Verčiant šį Roberto de Mattei straipsnį popiežius Leonas XIV privačioje audiencijoje priėmė tėvą James Martin SJ, žinomiausią visame pasaulyje kovotoją už LGBT „teises“ Bažnyčioje, o tikriau sakant – už nuodėmės įteisinimą, po kurios šis gyrėsi, kad popiežius ir toliau tęsia velionio pop. Pranciškaus liniją, palankią homoseksualios orientacijos asmenims, nenorintiems nutraukti savo nuodėmingo elgesio.
+ + +
Rugpjūčio 17 d. Leonas XIV po vasaros atostogų Castel Gandolfo grįžo į Vatikaną. Ši data taip pat žymėjo pirmuosius 100-ą jo pontifikato dienų, kuris prasidėjo 2025 m. gegužės 8 d.
Ar šis laikotarpis, per kurį popiežius nepadarė jokių lemiamų paskyrimų, tarptautinių kelionių ar svarbių kalbų, yra pakankamas, kad būtų galima prognozuoti jo pontifikato ateitį? Tikrai ne. Bažnyčios laiko rėmai skiriasi nuo politikos, ir trys mėnesiai yra nepakankami rimtai ateities analizei.
Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas buvo objektyviai pražūtingas, ne tiek dėl progresyvizmo pergalių, kuris nepasiekė nė vieno iš savo radikaliausių tikslų, kiek dėl sumaišties, kurią jis sukėlė visame katalikų pasaulyje, įskaitant susiskaldymą tradicinių pažiūrų sluoksniuose, kada kai kurie iš jų ėmė atsisakyti pripažinti Petro primatą. Tokiu būdu Bažnyčios savaiminio sunaikinimo procesas yra pažengęs, ir teisinga klausti, ar Leonas XIV jį sustabdys, nors dar būtų per anksti duoti galutinį atsakymą į šį klausimą.
Pirmasis įspūdis yra svarbus, o Leonas XIV, išrinktas popiežiumi, paliko įspūdį, kad yra ganytojas, suprantantis, jog jo misija neturi kito pagrindo, kaip tik Kristus. Išsireiškimas In Illo uno unum – „Viename Kristuje mes esame viena“ – kuris atkartoją šv. Augustino žodžius iš 127 psalmės, yra naujojo popiežiaus devizas, kuris atrodo įsitikinęs, kad jis bus vertinamas ne pagal savo naujoves ir pasaulietinę sėkmę, bet pagal ištikimybę Evangelijos mokymams.
Jo pagarba Marijai taip pat buvo aiški nuo pat jo apsilankymo Genazzano šventovėje, praėjus dviem dienoms po jo išrinkimo.
Nuoroda į Kristų, o kartu ir į antgamtinę Bažnyčios prigimtį, atrodo, yra pastovi jo pontifikato pirmųjų trijų mėnesių tema. Be to, be šio kertinio akmens neįmanoma įgyvendinti Leono XIV programos, kuri, kaip jis ne kartą pakartojo, yra atkurti vienybę ir taiką Bažnyčioje ir pasaulyje – būtent ten, kur popiežiaus Pranciškaus pontifikatas buvo nesėkmingas.
Konservatoriai ir tradicionalistai, kritikuojantys Leoną XIV, pabrėžia faktą, kad per pirmąsias savo 100 dienų pareigose jis daugiau nei septyniasdešimt kartų citavo popiežių Pranciškų, pateikdamas jį kaip pavyzdį. Jie taip pat pabrėžia, kad jis nei visiškai, nei iš dalies nepanaikino tokių nepalankių dokumentų kaip Amoris laetitia ir Traditionis custodes; kad jo pareiškimai rodo, jog jis ketina tęsti sinodalinį kelią; kad kai kuriose kalbose jis išsireiškė dviprasmiška kalba, būdinga progresyvizmui; ir kad galiausiai jis patvirtino visų biurų ir dikasterijų vadovus, pradedant kardinolu Parolinu. Galutinis sprendimas yra negailestingas: Leonas XIV atrodo esąs „Bergoglio su žmogišku veidu“.
Tačiau taip pat tiesa, kad nė vienoje srityje pontifikas neperžengė savo pirmtako nustatytų ribų. Priešingai, buvo požymių, kad padėtis keičiasi: „Santuoka nėra idealas, bet tikrosios meilės tarp vyro ir moters matas“, – sakė jis 2025 m. gegužės 31 d., pataisydamas Amoris laetitia; savo kalboje vyriausybių vadovams birželio 21 d. pop. Leonas, sekdamas Benedikto XVI pavyzdžiu, tvirtai gynė prigimtinį įstatymą, „parašytą ne žmogaus rankomis, bet pripažintą galiojančiu visur ir visais laikais“; liepos 9 d. homilijoje Castel Gandolfo jis tarsi pataisė žaliąją ideologiją, kurią taip vertino Pranciškus; rugpjūčio 13 d. audiencijoje jis patvirtino, kad Judas Iskarijotas savo išdavyste nusprendė pats atsisakyti išganymo, priešingai nei popiežius Bergoglio, kuris sakė nežinantis, ar Judas pateko į pragarą. Rugpjūčio 17 d. laiške Amazonės bažnytinei konferencijai jis pasmerkė gamtos garbinimą, evangelizacijos centre pastatydamas Kristų ir Eucharistiją.
Be to, Pranciškaus bendražygiai patvirtinami donec aliter provideatur – tai yra, kol jis nuspręs kitaip – bet tuo tarpu popiežius paskyrė kardinolą Robertą Sarah savo specialiuoju pasiuntiniu iškilmingoms šventėms, kurios vyko liepos 25 ir 26 d. Sainte-Anne-d’Auray šventovėje, minint keturių šimtų metų apsireiškimų sukaktį, o kardinolą Dominiką Daką, kuris pasirašė dubia dėl Amoris laetitiae, – savo specialiuoju pasiuntiniu į Gdańsko (Lenkija) arkivyskupijos įkūrimo šimtmečio šventes, kurios vyks 2025 m. spalio 14 d. Tada, rugpjūčio 22 d., Leonas XIV priėmė privačioje audiencijoje kardinolą Raymondą Leo Burke'ą, kurį Pranciškus laikė vienu didžiausių savo priešų. Birželio 17 d. laiške kardinolui Burke'ui, skirtame jo jubiliejaus proga, popiežius padėkojo jam už „skubią tarnystę, kurią jis atliko su uolumu“ Apaštališkojo Sosto vardu, visada skelbdamas „Evangelijos priesakus pagal Kristaus Širdį“.
Savo ruožtu, rugpjūčio 18 d. interviu laikraščiui „La Stampa“ kardinolas Burke'as pareiškė:
„Leono XIV pontifikatas išsiskiria savo kristocentrizmu; jis visada kalba apie Viešpatį ir jo Bažnyčią. Svarbu, kad Bažnyčia nebūtų redukuojama iki nevyriausybinės organizacijos. Leonas skiria laiko paskirti žmones, galinčius jam padėti vykdyti jo pagrindines pareigas. Vykdyti popiežiaus pareigas yra neįmanoma neturint tinkamų bendradarbių. Pats vardo pasirinkimas, kuris primena Leoną Didįjį ir Leoną XIII, aiškiai rodo jo norą būti tikru „tėvų tėvu“, tikru visuotinės Bažnyčios ganytoju. Turime už jį melstis ir jam padėti, kiekvienas savo vaidmeniu.“
Žinoma, tai yra požymiai, o ne tikri pokyčiai, bet nėra ir priešingų įrodymų, o kritiškos Leono pontifikato prognozės yra grindžiamos silpnomis įžvalgomis. Todėl situacija lieka atvira, o horizonte matosi problemos, susijusios ne tik su svarbiu paskyrimų klausimu, bet ir su tokiais svarbiais klausimais kaip sinodalumas ir Vatikano santykiai su Kinija.
Paprasta patarti popiežiui, ką jis turėtų daryti, ar net reikalauti, kad jis tai padarytų greitai, nesant jo vietoje ir neturint atsakomybės tai daryti. Bet turime prisiminti, kad šv. Pijus X laukė ketverius metus, kol pasmerkė modernizmą, nors turėjo savo pusėje tokį jam artimą valstybės sekretorių kaip kardinolas Rafael Merry del Val. Kokia antimodernistų grupė šiandien galėtų padėti Leonui XIV priimti sprendimus, kuris, kaip rodo jo kultūrinis išsilavinimas ir pastoracinė patirtis, tikrai nėra Pijus X?
Tarp didžiųjų pastarųjų dviejų šimtmečių pontifikų taip pat yra Pijus IX, popiežius, kuris tapo antiliberalus tik praėjus trejiems metams po jo išrinkimo, po staigaus prabudimo, kurį sukėlė revoliucinis persekiojimas ir jo pabėgimas iš Romos. Pijus XII, kuris buvo nuolankus popiežius ir derybų mėgėjas, buvo priblokštas Antrojo pasaulinio karo ir turėjo kelerius metus laukti, kol paskelbė savo didžiąsias enciklikas Mystici Corporis (1943), Mediator Dei (1947), Humani Generis (1950) ir Ad Coeli Reginam (1954).
Išmintis, tiek natūrali, tiek antgamtinė, gali užkirsti kelią trumpam projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o išoriniai įvykiai, tokie kaip šiandien horizonte besikaupiantys karai, gali jį sutrikdyti. Todėl reikia būti ne nekantriems, o budriems, visą viltį sudedant vien į Dievą ir meldžiantis už popiežių ir Bažnyčią šiuo tamsaus istorijos laikotarpio metu.
