėjo: „Paskutinį kartą, kai buvome pas Jus, mes ne viską papasakojome, ir dėl to „Dievo Motina“ mus išbarė. Kalbėjome apie daugelį dalykų ir todėl pamiršome...“ „Ką pamiršote?“ „Dievo Motina liepė mums pasakyti, kad tie kapelionai Vego ir Prusina yra kunigai, todėl jie gali švęsti Mišias kaip ir kiti kunigai“. „Palaukite minutėlę. Ar Dievo Motina jums tai pasakė prieš mūsų paskutinį susitikimą?“ „Taip, todėl Ji ir pasiuntė mus pas Jus. Praėjusį kartą kalbėjau apie daugybę kitų dalykų ir pamiršau tai paminėti“. Per tą ankstesnį susitikimą kelis kartus tiesiai paklausiau jos, ar Dievo Motina ką nors minėjo apie du kapelionus. Man buvo aišku, kad Vicka meluoja, ir tai buvo pakankamas įrodymas, kad nepasitikėčiau jos teiginiais. Marija ir Jakovas taip pat dalyvavo šiame mele.

9. 1983 m. sausio pabaigoje pas mane atvyko kunigas jėzuitas Grafenaueris, ketindamas išsiaiškinti Medžiugorjės fenomeną. Jis išklausė 20 kasečių ir, jas perklausęs, pasakė, kad į Medžiugorję nevažiuos, nes padarė išvadą, kad Dievo Motinos ten nėra. Man primygtinai reikalaujant, jis nuvyko į Medžiugorję ir po kelių dienų grįžo kaip tėvo Vlasičiaus „atsivertėlis“. Jis atsinešė keletą dokumentų, numetė juos ant stalo ir pasakė: „Štai ką Dievo Motina nori jums pasakyti!“ Supratau tai kaip sąmokslą nuversti vyskupą su Dievo Motinos pagalba. Dokumentai, kuriuos jis atnešė, buvo Vickos dienoraščio, parapijos kronikos ir ranka rašytų dokumentų rinkinys. Dėl šios priežasties sunku nustatyti, kur jie buvo parašyti pirmą kartą. Vicka ir tie, kurie gina Medžiugorję, slėpė tai nuo vyskupo daugiau nei metus. Štai kelios citatos:

1981 m. gruodžio 19 d. „Dievo Motina pasakė, kad vyskupas kaltas dėl netvarkos Hercegovinoje. Ji taip pat sakė, kad tėvas Ivica Vego nėra kaltas, tačiau vyskupas turi visą valdžią. Dievo Motina sakė, kad jis (Vego) turėtų likti Mostare ir neišvykti.

1982 m. sausio 3 d. Visi „regėtojai“ kartu klausė Dievo Motinos apie tėvą Ivicą Vego. Dievo Motina atsakė: „Ivica yra nekaltas. Jei jį pašalins iš Pranciškonų ordino, tegu jis išlieka drąsus... Ivica yra nekaltas“. Dievo Motina tai pakartojo tris kartus.

1982 m. sausio 11 d. Dar kartą paklausėme apie du Mostaro kapelionus, ir Dievo Motina du kartus pakartojo tai, ką anksčiau minėjo apie juos. Pastaba: 1982 m. sausio 14 d. Vicka buvo kanceliarijoje su vyskupu ir per tą susitikimą pareiškė, kad Vego nepažįsta.

1982 m. sausio 20 d. Vaikai paklausė, ką t. Ivica Vego ir t. Ivanas Prusina turi daryti dabar, kai jie buvo pašalinti iš ordino. Dievo Motina atsakė: „Jie nekalti. Vyskupas priėmė griežtą sprendimą. Jie gali pasilikti.“

1982 m. balandžio 15 d. Vicka uždavė Dievo Motinai klausimą. „Ar galėtum man apskritai viską papasakoti apie Ivicą Vego ir Ivaną Prusiną?“ Dievo Motina iš pradžių nusišypsojo, o paskui pasakė „Jie nekalti.“ Ji tai pakartojo du kartus: „Jie gali kartais laikyti Mišias, bet turėtų būti atsargūs ir neatkreipti į save dėmesio, kol viskas nurims. Jie dėl nieko nekalti...“
1982 m. balandžio 16 d. Vakar būdami pas Dievo Motiną paprašėme, ar galėtume už juos (Vego ir Prusiną) pasimelsti „Tėve mūsų“. Ji iš karto atsakė: „Taip, galite“, ir pasimeldė kartu su mumis. Kai baigėme maldą, ji nusišypsojo ir pasakė man: „Tie du nuolat yra tavo mintyse“. Aš atsakiau: „Jūs teisi.“

1982 m. balandžio 26 d. Dievo Motina: „Vyskupas savo širdyje neturi tikros meilės Dievui. Dėl vyskupo, tegul Ivica ir Ivanas išlieka ramūs. Tai, ką vyskupas daro, prieštarauja Dievo valiai, tačiau jis gali daryti, ką nori, bet vieną dieną bus apreikštas toks teisingumas, kokio jūs dar nematėte.“

10. Vicka niekada neneigė, kad Dievo Motina pasakė šiuos dalykus arba kad užrašė juos savo dienoraštyje. Geriausiai to tikrumą ir autentiškumą gali patvirtinti tėvo Grafenauerio pokalbių su Vicka ir Marija metu įrašyta kasetė. Kasetės kopijas jis paliko Medžiugorjės parapijoje, pas vyskupą, taip pat Zagrebo vyskupų konferencijoje. Kasetę reikia išgirsti!

Pokalbis su Vicka: „Vyskupo pareiga spręsti, ar tai yra Dievo Motina...“ - sakė t. Grafenaueris.

Vicka: Jis gali spręsti, kaip nori, bet aš žinau, kad tai Dievo Motina.
Graf: Bažnyčia apie tuos, kurie pasitiki savimi, sako, kad jau vien tai yra ženklas, jog čia nekalbama apie Dievo Motiną.

Vicka: Tegul abejojantys ir toliau abejoja, aš neabejoju.
Graf: Jūs kartą pasakėte vyskupui, kad jis turėtų skirti daugiau dėmesio Dievo Motinai nei popiežiui.

Vicka: Taip, sakiau.
Graf: Tai reiškia, kad vyskupas turėtų labiau klausyti tavęs nei popiežiaus.

Vicka: Ne, ne manęs.
Graf: Bet vyskupas nežino, kas tai per reiškinys, ir galbūt tai ne Dievo Motina.

Vicka: Taip, tai Dievo Motina.
Graf: Jūs pasakėte vyskupui, kad jis pats kaltas ir kad tie du (Vego ir Prusina) yra nekalti ir kad jie gali atlikti savo kunigiškas pareigas.

Vicka: Taip, pasakiau.
Graf: Ar jie gali klausytis išpažinčių? Ar Dievo Motina apie tai užsiminė?

Vicka: Taip.
Graf: Jei Dievo Motina tai pasakė, o popiežius sako, kad jie negali...

Vicka: Popiežius gali sakyti, ką nori. Aš sakau taip, kaip yra
 Graf: Kai popiežius sako, kad ne, jie negali švęsti Mišių ir klausyti išpažinčių, o paskui, kita vertus, Dievo Motina sako, kad jie gali daryti ir viena, ir kita, tai taip negali būti!

Vicka: Aš žinau, kas yra teisinga (ką pasakė Dievo Motina).
Graf: Tai negali būti tiesa. Aš duočiau įkišti ranką į ugnį, kad paliudyčiau, jog taip kalba ne Dievo Motina. Kai žmogus turi didesnę dovaną, egzistuoja ir didesnis pavojus, kad velnias gali veikti tą žmogų.

Koks Dievo Motinos pažeminimas! Šiais pareiškimais ji naikina paklusnumą Bažnyčioje, paklusnumą vyskupui, OFM ordino vadovams ir Šventajam Tėvui. Ji gina Vegą!

6. TIESA APIE MEDŽIUGORJĘ: 2 DALIS

11. Apsireiškimas Černo. Černo yra kaimas netoli Medžiugorjės. Aštuntą dieną nuo apsireiškimų Medžiugorjėje pradžios netoli Černo įvyko „apsireiškimas“. Apie šį įvykį „regėtojai“ papasakojo t. Jozo Zovko, tuometiniam Medžiugorjės klebonui, tą patį vakarą.

Jie minėjo, kad Dievo Motina keturis ar penkis kartus sakė, jog pasirodys dar tris dienas, t. y. liepos 1, 2 ir 3 dienomis. Tai buvo įrašyta į kasetę, kurią paviešino tėvas Ivo Sivricas OFM. Kasetė buvo atgaminta. Po kelerių metų t. Janko Bubalo išleido knygą „Tūkstantis susitikimų su Dievo Motina“. Tai pokalbių su Vicka knyga. Vicka nemini šio įvykio, todėl tėvas Bubalo paklausė, ar Dievo Motina pasakė „dar tik tris dienas“. Vicka atsakė, kad neprisimena!

Akivaizdu, kad Vicka kalba netiesą ir kad Dievo Motina negali sakyti to, ką sako Vicka. Vicka šiuos teiginius išgalvoja. Ar tai turėtų likti nežinoma likusiam pasauliui? Negalima daryti blogio (pavyzdžiui, kalbėti netiesą apie Dievo Motiną), kad gautum gėrį (pavyzdžiui, piligrimystę, maldas ir t. t.).

12. „Regėtoja“ Marija Pavlovič. Pateikiame rašytinį įrašyto tėvo Grafenauerio ir Marijos pokalbio aprašą:

Graf: Ar Dievo Motina sakė, kad vyskupas kaltas?
Marija: Taip.

Graf: Ar ji sakė, kad Vego ir Prusina nėra kalti?
Marija: Taip.

Graf: Kai Dievo Motina sako, kad kaltas vyskupas, tai iš karto atrodo įtartina, ir mes galime daryti išvadą, kad... tai kalba ne Dievo Motina. Panašu, kad regėtojai ... skleidžia žinią, kad vyskupas yra kaltas.
Marija: Dievo Motina mums tai pasakė.

Graf: Tai kelia neramumus Hercegovinoje, o tai nėra geri vaisiai. Žmonės pyks ant vyskupo ir suterš jo reputaciją. Kaip Dievo Motina gali daryti tokius dalykus? Bažnyčia gerai žino, kad Dievo Motina yra gera ir kad ji niekada nedarytų tokių dalykų.
Marija: Dievo Motina mums tai pasakė.

Arkivyskupas F. Franičius, Laurentinas ir daugelis kitų visa tai žino, tačiau tyli. Kokia teologija gali pritarti šiems Dievo Motinos pareiškimams per „regėtojų“ pareiškimus, kad jų Mokytojas, Ganytojas ir Liturgas - vyskupas, teisėtai gavęs pareigą iš Kristaus per Bažnyčią, - savo širdyje neturi meilės Dievui, kad jis visame pasaulyje paskelbtas nusidėjėliu, kad jis turėtų atsiversti ir kad Medžiugorjėje bus meldžiamasi šia intencija? Buvo net pareiškimų, kad pats Jėzus melsis už vyskupą, kad šis įtikėtų ir tada imtųsi geresnių veiksmų Medžiugorjės įvykių naudai. Sakyti, kad vyskupas turi laukti Dievo Motinos sprendimo, yra absurdas. Tai įžeidimas Dievo Motinai, Bažnyčios Motinai. Dievas žino, kad nesu be nuodėmės ir kad Dievo Motina gali mane kritikuoti, tačiau tik Dievas yra teisėjas. Šventasis Sostas man niekada nėra pareiškęs papeikimo ar įspėjimo dėl mano vyskupiškos tarnystės.

13. Medžiugorjės kūrėjas t. Tomislavas Vlasičius, be kita ko, išleido ir daugeliu kalbų išplatino septyniolikos puslapių knygelę „Pašaukimas Marijos metais“, Milanas, 1988 m. kovo 25 d. Joje kalbama apie jaunų vyrų ir moterų (iš Medžiugorjės) maldos grupės įkūrimą, kurie kartu gyventų Parmoje, Italijoje, kas Bažnyčios istorijoje buvo negirdėta. Jie būtų tie, kurie išgelbėtų pasaulį. Dievo Motina, matyt, suteikė tėvui Vlasičiui ir Agnes Heupel (vokietei moteriai, tariamai išgydytai Medžiugorjėje) įkvėpimą įkurti ir kartu vadovauti šiai bendruomenei, panašiai kaip šventieji Pranciškus ir Klara, kaip aprašė Vlasičius. Kad šis veiksmas pavyktų, tėvas Vlasičius paprašė Marijos pridėti „savo liudijimą,“ užrašytą trijuose puslapiuose. Ji yra šios bendruomenės narė ir 1988 m. balandžio 21 d. parašė: „Sento il bisogno...“- „Jaučiu poreikį...“ .

Kaip galima daryti išvadą, Dievo Motina šiai „Taikos Karalienės“ bendruomenei davė nustatytą programą ir vadovauja šiai bendruomenei per tėvą Vlasičių ir Agnesę, kurie teikia žinią bendruomenei. „Bendruomenėje esu jau pusantro mėnesio. Turiu apsireiškimų ir Dievo Motina mane veda į kančios slėpinį, kuris yra šios bendruomenės pagrindas. Turiu viską užrašyti ir paskelbti, kai tik Dievo Motina man lieps. Supratau Dievo planą, kurį Jis pradėjo per Mariją Medžiugorjės parapijoje“. Ši citata paimta iš tėvo T. Vlasičiaus teksto 15 ir 16 puslapių. Medžiugorjės gynėjai greitai suprato, kad ši jaunų vyrų ir moterų bendruomenė, gyvenanti, mieganti, dirbanti ir besimeldžianti kartu tuose pačiuose namuose, galiausiai sunaikins save ir Medžiugorję. Todėl jie pasiuntė į Parmą savo provincijolą t. Jozo Vasilj. Jis kartu su Parmos vyskupu mons. B. Kočiu ir t. T. Vlašičiumi nuvyko į kongregaciją Romoje. Ten jiems buvo pasakyta, kad Bažnyčia negali leisti egzistuoti tokiai bendruomenei, ir tada t. T. Vlasičiui buvo įsakyta panaikinti bendruomenę ir grįžti į Hercegoviną. T. Vlasičius ne iš karto pakluso, tačiau vėliau grįžo. Štai ką man dėl bendruomenės paaiškino tėvas Jozo Vasilj.

14. Ta pati Marija Pavlovič 1988 m. liepos 11 d. padarė dar vieną viešą pareiškimą. Ant vieno popieriaus lapo, išplatinto tokiu pat būdu kaip ir 1988 m. balandžio 21 d. pareiškimas (minėtas 13 punkte). Šiame pareiškime ji atsisakė savo teiginio, kad Dievo Motina davė savo pritarimą Vlasičiaus / Heupel bendruomenei Parmoje. Ji paaiškino, kad tėvas Vlasičius spaudė ją padaryti šį tiesos neatitinkantį pareiškimą. (Visas šio pareiškimo tekstas pateikiamas 4 skyriuje).

15. Marija neneigia, kad padarė pirmąjį pareiškimą. Tėvas T. Vlasičius daug kartų siekė gauti iš jos pareiškimus, ir tai akivaizdžiai pasirodo esąs manipuliavimas viena iš „regėtojų“. Taigi galime daryti išvadą, kad Marija sąmoningai sakė netiesą pirmuoju ar antruoju atveju. Ji melavo ir tai priskiria Dievo Motinai. Akivaizdu, kad ji (Marija) yra žaisliukas tėvo Vlasičiaus rankose. Tai man buvo aišku ir anksčiau, tačiau iki šiol neturėjau tai patvirtinančių materialių įrodymų. Tėvas T. Vlasičius vienodai manipuliuoja visais „regėtojais“. Pagal tokią manipuliaciją Marija matė, kaip Dievo Motina verkė, kai per maldos susitikimą kažkas paminėjo vyskupą: „Iš Dievo Motinos akių ištryško didžiulė ašara. Ašara nubėgo per jos veidą ir išnyko debesyje po jos kojomis. Dievo Motina pradėjo verkti ir verkdama pakilo į dangų“ (1984 m. rugpjūčio 22 d.). Akivaizdus t. T. Vlasičiaus prasimanymas, skirtas vyskupui įbauginti.

Kodėl Medžiugorjės gynėjai nepamini šių dviejų Marijos pareiškimų? Ar šie „negražūs“ dalykai turi būti slepiami nuo pasaulio, nes Medžiugorjėje vyksta daug „atsivertimų“? Laurentinas savo knygoje „Dernieres Nouvelles 3“ 27 puslapyje rašo, kad vienas monsinjoras paprašė Marijos pasimelsti už Dievo Motinos žinią jo kunigui. Marija atsakė: „Dievo Motina pasakė, kad jie turėtų perskaityti Laurentino knygą ir ją išplatinti!“

Baisi nuodėmė priskirti savo melą Dievo Motinai. Kai pasaulis apie tai sužinos, kas jais daugiau tikės? Jie buvo diskredituoti. Niekas negali sunaikinti šių daiktinių įrodymų. Jis bus dauginamas ir skleidžiamas iš lūpų į lūpas. Gerai žinau, kad yra daug tokių, kurie nekreipia dėmesio į tokią medžiagą. Jie Medžiugorjės įvykius priima neracionaliai, su didelėmis emocijomis ir vadovaudamiesi asmeniniais interesais. Jie akli, tačiau šie dokumentai liks Bažnyčios ir mariologijos istorijos dalimi.

16. „Regėtojas“ Ivanas Dragičevičius. Kalbant apie „didįjį ženklą“, Vicka tai pamini 13 kartų dienoraščiuose, parapijos kronikoje jis minimas 14 kartų, kasetėse - 52 kartus, taip pat daugybę kartų pokalbiuose su vyskupu. 1982 m. pavasarį paprašiau „regėtojų“ parašyti viską, ką jie žinojo apie šį ženklą, neviešinant „paslapties“. Būdas, kurį jiems pasiūliau, buvo užrašyti informaciją ant popieriaus dviem egzemplioriais. Paskui tai būtų užklijuota voke ir vienas egzempliorius liktų jiems, o kitas - vyskupui.

Kai įvyktų „ženklas“, tada atplėštume vokus ir pamatytume, ar „ženklas“ buvo numatytas, ar ne. Kunigas Tomislavas Vlasičius, tuometinis Medžiugorjės klebonas, liepė „regėtojams“ sakyti, kad Dievo Motina liepė niekam nieko neužrašinėti, todėl jie to ir nedarė. Ivanas Dragičevičius tuo metu mokėsi pranciškonų mažesniojoje seminarijoje Visoko mieste Bosnijoje ir jam apie tai nebuvo laiku pranešta. Du pirmosios komisijos nariai, daktaras M. Zovkicas ir daktaras Z. Puljicas (dabar Dubrovniko vyskupas), nuvyko aplankyti Ivano į Visoko miestą. Jie davė jam kiek žalsvos spalvos popieriaus lapą, ant kurio buvo atspausdinti klausimai. Ivanas užrašė „ženklo“ turinį, užrašė dokumento datą ir jų akivaizdoje pasirašė be jokio vargo ar baimės ženklo. Po kelerių metų Laurentinas rašė, kad Ivanas jam asmeniškai sakė, jog tame popieriaus lape jis visiškai nieko neužrašė ir kad apgavo du Komisijos narius. 1985 m. kovo 7 d. trys Komisijos nariai nuėjo pas Ivaną paklausti, ar tai, ką rašo Laurentinas, yra tiesa. Ivanas pasakė, kad tai tiesa ir kad jie gali drąsiai eiti toliau ir atplėšti voką kanceliarijoje, nes jame ras tik baltą popieriaus lapą. Jie grįžo į Mostarą, kur vyko Komisijos posėdis, ir visų narių akivaizdoje atplėšė voką. Voke ant žalsvo popieriaus lapo jie rado užrašytą ženklo turinį: Dievo Motina pasakė, kad paliks ženklą. Šio ženklo turinį atskleidžiu jums su pasitikėjimu. Ženklas yra tas, kad Medžiugorjėje bus pastatyta didelė šventovė mano apsireiškimų garbei, šventovė mano atvaizdui. Kada tai įvyks? Ženklas įvyks birželio mėnesį.“

Data: 1982 m. gegužės 9 d. Regėtojas: Ivanas Dragičevičius

Išgirdę šį melą, pirmosios komisijos nariai norėjo nutraukti bet kokį tolesnį darbą, tačiau liko dirbti. Per kelias dienas po šio įvykio t. Slavko Barbaričius OFM kažkur nusivedė „regėtojus“ ir liepė jiems visiems, įskaitant Ivaną, parašyti pareiškimą, kad Ivanas neatskleidė ženklo!

Ivanas siuntė Dievo Motinos žinutes vyskupui. 1984 m. balandžio 24 d. Dievo Motina taip kalbėjo apie vyskupą:

„Mano Sūnus Jėzus meldžiasi už jį, kad jis (vyskupas) įtikėtų ir todėl imtųsi geresnių veiksmų Medžiugorjės labui“. Ji pridūrė: „Kaip jis reaguotų, jei mano Sūnus pasirodytų žemėje? Ar tada jis įtikėtų?“

Dėl komisijos Dievo Motina sako tik tiek: „Melskitės, melskitės, melskitės! Permąstykite ir išgyvenkite mano duotas žinutes, ir jūs suprasite, kodėl aš atėjau.“

Ivanas Dragičevičius, Medžiugorjė

17. „Pasakykite vyskupui, kad siekiu greito jo atsivertimo į Medžiugorjėje vykstančius įvykius, kol dar nevėlu. Tegul jis priima šiuos įvykius su didele meile, supratimu ir didele atsakomybe. Noriu, kad jis nekurstytų konfliktų tarp kunigų ir nustotų viešinti jų blogą elgesį. Šventasis Tėvas visiems vyskupams pavedė atlikti tam tikras užduotis savo vyskupijose. Tarp jų ir Hercegovinos parapijose. Dėl šios priežasties prašau jo atsivertimo į šiuos įvykius. Siunčiu savo priešpaskutinį įspėjimą. Jei neįvyks tai, ko siekiu, vyskupo laukia mano ir mano Sūnaus teismas. Tai reiškia, kad jis nerado kelio pas mano Sūnų Jėzų“. Dievo Motina liepė man perduoti jums šią žinią.

Su linkėjimais, Bijakovičius, 1983 m. birželio 21 d.

Tėvas Tomislavas Vlasičius atnešė man šį dokumentą, kurį, labiau nei tikėtina, jis pats parašė egzaltacijos akimirką.

18. Ivanas porą metų vedė savo apsireiškimų dienoraštį. Jis nebuvo paviešintas, kaip nebuvo paviešintas Vickos dienoraštis, taip pat ir kitų užrašai. Tai originalūs įvykių užrašai, tačiau juose gausu naivių teiginių, aiškių melagysčių ir absurdų. Jie yra geras įrodymas, kad „regėtojai“ nemato Dievo Motinos ir negauna iš jos pranešimų. Šias žinutes parašė kažkas kitas ir davė jas Ivanui, kad šis pasirašytų kaip savo. Kai tėvas Grafenaueris atnešė man Vickos dienoraščio ištraukas, vėliau paprašiau Vickos, kad ji atneštų man savo dienoraštį. 1983 m. gegužės 7 d. ji man parašė: „Sužinojau, kad mano dienoraščio ištraukos yra platinamos...“. Tai buvo labai svarbus dalykas, kurį Komisija pripažino tinkamu argumentu, kad dienoraštį rašė pati Vicka arba kad ji jį laikė savo dienoraščiu. Vėliau prie tokios išvados priėjo ir t. T. Vlasičius, todėl 1984 m. Komisijai ir man pačiam pareiškė, kad Vicka nerašė man to laiško, o tai padarė pranciškonas (tikriausiai pats Vlasičius) ir davė jai pasirašyti! Panašių manipuliavimo pavyzdžių yra daug, bet nė vienas jų neturi tokių aiškių įrodymų kaip šis.

19. Paslaptys ir slaptumas. Nuo pat „apsireiškimų“ pradžios, siekiant išvengti neatitikimų jų pasakojimuose aptikimo, „regėtojams“ akivaizdžiai buvo nurodyta tvirtinti, kad „Dievo Motina“ su kiekvienu iš jų kalba skirtingai. Kai buvo sufabrikuotos „paslaptys“, kiekvienas turėjo turėti savąją (iš viso 60) ir niekam jų neatskleisti. Mirjana ir Ivanka gavo „Dievo Motinos“ laišką, kurio niekas neturėjo skaityti. Pradžioje nebuvo nei ekstazės akimirkų, nei bendruomenės vengimo. Jos prisipažino, kad su jomis buvo tariamasi, jos paklausė „Dievo Motinos“, ar gali užrašyti „didžiojo ženklo“ turinį ant popieriaus ir užklijuoti jį voke. „Dievo Motina“ atsakė: „NE!“ Vis dėlto Ivanas užrašė ženklą ir vėliau pasakė (tai taip pat buvo užfiksuota), kad „Dievo Motina“ jo už tai neišbarė. Paslaptis turėjo būti perduota kunigui (pranciškonui). Kodėl jos nebuvo perduotos komisijai, vyskupui ar popiežiui? Pirmaisiais mėnesiais jie dažnai sakydavo, kad bus duotas „didysis ženklas“: labai greitai, greitai ir pan. Pasibaigus pirmiesiems metams, jie pakeitė toną. Vicka pusantrų metų rašė „Dievo Motinos gyvenimą“, ir tai yra didžioji paslaptis, kuri bus paskelbta, „kai Dievo Motina leis“. Komisija prašė šio dienoraščio apie Dievo Motiną, tačiau „Dievo Motina“ jų reikalavimo neįvykdė. Ar gali Komisija tiesiog pamatyti dienoraštį, jo nepaėmusi ir neatvertusi? Ne, negali! Pasirodo, tai sąmokslas, kuriuo siekiama padaryti kvailiais visus tuos, kurie yra pakankamai naivūs, kad lauktų šio ženklo iki pasaulio pabaigos. Jau anksčiau pareiškiau, o dabar tą patį kartoju, kad jei Dievo Motina paliks ženklą, apie kurį kalba „regėtojai“, aš ant kelių atliksiu piligriminę kelionę iš Mostaro į Medžiugorję (30 km) ir prašysiu pranciškonų bei „regėtojų“ atleidimo.

20. Šmeižtas prieš vyskupą. „Vyskupas iš pradžių taip pat tikėjo.“ Tai netiesa! Kol komunistai persekiojo pranciškonus, „regėtojus“ ir piligrimus, aš visus juos gyniau, todėl nepakeičiau savo nuomonės „dėl Respublikos komisijos grasinimų ar dėl to, kad to iš manęs siekė vyskupijos kunigai“. Tai tiesiog daugelio sufabrikuotas šmeižtas. Kai viešai gyniau įkalintus pranciškonus, t. Jozo Zovko per tyrimus sakė, kad vyskupas yra „vilkas“ ir „veidmainis“. Būtent tokie žodžiai užrašyti jo tekste. Zovko advokatas N. N. per kolegą paklausė, ką aš padariau Zovko, kad nusipelniau tokių sunkių kaltinimų. Tėvas T. Vlasičius dažnai įdėdavo „Dievo Motinos“ žodžius į „regėtojų“ lūpas, pavyzdžiui, „Dievo Motinos“ patvirtinimą, kad šėtonas (šiuo atveju vyskupas) nori sugriauti jos planą. Aiškiau apie tai jis rašė laiške draugams Vatikane. Skundžiausi dėl šio kaltinimo - kad jis pavadino vyskupą šėtonu, Vlasiko ir jo provincijolo akivaizdoje. Jis nepaneigė mano prieštaravimo, bet teisinosi, kad tai parašė būdamas itin stiprių emocijų paveiktas. Žmogus gali ką nors pasakyti būdamas emocijų apimtas, bet to negalima užrašinėti ir versti į užsienio kalbas.

7. TIESA APIE MEDŽIUGORJĘ: 3 DALIS

21. Pagal jų vaisius. Dažniausias Medžiugorjės gynėjų argumentas yra tas, kad Medžiugorjėje vykstančių įvykių vaisiai įrodo, jog Dievo Motina ten pasirodo. Tie, kurie žino šiek tiek daugiau už piligrimus, atvykstančius į Medžiugorję, sako: Ištikimiausių Medžiugorjės gynėjų vaisiai rodo, kad jie patys netiki apsireiškimais. Jei visus „bjaurius dalykus“ būtų galima paviešinti, tada tikrai visiems būtų pateiktas aiškiai neigiamas atsakymas. Tačiau Laurentinas, Rupčičius, Valšičius, Barbaričius ir kiti kruopščiai slepia tiesą. Jei Medžiugorjės gynėjai susiduria su kuo nors, kas skeptiškai vertina apsireiškimus, jie greitai izoliuoja šį žmogų, apkaltina jį kuo nors arba paskelbia bepročiu (J. L. Martinas). Didžioji dalis pamaldžios visuomenės naiviai tapo didžiosios propagandos, kalbų apie apsireiškimus ir išgydymus auka. Šie žmonės patys tapo didžiausia įvykių propaganda. Jie net nesusimąsto, kad tiesa buvo slepiama sąmoningu melu. Jie nežino, kad neįvyko nė vienas stebuklingas išgijimas, kurį būtų galėję patvirtinti kompetentingi ekspertai ir tokios institucijos kaip „Bureau Medical de Lourdes“. Niekas nežino nė vieno išgydytojo iš Hercegovinos. Visi žino, kad mažasis Danielius, senasis Jozo Vasilj, Venka Brajčičius ir kiti, minimi pirmosiose knygose apie Medžiugorję, nebuvo išgydyti.

22. Įvykiams būdingi išgydymų pažadai. Kai jie neįvyksta taip, kaip žadėta, tada jie neigiami, nes niekada nebuvo užfiksuoti ar užrašyti popieriuje. Buvo daug pažadų, kurie baigėsi tragiškai. Mus domina, ar „Dievo Motina“ duoda šiuos pažadus ir ar juos sugalvoja „regėtojai“. Tragiška Marko Blaževičiaus baigtis, kurią aprašė į pensiją išėjęs Belgrado arkivyskupas Turkas, daug ką pasako apie išgydymo „pažadus“. Arkivyskupas rašo, kad 1984 m. gegužės 22 d. jis buvo priimtas kaip Belgrado ligoninės Kardiologijos klinikos pacientas. Arkivyskupui buvo paskirta lova, kurioje prieš tai gulėjo Marko Blaževičius iš Būnos, esančios netoli Mostaro, kuris turėjo būti operuojamas. M. Blaževičius arkivyskupui ir daugeliui kitų pacientų, gydytojų bei ligoninės darbuotojų pasakojo, kad Dievo Motina per regėtojus pažadėjo, jog operacija pavyks. Vėliau viena vienuolė, padėjusi operacinėje, man rašė, kad Blaževičiaus žmona ir jo dukra kalbėjo su ja fanatiškai tikėdamos „Dievo Motinos pažadu“. Šiuo pažadu buvo įsitikinęs ir vienas gydytojas. Pacientas po operacijos neatsibudo. Operacijos metu už operacinės durų karštai meldėsi grupė pacientų. Daugelis kalbėjo apie šį įvykį, dėl kurio liko labai nusivylę ir sugėdinti prieš kitų tikėjimų žmones ir ateistus. Kunigui T. Vlasičiui, kuriam būdinga slėpti tiesą, pavyko įtikinti mirusio P. Blaževičiaus dukterį nueiti pas vyskupą ir pasakyti, kad Dievo Motina tik liepė jiems melstis, o ne pažadėjo, kad operacija pavyks. Pasakiau jai, kad nedarytų melagiu nei savo mirusio tėvo, nei melagiais kitų, su kuriais jis kalbėjosi.

23. Pranciškonai ir vyskupijos dvasininkai. Pranciškonų ir vyskupijos dvasininkų santykiai dėl pastoracinių pareigų Hercegovinos parapijose buvo nustatyti Šventojo Sosto sprendimu 1899 m. pačių pranciškonų ir tuometinio vyskupo Paskalio Bukonjičiaus OFM siūlymu. Pagal šį sprendimą parapijos turėjo būti padalytos po lygiai į dvi grupes po 50 proc. tikinčiųjų tarp dvasininkų. Kadangi tuo metu vyskupijos dvasininkų nebuvo, jiems teisėtai priklausiusios parapijos 1923 m. buvo paliktos pranciškonams ad nutum S. Sedes. Pirmasis Mostaro vyskupijos vyskupas Cule 1948 m. buvo nuteistas 11 metų ir 6 mėnesiams kalėjimo. Iš šios bausmės jis atliko aštuonerius su puse metų ir buvo paleistas į laisvę. Po jo kalėjimo bausmės ėmė daugėti vyskupijos dvasininkų. 1968 m. Šventasis Sostas nurodė pranciškonams perduoti penkias parapijas vyskupijos dvasininkams. Jie atidavė vos dvi. 1975 m. po ilgų metų derybų ir konsultacijų buvo išleistas Šventojo Sosto dekretas dėl parapijų padalijimo Hercegovinoje. Pranciškonai viešai ir kolektyviai pasmerkė šį dekretą, nors jie administruoja daugiau kaip 80 % Mostaro vyskupijos tikinčiųjų. 1976 m. dėl nepaklusnumo Pranciškonų provincijos hierarchai kartu su tuometiniu provincijolu Siliču neteko savo įgaliojimų ir nuo to laiko provincija yra nesavarankiška, o ordino generolas tiesiogiai valdo provinciją ad instar. Kita bausmė buvo ta, kad 1979 m. pranciškonams iš Hercegovinos nebuvo leista dalyvauti generolo rinkimuose. Pirmasis dalykas, kurį naujasis ordino generolas paminėjo savo broliams Hercegovinoje, buvo toks: „paklusnumo Hercegovinos vyskupui ir bendradarbiavimo su juo ugdymas arba kūrimas“. Šiandien nepaklusnumas vyrauja kaip ir anksčiau, o „Dievo Motina“ nuo pat pradžių gynė nepaklusnius pranciškonus. Vicka savo apsireiškimų dienoraštyje rašo, kad Dievo Motina sakė, jog dėl visos netvarkos Hercegovinoje kaltas vyskupas (žr. Nr. 9). Tai kartojama daug kartų. Patys pranciškonai yra susiskaldę. Pranciškonų opozicijai, ginančiai Medžiugorję, pavyko nuversti savo ad instar vyresniuosius, kurie buvo užmezgę gerus santykius su vyskupu, ir jie įsteigė grupę, ginančią Medžiugorję. Naujajam provincijolui ad instar t. Jozo Vasilj nepavyko sukurti taikos ir tvarkos tarp brolių, todėl jis pabėgo į misijas Zaire ir nesiruošia grįžti! (Vaisiai?) Jį pakeitė viceprovincijolas, o generolas paragino visus paklusti, kitaip provincija bus panaikinta. „Atėjo laikas kiekvienam prisiimti savo asmeninę atsakomybę, kol nebus pritaikytos teisminės sankcijos arba provincija nebus panaikinta“ (Acta Ordinis F. M. fasc. 1/89). Provincija negaus savo hierarchijos, kol dekretas nebus įvykdytas. Trys OFM ordino lankytojai, atvykę į provinciją 1988 m., sakė, kad provincijoje nėra nė vieno pranciškono, kuris pritartų Dekreto užbaigimui. Ši nuomonė perdėta, tačiau vis dėlto svarbi.

24. Tai tik dalis šių įvykių „gerų vaisių“. Tačiau piligrimai žino tik tiek, kad vyskupas „nekenčia pranciškonų“. Provincijoje yra nemažai pranciškonų, kurie gerai bendradarbiauja su vyskupu, ir šie pranciškonai taip pat netiki apsireiškimais. Kai kurie iš jų niekada nebuvo įkėlę kojos į Medžiugorję.

Keletas gerų pranciškonų prašė manęs ką nors parašyti, kad kartu galėtume pradėti kovą prieš Medžiugorjės melą, nes jie mano, kad „Dievas mus, pranciškonus, griežtai nubaus, nes mes skleidėme melą ir netiesą visame pasaulyje ir iš to uždirbome pinigų“.

Iš šimto Hercegovinos vyskupijų kunigų nė vienas netiki apsireiškimais. Iš 42 Jugoslavijos vyskupų (ordinarų, pagalbininkų ir atsistatydinusių) tik vienas atvirai deklaravo savo tikėjimą ir gynė įvykius. Iš 15 pirmosios komisijos, kurią sudarė Mostaro vyskupas, padedamas Jugoslavijos vyskupų ir provincijolų, narių, 11 narių teigė, kad Medžiugorjės įvykiuose nėra nieko antgamtiško, 2 (pranciškonai) tvirtino, kad apsireiškimai yra autentiški, 1 narys sakė, kad buvo kažkas in nucleo (pradžioje), o 1 susilaikė. Priešingai nei skleidė Medžiugorjės gynėjai, Šventasis Sostas niekada neprašė, nematė ir nepriėmė sprendimo dėl trejus metus trukusio Komisijos darbo. Šventasis Sostas taip pat neapleido vyskupo.

25. Nuo pat įvykių pradžios įspėjau pranciškonus, kad jie turi laukti Bažnyčios sprendimo, kad kartu galėtume ieškoti tiesos. Tačiau įvykių vadovai turėjo tikslą kuo greičiau pritraukti mases į Medžiugorję, gauti daug pinigų propagandai ir panaudoti Dievo Motiną kovai su vyskupu. Jie sufabrikavo stebuklus, susijusius su saule. Daugelis piligrimų nuo žiūrėjimo į saulę susižalojo akis. Jie minėjo 50, 150, 200 ir 300 išgijimų ir kalbėjo apie įvairius dalykus, matydami, kad tikintieji tiki viskuo, ką jie sako, ypač kai juos palaiko arkivyskupas F. Franičius ir Laurentinas. Tikintieji Medžiugorjėje į įvykius žvelgia taip, kaip jiems liepta, kaip ir visose kitose apsireiškimų vietose, nesvarbu, ar jie būtų tikri, ar netikri. Nuostaba ir susijaudinimas čia kartais buvo laikomi vedančiais į didelį aklumą ir fanatizmą.

26. Italai gerai žino „istoriją“ apie Gigliole Ebe Giorgini, netikro ordino „Pia Opera di Gesu Misericordioso“ įkūrėją. Išsiskyrusi ir vėl civiliai ištekėjusi, ji leido laiką užsiimdama šarlatanizmu. Ji rinko jaunas moteris savo ordinui ir gaudavo bei uždirbdavo dideles pinigų sumas. Jos tarnyboje dirbo du kunigai ir ji turėjo daug namų. Ji gyveno dvigubą gyvenimą ir turėjo netikras stigmas, kurias pati sau pasidarė. Jos „seserys“ fanatiškai ją sekė ir vadino Mamma Ebe. Ji turėjo ir vyriškosios lyties pašaukimų, tačiau kai kurie vėliau ją palikę pareiškė, kad ji gyveno amoralų gyvenimą. Ji turėjo daug brangenybių ir aukso, dvi jachtas, 32 kailius ir kt. Daugelis Bažnyčioje prieštaravo jos gyvenimo būdui, o kiti fanatiškai ją gynė, nurodydami gerus vaisius. Ji sulaukė net dviejų vyskupų pagyrimų. Du kartus naktį policija įsiveržė į jos kambarį motinos namuose ir rado ją lovoje su vienu iš klierikų. Kilo skandalas, ir ji du kartus buvo nuteista ilgiems metams kalėjimo kartu su vienu pranciškonu, kuris buvo jos išpažinėjas. Spauda apie šį skandalą rašė daugelį metų. Buvo sukurtas ir neteisėtas filmas, tačiau jos pasekėjai fanatiškai ir aklai ją gynė net tada, kai ordinas žlugo. Pasak jų, ji buvo šventoji, pritraukusi daug pašaukimų, ir tai daugeliui buvo pakankamas argumentas, kad pagal „vaisius“ ją akivaizdžiai įkvėpė Dievas! Religinis aklumas yra nepaprastai sunkiai išgydomas. Fanatizmas davė pradžią erezijoms Bažnyčioje, šiandien jis yra sektų pagrindas.

Protestantų pastorius Džimas Džounsas (Jim Jones) Čikagos pietuose sukūrė didelę labdaros organizaciją, kuri surinko dideles pinigų sumas ir daugybę fanatiškų savo sektos pasekėjų. Kad galėtų laisviau dirbti, apie 1000 jų išvyko į Gajaną, Pietų Ameriką, kur jie įkūrė „Džonstauną“ kaip savo naujus namus. Jie įvedė diktatūrą ir fanatišką paklusnumą savo „Mesijui“. Daug rašyta apie baisius dalykus, kurie vyko, apie Džonso amoralumą ir apie tai, kaip kai kurie bandė pabėgti iš bendruomenės, bet buvo sugauti ir nužudyti. Tada jie liko be pinigų. Pasklido gandai, kad įsikiš amerikiečių kariuomenė, todėl Džonsas įsakė jiems pasitraukti į džiungles. Nematydamas jokios išeities, jis paragino visus atsisakyti savo gyvybės, kad galėtų keliauti į amžinybę. Daugiau kaip 900 jų atėjo su taurėmis prie didžiulio puodo, kad išgertų nuodų ir tada kristų negyvi. Kas jiems suteikė jėgų nusižudyti? Fanatizmas! Tačiau krikščionys tikintieji, išgirdę apie apsireiškimus ir stebuklus, lengvai priima šiuos įvykius kaip faktus, nė kiek kritiškai jų nevertindami. Tuomet juos pagauna jų aklumas ir fanatizmas. Viskuo, kas tik pasakoma, tikima automatiškai, pavyzdžiui, kad Medžiugorjėje paprasti rožančiai virsta auksu! Ir žmonės iš tikrųjų tuo tiki!

27. Šis aklumas Medžiugorjės įvykiams užklupo ir kai kuriuos kunigus bei vyskupus. Daugelis kunigų iš Italijos (pvz., Amortas, Restrelis ir kiti) lengvai galėjo išgirsti, kad vyskupas, Komisija, Jugoslavijos vyskupai, dalis pranciškonų ir visi vyskupijos kunigai netiki šiais įvykiais. Tačiau jie vengė tiesos, nors priėmiau visus, kurie teiravosi apie įvykius, ir skyriau jiems savo laiką. Mane ypač stebina kai kurių vyskupų kolegialumo stoka. Niekas neprivalo sutikti su mano sprendimu, tačiau kiekvienas pagal sąžinę privalo gerai išstudijuoti Medžiugorjės įvykius prieš užimdamas poziciją šiuo klausimu, ypač jei tas asmuo užima autoritetingą padėtį Bažnyčioje, kaip vyskupai.

Ką jie tau padarė, Dievo Motina! Devynerius metus jie tampė tave kaip turistų atrakciją. Jie kalbėjosi su Tavimi, kai tik jiems patiko, tarsi būtum banko kasininkė. Jie išgalvojo pranešimus ir sako, kad Tu ateini ir ten pasirodai, tačiau be savo argumentų jie neturi nieko, kas įrodytų, jog tai, ką jie sako, yra tiesa. Visas pasaulis laukia „didžiojo ženklo“, o naivuoliai vis dar laukia ir tiki. Deja, ši netikra sensacija atneš Bažnyčiai didelę gėdą ir papiktinimą. Tie, kurie vadovauja šiems įvykiams, neatsiverčia, nors virš jų kabo grėsmė, kad generolas panaikins provinciją.

Tai tik nedidelė kompiliacija to, apie ką norėčiau parašyti. Tikiuosi, kad turėsiu galimybę toliau plėstis, pateikti tikslius dokumentus ir išleisti knygą apie šiuos įvykius.

28. Medžiugorjėje vyksta daug maldų ir pamaldžios veiklos. Kai kurie sako, kad būta ir atsivertimų. Gavau iš tiesų daug tikrai jaudinančių laiškų, ir man gaila tų, kurie anksčiau ar vėliau nusivils. Tačiau Medžiugorjės įvykiuose būta ir fanatizmo, prietarų bei dezinformacijos. Paštu taip pat gavau daug grubių kaltinimų, kurių negaliu paminėti, ir visa tai „Taikos Karalienės“ vardu. Tai, kas šiuose įvykiuose teigiama, negali pateisinti melagysčių ir melo, kurie buvo skleidžiami siekiant laimėti pasaulį Dievui. Jėzus sakė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Bažnyčia lengvai pritrauktų mases, jei atsisakytų šeštojo įsakymo, jei leistų skyrybas, jei leistų kiekvienam tikėti ir daryti, ką nori. Tačiau Jėzus mirė ant kryžiaus už tiesą, o kankiniai atidavė savo gyvybes už tiesą. Šventasis Paulius rašo savo tikintiesiems: „Jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją negu tą, kurią esate priėmę, tebūnie prakeiktas“ (Gal 1, 9). Šiandien daugelis maldos grupių visame pasaulyje meldžiasi iš tėvo Ivicos Vego maldaknygės ir apmąsto tariamus Dievo Motinos pranešimus, tarsi šie dalykai būtų svarbesni už Bibliją ir mokantį Bažnyčios Magisteriumą. Tikiu, kad, nepaisant šių įvykių, Mergelė Marija išprašys Bažnyčiai būtinų malonių, kad ji galėtų gyventi Kristaus tiesa.

Žinau, kad tikriausiai bus daug nuoširdžiai pamaldžių sielų, kurios mane supras neteisingai ir laikys Dievo Motinos priešu. Daug kartų buvau Lurde ir kitose Bažnyčios pripažintose apsireiškimų šventovėse. Tai, ką darau, yra tiesos gynimas, Bažnyčios gynimas, ir meldžiu Dievą, kad galėčiau už tai atiduoti savo gyvybę.

29. Tie, kurie rašė apie Medžiugorję, gerai pardavė savo knygas ir gavo didelį pelną. Deja, tiems, kurie rašė kritiškai, sekėsi ne taip gerai, nes jie susidūrė su organizuotu boikotu. Norėdami sužinoti kitą istorijos pusę, žmonės turėtų perskaityti:

Sivric, Dr. Ivo, OFM. (pranciškonas, gimęs Medžiugorjėje, dabar gyvenantis Sent Luise, MO, JAV), La Face Cachée de Medžiugorje, tome I, 1988, p. 400 (edizione francese), Editions Psilog, C. p. 300, Saint-Francois-du-Lac, Quebec, Canada JOC IMO. Tel. (514)568-3036.

Idem, The Hidden Side of Medžiugorje, I tomas, 1989. Red. Psilog, Saint-Francois-du-Lac, Kvebekas (versija anglų kalba).

Gramaglia, P. A. L'Equivoco di Medžiugorje: Apparizioni Mariane o Fenomeni di Medianita? Claudiana, Torontas, Kanada, 1987,p. 172.

Jones, E.M., Medžiugorje: The Untold Story, Southbend, IN, 1994, p. 144.

Pavao Zanic

Mostaro vyskupas

8. AIRIJOS VYSKUPŲ KONFERENCIJOS PAREIŠKIMAS, 1990 M., IR VYSKUPŲ „NUTEKINTAS SPRENDIMAS“ DĖL JUGOSLAVIJOS ŠVENTOVĖS

Airijos vyskupų konferencijos pareiškimas, 1990 m. birželio 13 d.

Airijos vyskupų konferencija paskelbė 5 punktų pareiškimą Medžiugorjės tema. 4 punkte teigiama: „Kol Bažnyčia nepriėmė sprendimo, niekas neturi teisės Bažnyčios vardu preziumuoti palankaus sprendimo dėl Medžiugorjės apsireiškimų. Štai kodėl Bažnyčia netvirtina piligriminių kelionių ir kitų manifestacijų, organizuojamų remiantis prielaida, kad Medžiugorjės faktams galima priskirti antgamtinį pobūdį.“

„„Vyskupų „nutekintas“ nutarimas dėl Jugoslavijos šventovės“

Su tokia antrašte 1991 m. sausio 13 d. laikraštis „Universe“ pateikė tokį savo korespondento Ronaldo Singletono reportažą iš Romos.

Jugoslavijos vyskupų konferencija, remiantis nutekinta ataskaita, padarė išvadą, kad Medžiugorjės Marijos šventovėje vykstančiuose reiškiniuose nėra nieko antgamtiško.

Vyskupai esą nusprendė, kad šventovė, kurią nuo 1981 m. aplankė daugiau kaip 10 mln. piligrimų, „neturi jokio apreiškimo“. Teigiama, kad jie paragino suteikti pagalbą Mostaro vyskupui Pavao Zaničiui, kuris yra Medžiugorjės vyskupijos vyskupas, nagrinėjant šiuos reiškinius.

Jugoslavijos vyskupų konferencija parengė ataskaitą Vatikano Šventajai tikėjimo doktrinos kongregacijai, kurią jos prefektas kardinolas Josefas Ratzingeris, vyriausiasis Bažnyčios moralės sergėtojas, jau išnagrinėjo.

Lapkričio pabaigoje Zagrebe vyskupai surengė specialų posėdį, kuriame aptarė įvykius Medžiugorjėje.

Posėdžio pradžioje vyskupai pareiškė, kad ketina išklausyti įrodymus ir prireikus paskelbti pastoracines direktyvas. Tačiau po posėdžio jie nusprendė neskelbti jokių pareiškimų.

Nepriekaištingos reputacijos Romos naujienų agentūra ASCA, remdamasi, jos teigimu, nutekintu pranešimu, pateikė teiginius, kuriuos paskelbė pagrindiniai laikraščiai. Milano dienraštis „Avenire“, susijęs su Italijos vyskupų konferencija, ataskaitai skyrė svarbią vietą.

Kol kas oficialaus Vatikano atsakymo į ASCA ataskaitą ir oficialaus Doktrinos kongregacijos komentaro nebuvo. Tačiau atstovas spaudai sakė: „Ataskaitą galima laikyti informacijos „nutekėjimu“, „neapdairumu“, vyskupų ataskaitos dalimi, išimta iš visumos.

Mažai tikėtina, kad Vatikanas tai komentuos, ir galiausiai jo viešas sprendimas dėl Medžiugorjės šventovės gali būti tik pranešimas, kad jis atsižvelgė į Jugoslavijos vyskupų išvadas.

Lapkričio mėnesį Zagrebe vykusioje konferencijoje dalyvavo 23 vyskupijų atstovai. Pranešama, kad išvadoms pritarė 19 vyskupų, vienas susilaikė, o trys nedalyvavusieji nebalsavo.

Italijos laikraščiuose paskelbtoje tariamai nutekintoje ataskaitoje rašoma:

„Vyskupai sekė įvykius Medžiugorjėje, palaikydami ryšius su vietos vyskupu, vietos vyskupijos komisija ir specialia konferencijos komisija. Remiantis tyrimais, negalima patvirtinti, kad įvykiai yra antgamtiniai apsireiškimai ar apreiškimai.

Tuo tarpu nuolatinis tikinčiųjų iš viso pasaulio, skatinamų tikėjimo motyvų, rinkimasis Medžiugorjėje reikalauja vyskupų dėmesio ir rūpesčio.

Todėl mūsų konferencija, vadovaudamasi bažnytinės bendrystės dvasia, yra pasirengusi padėti Medžiugorjėje reziduojančiam vyskupui organizuoti pastoracinį darbą, kad būtų skatinama teisinga liturginė pastoracinė veikla ir taip užkertamas kelias Bažnyčios dvasios neatitinkantiems reiškiniams.“

9. ROMA TYRINĖJA NAUJĄJĄ ATASKAITĄ IR MEDŽIUGORJĖS INDUSTRIJĄ

Roma tiria naująją Medžiugorjės ataskaitą

Tokia buvo 1991 m. sausio 25 d. „Catholic Herald“ pranešimo antraštė, kurią pateikė jų korespondentė Romoje Viviane Hewitt, su papildoma informacija, kad „Tikėjimo doktrinos kongregacija dabar esą uždraudė tolesnę informaciją Medžiugorjės klausimu...

Šis pranešimas sutampa su nauja kai kurių Italijos vyskupų kampanija prieš piligrimines keliones į Medžiugorję, kol bus priimtas Vatikano sprendimas.“

Medžiugorjės industrija

1987 m. rugpjūčio 17 d. laiške tėvui Hugh Thwaitesui mons. Zaničius tiesiai pareiškė, kad Dievo Motina Medžiugorjėje nesirodo, kad stebuklų nėra ir kad „žinios“ negali būti gautos iš Dievo Motinos: „Jos yra falsifikacijos, apgaulės ir nepaklusnumo Bažnyčiai vaisius. Tai susiję su dideliais pinigais ir asmeniniais interesais“. Kai 1987 m. rašė šį laišką, gerasis vyskupas vargu ar galėjo įsivaizduoti, kokiu mastu iki 1993 m. išsiplės tai, ką galima pavadinti Medžiugorjės industrija. Dabar ją pirmiausia reikia laikyti daugiamilijonine verslo operacija, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kelionių organizatorių uždirbtų pinigų sumos neįmanoma apskaičiuoti. Daugelis vadinamųjų Medžiugorjės centrų iš tikrųjų yra kvazi kelionių agentūros. 3 skyriuje aprašoma, kaip tam tikras Terry Colafrancesco sumokėjo už tai, kad Marija Pavlovič 1989 m. atvežtų savo brolį į Birmingemą (Alabama) inksto transplantacijai. 1986 m. jis buvo įkūręs organizaciją Caritas, skirtą Medžiugorjės žinioms skleisti. Colafrancesco buvo patenkintas, bet nenustebintas, kai Pavlovič paslaugiai sutiko padėti savo geradariui ir tų metų Padėkos dieną turėjo regėjimą lauke, kurį jis nusipirko už 400 000 dolerių, ir būtent tą dieną, kurią iš anksto buvo paskelbęs. Nuo to laiko Colafrancesco nesižvalgė atgal.

Pasiaukojamas dovanojimas

Colafrancesco organizacija „Caritas“ gerokai išsiplėtė, o 1993 m. jis prašė daugiau kaip pusantro milijono dolerių „ Medžiugorjės tabernakulio“ statybai. Savo gegužės-birželio mėn. naujienlaiškio, kurio tiražas siekė 150 000 egzempliorių, 15 puslapyje jis taip apibūdino siūlomą tabernakulį:

„Dievo Motinos žinučių tabernakulis“ - tai 3 000 m2 pastatas, kuriame įsikurs šešios skirtingos Caritas tarnystės. Jame bus trys aukštai, visi 100 proc. skirti Medžiugorjės Dievo Motinai. Per šį tabernakulį tekės Dievo Motinos žinios, spausdinant, gaminant ir siunčiant informacinius biuletenius, kasetes, lankstinukus, vadovėlius, skrajutes, tyrinėjant žinią, istoriją ir t. t., po visas Jungtines Amerikos Valstijas ir į šešiasdešimt penkias užsienio šalis.

Kad galėtų pastatyti savo tabernakulį, ponas Colafrancesco norėtų gauti 1 600 000 dolerių. Jis prašo skaitytojų „melstis Šventajai Dvasiai“ prieš pradedant skaityti jo lėšų rinkimo „pranešimą“, kuris yra labai, o gal ir ne taip labai panašus į protestantų evangelistų, skleidžiančių evangeliją, kurią sudaro beveik vien tik raginimai aukoti, metodus. P. Colafrancesco įspėjo savo skaitytojus, kad tabernakulio statybai iškils „pavojus“, jei daugelis iš jų nesutiks padėti. Tiems, kurie galbūt abejoja, ar aukoti, jis liepė melstis Dievo Motinai, nes girdėjo iš daugelio žmonių, kurie „po maldos pajuto Dievo Motinos raginimą tai daryti“. Šėtonas, regis, padarys viską, kad įtikintų katalikus neaukoti tabernakuliui. „Žinome, kad daugeliui iš jūsų dabar sunkūs laikai, bet jie bus dar sunkesni, o Dievo Motinos planas yra tai, kas ilgainiui tai pakeis. Esame pasiekę tokį statybų etapą, kai reikia priimti sprendimus, kad galėtume pereiti prie kitų žingsnių, ir mums nedelsiant reikia jūsų atsako. Šios tautos ir pasaulio žmonėms reikia Dievo Motinos saugumo, o ne santaupų“. Tariamos dešimtys tūkstančių Dievo Motinos žinučių, kurias ketinama patalpinti pono Colafrancesco tabernakulyje, beveik visada yra tokios visiškos banalybės truizmai, kad juos galėtų sudėti bet kuris dešimtmetis:

Brangūs vaikai, šiandien kviečiu jus nuolankiai išgyventi visas žinutes, kurias jums perduodu. Netapkite arogantiški, gyvendami žinia ir sakydami: „Aš gyvenu žinia“.

Jei nešite šią žinią ir gyvensite ja savo širdyje, visi tai pajus, todėl žodžiai, tarnaujantys tiems, kurie nepaklūsta, bus nereikalingi. Jums, brangūs vaikai, būtina gyventi ir liudyti savo gyvenimu. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.

Brangūs vaikai. Dėkoju, kad visą savo sunkų darbą skiriate Dievui net ir dabar, kai Jis jus išbando per vynuoges, kurias skinate. Būkite tikri, brangūs vaikai, kad Jis jus myli ir todėl jus išbando. Jūs tiesiog visada aukokite visas savo naštas Dievui ir nesijaudinkite. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.

Ar galima rimtai įsivaizduoti Dievo Motiną, pasirodančią žemėje keturis-šešis kartus per dieną, jei ji neturi pasakyti nieko gilesnio nei tai?

Dangaus knygų apžvalgos

P. Colafrancesco parduoda pirmuosius du „Poemos apie Žmogų-Dievą“ (Bažnyčios pasmerktas ir uždraustas skaityti M. Valtortos kūrinys – vert. past.) tomus po 35,00 dolerio už kiekvieną. Atrodo, kad pardavimams neigiamos įtakos turėjo kardinolo Ratzingerio įspėjimas, kad knygos nereikėtų skaityti. P. Colafrancesco konsultavosi su Marija Pavlovič, kurią apibūdina kaip „artimą asmeninę draugę“. Ponia Pavlovič dar kartą pademonstravo savo draugystę ir parodė tokį pat operatyvumą, kaip ir rengdama savo geradariui Padėkos dienos apsireiškimą. Ponia Pavlovič pasinaudojo savo tiesiogine linija į dangų, kad pasitartų su Dievo Motina dėl knygos, ir buvo patikinta, kad mes galime ją laisvai skaityti. Kaip suprantu, tikrieji jos žodžiai buvo tokie: „Tai geras skaitinys“. Ponas Colafrancesco mus patikino, kad „nėra jokių abejonių, jog ji kalbėjosi su Dievo Motina“. Kaip įtikinamai įrodyta 4 skyriuje, Pavlovič yra prisipažinusi melagė.

„Nuostabūs dalykai“ ir „stebuklai“

P. Colafrancesco tvirtina, kad Dievo Motina savo kasdienėmis žinutėmis tiesiogiai kalba jo Caritas bendruomenei. Kiekvieną rytą jie skaito atsitiktinai parinktą žinią, dėl kurios įvyksta „nepaprastų dalykų“, pavyzdžiui, šis „nepaprastas dalykas“ susijęs su vaikų rekolekcijomis „Lauke“ (atkreipkite dėmesį į didžiąją raidę „L“):

Viena katalikiška pradinė mokykla buvo suplanavusi rekolekcijų dieną Caritas ir Lauke (Dievo Motinos apsireiškimo regėtojai Marijai Pavlovič 1988 m. lapkričio mėn. vietoje). Keli šimtai vaikų nuo darželinukų iki aštuntos klasės prisijungė prie Caritas bendruomenės ir darbuotojų, kurie kasdien kalbėjo rožinį ir patarnavo jų suplanuotose Lauko Mišiose. Tą dieną per rytinę maldą, prieš atvykstant mokiniams, atvėrėme tokią žinią: 1983 m. balandžio 29 d. - Apie grupę jaunuolių, išvykstančių į piligriminę kelionę: „Linkiu, kad visos kelionės metu melstumėtės ir šlovintumėte Dievą. Ten galėsite susitikti su kitais jaunais žmonėmis. Perduokite žinią, kurią jums daviau. Nedvejodami kalbėkite su jais apie tai“.

Caritas bendruomenė ne tik patiria „nepaprastų dalykų“, bet ir nurodo, jos teigimu, „stebuklus“ Medžiugorjėje. Pasakojimas apie „Eucharistinį stebuklą“ pasirodė 1993 m. gegužės-birželio mėn. naujienlaiškyje. Nekatalikė moteris lydėjo Caritas iš Birmingemo piligriminę kelionę į Medžiugorję. Piligrimines keliones į Medžiugorję, žinoma, uždraudė vyskupas, teisėta vyskupijos valdžia, todėl kiekviena organizuota piligriminė kelionė ten yra nepaklusnumo teisėtai valdžiai aktas. Šią protestantę erzino tai, kad ji negalėjo priimti Šventosios Komunijos. Nekatalikams leidžiama priimti katalikiškąją Šventąją Komuniją tik labai retais atvejais, gavus specialų leidimą ir įvykdžius daugybę griežtų sąlygų. Tačiau, regis, Dievo Motinai labiau rūpėjo protestantės nepasitenkinimas nei Bažnyčios įstatymų laikymasis, todėl ji pasirūpino, kad ši ponia priimtų Komuniją tokiomis aplinkybėmis, kurias P. Colafrancesco apibūdina kaip stebuklingas:

Kai atėjo laikas dalyti Komuniją, pirmasis kunigas nuo altoriaus priėjo prie grupės vadovės. Jis ir kiti aplinkiniai tikėjosi, kad jiems bus dalijama Eucharistija, bet vietoj to kunigas praėjo pro atsivėrusią minią. Grupės vadovas, taip pat ir grupė, apstulbę stebėjo, kaip kunigas praeina pro visus ir eina tiesiai į tą vietą, kur suole sėdėjo moteris. Jis pakėlė Eucharistiją, kad ji galėtų ją priimti. Vadovas, grupė ir ji pati netikėdami žiūrėjo į tai, ką matė. Nors tai buvo tik akimirka, atrodė, kad dvejojimas truko ištisas minutes. Kol ji sėdėjo, o Jėzus Eucharistijoje buvo iškeltas priešais ją, ji iš pradžių abejojo, nes nebuvo tikra, paskui sąmoningai (sic!) Jį priėmė. Visi aplinkui, kurie neverkė, kovojo (sic!) su ašaromis, nes visi žinojo, kad kunigas negalėjo jos matyti, kol neatsidūrė priešais ją, juo labiau nežinojo, kad ji nėra katalikė. Vos po kelių mėnesių piligrimė, nenorėjusi tapti katalike, antrą kartą priėmė Šventąją Eucharistiją kaip naujoji katalikė.

Milijonai yra apgauti

Didžiausią nerimą dėl Medžiugorjės fenomeno kelia tai, kiek daug katalikų buvo suklaidinti, kad juo patikėtų. Būtų rimta, jei keli tūkstančiai ar net keli šimtai katalikų švaistytų savo laiką ir pinigus, patikėtų ir atiduotų savo pinigus apgaulei, kuri menkina Dievo Motinos orumą, pristatydama ją kaip galbūt plepiausią moterį istorijoje. Tačiau dabar Medžiugorjėje apsilankė milijonai žmonių ir remia vis labiau besiplečiančią Medžiugorjės industriją. Kiekvieną mėnesį „Twin Circle“ ir „National Catholic Register“ spausdina tarsi spalvotą Medžiugorjės priedą su mėnesio žinia, pavyzdžiui, 1993 m. rugpjūčio mėn:

Brangūs vaikai,

Noriu, kad suprastumėte, jog esu jūsų Motina, kad noriu jums padėti, galiu jus pakviesti maldai. Tik melsdamiesi galite suprasti ir priimti mano žinią bei praktikuoti ją savo gyvenime. Skaitykite Šventąjį Raštą, gyvenkite juo ir melskitės, kad suprastumėte laiko ženklus. Tai ypatingas laikas, todėl esu su jumis, kad priartinčiau jus prie savo Širdies ir savo Sūnaus Jėzaus Širdies. Brangūs vaikeliai, noriu, kad būtumėte šviesos, o ne tamsos vaikai. Todėl gyvenkite tuo, ką jums sakau. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.

Šiame konkrečiame numeryje buvo išvardyti ne mažiau kaip 177 Medžiugorjės centrai visoje JAV, tarp kurių, žinoma, buvo Birmingemo Caritas kartu su Medžiugorjės informacijos centrais, taikos centrais, išteklių centrais, pranešimų centrais, „Ventures“, „Meilės centrais“, „Taikos centrais“ (jų daug), „Taikos pasiuntiniais“, „Taikos karaliene“, „Širdimis už taiką“, „Piligrimų už taiką vaizdo ministerija“, „Marijos prisilietimu paštu“, „Draugais“, „Koalicijomis“ ir „Knygų centrais“. Ironiška, kad Bosnijos vietovė, kurioje tariamai pasirodė Dievo Motina su „Taikos Karalienės“ titulu, yra vieno žiauriausių šio šimtmečio karų, apie kurį ji dešimtimis tūkstančių žinučių nė kiek neįspėjo, centras.

Šiuo metu yra daug Medžiugorjės informacinių biuletenių, tarnaujančių šios pramonės reikmėms, tarp jų - „Medžiugorje News“, kuris platinamas visoje Kanadoje. Jo penktajame 1993 m. numeryje rašoma, kad 20 000 žmonių atėjo pasiklausyti „regėtojo“ Ivano, kai jis atvyko į Marmorą Ontarijuje, kur, kaip teigiama, Dievo Motina taip pat pasirodė įvairių tautybių vaikams ir suaugusiesiems, įskaitant Makedonijos stačiatikių bažnyčios narį. Teigiama, kad ten pasirodo ir kalbasi angelai bei mirę šeimų nariai! Tarp Medžiugorjės maldininkų platinamoje literatūroje išvardijami tiesiog šimtai Dievo Motinos apsireiškimų, neva įvykusių visame pasaulyje, įskaitant dvidešimt penkis vien Airijoje. Žinią apie kiekvieną naują apsireiškimą su nekritišku entuziazmu sutinka tūkstančiai maldininkų. Galima tik pasakyti, kad, kad ir ką visa tai reikštų, tai nėra katalikybė.

Ivano apsireiškimas Ontarijuje rodo dabartinę Medžiugorjės „regėtojų“ politiką, t. y. kad dėl karo Bosnijoje žmonės negali ateiti pas regėtojus, todėl regėtojai ateis pas žmones. Galima visiškai tiksliai nurodyti Medžiugorjės „turnė“. Jis pasiekė net Kentą, Anglijos grafystę, kurioje gyvenu. Škotijoje leidžiamo žurnalo „Medžiugorje Children“ 1993 m. rudens numeryje pasakojama apie Ivano pasirodymą „ Medžiugorjės ekumeninėje maldos dienoje“ 1993 m. rugpjūčio 28 d. karmelitų vienuolyne Aylesforde, Kente. Klientai atėjo tikėdamiesi apsireiškimo, ir:

Jėzaus Motina pasirodė „neapsakomoje šviesoje, apsirengusi pilka suknele, tamsiais plaukais pridengta baltu šydu“, pasak regėtojo, 27 metų Ivano Dragičevičiaus. Jos akys mėlynos, o skruostai rausvi, - pasakojo jis 5 000 krikščionių susirinkusiems žmonėms. Ivanas sakė, kad Marija „buvo linksma ir meldėsi virš mūsų visų išskėstomis rankomis. Ji visus mus palaimino“.

Jis pridūrė, kad „paskui ji ilgai ypatingai meldėsi už taiką“. Mergelė Marija nepateikė jokios ypatingos žinios, nes vos prieš tris dienas Medžiugorjėje buvo paskelbusi žinią pasauliui. Ji tiesiog pasakė: „Eikite ramybėje, mano brangūs vaikai“, o paskui nuėjo švytinčio kryžiaus šviesoje.

Ivano scenarijų galėjo parašyti Voltas Disnėjus! Prie reportažo buvo pridėta nuotrauka, kurioje Ivanas dėvi pižamą ir klūpo prie radiatoriaus, atrodydamas itin pamaldžiai. 1993 m. kovo 25 d. Medžiugorjėje perduota žinia, apie kurią kalbėjo Ivanas, skamba taip:

Brangūs vaikai, noriu, kad suprastumėte, jog esu jūsų Motina, noriu jums padėti ir kviečiu melstis. Tik melsdamiesi galite suprasti ir priimti mano žinią bei praktikuoti ją savo gyvenime.

Skaitykite Šventąjį Raštą, gyvenkite juo ir melskitės, kad suprastumėte laiko ženklus. Tai ypatingas metas. Todėl esu su jumis, kad priartinčiau jus prie savo širdies ir savo Sūnaus Jėzaus širdies.

Brangūs vaikeliai, noriu, kad būtumėte šviesos, o ne tamsos vaikai. Todėl gyvenkite tuo, ką jums sakau.

Dėkoju už jūsų atsiliepimą į mano kvietimą.

Reikalingas greitas pasmerkimas

Atrodo, kad Vatikanas delsia paskelbti, jog Medžiugorjėje neįvyko nieko antgamtiško, baimindamasis pasekėjų reakcijos, tačiau kuo ilgiau jis delsia paskelbti, o tai neišvengiamai turi įvykti, tuo daugiau bus tų pasekėjų ir tuo didesnis bus jų nusivylimas. Kai tai bus paskelbta, Bažnyčia praras daug sielų, nes jos pirmenybę teiks netikrų pranešimų autoritetui, o ne Magisteriumo autoritetui. Todėl būtina, kad visi, kurie yra tikrai pamaldūs Dievo Motinai, darytų viską, kas įmanoma, melsdamiesi ir rašydami, kad įtikintų Šventąjį Sostą nedelsiant paskelbti buvusios Jugoslavijos vyskupų konferencijos verdiktą (žr. 6 skyrių). Jie taip pat turėtų stengtis malda ir įtikinėjimais įtikinti tuos, kurie buvo apgauti Medžiugorjės industrijos propagandos, kad visa ši skandalinga byla yra, kaip išsireiškė M. Zaničius, „falsifikacijos, apgaulės ir nepaklusnumo Bažnyčiai vaisius. Tai susiję ir su dideliais pinigais bei asmeniniais interesais“.

10. NAUJAS MOSTARO VYSKUPAS

Mons. Zaničius atsistatydino iš Mostaro vyskupo pareigų, o jį pakeitė mons. Ratko Peričius, dešimt metų praleidęs Romoje kaip Popiežiškosios kroatų kolegijos Romoje rektorius. Sklido gandai, kad M. Zaničių atsistatydinti privertė popiežius, kuris nepritarė jo nesutaikomam pasipriešinimui Medžiugorjės apsireiškimų tikrumui. Jei taip būtų buvę, Šventasis Tėvas būtų paskyręs įpėdinį, kuris būtų atviresnis jų tikrumo galimybei. Priešingai, mons. Peričius, tik dar griežčiau nei mons. Zaničius pasisako už jų netikrumą. Tai turėtų būti daugiau nei pakankama, kad popiežiaus pozicija būtų aiški. 1993 m. spalio mėn. savo vyskupijos žurnalo „Crkva na Kamenu“ (Bažnyčia ant uolos) numeryje mons. Peričius skyrė atvirą laišką šventajam Pranciškui Asyžiečiui, kuriame skundžiasi šventajam, kad jo dvasiniai sūnūs, Bosnijos pranciškonai, yra gana nepaklusnūs. Tame pačiame numeryje spausdinamas ilgas interviu su naujuoju vyskupu, kuriame jis aiškiai parodo, kad jo pasipriešinimas klaidingam pamaldumui yra toks pat ar net didesnis nei mons. Zaničiaus. Dalinis šio interviu vertimas pasirodė 1994 m. vasario mėnesio „Fidelity“ numeryje. M. Peričius liudijo, kad jo pirmtakas iš pradžių buvo atviras apsireiškimų tikrumui. Jis pažymėjo, kad mons. Zaničius, matyt, buvo linkęs tikėti tariamais apsireiškimais. Toliau jis tęsė:

Koks vyskupas nesidžiaugtų, jei Mergelė Marija pasirodytų jo vyskupijoje? Ypač mons. Zaničius, labai marijoniškas vyskupas, kuris būdamas kunigas, o vėliau ir vyskupas surengė vienuolika piligriminių kelionių į įvairias Marijos šventoves visoje Europoje: Lurde, Fatimoje, Sirakūzuose ir kt. O tada atsitiko taip, lyg Gospa (Dievo Motina) jo pasigailėjo ir pradėjo „rodytis“ jo paties kieme, tarsi norėdama nutraukti visas jo klajones po visą Portugaliją.

Tačiau po kelių mėnesių, kai išgirdo mažų klastočių ir didelių melagysčių, nenuoširdumo, netikslumų ir visokių išgalvotų istorijų iš tų, kurie tvirtino, kad jiems apsireiškė Gospa, jis visiškai įsitikino, kad tai nėra antgamtiniai Gospos apsireiškimai. Tada jis ėmė skelbti tiesą ir demaskuoti klastotes. Didžiausias jo dešimties metų įtempto darbo pasitenkinimas buvo, kai 1991 m. balandžio 10 d. Zadare vykusiame pavasario susitikime Jugoslavijos vyskupai klusniai pareiškė: „Remiantis tyrimais negalima tvirtinti, kad vyksta antgamtiniai apsireiškimai ir apreiškimai“. Tai nepaprastai aiškus bažnytinis sprendimas, paneigiantis visų tų, kurie tvirtina nuo 1981 m. visur ir visada matę Gospą, teiginius.

Vyskupų konferencijos verdiktas man yra autoritetingas nurodymas, atliepiantis ir privalomas, nebent būtų pateiktas kitokio pobūdžio verdiktas. Tačiau iki šiol kitokio (bažnytinio) nuosprendžio nebuvo. Jei po rimto, solidaus ir profesionalaus tyrimo mūsų Vyskupų konferencija išdrįso paskelbti, kad Medžiugorjės apsireiškimai nėra antgamtiniai, nepaisant masinių pasakojimų ir įsitikinimų, kad yra priešingai, tai yra ženklas, kad Bažnyčia net ir XX amžiuje yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15). Tai vienareikšmiškai patvirtinu (paryškinta mano).

Daugiau informacijos

Dvi niokojančios kritikos knygas galima gauti iš brolio James, S.D.B., SS Peter and Paul Church, 650 Filbert Street, San Francisco, CA 94133. Tai „Critique: Medžiugorje“ ir „Brother Thomas, Doubter in Medžiugorje“.

Kiekviena jų kainuoja po 5 dolerius paštu.

Siviric, Dr. I OFM (pranciškonas, gimęs Medžiugorjėje, o dabar gyvenantis JAV), The Hidden Side of Medžiugorje, 400 puslapių, galima įsigyti leidykloje Editions Psilog, CP 300, Saint-Francois-du-Lac, Kvebekas, Kanada, JOC IMO.

Apie svarbias naujienas, susijusias su Medžiugorje, bus pranešama kas du mėnesius leidžiamame žurnale „The Remnant“, kurį būtina skaityti visiems tradiciškai mąstantiems katalikams. Prenumeratos kaina JAV - 12 dolerių per metus, o visose kitose šalyse - 16 dolerių (sausumos paštu). Prenumerata turi būti siunčiama JAV valiuta.