Straipsnis rašytas 2006 metais.
Rusijos graikų apeigų katalikų egzarcho pal. Leonido Fiodorovo (1879– 1935) veikla
Po Didžiosios Rytų schizmos 1054 m. nuo Katalikų Bažnyčios palaipsniui atskilo ir Rusijos Bažnyčia, vėliau gavusi Stačiatikių bažnyčios pavadinimą. Ji išsaugojo bizantinę liturgiją, senas tradicijas, Rytų dvasingumą ir daugelį kitų Bažnyčios lobių. Šventasis Sostas bandė grąžinti ją ir kitas atskilusias Rytų Bažnyčias į vieningą Kristaus kaimenę, valdomą Jo vietininko Romoje. Tam tikslui tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Bažnyčių buvo sudarytos unijos, iš kurių svarbiausia yra Bresto unija Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, išsiplėtusi dabartinių Ukrainos, Baltarusijos valstybių teritorijoje. Šios unijos istorijoje būta tiek šlovingų puslapių, tiek taktinių klaidų. „Artimasis“ Bresto unijos tikslas buvo suvienyti su Visuotine Bažnyčia rusinus – taip vadinti Rytų slavai, gyvenę Abiejų Tautų Respublikoje. „Tolimasis“ tikslas – sukurti prielaidas ir modelį galimo susivienijimo tarp Katalikų Bažnyčios ir Rusų Stačiatikių bažnyčios – didžiausios pasaulyje stačiatikių atskalos. Naujausiais laikais pačioje Rusijoje šį darbą tęsė palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo vadovaujama graikų apeigų katalikų misija.
Šių dienų katalikas gali paklausti: „Kam apskritai stengtis atversti Rusiją ir kitas stačiatikių šalis į katalikybę? Juk Rusija nuo pat pradžių buvo „stačiatikiška“, jai visiškai svetima katalikybė, kuri yra Vakarų religija. Noras primesti ją Rusijai būtų nepagarba šio krašto giliausioms tradicijoms!“
Todėl iš pradžių paklausime, ar Rusija būtinai turėtų tapti katalikiška, kodėl tai svarbu visai Katalikų Bažnyčiai ir pasauliui. Po to apžvelgsime egzarcho L. Fiodorovo ir jo pirmtakų veiklą bei pagrindinius principus, kurių jie laikėsi savo darbe.
„Atversti Rusiją į katalikybę? Kam to reikia?!“
Teologijos licenciatas Remigijus Oželis savo neseniai pasirodžiusiame straipsnyje apie Šv. Pijaus X broliją rašo: „Anot M. Lefebvre‘o, ekumeninis procesas reiškia katalikų tikėjimo atsižadėjimą ir veda į sinkretizmą. Todėl jo mokiniai siekia, kad įsiviešpatautų tradicinis katalikų tikėjimas. Pavyzdžiui, Fatimoje Marijos ištartas prašymas paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai suprantamas kaip raginimas Rusijai atsiversti į katalikybę – tikras ir vienintelis kelias vienybės link tėra žmogaus, bendruomenių atsivertimas, arba grįžimas į Katalikų Bažnyčią.“[1] Bet tai nėra vien M. Lefebvre‘o ar jo sekėjų nuomonė, o visų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo vieningas mokymas: „Extra Ecclesiam nulla salus“, už Bažnyčios, vienintelės Kristaus įsteigtos Romos Katalikų Bažnyčios nėra išganymo, todėl visi žmonės ir bendruomenės turi tapti jos nariais ar į ją grįžti. „Šių laikų žmogui“, nematančiam esminių skirtumų tarp religijų, tai gali atrodyti sunkiai suprantama, bet tokie sunkumai dažniausiai kyla todėl, kad mažai žinoma apie katalikybę ar išvis nesidomima religiniais klausimais. Deja, šią dogmą ima neigti ir vis daugiau teologų, prie kurių reikėtų priskirti ir gerb. R. Oželį. Stačiatikių bažnyčia yra atsiskyrusi nuo Apaštalų Sosto, todėl jai tikrai būtina atsisakyti schizmatinės laikysenos bei mokymo klaidų ir grįžti į Visuotinę Bažnyčią. Apie Rusijos ir jos Bažnyčios „atsivertimą“, „grįžimą“ kalbėjo ir visais amžiais tuo besirūpinę popiežiai. [2]
Šiai dogmai radikaliai prieštarauja 1993 birželį Balamande (Libanas) Vatikano ir stačiatikių pasirašyta deklaracija Bažnytinių unijų klausimu.[3] Joje tarp kita ko sakoma:
„10. (...) Sudarius minėtas unijas, laikui bėgant, vienu iš misijinės veiklos prioritetų tapo pastangos atversti kitus krikščionis individualiai ar grupėmis, siekiant juos „grąžinti“ į savąją Bažnyčią. Kad pateisintų šią tendenciją, Katalikų Bažnyčia sukūrė teologinę viziją, pagal kurią ji yra vienintelė išganymo priemonė. (...)
12. Kadangi katalikai ir stačiatikiai laiko vieni kitus Bažnyčiomis-seserimis, ši aukščiau aprašyta „misijinio apaštalavimo“ forma, kuri buvo pavadinta „uniatizmu“, negali būti priimtina nei kaip naudotinas metodas, nei kaip mūsų Bažnyčių siekiamas vienybės modelis. (...)
15. Siekiant atkurti vienybę, yra užtikrinama nepažeistina asmenų laisvė ir jiems netrukdoma sekti savo sąžine, todėl nekeliamas klausimas apie žmonių atvertimą iš vienos Bažnyčios į kitą tam, kad būtų pasiektas jų išganymas. (...)
22. Tiek lotyniškosios, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios ganytojiška veikla daugiau nebeturi tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, t. y. jos atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Jos siekia tenkinti savo tikinčiųjų dvasines reikmes ir netrokšta plėstis Stačiatikių Bažnyčios sąskaita.“
Tai yra viso ankstesnio Bažnyčios mokymo tuo klausimu atmetimas ir šimtmečius vykdyto unijos darbo paniekinimas, nors šį darbą savo krauju palaistė šv. Juozapatas Kuncevičius ir tūkstančiai kitų kankinių. Gal jie visi turėjo klaidingą „teologinę viziją“? Bet Katalikų Bažnyčios išskirtinumą ir jos būtinumą išganymui pripažino visi Bažnyčios tėvai,[4] Susirinkimai ir popiežiai!
Žinoma, stačiatikiai yra katalikybei artimiausia krikščionių grupė. Tačiau Stačiatikių bažnyčia yra ne tik schizmatinė, t. y. atskilusi nuo Katalikų Bažnyčios ir nepaklusni popiežiui, bet ir eretinė, nes dauguma stačiatikių teologų neigia dalį Dievo apreikštų tiesų, pvz. popiežiaus neklystamumą, skaistyklą, Švč. M. Marijos Nekaltąjį prasidėjimą bei Paėmimą į dangų ir t. t.[5] Todėl būtina su stačiatikiais aiškintis šias tiesas bei atskilimo priežastis, geranoriškai ir kantriai siekti tikros vienybės. O tam reikalinga misija – organizuotos pastangos atversti pavienius stačiatikius arba net sudaryti unijas su visomis jų grupėmis.
Katalikybės priėmimas, laikantis Šv. Sosto principų, nereiškia, kad Rusija turi išsižadėti bent dalelės savo tikrų religinių tradicijų. Graikiškas žodis katolikos reiškia „visuotinis“. Katalikų Bažnyčia skirta visam pasauliui – ji turi ne tik lotynišką ar graikišką, bet ir armėnų, malabarų (Indijoje) ir kitas liturgijas. Todėl ir Rusijos graikiškasis-slaviškasis ritualas (lot. ritus Graeco-Slavicus) yra šventa Katalikų Bažnyčios nuosavybė.
Svarbu nepamiršti, kad Rusia nuo pat savo krikšto 988 m. buvo katalikiška. Jos valstybinė religija buvo graikų-slavų apeigų katalikybė, liturgijoje buvo minimas popiežiaus vardas. Rusios kunigaikščiai ir bažnytinė valdžia dažnai būdavo prielanki Romos popiežiui ir su didele pagarba priimdavo jo pasiuntinius net tada, kai Konstantinopolio patriarchija būdavo priešiška Šv. Sostui.[6] Net ir po 1054 m. schizmos Rusia ilgai liko ištikima katalikybei.[7] Tik gerokai vėliau, XIII a., įtakojama graikų vienuolių antikatalikiškos propagandos ir mongolų – totorių jungo, Rusia ėmė tolti nuo ištikimybės Romai. Tai rodo, kad Rusija turi ne įeiti, o sugrįžti į Katalikų Bažnyčią, kurios ištikima dukra ji buvo nuo pat savo krikšto.
Kodėl svarbu atversti būtent Rusiją?
„Kad jus nuo to (daugelio sielų ėjimo į pragarą ir Dievo bausmių pasauliui – red.) apsaugočiau, aš ateisiu ir prašysiu Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai bei atsilyginimo Komunijos. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, ji išplatins savo klaidas pasaulyje, (...) bet galiausiai mano Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis.“ Taip Dievo Motina kalbėjo apsireiškusi trims regėtojams Fatimoje (Portugalija) 1917 m. – prieš pat Spalio revoliuciją Rusijoje.
1982 m. Fatimoje ir 1984 m. Romoje popiežius Jonas Paulius II paaukojo pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet Rusija nebuvo paminėta. Prie šio akto neprisidėjo pasaulio vyskupai, todėl, kaip pareiškė Fatimos regėtoja sesuo Liucija, tai nėra Marijos noro įvykdymas. Nors komunistinė imperija žlugo, bet nei Rusijoje, nei pasaulyje neišnyko komunistinės Rusijos klaidos: materializmas, ateizmas, valstybinė prievarta prieš religiją, Dievo apreikšto tikėjimo bei Jo Įsakymų nepaisymas. Priešingai, šios klaidos plinta ir įgauna naujas formas, užkrėsdamos net pačią Katalikų Bažnyčią. Visuotinis iš pasaulio dvasios kilusio materializmo įsigalėjimas Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo gali būti laikomas bausme už Dievo Motinos prašymo nepaisymą. Visų žinomų Fatimos ekspertų (pvz. Frère Michel de la Sainte Trinité) nuomone, dar nepaskelbtoji III Fatimos paslapties dalis kalba būtent apie krizę Bažnyčios viduje.
Išeitis iš dabartinės visuomenės ir Bažnyčios krizės yra paprasta – pasitikėti Švč. M. Mergele ir jos pažadu, atlikti tikrą Rusijos paaukojimą. Tai yra paprasčiausias kelias į Rusijos atsivertimą, nuo kurio priklauso Nekaltosios Širdies triumfas visame pasaulyje. Tačiau reikia išnaudoti ir visas ordinarines priemones, tęsti unijos darbą ir vykdyti misiją visoje Rusijos teritorijoje. Deja, Katalikų Bažnyčia įsivėlė į beviltišką ekumeninį žaidimą ir neišnaudoja nė dalelės savo galimybių.
Rusijos atvertimo „reikalo“ priešistorė
Galima sakyti, kad metropolito Andriejaus Šeptickio ir egzarcho Leonido Fiodorovo vadovaujama Rusijos graikų apeigų katalikų misija dirbo praktinį Fatimos darbą, nepaisant to, kad popiežiai vis atidėliojo Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Šiuo darbu misionieriai tarsi netiesiogiai skatino popiežius atsižadėti neveiklumo Rusijos atžvilgiu ir paaukoti ją Dievo Motinos Širdžiai. Kaip prasidėjo jų darbas?
Stačiatikiškoje Maskvos valstybėje, išaugusioje į Rusijos imperiją, šimtus metų nebuvo katalikų misijos, neskaitant epizodinių bandymų atnaujinti Bažnyčios vienybę. XIX a. vilties teikė kunigaikščio Ivano Gagarino religinė – kultūrinė veikla. Šis rinktinės rusų aristokratų giminės, kildinančios save iš Kijevo didžiųjų kunigaikščių Riurikaičių dinastijos, palikuonis[8] 1842 m. priėmė katalikybę, o jau sekančiais metais įstojo į Jėzuitų ordiną. Jis platino Bažnyčios vienybės atstatymo idėjas ir darė nemažą įtaką aristokratų ir intelektualų tarpe. Nors ir būdamas jėzuitu, jis neatmetė galimybės pereiti iš lotynų į graikų apeigas, pasisakė už šių apeigų lygiateisiškumą. Tačiau gyvenimo pabaigoje jį užvaldė nauja idėja: Rusijoje esą būtų labiau pageidautinos lotyniškos apeigos, bet bažnytine slavų kalba.[9] Aišku, tokia mintis negalėjo užkariauti plačiųjų Rusijos masių. Rusijos spauda stengėsi išvis tylėti ir neminėti šio „pravoslavijos išdaviko“.
Caro patvaldystė buvo viena iš pagrindinių kliūčių, trukdžiusių Rusijai grįžti vienybėn su Visuotine Bažnyčia. Iki 1905 m. revoliucijos, kada buvo išleistas įstatymas apie pakantumą nestačiatikių religijoms, stačiatikybė buvo valstybinė religija. Už perėjimą iš stačiatikybės į kitą religiją pilietis buvo baudžiamas teisės auklėti vaikus atėmimu, turto konfiskacija ir t. t. Kitos religijos buvo persekiojamos, o ypač katalikybė. Prisiminkime katalikų skerdynes tiesiog prie bažnyčių – Kražiuose, Drelove (Baltarusija) ir kitur.
Tačiau ypač uoliai naikinama buvo Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, tam buvo suvienytos visos caro administracijos ir Stačiatikių bažnyčios pastangos. Vienas Rusijos politikas pasakė: „Mes gerbiame katalikus (lotynų apeigų – aut. past.) ir gailimės jų, juk jie yra klaidoje, bet nekenčiame unitų (graikų apeigų katalikų – aut. past.), nes šie yra renegatai.“ Vienas iš pagrindinių argumentų prieš unitus: jie išdavė šventąją rusų liturgiją, o rusams tai buvo tolygu ortodoksijos–tikratikybės (neteisingai, nes nekatalikiškai suprastos) išdavystei. Rusijos imperijoje beliko vienintelė nesunaikinta unitų vyskupija – Kamenece, Ukrainoje, Podolės regione. Ši vyskupija vos vegetavo ir buvo kanoniškai priklausoma nuo Lvovo arkivyskupo. Taigi, iš didžiausios pasaulyje unitų bendruomenės – Graikų Katalikų Bažnyčios XIX a. pabaigoje liko praktiškai vienintelis židinys vadinamojoje Rytų Galicijoje (ukrainietiškai Galiče), Austrijos-Vengrijos imperijos valdomoje Vakarų Ukrainos dalyje. Habsburgų dinastija, valdžiusi šią imperiją – katalikiškos Šventosios Romos Imperijos tęsėją – buvo palanki Rytų apeigų katalikams ir XIX a. pradžioje atkūrė Galičo metropoliją, kuri savo ruožtu buvo Kijevo metropolijos, šimtmečiais vienijusios visus Rytų slavus, įpėdinė. Galičo metropolijos centras buvo Lvove. Galičo metropolitas 1900-1944 m. buvo Romanas (vienuoliškas vardas – Andriejus) Šeptickis (1865-1944), garsios Ukrainos grafų giminės palikuonis. Nors jo giminė buvo sulenkėjusi ir perėjusi į lotynų apeigų katalikybę, A. Šeptickis sugrįžo prie savo protėvių šventųjų tradicijų: tapo graikų apeigų katalikų kunigu ir įstojo į bazilijonų vienuoliją. Popiežiaus paskirtas Galičo metropolitu, jis tuo pačiu kanoniškai buvo ir Lvovo arkivyskupas bei Kameneco vyskupas.
Šis postas yra labai svarbus. Būdamas visų Rytų slavų metropolitas ir vienintelės Rusijos imperijoje išlikusios unitų diecezijos vyskupas, jis turėjo juridinę ir moralinę teisę atstatyti sunaikintas unitų vyskupijas bei rūpintis visų Rusijoje gyvenančių graikų apeigų katalikų bei jais tapsiančių stačiatikių sielovada. Potencialiai metr. Šeptickio misionieriškos veiklos ir jurisdikcijos sfera buvo visa Rusijos imperija. Jis jau kreipė savo žvilgsnį į neaprėpiamas apaštalavimo galimybes, atsivėrusias Rusijoje po 1905 m. revoliucijos: atgimė viltis grąžinti visą Rusiją į Katalikų Bažnyčią.
Metropolitas pirmiausia nutarė gauti oficialų Romos patvirtinimą savo jurisdikcijai Rusijoje. Tuo tikslu jis 1907 m. aplankė popiežių šv. Pijų X.[10] Remdamasis ilgamete Šv. Sosto ir paties Pijaus X politika, A. Šeptickis prašė Šv. Tėvą patvirtinti jo valdžią visiems graikų apeigų katalikams Rusijos teritorijoje, o Rusijos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai – tokią autonomiją, kokią turi Maronitų patriarchatas, t. y. plačiausią galimą Bažnyčioje. Kristaus vietininkas neabejodamas pasirašė savo „placet“ – sutikimą iškilminga kanonine forma.
Audiencijoje metropolitas išdėstė Šv. Tėvui Rusijoje atsiveriančias galimybes, tačiau teigė, kad jomis pasinaudoti galima tik veikiant slapta nuo lotynų apeigų hierarchijos Rusijoje, nes ji galėtų rusų tarpe sukompromituoti gimstančią graikų apeigų misiją. A. Šeptickiui nebuvo leista atskleisti savo įgaliojimų net Valstybės sekretoriatui Vatikane.
Šv. Pijus X puikiai suprato graikų apeigų lemiamą reikšmę Rusijos misijos sėkmei ir nurodė gaires ateičiai. 1907.05.24 generalinėje audiencijoje dviems asumpcionistų kunigams popiežius pasakė, kad palaiko asumpcionistų veiklą Rusijoje, bet mano, kad geriausias darbo metodas yra rusų Rytų apeigų naudojimas. Tokia popiežiaus laikysena suteikė drąsos ir kunigui L. Fiodorovui. 1907 m. liepos mėn. audiencijoje kun. A. Zerčaninovui šv. Pijus X aiškiai pasakė, kad „Bažnyčia niekam neleidžia be didelių sunkumų pereiti iš Rytų apeigų į lotyniškąsias“.[11] Tuo remdamasis, kun. Fiodorovas netrukus kreipėsi į metr. A. Šeptickį, prašydamas imtis priemonių prieš lengvą rusų perėjimą iš graikų į lotynų apeigas, jei kiekvienu atskiru atveju negautas leidimas iš popiežiaus. Jei tokie leidimai bus lengvai duodami, „liūdna Bresto unijos istorija vėl pasikartos. Mes turime užgniaužti blogį, kol jis nepasikartojo“.[12]
„Žygio į Rusiją“ vadas
Tiesiogiai vadovauti didžiausiam po schizmos misijų žygiui į Rusiją Dievas pašaukė Leonidą Fiodorovą, būtent tokį žmogų, kokio reikėjo Rusijai – karštą rusą patriotą, mylintį bizantinę liturgiją, didelį eruditą ir kartu bebaimį kovotoją už Bažnyčios teises. Bolševikams nuslopinus misijos veiklą, egz. Fiodorovas masiniame katalikų kunigų teismo procese pasakė drąsiausią kalbą: „Visas mano gyvenimas buvo pagrįstas dviem elementais: meile Bažnyčiai, į kurią aš įsijungiau, ir meile Tėvynei, kurią esu įsimylėjęs. (...) Nuo to laiko, kai aš grįžau į Katalikų Bažnyčią, vienintelis mano tikslas yra priartinti savo Tėvynę prie tos Bažnyčios, kurią laikau tikrąja...“
L. Fiodorovas gimė, kai grafui A. Šeptickiui, būsimajam metropolitui, buvo 15 metų – 1879 m. lapkričio 4 d. Jo gimtinė – Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, Kazanės kvartale, aprašytame F. Dostojevskio. Anksti praradęs tėvą, jis liko motinos globoje. Motinos graikiška kilmė ir simpatijos tiesiog su motinos pienu Leonidui perdavė rusišką – bizantišką dvasią jos gerąja prasme. Baigęs gimnaziją, Leonidas įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją. Paliko ją po trečio kurso, nors neabejotinai būtų galėjęs tęsti karjerą Stačiatikių bažnyčioje. Jaunasis Leonidas kvėpavo vienu oru su Dostojevskiu, taip pat jautriai sugerdamas pasaulio blogį, tačiau reakcija buvo skirtinga. Po skausmingų dvasinių ieškojimų atradęs krikščionybę ir galų gale – katalikybę, gavęs Dievo pašaukimą kunigystei bei vienuolystei, jis 1902 išvažiavo į užsienį. Kaip visi jo tėvynainiai, prijautę unijos reikalui, L. Fiodorovas Lvove kreipėsi į metr. Šeptickį. Šis priėmė jį į Katalikų Bažnyčią, tapo jo dvasios tėvu, o vėliau – artimiausiu bendražygiu ir tiesioginiu vyresniuoju.
Savo mokslus L. Fiodorovas iki 1907 m. tęsė jėzuitų kolegijoje Ananji prie Romos, vėliau – Tikėjimo Propagandos kolegijoje Romoje ir Freiburge (Šveicarija). Čia iki 1910 m. jis gavo puikų teologinį išsilavinimą ir persiėmė ištikimybe amžinajai Romai bei jos kovingumo dvasia: „bizantiškasis nuolaidumas ir pakantumas blogiui manyje užleido vietą romėniškajam pereat mundus – fiat justitia (težūna pasaulis, bet tebūnie teisingumas)“.[13] O pasaulis nesnaudė – Rusijos pasiuntinybė Romoje grasino neįleisianti Fiodorovo atgal į Rusiją. Siekdamas nekiršinti Rusijos vyriausybės, metr. Šeptickis nusiuntė Fiodorovą į Konstantinopolį, kur jis 1911 m. buvo įšventintas graikų apeigų katalikų kunigu.
1911-12 m. žiemą kun. Fiodorovas praleido graikų apeigų studitų vienuolyne Bosnijoje, dvasiškai ruošdamasis savo didžiajai misijai. Nepaisydamas lotyniškojo klero spaudimo tapti lotynų apeigų kunigu, L. Fiodorovas nutarė likti „graiku“, kad vėl suvienytų Rytus su Roma. Visą gyvenimą jam teks praleisti tarp dviejų ugnių – graikų apeigų reikšmės nesupratusios lotyniškojo klero dalies ir priešiškos Rusijos vyriausybės.
Pradžioje misija plėtojosi lėtai. Dar prieš pat L. Fiodorovo veiklos pradžią Rusijoje dirbo keli užsieniečiai asumpcionistų kunigai, iš kurių daugiausiai nuveikė tėvai Bua ir Borenas. Susitikęs su jais vizitų Peterburge metu, kun. Fiodorovas pastebėjo, kad jie supranta tikrąją padėtį Rusijoje, žino, kokias tinkamas priemones pasirinkti ir liko prie lotynų apeigų tik ieškodami kompromisų su lenkų tautybės hierarchais. Lenkų kunigai dažniausiai buvo aršūs rusų katalikų lotynizavimo skatintojai ir tuo atstūmė nuo Bažnyčios daug geros valios stačiatikių. Misijai plėstis aktyviai trukdė ir carinė valdžia. 1914-1917 m. ji buvo ištrėmusi kun. Fiodorovą į Sibirą. Dėl šių aplinkybių metr. Šeptickis negalėjo iš karto plačiai taikyti savo įgaliojimų. Teko pradėti nuo mažų graikų apeigų katalikų grupelių kūrimo Rusijoje. Koplyčios veikė tik butuose, nuolat bijota policijos. 1908 m. susikūrė grupė Sankt Peterburge, o 1910 – Maskvoje. Ir tik 1917 m., po liberalios Vasario revoliucijos atsivėrus platesnėms galimybėms, tapo įmanoma tuos įgaliojimus viešai paskelbti bei panaudoti.
1917.05.29-31 d. vykusiame visų (tada aštuonių) graikų apeigų kunigų susirinkime (sobore) buvo įkurtas Rusijos graikų apeigų katalikų egzarchatas, apėmęs visą imperijos teritoriją, išskyrus baltarusių ir ukrainiečių etnines žemes. Sobore dalyvavo ir aukščiausi Rusijos lotynų klero atstovai. Dėl karo sąlygų, vėliau – dėl A. Šeptickio negalėjimo atvykti į Romą popiežius Benediktas XV tik 1921 m. oficialiai patvirtino egzarchato įsteigimą ir metr. Šeptickio įgaliojimus, gautus iš Pijaus X.[14] Pirmuoju Rusijos egzarchu buvo paskirtas kun. L. Fiodorovas. Egzarchas – aukštas titulas Rytų Bažnyčioje, žemesnis tik už patriarchą. Šio vardo pasirinkimas svarbus: buvo numatyta, kad tuo atveju, jei visa Stačiatikių bažnyčia kartu su Maskvos patriarchu sugrįžtų į Katalikų Bažnyčią, egzarchas užleistų savo jurisdikcijos teises ir taptų pavaldus patriarchui. Ši nuostata padėjo išvengti priešiškumo su Maskvos patriarchija, kurios vadovybei buvo parodyta pagarba.
Sobore vyravo triumfo nuotaikos – katalikų religijai suteikta laisvė, L. Fiodorovas – egzarchas. Atrodė, kad priešakyje – ilgas ir sėkmingas „žygis į Rusiją“. 1917 m. šv. Velykos, kaip sakė patys graikų apeigų katalikai, buvo jų misijos „atsimainymas“ iš pogrindžio dulkių į atvirai spindinčią šviesą pasauliui. 1918 m. gegužės 30 d. Peterburge pirmąkart surengtą Kristaus Kūno procesiją jie palygino su Viešpaties įžengimu į Jeruzalę. Karų iškankintiems sostinės gyventojams ji padarė didžiulį įspūdį. Dalyvavo graikų ir lotynų apeigų aukščiausiasis kleras iškilmių apdarais, 2000 katalikų ir stačiatikių tikinčiųjų. Deja, tai buvo tik kryžiaus kelio pradžia. Misija galėjo santykinai plėstis tik suirutės sąlygomis, vėliau bolševikai ėmė ją žiauriai slopinti. 1923 balandį bolševikai surengė teismo procesą geriausiems įvairių apeigų katalikų kunigams, ištrėmė juos ir aktyvesnius tikinčiuosius į Sibiro lagerius. Nualintas gyvenimo lageryje, egz. Fiodorovas mirė Viatkoje 1935 m. kovo 7 d.
Kaip atversti Rusiją?
Kaip egz. Fiodorovas sugebėjo įtikinti katalikybės teisumu šimtmečiais užkietėjusias rusų širdis? Išlaikydamas didelį jautrumą, bet nenuolaidžiaudamas, jis tiesiog mokė rusus griežtai apibrėžtų katalikiškų tiesų. Egzarchas tinkamai, tikrai katalikiškai reagavo į sudėtingą Rusijos situaciją, kai tuo tarpu daug katalikų darė baisias klaidas.
Į stačiatikių teologų formuluotes, prieštaraujančias Dievo Apreiškimui, galimos dvi neadekvačios, į kraštutinumus nukrypstančios reakcijos:
- Dabartinių modernistų reakcija, kuri yra esminė, teologinė klaida: siekiant išorinės Bažnyčių vienybės, nutylimos teologinės klaidos, nesiūloma stačiatikiams grįžti į katalikybę – ortodoksijos pilnatvę. Šią klaidą įkūnija Balamando sutartis.
- Lotynizacija – praktinio veikimo klaida, dažnai pasitaikydavusi lotynų apeigų misionierių veikloje, bandant stačiatikius pervesti į lotynų apeigas ir net polonizuoti.
Po Bresto unijos Baltarusijoje ir Ukrainoje vyko stipri lotynizacija, į rusiškąją liturgiją buvo įtraukiama daug lotyniškų elementų. Susiformavo maišytas ritualas, iki šiol įprastas Vakarų Ukrainoje. Kai kurie misionieriai ir „lotynais“ tapę sulenkėję vietos bajorai į graikų apeigų katalikybę neretai žiūrėjo iš aukšto, kaip į „pusiau katalikybę“, skirtą vien tamsioms liaudies masėms. Graikų apeigų vyskupai nebuvo įleidžiami į Lenkijos – Lietuvos senatą. XVII a. pradžioje įvykusi Žygimanto Vazos invazija į Rusiją baigėsi žudynėmis ir dar labiau sustiprino rusų neapykantą „lotynams“. Dėl tų atskirų asmenų klaidų „jėzuitai“, „lotyniškumas“, „unitai“ stačiatikiams tapo prakeiktais žodžiais ir daug jų atstūmė nuo šventos unijos idėjos. Todėl reikia skirti pačią unijos idėją, iškeltą Šv. Sosto, ir jos ne visada gerą įgyvendinimą.
Egzarchas Fiodorovas išvengė abiejų klaidų. Jis stengėsi neakcentuoti atskirų žmonių ar jų grupių atvertinėjimo į katalikų tikėjimą ir vadino tai „smulkiu prozelitizmu“. Prozelitizmą jis kritikuoja ne iš modernistinių pozicijų kaip Balamando sutartyje, kur bet koks stačiatikių atvertimas į katalikybę vertinamas neigiamai. Egz. Fiodorovas teikia prioritetą neskubriam draugiškam bendravimui su stačiatikių hierarchija ir tikinčiaisiais, siekiant įtikinti juos, kad tikroji rusiškos ortodoksijos (pravoslavije) pilnatvė yra įmanoma tik vienybėje su Roma. Tuo pačiu egzarchas niekad neatsisakydavo priimti į katalikybę to pageidaujančių pavienių stačiatikių.
Egz. Fiodorovas su stačiatikiais kalbėdavo broliškai, kaip lygus su lygiu, visada pabrėždavo pagarbą bizantinei liturgijai bei specifinėms rusų tradicijoms. Tačiau tikėjimo klausimuose nedėdavo lygybės ženklo tarp tiesos ir klaidos kaip senieji ir dabartiniai ekumenistai,[15] griežtai kritikuodavo pačią klaidą iš katalikybės pozicijų, nors atlaidžiai žiūrėdavo į klystančius žmones.
Nemaža dalis ankstesnių misionierių smerkdavo visą stačiatikybę nedarydami skirtumų, manė, kad visa Rusijos kultūra yra žemo lygio ir ją reikia pakelti naudojant lotynizavimą. Jie tik toleravo bizantinę liturgiją kaip „neišvengiamą blogį“, tapatindami katalikybę su „latinitas“. O kun. Fiodorovas pabrėžė graikų ir lotynų apeigų lygiateisiškumą, teigė, kad misija neturi būti puolamojo pobūdžio, turi nepastebimai išaugti grynai rusiškoje dirvoje.[16] Natūralu, kad tokia koncepcija buvo priimtinesnė rusams, nes puikiai atitiko jų mentalitetą.
Logika – nereikalingas balastas? Rusų mentalitetas
L. Fiodorovo misijos pastoracinė patirtis rodo, kaip svarbu pažinti rusišką mentalitetą, norint ką nors nuveikti Rusijoje. Egzarchas 1922 metais rašė: „Aš manau, kad mūsų reikalą („delo” rusų kalboje turi daug reikšmių: veikla, darbas, siekis, garbės reikalas, šventas reikalas) pajėgia suprasti toliaregiai ir praktiški protai, kurie mato toliau savo nosies, kurių nevilioja laikinas ir lengvas pasisekimas. Visa mūsų misija, kuri remiasi viešosios nuomonės sukūrimu ir visuomenės pasitikėjimo įgijimu, reikalauja mąslaus požiūrio, kurį gali turėti tiktai veikėjas, turintis didelį užmojį (razmach).“ „Razmach“ reiškia užmojį, sielos gilumą, žmogaus veiksmų ir jausmų platumą, ėjimą iki galo savo veikloje, „reikale“. Tai būdinga rusų mentaliteto savybė. Rusai linkę veikti plačiai užsimoję, atiduodami visą sielą geram ar blogam tikslui. Jeigu jie priešingi katalikybei, tai totaliai ir nesutaikomai, bet jei rusas suvoks, jog pasaulinės Bažnyčios vienybė yra jo misija, jo „delo“ [reikalas – red.], jis atiduos jam visą „dūšią“. Karo ir revoliucijos kančios sudarė palankią dirvą tokiam staigiam perversmui, todėl per trumpą laiką buvo galima patraukti plačias liaudies mases ar net visą Rusiją.
Ne visi misionieriai tai suprato. Egz. Fiodorovas skirsto tuo metu Rusijoje dirbusią lotynų apeigų kunigiją į tris grupes: lenkus, lietuvius ir baltarusius. Anot jo, bene geriausiai misijos specifiką suprato lietuviai dvasininkai, pvz., kunigai Karevičius, Čėsnys, Būčys (būsimasis graikų apeigų vyskupas, popiežiaus paskirtas darbui su Lietuvos ir Amerikos graikais katalikais, stačiatikiais ir sentikiais). Apie lenkus ir baltarusius L. Fiodorovas rašo štai ką: „Baltarusis bando ne tik suprasti ruso sielą, bet ir iškentėti kartu su ja visa tai, ką ji neša savyje ir dėl ko jai skauda. Lenkas katalikybės skelbėjas grindžia savo veiksmus vien sveiku protu ir logika, tuo tarpu baltarusis pajėgia suprasti, kad rusui logika yra visiškai nereikalingas balastas ir jis gyvena tik savo nuotaika bei emocijomis (ar tai gerai ar blogai – kitas klausimas). Dėl to lotyniškojo klero požiūris į katalikybės skleidimą tarp rusų visada bus nesėkmingas, jie eina „aklai“. (...) Bendrai kalbant, negalima klausyti lotyniškojo klero raportų apie Rusijos katalikų reikalą, tai yra visiškai nekompetentingų žmonių pranešimai. Faktas, kad jie gyveno tarp rusų kelis šimtus metų, nieko nesako jų naudai, nes jie tik gyveno tarp rusų, atsitvėrę nuo jų kinų siena ir neturėdami nei mažiausio supratimo apie šios tautos psichologinius pergyvenimus, viltis, idealus, apie jos religinę buitį (kodėl jie taip elgėsi – taip pat kitas klausimas). Iš čia kyla paradoksas: užsienio kilmės lotynų apeigų kunigai, (...) kurie tik trumpai pakeliui pravažiavo per Rusiją, suprato ją daug geriau, nei tie patys lenkai.“[17] Lenkų kunigai nesuvokė liturgijos, apeigų reikšmės ruso sielai. Egzarchas rašo: „Rytiečio žmogaus sąmonėje (…) atskirumas tarp ritualo ir tikėjimo yra neįmanomas. (...) Dėl to mūsų rusinas[18] net po trijų šimtų metų katalikiškos kultūros priima išorines ritualo formas kaip patį tikėjimą. (...) Mes negalime pamiršti, kad rytietis yra kraštutinumų žmogus, jam šaltas vakarietiškas apskaičiavimas yra neprieinamas. Vakarietiškas distinguo (gebėjimas atskirti sąvokas – vert.) yra jam nežinoma sritis, jis supranta tiktai affirmo arba nego („teigiu“ arba „neigiu“ – vert.).”[19] Šie žodžiai dar labiau tinka „didžiarusiams”, praktiškai nepažinusiems Vakarų Europos kultūros nuo jos nutolusioje Maskvos valstybėje. Dėl to bet koks menkas nukrypimas nuo rusiško ritualo jiems atrodo kaip visos šventosios ortodoksijos išdavystė.
Kodėl? Negalime pamiršti, kad rusai neturėjo tokio dogmatinės ir moralinės teologijos, Bažnyčios socialinio mokymo ir t. t. vystymosi kaip Katalikų Bažnyčioje. Pas juos nebuvo dogmatinių susirinkimų, tokių kaip Tridento ar Vatikano I susirinkimai, teologinių mokyklų ginčų, privačių apsireiškimų kaip Lurde ar Fatimoje, kurie skatino, pvz., Rožančiaus maldą, eucharistinį pamaldumą. Todėl visi Vakarų Bažnyčios pasiekimai čia turi būti įdiegiami savita forma, labai atsargiai, kad nekiltų įtarimas, jog norima rusus lotynizuoti ar sulenkinti. Juk rusams ilgus amžius diegta „romofobija“, kurią geriausiai išreiškė Dostojevskis. Jis rašė, kad popiežius nori būti „caras virš carų, valdovas virš valdančiųjų“, jis siekia atgaivinti seną pasaulinės Romos imperijos idėją, kuri Katalikų Bažnyčioje esą nugalėjusi Kristaus idėją ir kurios ta Bažnyčia niekad neatsisakiusi.[20] Dostojevskis „Idiote“ įdeda į Myškino lūpas tiradą: „...Popiežius užgrobė žemę, žemišką sostą ir paėmė į rankas kalaviją – bet prie kalavijo dar buvo pridėtas melas, (...) apgavystės, fanatizmas, plėšikavimai, (...) viskas parduota už pinigus, už niekingą pasaulietinę valdžią.“
L. Fiodorovas turėjo abi idealiam Rusijos misionieriui būtinas savybes: ir rytietišką „razmach”, ruso sielos supratimą, ir vakarietišką teologinį išsimokslinimą bei loginį mąstymą, gebėjimą daryti distinkcijas. Jis buvo labiau išsilavinęs negu stačiatikių dvasininkai, bet turėjo tokią pat ar netgi platesnę ruso sielą kaip ir jie. Tai suteikė jam didelę sėkmę misijų darbe.
Liturginės tradicijos išsaugojimas
Kun. L. Fiodorovas puikiai suprato, kad rusų baimes dėl lotynizavimo galima nugalėti tik visiškai išsaugant jų liturgines tradicijas. Todėl jis daug dirbo Lvove ir ypatingai Romoje, studijuodamas rusiškų apeigų liturginius tekstus. Jis buvo įsitikinęs, kad rusų nepavyks patraukti pusiau graikiškomis, pusiau lotyniškomis Ukrainos unitų apeigomis.
Būsimasis egzarchas matė tai praktikoje: kun. Aleksejus Zerčaninovas, perėjęs į katalikybę iš stačiatikybės ir paskirtas pirmuoju Romos atstovu Rusijoje, daug kartų buvo nepaklusnus net Romai ir įvedė į graikų ritualą daug lotyniškų elementų. 1909 spalio mėn. kai kurie jam pavaldūs kunigai Peterburge nusprendė iškilmingai išstatyti Švč. Sakramentą, giedojo ukrainiečių unitų suplikacijas, kalbėjo Rožančių. Bažnyčia buvo pilna žmonių, tačiau lankytojai buvo surusėję lenkai, buvę unitai, bet ne vietiniai rusai.
Tai išaugo į bene didžiausią vidinį konfliktą Rusijos misijoje. Asumpcionistai sukėlė triukšmą, gindami rusiškų apeigų grynumą. Juos palaikė ir metr. A. Šeptickis bei kun. L. Fiodorovas. Kun. Zerčaninovas ir Deibneris gynė dalinai sulotynintas apeigas. Šv. Pijaus X valdoma Roma griežtai įsikišo į Rusijos misijos reikalus. Vatikano valstybės sekretoriatas pranešė lotynų vyskupijos ordinariatui Peterburge, kad ordinariato jurisdikcija neapima graikų apeigų katalikų, o rusų katalikų apeigų turi būti „nec plus, nec minus, nec aliter“ (nei daugiau, nei mažiau, nei kitokių) kaip pas stačiatikius. Tai reiškia, kad graikų katalikų kunigai Rusijoje neturi leisti jokių pakeitimų apeigose ir privalo švęsti jas pagal sinodinį ritualą, oficialų Stačiatikių bažnyčioje. Taip pat nurodyta, kad naujos pamaldumo praktikos gali būti įvedamos, bet tik sutikus Romai kiekvienu atskiru atveju, patys kunigai jų įvesti negali.
Šv. Pijaus X žodžiai „nei daugiau, nei mažiau, nei kitaip“ tapo savotišku Rusijos misijos principu, kuris atrodė patrauklus jos draugams, bet grėsmingas priešams. Ne tik Stačiatikių bažnyčios sinodas, bet ir Rusijos imperijos vyriausybė gerai suprato, kad katalikiškos rusų apeigų misijos gyvavimas griauna schizmatinę stačiatikybę iš pagrindų, kad popiežiaus ir Šv. Dvasios kilimo iš Dievo Tėvo ir Sūnaus (Filioque) paminėjimas Rytų katalikų liturgijoje nesukliudys stačiatikiams ateiti į jų šv. Liturgiją. Todėl vyriausybė pareikalavo, kad Rytų apeigų katalikai įvestų į savo liturgiją kokius nors aiškius skiriamuosius ženklus: klauptus, vargonus, lotyniškus liturginius rūbus ar kt. Bet tada, teigė kun. Fiodorovas, visos misijos idėjos būtų pavirtę niekais, pasitvirtintų nuostata, kad kataliku galima būti tik „sulotynėjus“. Todėl buvo veikiama priešingai: graikų katalikų koplyčios vidus Sankt Peterburge 1911 m. galėtų būti pavyzdys būsimoms misijoms, joje niekas nesiskyrė nuo stačiatikių cerkvės. Vienintelė išimtis buvo Švč. Jėzaus Širdies ikona, pakabinta Romai leidus. Tokį bizantinį interjerą ir grynai rytietišką liturgiją šiltai priėmė paprasti tikintieji, kurie pradėjo lankytis koplyčioje. Koplyčia vėl buvo pilna – bet šį kartą vietinių rusų stačiatikių. Jie atėjo atviromis širdimis, nes rado čia viską, kas jiems brangu ir šventa. Priešiškumas katalikybei, buvęs toks būdingas rusams, išnyko savaime.
Įdomu ir tai, kaip rusų kunigai skelbė katalikiškas tiesas. Kun. Deibneris, atsakingas už graikų katalikų koplyčią Sankt Peterburge, aiškindamas tikėjimo tiesas rusams, visada liko rusiškoje dirvoje, naudodavo pavyzdžius, simbolius ir citatas iš Rytų Bažnyčios tėvų ir rytietiškų liturginių knygų bei bažnytinės praktikos. Pavyzdžiui, remdamasis citatomis iš rusų laidotuvių ir kitų apeigų, jis aiškino sąvoką „skaistykla”, vadindamas ją „laikinuoju pragaru“, o tikrąjį pragarą – „amžinuoju pragaru ar ugnine gehena“. Tai buvo priimtina paprastiems stačiatikiams. Kun. Deibneris kalbėjo jiems: „Aš irgi esu ortodoksas (pravoslavnyj) kaip ir jūs. Vienintelis skirtumas, kad Romoje aš priėmiau ortodoksijos (pravoslavije) pilnatvę, o jūs sustojote pusiaukely.“
1917 gegužę grupė kun. Deibnerio koplyčios tikinčiųjų parašė peticiją metr. A. Šeptickiui, prašydami įvesti Švč. Jėzaus Širdies garbinimo apeigas, pasiskolintas iš lotynų katalikų. Graikų apeigų kunigai, vadovaujami paties egzarcho Fiodorovo reikalavo didesnio atsargumo: „Būdami Katalikų Bažnyčios sūnūs, mes pripažįstame šį [Švč. Jėzaus Širdies] kultą, manome, kad jis yra išganingas ir niekam nedarome kliūčių jį praktikuoti. Kaip Rytų apeigų kunigai manome, kad jo skubus įvedimas į mūsų apeigas dabar yra absoliučiai nepageidautinas, nes yra papiktinimas disidentams,[21] kurie laikys tokią naujovę akivaizdžiu lotynizacijos įrodymu. (...) Nei Švč. Jėzaus Širdies pamaldos, nei juo labiau Švč. Sakramento išstatymo apeigos (...) neatitinka mūsų apeigų dvasios.“ Kaip sakė egz. Fiodorovas, Rusijos Rytų apeigų kunigai matė daug „toliau savo nosies“, ir jų „neviliojo laikinas ir lengvas pasisekimas“. Jie buvo už graikų apeigų papildymą katalikiškais kultais, bet suvokė, kad tai galima daryti tik iš lėto. Atsakydamas į jų laišką, metr. Šeptickis nusprendė atsargiai įvesti tik dalinius ritualo papildymus ir tik Rytų liturgijos dvasia: „Patvirtinu Švč. Jėzaus Širdies kultą tokia forma, kokia yra priimta dabar, kol bus nustatyta nauja pamaldų Švč. Jėzaus Širdžiai tvarka, labiau atitinkanti mūsų ritualo dvasią. Gegužės mėnesį leidžiama giedoti kasdieninį akafistą (gr. „akatistos“ – specialus himnas Dievo Motinai Rytų ritualuose – aut.) Švč. Mergelei. Leidžiu spalio mėnesio Rožančių kaip religinę praktiką, naudojamą asmeniniame gyvenime. Panaikinu esamą palaiminimo Švč. Sakramentu praktiką ir siūlau artimiausioje ateityje ją pakeisti Sicilijos ar Melchitų bažnyčios praktika.“[22]
Misionierių išmintį rodė ir vartojamų terminų pasirinkimas. Rusijos Rytų apeigų katalikų žurnalas „Slovo istiny” ir misijos kunigai vadino katalikų tikėjimą Katoličeskoje pravoslavije – „Katalikiška ortodoksija, tikruoju tikėjimu“, o Rytų apeigų tikinčiuosius –pravoslavnyje katoliki – „tikratikiais katalikais“ arba „ortodoksais katalikais“. Metr. Šeptickis laiške Vatikano valstybės sekretoriui pažymėjo, kad atgaivinti tikrąją žodžio „ortodoksija” (pravoslavije) reikšmę reikštų išplėšti iš priešo rankų vėliavą, kurią jis per ilgai nešė. Nieko geresnio negalima nuveikti katalikybės labui Rusijoje, negu parodyti rusams, jog tikroji ortodoksija (pravoslavije) yra katalikiška, įtikinti juos, kad schizmatinė „ortodoksija”, lietuviškai taikliai vadinama tiesiog stačiatikybe, su erezijos ir schizmos priemaišomis yra netikra.
Jei rusams būtų sakoma: „Jūs turite išsižadėti ortodoksijos (pravoslavijos)“, rusai suprastų, kad jie turi atsisakyti pirmųjų septynių Susirinkimų ir tikrojo apaštalų tikėjimo, o tai užkirstų kelią unijai.
Šilti misionierių santykiai su stačiatikiais
Egz. Fiodorovas ir jo misionieriai rengdavo įvairius susitikimus su paprasta stačiatikių liaudimi, taip pat su svarbesniais dvasininkijos ir inteligentijos atstovais. Susitikimuose buvo skaitomi moksliniai pranešimai ir diskutuojamos stačiatikiams „įsiskaudėjusios“ temos. Tai sukeldavo didžiulį susidomėjimą. Antai egz. Fiodorovo paskaita „Tu esi Petras“ apie popiežiaus vyresnybę visuotinėje Bažnyčioje skambėjo mirtinoje tyloje, kelias valandas Maskvos stačiatikių „grietinėlė“ įtemptai klausėsi ir neturėjo ką atsakyti į egzarcho argumentus, o vienintelio paprieštarauti išdrįsusio dalyvio argumentų žemą lygį suvokė visi susirinkusieji.[23] Susitikimai vykdavo broliškos meilės dvasioje, nors kai kada nuskambėdavo ir priešiški katalikybei pasisakymai, kuriems nepritardavo dauguma dalyvių. Inteligentai ėmė suvokti, kad Rusijos liaudį iš moralinio nuosmukio pajėgi atgaivinti tik Katalikų Bažnyčia.
Egzarchas mėgdavo lankyti ir kviestis pas save ir pavienius stačiatikius. Net ir būdamas tremtyje, vaišindavo juos puikia rusiška arbata. Lankytojus sužavėdavo kun. Leonido svetingumas, paprastumas, tai, kad jis nesididžiavo savo aiškiai juntamu išsimokslinimu. Jo tonas buvo ramus, o jei jis ir užsidegdavo, tai matydavosi, kad tai iš meilės Rusijai, jos šventosioms tradicijoms, o tuo pačiu ir Apaštalų Sostui. Jis kalbėjo kaip „pravoslavas“ rusas, negalėjai įtarti jį esant „lotynų agentu“.
Egzarchas Fiodorovas susitikdavo ir su Maskvos patriarchu bei jo atstovais, minėtus bendrus susitikimus jis rengė tik suderinęs su juo. Graikai katalikai nuolat rodė pagarbą patriarchui Tichonui – tiek kaip potencialiam Rusijos Katalikų Bažnyčios vadovui ateityje, tiek kaip tyliam, bet tvirtam, kovotojui prieš bolševikų ateizmą. „Patriarchas Tichonas yra, taip sakant, vienintelis Rusijos nacionalinės sąmonės taškas, kuris [bolševikų laikais] lieka neapspjaudytas ir nesuteptas. (...) Visuose mūsų susitikimuose su kunigais ir viešumoje svarbiausi buvo (...) du klausimai: ar Rusijos žmonės gaus garantijas, kad bus apsaugoti nuo lotynizacijos, ir kokį rangą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje užims Patriarchas?“ – rašo egz. Fiodorovas.[24] Ypač patriarchą sujaudino graikų apeigų katalikų vizitas, kai jų grupė, vadovaujama kun. Vladimiro Abrikosovo, kartu su stačiatikių delegacijomis aplankė jį ir viešai palaikė kovoje su komunistiniu ateizmu. Patriarchas pabučiavo ir broliškai pasveikino kun. Abrikosovą, palinkėdamas sėkmės misijoje. Patriarcho Tichono simpatijos Bažnyčios suvienijimo darbui buvo ne paslaptis plačiam dvasininkijos ratui. Dėl jo įtakos veiklos sąlygos misijai Maskvoje buvo daug palankesnės nei Peterburge. Į patriarcho ir katalikų misionierių surengtus unijinius susitikimus ateidavo net Zamoskvorečje pirklių rajono gyventojai – bene labiausiai „užkietėjęs“ antilotyniškų Maskvos stačiatikių sluoksnis. Patriarchas net palaimino Kijeve įsteigtą stačiatikių Šv. Leono draugiją,[25] kuriai priklausė žinomi vietos dvasininkai ir pasauliečiai inteligentai. Draugija rengė disputus unijos temomis, įvedė į liturgiją eucharistinius mišparus (večernia), kurie davė rusų ritualui trūkstamą Švč. Sakramento kultą. Draugijos dvasininkai liturgijoje slapta minėjo popiežiaus vardą ir ruošėsi susijungimui su Katalikų Bažnyčia. Stačiatikiai labai vertino ir metr. Šeptickio protestą dėl tarpukario Lenkijoje vykusio stačiatikių bažnyčių naikinimo ir jų „grąžinimo“ lotynų apeigų Katalikų Bažnyčiai.
Nors egz. Fiodorovas ir jo misionieriai buvo labai draugiški stačiatikiams, bet nė nepriartėjo prie modernistinio ekumenizmo, skelbiamo Balamando sutartyje. Pvz., egzarcho pasiųstas kunigas priėmė katalikybėn ištisą Bogdanovkos stačiatikių parapiją Ukrainoje, kaimo sueigoje išpažinusią paklusnumą Apaštalų Sostui. Bogdanovkoje surengtame viešame teologiniame dispute stačiatikių „misionieriaus“ audringi gąsdinimai ir net jo argumentams „sustiprinti“ pasikviesti Rusijos laikinosios vyriausybės policininkai neįtikino paprastų stačiatikių. Tikintieji patikėjo ramia ir pagrįsta L. Fiodorovo pasiųsto kun. Patapijaus Jemeljanovo argumentacija. Vienintelis klausimas, kurį vietos stačiatikiai abejodami keldavo katalikų misionieriui, buvo toks: „Ar tiesa, kad mūsų apeigos ir toliau liks neliečiamos? Ar iš tiesų prie jų neprileis lenkų?“. Kadangi tiek kun. Jemeljanovo atsakymai į šiuos klausimus, tiek jo aukojama graikiška šv. Liturgija nuramino tikinčiuosius, pas jį greit ėmė lankytis ne tik Bogdanovkos kaimiečiai, bet ir gretimos Dono srities kazokai. Kazokų tarpe plitusią unijos idėją pavyko užgniaužti tik 1919 m. įkalinus kun. P. Jemeljanovą. Bogdanovkos atvejis yra lyg miniatiūrinis Bažnyčių suvienijimo modelis visai Rusijai.
L. Fiodorovo vadovaujama misija platino Bažnyčios vienybės idėją ir sentikių tarpe, kai kuriuos sentikių tikinčiuosius ir net kunigus pavyko atversti į katalikybę.[26] Sentikiai (rus. starovery, staroobriadcy) yra Rytų krikščionių sektų grupė, atskilusi nuo stačiatikių XVII amžiuje, tačiau išlaikiusi dar senesnę ir autentiškesnę slavų liturgiją nei oficialioji stačiatikių „sinodinė“. Todėl sentikių dvasininkams, priėmusiems katalikybę, buvo leidžiama švęsti jų senąją liturgiją, ir ši teisė buvo įtvirtinta Rusijos graikų apeigų katalikų kongreso nutarimuose.
Triumfas ir tragedija
Kiek būtų buvę galima pasiekti Baltarusijoje ir Ukrainoje, o gal ir Rusijoje, jei graikų apeigų katalikų misijai būtų leista laisvai veikti ilgesnį laiką, bene ryškiausiai matėsi Mogiliovo iškilmėse. Baltarusijos pietryčiuose esantis Mogiliovas dar nuo 1797 m. caro Pavlo I įsakymu buvo be popiežiaus sutikimo paskelbtas visos Rusijos imperijos tiek lotynų, tiek graikų apeigų katalikų administraciniu centru.[27] Taip buvo dar ir bolševikų įsigalėjimo laiku.
Egz. Fiodorovas buvo pakviestas į 1922 m. birželio 13 d. Mogiliove vykusias didžiules šv. Antano Paduviečio iškilmes, į kurias susirinko apie 20 000 vietos žmonių. Egzarchas buvo sutiktas labai iškilmingai, kaip unitų vladyka.[28] Būdamas vyriausias pagal rangą Romos Bažnyčios prelatas, jis tapo centrine visų iškilmių figūra. Jis ne tik šventė iškilmingą graikų apeigų liturgiją, bet ir dalyvavo lotyniškose šv. Mišiose, jų metu sėdėjo ant specialaus paaukštinimo, „lotynai“ kunigai, prieš eidami sakyti pamokslo, lenkė prieš jį kelius, prašydami palaiminimo. Visur buvo pabrėžiamas graikų apeigų lygiateisiškumas su lotyniškomis. Paprastos liaudies nustebimui nebuvo galo, kai ji pamatė „pravoslavišką popą“, apsuptą tokios pagarbos. Tačiau, kai viskas paaiškėjo, nustebimą pakeitė visuotinio džiaugsmo šūksniai: „Grįžo unija!“
Ši džiugi naujiena skriejo iš lūpų į lūpas, ją sužinojo ir daug stačiatikių.[29] Kai kurie popai bandė kaltinti egz. Fiodorovą, jis esąs jėzuitų šnipas, atsiųstas „gaudyti stačiatikių“. Tačiau paprastų stačiatikių nereikėjo nei gaudyti – jie, tikintieji ir kunigai su liturginiais rūbais, nepaisydami vyskupų draudimo, dalyvavo graikų katalikų apeigose, jose giedojo du stačiatikių chorai. Katalikų procesijoms iš apylinkių plaukiant į Mogiliovą, jų pasitikti kaimuose išeidavo stačiatikių būriai su religinėmis vėliavomis ir kryžiais, klojo ant kelio drobes, prašė palaiminti duoną.
Iškilmių kulminacija buvo šv. Liturgija Mogiliovo kapinėse, kur egzarchas su pilna liturgine apranga ir mitra sėdėjo ant jam paruoštos pakylos, „vos ne aukštesnės už altorių“. Kartu su katalikais kapines pripildė tūkstančiai stačiatikių. Kun. A. Sakas, vienas iš vietos klebonų, pasakė baltarusišką pamokslą apie Bažnyčios suvienijimą. Pas egzarchą net atvyko stačiatikių inteligentų delegacija, panorusi išreikšti visuotinį troškimą, kad kuo greičiau būtų atstatyta unija. Egz. Fiodorovas rašė, kad liaudyje „daug kas kalba, kad jie jau vėl unitai, nes unija sugrįžo. O kad taip porelę mūsiškių išsilavinusių kunigų – kaip vystytųsi šventasis reikalas („kak by pošlo sviatoje delo!“)“.[30] Keli lotynų apeigų kunigai panoro pereiti į graikų apeigas.
Atvažiavęs į Mogiliovą antrą kartą, lapkričio 14 d., švęsti unijos didvyrio šv. Juozapato šventės, egzarchas rado gerai paruoštą unijos dirvą. Judėjimas už uniją liaudyje išaugo taip stipriai, kad trūko tik graikų apeigų kunigų ir bažnyčios. Judėjimo atgarsiai plito po visą Baltarusiją. Mogiliovo arkivyskupas Ciepliakas sutiko unitams duoti tuščią „lotynų“ bažnyčią, tačiau metr. Šeptickis neturėjo tinkamo kunigo vadovauti Baltarusijos misijai. Egz. Fiodorovas prašė metropolitą laikinai išplėsti jo jurisdikcijos teritoriją į Baltarusiją. Net Mogiliovo stačiatikių vyskupo vikaras Varlaamas, anksčiau siuntęs prakeiksmus unitams, atvirai pareiškė apie savo simpatijas unijai. Mogiliovo entuziastams buvo duotas lozungas: „Stačiatikybė sugriuvo, grįžkime prie savo senojo tikėjimo!“
Bet po šio „Verbų sekmadienio“ prasidėjo Rusijos misijos Golgota. Aprašyti šviesūs įvykiai jau vyko juodame, tiesiog demoniškame fone – pačiame Mogiliove egz. Fiodorovas matė kalnus bolševikų deginamų religinių knygų. Tai buvo tik vienas visuotinio religinių bibliotekų, bažnyčių ir paties tikėjimo naikinimo epizodas. Egz. Fiodorovas galėjo patirti, kad jo misijos slopinimui ir ateistinei „blogio imperijai“ vadovavo pats šėtonas – priesaika tai patvirtinę rimti liudininkai matė, kad jo bute kažkas nematomas antgamtinio stiprumo jėga susuko į spiralę sunkų metalinį kryžių, suniokojo religinius daiktus, parbloškė egzarchą ant grindų.[31] Įsiveržėlis – pats velnias puikiai suprato, kas yra jam pavojingiausia jėga Rusijoje.
Tai suvokė ir jo tarnai – ateistinės imperijos emisarai. Kai Julija Nikolajevna Danzas, artima egz. Fiodorovo bendražygė, norėjusi tapti graikų apeigų seserimi vienuole, prašė Petrogrado sovieto sekretoriaus nelikviduoti graikų apeigų katalikų bažnyčios, komunistas kaltino, kad visi katalikai yra lenkų agentai. J. N. Danzas atsakė: „Tuo labiau, rusams reikia suteikti galimybę eiti ne į lenkų bažnyčią (kostiol), o į rusų [katalikų] cerkvę.“ Sekretorius po ilgų diskusijų padarė išvadą: „Sulenkės tūkstantis, na dešimt tūkstančių žmonių. O į niekingą fiodoroviškąją Bažnyčią eis milijonai. Ji įsijungs į tarptautinę katalikų organizaciją. Neprašykite, klausimas išspręstas. Bažnyčia bus likviduota.“[32]
„Žvėris iš bedugnės“ užgesino taip gražiai beįsiliepsnojančią misijos ugnį. Po vizito Mogiliove egz. Leonidas ir kiti kunigai bei tikintieji buvo areštuoti, sodinami į kalėjimus, bažnyčios uždaromos, neleidžiama aukoti šv. Liturgijos ir mokyti vaikų religijos net privačiuose butuose. Po masinio kunigų teismo proceso dauguma graikų apeigų katalikų buvo ištremti į baisiausią Gulago imperijos lagerį – Solovkų salas. Net ir čia graikų apeigų katalikai gyveno aktyvų dvasinį gyvenimą, išsikovojo teisę švęsti Liturgiją saloje esančioje koplyčioje, į kurią eidavo kelis kilometrus anksti ryte, prieš pragariškai sunkią darbo dieną. Latvis vyskupas Sloskans joje net slaptai įšventino kunigą. Būtent šioje koplyčioje egz. Fiodorovas kalbėjo kaliniams katalikams: „Mes – Rytų schizmos kankiniai, mes – trąša dvasiniam Rusijos atgimimui!“ Sovietai išsigando šių kankinių įtakos, todėl perkėlė graikų apeigų kunigus į nuošalią salą. Egzarchas turėjo išvykti į žemyną, kur po savo švento gyvenimo ramiai pasitiko mirtį Viatkoje. Keistas įvykis: jam mirus, į kambarį įskrido balandis, apsuko tris ratus virš velionio ir išskrido į gatvę.
Po L. Fiodorovo mirties metropolitas Šeptickis rašė:[33] „(...) mes tikimės, kad jį (egz. Fiodorovą) garbins ir kad šv. Tėvas paskelbs jį palaimintuoju.“ 2001 m. rugsėjo 27 d. Lvove Šv. Tėvas L. Fiodorovą su kitais unitų kankiniais iškilmingai beatifikavo.
Išvados
Palaimintasis egzarchas Leonidas Fiodorovas ir jo vadovas metropolitas Andriejus Šeptickis, pasiųsti į Rusiją paskutinio iki šiol šventuoju paskelbto popiežiaus – Pijaus X, buvo paskutiniai naujųjų laikų hierarchai, vadovavę katalikiškai misijai Rusijoje. Tai buvo paskutinis bandymas plačiai skelbti Rusijoje tradicinį katalikų mokymą, kartu išsaugant pagarbą Rytų apeigoms. Tik brutali bolševizmo jėga užgniaužė Rusijos atvertimo „reikalą“.
Tęsti šio darbo ilgus dešimtmečius neleido komunistinė diktatūra, o vėliau atsirado ir naujas priešas – Vatikano II Susirinkime pripažinimą gavusi ekumenizmo ideologija bei Vatikano trumparegiška „Ostpolitik“.[34] Balamando sutartis užkirto kelią stačiatikių atvertimui į tikrąjį katalikų tikėjimą. Egz. Fiodorovo misiją stengiamasi užmiršti ar prievarta įspausti į ekumenizmo sampratą. Graikų apeigų katalikų grupės Rusijoje ir Baltarusijoje baigia išnykti, ir tam pritaria modernistai. Lenkų kilmės „lotyniškasis“ kleras su savo modernizmu veržiasi net į Vakarų Ukrainą, traukia pas save graikus katalikus. Vienas Vatikano pareigūnas pasakė Rusijos katalikų laikraščio „Svet Evangelii“ redaktoriui: „Gerai, kad jūs, Rusijos katalikai, egzistuojate, bet daug lengviau būtų, jei jūsų nebūtų... Mes galėtume vesti puikų ekumeninį dialogą ir nebebūtų kliūčių pokalbiui su Stačiatikių bažnyčia“.[35] Rusijos katalikai juokauja, kad norint gauti Vakarų katalikų organizacijų finansavimą, reikia „atsiversti“ į stačiatikybę – stačiatikiams katalikų fondai skiria milijonines lėšas.
Atrodo, tarsi tūkstančiai unijos kankinių lageriuose ir persekiojimuose žuvo veltui... Bet taip nėra, kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Šv. Pijaus X, metropolito A. Šeptickio ir pal. L. Fiodorovo nužymėtos gairės lieka ateinančioms tradicinių misionierių kartoms. Fatimos Dievo Motina tikrai įvykdys savo pažadą – Rusija atsivers ir Nekaltoji Jos Širdis triumfuos.
Nekaltoji Marijos Širdie, melski už Rusiją!
Malda į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę už Rusijos atsivertimą
Mieliausioji, gailestingoji, šventoji Terese! Padėk mūsų broliams Rusijoje! Jie jau taip ilgai kenčia žiaurų krikščionių persekiojimą. Išmelsk jiems ištvermės tikėjime, augimo meilėje Dievui ir artimui, pasitikėjimo šventąja Dievo Motina. Atsiųsk jiems šventų kunigų, kad jie atlygintų įžeidimus ir šventvagystes, padarytas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Tegu vėl jaunimo tarpe sužydi angeliškas tyrumas ir krikščioniškos dorybės. Duok, kad ši garbinga tauta išsilaisvintų iš bet kokios vergovės, kad ji pati sugrįžtų į vieną kaimenę, kurią mūsų prisikėlęs Išganytojas visiškai ir pilnai patikėjo šventajam Petrui ir jo įpėdiniams, kad ji, vienybėje su šventąja Katalikų Bažnyčia, džiaugsmingai šlovintų Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Amen.
300 dienų atlaidų. S. Paenitentiaria Apostolica, 1929 08 19.
Didžiojo penktadienio apeigų malda už Bažnyčios vienybę
Melskimės ir už eretikus bei schizmatikus, kad mūsų Dievas ir Viešpats išvaduotų juos nuo visų klaidų ir teiktųsi atvesti juos atgal pas šventąją motiną – Katalikų ir Apaštalinę Bažnyčią.
Melskimės. V. Klaupkimės. R. Stokite.
Visagali amžinasis Dieve, kuris visus gelbsti ir nori, kad nei vienas nepražūtų, atkreipk savo žvilgsnį į velnio klasta apgautas sielas. Tegul klystančiųjų širdys, atmetusios visokį eretišką nukrypimą, atsipeikėja ir grįžta į Tavo tiesos vienybę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
[1] Teol. lic. Remigijus Oželis, Šv. Pijaus X kunigų brolija // „Katalikų pasaulis“, 2003 lapkričio mėn., p. 36.
[2] Pvz. pop. Leonas XIII enciklikoje Orientalium dignitas, pop. Pijus XII enciklikoje Orientales omnes ecclesias. Vienas svarbiausių dokumentų apie santykį su kitais krikščionimis, pasmerkiantis klaidingą ekumenizmo praktiką, yra popiežiaus Pijaus XI enciklika Mortalium animos.
[3] Visą Deklaracijos tekstą žr. „Pulkim ant kelių“ Nr. 6, 1999 ruduo, p. 31.
[4] Plg. Bažnyčios tėvų citatas: Ar Bažnyčios tėvai pasirašytų po deklaracija Dominus Iesus? // „Pulkim ant kelių“, Nr. 9, 2004 m. liepa. Taip pat: Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Krikščionis gyvenime, Putnam 1979.
[5] Ks. Dąbrowski, T., Roznice między unią a schizmą prawoslawną pod względem dogmatycznym i liturgicznym // „Wiadomosci Katolickie“, Lwow, 1883.
[6] Įdomu, kad 1054 – didžiojo Rytų Bažnyčios atskilimo metais Rusia buvo kanoniškai nutraukusi ryšius ne su Roma, o su Konstantinopoliu, nes Kijevo metropolitas buvo paskirtas be Konstantinopolio sutikimo. Rusios ištikimybę Romai rodo faktas, kad popiežiaus delegacija, 1054 m. įteikusi ekskomunikos bulę Konstantinopolio patriarchui, grįžo į Romą ne tiesiu keliu, o per Kijevą, kur buvo priimta su prideramomis iškilmėmis.
[7] Tai liudija net po 1054 m. schizmos tebevykusios Rusios kunigaikščių vedybos su „lotynų“ princesėmis iš Vakarų Europos, jų vizitai į Romą „nusilenkti popiežiui visos Rusios žemės vardu“, Vakarų šventųjų garbinimas maldinėmis kelionėmis į šventas vietas V. Europoje bei maldomis jiems, apie kurias liudija archeologiniai radiniai. Detaliai apie Kijevo Rusios katalikiškumą rašoma: Проф. M. Tаубe, Pим и Pусь в домонгольский пeриод // „Покpoв. Aльманах российских католиков“, № 3. 1999; p. 17.
[8] Plačiau apie jį žr. Andrzej Walicki, Rosja, katolicyzm i sprawa polska, Warszawa, 2002, p. 285-360.
[9] Viena iš nedaugelio studijų, skirta specialiai I. Gagarinui: O. п. Пиpлинг, Kнязь Гaгapин и eгo дpyзья // „Cимвoл“, Bibliothéque Slave de Paris, Paris, 2001, p. 16.
[10] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв. Жизнь и деятeльнocть. (Diaconus Basilius OSB. Leonidas Fiodoroff. De vita et operibus enarratio) // Publicationes scientificae et litterariae „Studion“ monasteriorum studitarum №, III-IV, Romae 1966, II leidimas лвiв 1993, p. 87.
[11] Ten pat, p. 63.
[12] Ten pat, p. 61.
[13] экзаpх леoнид федopoв. Глава русских католиков восточного обpядa. Бpюссeль-Mocквa, c. 16.
[14] Metr. Šeptickis, gen. Brusilovui išstūmus Austrijos – Vengrijos kariuomenę iš Lvovo, buvo patekęs į Rusijos kariuomenės nelaisvę ir iki 1917 m. kalintas Rusijos gilumoje. Šv. Pijaus suteiktų įgaliojimų dokumentai liko Lvove ir tiesiog per stebuklą nežuvo karo sumaištyje.
[15] Įdomu, kad egz. Fiodorovo misijos idėjas neigiamai vertino garsusis N. Berdiajevas, o paties Berdiajevo filosofiją, kurioje nemaža modernizmo, liberaliojo protestantizmo ir slavofilijos idėjų, pagrįstai kritikavo artima egz. Fiodorovo bendražygė J. N. Danzas. Plačiau apie tai : Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв..., p. 717-719.
[16] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв..., p. 476.
[17] Ten pat, p. 462.
[18] Dab. baltarusis arba ukrainietis, ypač vakarų Ukrainoje – red.
[19] Ten pat, p. 261.
[20] Andrzej Walicki, Rosja, katolicyzm i sprawa polska, Warszawa, 2002, p. 145. Autorius plačiau nagrinėja Dostojevskio požiūrį į katalikybę.
[21] Disidentes in fide [tikėjimo] disidentais arba dizunitais Lietuvos-Lenkijos valstybėje ir kitur buvo vadinami stačiatikiai, nepriėmę unijos su Katalikų Bažnyčia.
[22] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв..., p. 329-331.
[23] Ten pat, p. 543.
[24] Ten pat, p. 470.
[25] Ten pat, p. 389. Šv. Leonas – šventasis popiežius, garbinamas ir stačiatikių.
[26] Ten pat, p. 169.
[27] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Vilnius, 1996, p. 166
[28] Rusų bažnytinis titulas, analogiškas lotynų monsinjorui ar ekscelencijai.
[29] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв..., p. 489.
[30] Ten pat, p. 491.
[31] Ten pat, p. 496.
[32] Ten pat, p. 574.
[33] Ten pat, p. 724.
[34] Plačiau žr. Ar gerasis popiežius buvo geras popiežius? // „Pulkim ant kelių“, Nr. 13.
[35] „Rusijos katalikai paaukoti ant ekumenizmo altoriaus“. Interviu su Viktoru Kruliu, Rusijos katalikų laikraščio redaktoriumi. Spaudos agentūros Apic biuletenis, 2004 kovo 31 d.
