Dvasinis tobulėjimas

Šv. Jonas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!” Pranokėjas skelbia, jog atgaila yra būtina, jog jinai turi būti tikra, ir jog jos negalima atidėlioti.

Jis nuo pirmos savo atėjimo valandos, dar Motinos įsčiose, karštai trokšta, idant ta ugnis degtų žmonių širdyse. Nuolat stovi Jo minty liūdnas žmonijos būvis, kad ji guli paskendusi tamsybėse ir visokiomis nuodėmėmis sutepta.

Nežinojimas! Ši žaizda didelė ir visuose žmonėse ji neša vaisių, labai karčių vaisių – tai turime pripažinti.

Pasistenkim, kad mus gerus ir dorus padarytų mūsų dorybės, o ne svetimos.

Ar tiki, kad tau asmeniškai skirti Viešpaties žodžiai imk savo kryžių? Jei tiki, tai paimsi. Nesakyk per sunku.

Drausmės laikymasis iš meilės, o ne dėl žemiškos naudos, padeda mums gyventi Dievo vaikų, o ne nuodėmės ar kitų dalykų vergų gyvenimą.

Bažnyčia iš mūsų prašo ne tik užuojautos ir ašarų. Ji norėtų, kad pasinaudotumėme pamokomis, kurių mus moko Atpirkėjo kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo. Šventosios Bažnyčios nuotaika apsiniaukė, ir mes įspėjami, kad tamsuma dar tirštės. Negi visam laikui praradome Tą, kurio taip nekantriai ir ilgesingai laukėme keturias lėtas advento savaites? Ar dieviškoji Teisumo Saulė, taip skaisčiai pakilusi Betliejuje, jau baigė savo kelią ir paliko mūsų kaltąją žemę?

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo.

Šiame gyve­nime dorybių kelyje jokio vidurio negali būti: kas nekyla aukštyn, tas krenta žemyn, ir kas nežen­gia į priekį, tas tuo pačiu metu jau eina atgal.

Kas turi kryžiaus dvasią, kantriai pakelia sunkumus, pamilsta kentėjimus, didžiadvasiškai aukojasi, kai gerasis Dievas to pareikalauja.

Kentėti reikės kiekvienam, kuris nepaklus, nebus kaip visi, neklys su kitais; kiekvienam, kuris nedrebės, kuris išdrįs gyventi pagal sąžinę.

Kryžius, gerai suprastas, kelia mus aukščiau gyvenimo vargų.

Paprasčiausias posusirinkiminio žlugimo paaiškinimas yra tas, kad Bažnyčia tiesiog nustojo reikalauti asketizmo kaip pagrindo ir tobulumo kaip idealo, o puolusi žmogiškoji prigimtis žinojo, kaip tuo pasinaudoti.

Antgamtinė meilė mūsų laikinajame gyvenime įgyja dvi pagrindines formas, būtent tikrąją meilę, tai yra sąmoningą meilę, ir įprastinę meilę, tai yra nesąmoningą meilę, arba veikiau – paslėptą meilę.

Nenuostabu, kad, neišplaukdamos iš gilaus pasitikėjimo Dievo galia, maldos neduoda laukiamų rezultatų.

Kai teks ko laukti, kai būsi kelyje, kai turėsi laiko, kartok mintimis trumpas maldeles, savo mažąją paslaptį, prisimink Dievo gerumą, sielas.

Žinok, kad savimeilė tau kenkia daugiau, negu koks nors kitas pasaulio daiktas.

Audringose istorijos epochose turime suprasti, kad mus kamuojančių problemų sprendimą galime rasti tik savyje.

Sausio 29 d. minimas vyskupas ir Bažnyčios mokytojas šv. Pranciškus Salezas, kurio 400-ąsias gimimo dangui metines minime šiais metais. Skelbiame kelias ištraukas iš žymiojo šv. Pranciškaus Salezo veikalo „Filotėja“.