Šv. Mišios

Visi to meto eretikai moko to paties. Melanchtonas, Brenzas, Illyricus, Chemnitzas, Jonas Kalvinas, Petras kankinys ir Theodore'as Beza kartu su kitais neigia, kad Eucharistija galėtų būti arba turėtų būti aukojama Dievui.

Tačiau Niumeno tyrimas davė priešingą rezultatą, nei jis pats ketino. Praeities tyrinėjimai jį taip įtikino šiuo faktu, kad jis sugalvojo sparnuotą frazę: „Įsišaknyti giliai istorijoje reiškia nustoti būti protestantu“.

Šiame straipsnyje pateiksime keletą priežasčių, kodėl, nepaisant visų nepatogumų (ir netgi tam tikrų persekiojimų), metams bėgant mes ir mūsų šeimos mėgstame lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose.

Waugh iškart pamatė, kad liturginiai pokyčiai naujų žmonių į Bažnyčią neatves: „Bet kokią mintį, kad tai pritrauks protestantus, galima atmesti.“

Tai, kad celebrantas liturgijos metu yra atsisukęs į žmones, iš tiesų nėra nekalta – tiesą sakant, tai atitinka įvairių protestantų denominacijų tikėjimą.

Man nereikia, kad kunigas nuolat bandytų „užmegzti ryšį“ su tikinčiaisiais; jis ten yra dėl vienintelės priežasties – kad susijungtų ir mus sujungtų su Dievu.

Latvijos Vyriausybė paviešino sprendimą pamaldas leisti laikyti tik be tikinčiųjų.

Šiame tekste kalbama apie tradicinį Romos ritualą, kurio su neesminiais pakeitimais buvo laikomasi nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių.

Kanzas Sičio arkivyskupas Josephas Naumannas paskelbė laišką, kuriame atskleidė, jog jo vyskupijoje Mišios „daugelį metų buvo aukojamos negaliojančiai“.

Norint iš ko nors gauti naudos, reikia tam pasirengti. Jei nė kiek nesistengiame parengti savo vaikų tam, ką jie patiria kiekvieną sekmadienį bažnyčiose, neturėtume stebėtis, kad šv. Mišios tik paviršutiniškai paveikia jų sielas.

Šventoji Eucharistija yra didžiausias iš sakramentų, nes kituose sakramentuose veikia tik šventoji Kristaus jėga, o Eucharistijoje yra pats mūsų Viešpats su dievybe ir žmogiškumu, kūnu ir siela, Kūnu ir Krauju.

Šventoji Eucharistija virš kitų sakramentų iškyla ne tik dėl to, kad joje tikrai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, bet ir todėl, kad ją atliekant įvyksta Auka. Šv. Mišios yra būtent Jėzaus Kristaus kryžiaus Aukos sudabartinimas.

Šv. Mišių turtas dabartiniais laikais yra lyg žemėje užkastas, retam kam težinomas, nes apie šv. Mišias mažai rašoma, mažai aiškinama per pamokslus ar katekizmo pamokas.

Šv. Mišiose reikia dalyvauti su didžiu susikaupimu. Todėl dalyvaudamas Mišiose atmesk į šalį visus žemiškus rūpesčius, mąstyk, kad kartu su Marija ir kitais Kristaus sekėjais eini j Kalvarijos kalną, kur Išganytojas ir tavo Teisėjas po valandėlės pradeda už tave savo baisias kančias, kad tu taptumei išganytas.

Tradicinės lotyniškos Mišios Katalikų Bažnyčios gyvenime tampa vis dažniau aptarinėjama tema. Tai paskatino ir popiežiaus Pranciškaus motu proprio „Traditionis Custodes“, įvedęs griežtus suvaržymus tradicinių Mišių aukojimui bei vėliau sekęs laiškas, paaiškinantis praktinį motu proprio taikymą.

Vokietijoje vidutiniškai tik vienas iš dešimties pakrikštytų katalikų kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Ką tuomet veikia kiti devyni iš dešimties? Vienas iš dažniausių pasiteisinimų – esą ir miške įmanoma sutikti Dievą. Žinoma, gamtoje galime sutikti visų dalykų Kūrėją. Vis dėlto, net jei visi iš 21 milijono katalikų, neinančių į bažnyčią, sekmadieniais vaikštinėtų po mišką, kodėl tai nėra tas pats, kaip dalyvauti Mišiose?