Liturginiai metai

Atsimink vargo gilybę, iš kurios tas Gimimas ištraukė žmonių giminę. Palygink laimingąjį savo likimą su likimu net švenčiausiųjų Senojo Įstatymo vyrų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę.

Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad užbaigta velykinė oktava tęstųsi mūsų perkeistame gyvenime, kitaip Kristaus Prisikėlimo minėjimas tebus graži, bet tuščia apeiga.

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Išties Jėzaus Vardo negerbimas, plačiai paplitęs ir tarp šių dienų katalikų, yra didelė problema.

Adventas yra laukimo metas. Kas moka laukti, tas turi viltį. O mūsų viltis yra Tas, kuris pirmąkart atėjo ne mūsų teisti, bet išgelbėti.

Piktoji dvasia įnirtingai puola šeimą, nes ji puikiai žino, kad šeima yra pasaulio ir Bažnyčios ateitis. Katalikiškoje šeimoje gimsta ir bręsta pašaukimai į dvasinį luomą, diegiamos ir puoselėjamos krikščioniškos vertybės.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Tačiau dažniausia norima, kad šis ryšys apsiribotų maloniu draugišku pokalbiu prie kavos, nei kardinaliu gyvenimo keitimu.

Antrasis Advento sekmadienis mus kviečia prisiminti Viešpaties Pirmtaką Šventąjį Joną Krikštytoją – vieną iš ypatingųjų Advento liturgijos palydovų.

Niekada, kol esame čia, nebus palapinių ant Taboro. Negalime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo.

Kaip ir Galilėjos Kanoje, taip ir dabar Marija pirmoji pastebi tai, ko mums trūksta, dažnai net mums patiems to pilnai nesuprantant. Ji pasirengusi sudrebinti Dangų bei žemę, idant padėtų savo vaikams bet kokiame varge.

Neveltui Bažnyčia vadina Mergelę Mariją VISŲ MALONIŲ TARPININKE, nes visos Dievo mums skirtos malonės pasiekia mus per Marijos motinišką Širdį.

Pradėjome laikotarpį po Epifanijos, kuris tęsis iki Septuagezimos sekmadienio.

Galilėjos Kanos vestuvėse Mergelė Marija pasirodo kaip žmonių Užtarėja ir Tarpininkė.

Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?

Ne visi užsiėmimai yra būtini, ne visi mūsų troškimai veda link Dievo. Prašykime išminties, kuri padėtų suprasti jog tai kas laikina, nėra svarbiau už tai, kas amžina ir, kad geri užsiėmimai turi užleisti pirmą vietą geriausiems dalykams, - Dievo garbinimui ir Jo Valios vykdymui.

„Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ – šie Jono žodžiai ypač tinka šiais laikais. Daugybė žmonių nebepažįsta Kristaus ir net nenori su juo susipažinti. O Mes džiaukimės, kad Kristų pažinome ir trokškime Jį pažinti ir pamilti dar labiau.

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.