„Ar gali priimti mūsų tikėjimą? Ne? Tai ir tavo dovanų mums nereikia.“ Jau vien šių žodžių pakaktų norint suprasti, kodėl šitiek Lietuvos vyskupų ir kunigų, atlikusių svarbų vaidmenį mūsų tautos istorijoje, nėra keliami pavyzdžiu šiuolaikiniuose pamoksluose, „Bernardinų“ ar „Artumos“ straipsniuose.
Pritapimo prie pasaulio, ekumenizmo ir prieš kameras blizgančio „nuolankumo“ laikais senųjų vyskupų dorybės šviečia visai kita šviesa nei tos, kurias mums reklamuoja dabartiniai religinių nuomonių formuotojai. Vienas ryškiausių tokių politiškai nekorektiškų dorybių ganytojų buvo Seinų (dab. Lenkija) vyskupas Antanas Baranauskas. Atidesnis žvilgsnis į jo gyvenimą ir darbus nesunkiai leistų įsivaizduoti, kokia galėtų būti Bažnyčia šios dienos pagundų ir pavojų akivaizdoje, jei ji būtų ištikima tiems principams, kurių laikėsi jis. Užmeskime akį į kelis tai iliustruojančius jo biografijos epizodus.
Klūpant prie Šventojo Rašto
Prie tikėjimo nenorėjusio priimti dvarininko Svidos ir jo atvežtų dovanų sugrįšime kiek vėliau. Pradėkime nuo galbūt mažiausiai kontroversiškos, nors gal ir vienos labiausiai herojiškų Baranausko dorybių – darbštumo.
Baranausko darbštumas visada buvo neeilinis. Vos sulaukęs aštuoniolikos, dienoraštyje jau sau priekaištavo:
„Su kuo pasirodysiu Tam, kuris išsiuntė mane į šį vynuogyną? Ką gera padariau nuo savo gimimo ligi šiolei? Ir ką dabar veikiu? Iš tikrųjų nieko, ir tai mane labiausiai gąsdina.“ (Antanas Baranauskas, „Rinktinė: poezija, giesmės, dienoraštis, laiškai“. Vilnius, Baltos lankos, 1994)
Tad nuo tol kad ir ko jis imdavosi – kalbotyros, vertimo, poezijos ar vyskupijos valdymo – tam negailėdavo jėgų nei sveikatos. Taip buvo nutikę ir su matematika, kurią jis labai rimtai tyrinėjo gerą dešimtmetį nuo 1884 m. Laiške kun. Adomui Jakštui-Dambrauskui jis taip aiškino savo aistrą matematikai:
„Užsiimu, kad netinginiaučiau, o lavinčiau protą. Matematikos dirva yra laisva nuo politiško kurstymo insinuacijos. Taisyklės ir sutvarkymai skaičiuose traukte mane traukia prie savęs, matau juose amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakelia protą prie begalybės supratimo. Daugybė tikrų, bet nežinomų dalykų žadina pagarbą dangaus gyventojų protui ir nuostabą dėl Dievo išminties. Jose, lyg veidrodyje, aš matau ir nujaučiu savo proto menkumą, dorišką iškrypimą, nuolatinės pagalbos ir rimto apie viską mąstymo reikalingumą.“
Antanas Baranauskas 1897 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotrauka
Kita vertus, kun. Juozas Vaišnora MIC („Aidai“, Nr. 184, 1965 m.) tą laikotarpį aprašo šitaip:
„Baranauskas į matematiką taip įsivežė, jog skirdavo jai kasdien 13 valandų ir daugiau, kartais ištisas naktis nuo savęs nuvogdamas. Kadangi niekad neapleisdavo savo dvasiškų pareigų (mąstymas, Mišios, brevijorius, rožinis ir kt.), tai po kurio laiko pradėjo jausti proto nuovargį, galvos skaudėjimą ir aplamai sveikatos suirimą.“
Atsitraukęs nuo matematikos, Baranauskas erdvės savo darbštumui skleistis rado kitur. 1901 m. sužinojęs, kad carinė valdžia svarsto galimybę atšaukti draudimą spausdinti lietuviškas knygas, Seinų vyskupas visas savo jėgas metė Šventojo Rašto vertimui į lietuvių kalbą. Ėmęs versti jį iš Vulgatos, tikėjosi per porą metų baigti, o atgavus spaudą – tuoj ir atspausdinti. Taupė tam lėšas, o kasdien tam darbui skirdamas po 12 valandų, per keliolika mėnesių išvertė beveik visą Senąjį Testamentą – daugiau nei pusę viso Šventojo Rašto. Paskutiniais mėnesiais dėl sveikatos problemų jis negalėdavo ilgiau išstovėti ar išsėdėti, todėl prie savo darbastalio Bibliją vertė klūpėdamas. Vieną vėlyvą 1902 m. rudens naktį ant kelių ties Jeremijo Raudų vertimu jis ir atidavė savo dvasią.
Erodo ministras
Penketą metų anksčiau, 1897 m. paskyrus Baranauską ordinaru į Seinus, lapkritį jam teko dalyvauti Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusios naujai konsekruotų ir paskirtų Rusijos imperijos vyskupų priesaikos ceremonijoje. Svetimų tikybų departamento direktorius Mosolovas būsimam Seinų vyskupui padavė du priesaikų tekstus: viršuje rusiškąjį, kad vyskupas perskaitytų jį pirmiau. Baranauskas, paėmęs abu dokumentus, rusiškąjį pabruko po lotyniškuoju ir ištikimybę popiežiui prisiekė stovėdamas prieš altorių, o carui paskui, prie atskiro stalelio. Liudininkai pasakojo, kad Mosolovas supykęs išėjo iš bažnyčios ir po to nė vienoje tokioje ceremonijoje nebedalyvavo, nors kiti vyskupai prisiekė pagal jo norą – pirmiau carui.
Panašiai Baranauskas laikėsi ir vyskupaudamas Seinuose. Nelankydavo apskričių viršininkų, o dėl to gavęs vidaus reikalų ministro įspėjimą, jam atsakė, kad vizitai ir revizitai saisto tik lygaus rango asmenis, o jo – vyskupo – rangas esąs aukštesnis nei šių valdininkų. Po keleto mėnesių ministras pranešė vyskupui, kad valdžios atstovas lankysiąs Seinų seminariją, susipažinsiąs su jos tvarka ir prižiūrėsiąs, kad joje nevyrautų antivalstybinė nuotaika. Į tą raštą vyskupas atsakė, kad seminarija yra lyg vakarienbutis, kur Kristus mokė apaštalus, o kadangi Kristus ten neįsileido nei Erodo, nei Piloto atstovų, todėl ir jis negalįs pas save įsileisti valdžios žmonių.
Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos ir vienuolyno (vėliau – seminarijos) kompleksas.Ludwigo Schneiderio nuotrauka
Baranauskas visada didžiuodavosi, kad jo krūtinė „nesubjaurota“ jokiais carinės valdžios ordinais. Rusų valdžia, kaip rašo J. Vaišnora, šėlo dėl daugybės jo poelgių, griežė ant jo dantį už jo ne vieną drąsiai tartą žodį, darė jam įvairių nemalonumų; ėjo gandai, kad vyskupas bus deportuotas. „Bet užtat kunigai ir visi katalikai jautė, kad vyskupas neišsigąs jokių persekiojimų, jokių grasinimų, kad jis tikras Bažnyčios vadas, tvirtas kaip uola.“
Baranauskui nedaug rūpėjo politinė konjunktūra ar mados. Todėl kaip su carinės valdžios savivale, lygiai taip jis nesitaikstė ir su tuometinės aukštuomenės remtu lietuvių kalbos išstūmimu iš pamaldų lenkų kalbos naudai.
Nors Seinų vyskupijoje padėtis nebuvo tokia bloga kaip Vilniaus, kur kurija kartu su didele dvasiškijos dalimi tiesiogiai prisidėjo prie lietuvių polonizacijos, vis dėlto būtent tik Baranauskas buvo pirmasis Seinų vyskupas, per ingresą – o nuo tada ir visomis kitomis progomis – į tikinčiuosius kreipęsis lietuviškai.
Nuotraukos apačioje A. Vienuolio autografas pieštuku: „Viksva, Kairys ir Baronas, 1858 m. Varnių seminarijos klierikai, davę sau žodį susirašinėti tik lietuvišku liežuviu. Ta proga čia ir nusitraukę."A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotrauka
Antraisiais savo vyskupavimo metais jis išsiuntė visoms parapijoms anketą, kurioje klausta, kokia yra parapijiečių daugumos kalba, kokia giedojimų, viešų maldų bei mokymo kalba, kokia kalba vyksta valandos, suplikacijos, kaip giedama per Švenčiausiojo Sakramento ir relikvijų išstatymą, procesijose, laidotuvėse, gegužinėse, birželinėse ir spalio pamaldose, kokia kalba vyksta Kryžiaus kelias, kalbama litanijas, rožančių, kokia kalba sakomas pamokslas ir skaitoma evangelija, aiškinamas katekizmas. Nors Baranauskas praktiškai neprisidėjo prie politinio lietuvių tautos atgimimo sąjūdžio ir kritikuodavo sekuliaristinės jo srovės atstovus, tačiau kaip vyskupui jo ganomųjų dvasinė nauda rūpėjo labiau nei tuometinio sulenkėjusio elito nuomonės.
Nors jo santykiai su Rusijos valdžia buvo sudėtingi, jis negailėjo pastangų įtikinti ją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Būdamas autoritetingas kalbotyrininkas, jis parašė veikalą, kuriuo įrodinėjo rusiško raidyno netinkamumą lietuvių kalbai užrašyti. O kol draudimas nebuvo panaikintas, į lietuvių kalbą išvertęs Tridento katekizmą ir daugelį kitų veikalų, pats juos perrašinėdavo savo ranka ir liepdavo tai daryti savo klebonams, kad kuo daugiau tikinčiųjų galėtų kuo giliau susipažinti su Bažnyčios mokymu. Taip pat, siekdamas praturtinti lietuvišką bažnytinį giedojimą, jis sukūrė per 30 giesmių, tarp kurių – „Linksma diena“, „Piemenėliams vargdienėliams“, „Sveika, Marija, dangaus lelija” ar „Linksmybė mano“, į lietuvių kalbą išvertė Graudžius verksmus.
Gësme in Panełę Szwenczausią Sopulingą. Petrapilis, 1861.Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka
Kunigaikštis keturių žirgų karietoje
Seinų vyskupui buvo visiškai svetimas šių dienų „periferijų“ Bažnyčiai būdingas parodomasis nuolankumas. Bet kur keliaudamas visada liepdavo pakinkyti karietą keturiais žirgais. Tuomet tai buvo leidžiama tik kunigaikščiams, o jis ir pabrėždavo esąs Bažnyčios kunigaikštis: „Ne man, Antanui Baranauskui, tas ketvertas žirgų reikalingas, bet Seinų vyskupui.“
Vienas punskietis prisimena savo tėvo pasakojimus (Sigitas Birgelis, „Terra Jatwezenorum“ Nr. 11, 2019 m ):
„Vyskupas Baranauskas į bažnyčią iš savo rūmų apie 1 km atvažiuodavęs ketvertu arklių, ir, kai vežėjas botagu pliaukšterėdavęs, arkliai kaip vienas sustodavę vietoje. Žmonės su malonumu gėrėdavosi tokiu prie šventoriaus vartų sustojimu. Ketvertu važinėti turėjo teisę tiktai kunigaikščiai. Vyskupas Antanas Baranauskas, laikydamas save bažnytiniu kunigaikščiu, taip pat važinėjo ketvertu, bet užtat nuolat turėjo kivirčų su apskričių viršininkais.“
Vysk. Baranauskas lankydamas parapijas norėdavo, kad ir tikintieji visur jį priimtų kuo iškilmingiau. Reikėjo viešai parodyti, kad katalikų tikėjimas, nepaisant suvaržymų ir persekiojimų, triumfuoja, kad apaštalų įpėdiniui ir Bažnyčios kunigaikščiui priklauso didžiausia pagarba ir meilė. Iš tiesų, Baranausko parapijų vizitacijos savo didingumu ir įspūdingumu žavėdavo katalikus, bet erzindavo rusų valdžios atstovus.
Kaip rašo Vaišnora:
„[...] viskas jiems rėždavo akis: ir šimtai pasipuošusių raitelių, kurie iš parapijos į parapiją palydėdavo vyskupą, ir kiekviename kaime puošniausi triumfaliniai vartai, prie kurių susirinkdavo vyskupo sveikinti visi tie, kurie negalėdavo vykti į bažnyčią, ir tūkstantinės minios katalikų, belaukiančių atvykstančio didžio svečio prie parapijos vartų už miestelio ar bažnytkaimio maždaug pusės kilometrų atstumu nuo bažnyčios, pagaliau iškilmės bažnyčioje, vyskupo graudūs lietuviški pamokslai. Visi jausdavo, kad tai yra katalikų vyskupas.“
Šių vizitacijų metu Seinų vyskupas per penkerius metus sutvirtinimo sakramentą suteikė net 150 tūkst. tikinčiųjų. Didelės iškilmės lydėjo ne tik vyskupo vizitacijas. Baranauskas buvo didelis liturgijos puošnumo šalininkas, niekada nesutikdavęs jų iškilmingumo paaukoti vardan paprastumo ar „suprantamumo“, kaip vėliau su visu įkarščiu ėmė daryti liturgijos reformatoriai. Pontifikalines Mišias celebruodavo tik su pilna asista, dalyvajant visiems Seinų katedros kanauninkams. Kun. Pranciškus Augustaitis Seinuose leistame žurnale „Vadovas“ (Nr. 23, 1910 m.) prisimena, kad kartu su pridėtinėmis pamaldomis vyskupo aukojamos Mišios trukdavo tris-keturias valandas, o svarbesnėmis progomis po jų jis dar valandą ar dvi sakydavo pamokslą.
Vysk. Antanas Baranauskas Seinuose. „Dzūkų žinių“ archyvo nuotrauka
Tačiau šią pagarbą Bažnyčiai ir jos ceremonijoms visada lydėjo nepaprastas paties Baranausko asketiškumas – tik šio asketiškumo kontekste galima teisingai suprasti ir anksčiau minėtą jo darbštumą. Pasninkaudavo jis kaip pirmieji krikščionys. Ištisą gavėnią apsieidavo ne tik be mėsos, bet ir be pieno produktų, taip pat ir visais metų penktadieniais, švenčių vigilijomis ir ketvirčių dienomis – pieniškus valgius tuomet sau leisdavo nebent keliaudamas. Šv. Mišių nei brevijoriaus vyskupas niekada neapleisdavo, rožančiaus kasdien kalbėdavo visas tris dalis. Vienintelis Baranausko poilsis būdavo trumpas kasdienis pasivaikščiojimas, bet ir tada jis kalbėdavo rožančių. Guldavo miegoti apie vidurnaktį, o keldavosi 5 val. ryto.
Baranauskas tvirtai tikėjo didele pasninko nauda, todėl jam rūpėjo griežtą jo tvarką išlaikyti ir tarp savo tikinčiųjų. Prieš Baranauską Seinų diecezijos administratoriumi buvęs prel. Pavelas Krajevskis (Paweł Krajewski), sekdamas Lenkijos vyskupų pavyzdžiu, buvo kreipęsis į Šventąjį Sostą Seinų vyskupijos tikintiesiems dispensos nuo „sauso“ pasninko, ir ši dispensa septyneriems metams buvo suteikta. Tai liudijantis raštas Seinus pasiekė jau valdant Baranauskui, tačiau šis nusprendė, kad toks disciplinos sušvelninimas nepasitarnaus jo ganomųjų labui, todėl iš Romos kurijos gauto leidimo jis niekada taip ir nepaskelbė.
Mockavos protestanto dovanos
Bažnyčia tik viena turi Dievo žodį,
Ana viena tiktai žino, ką mum Dievas lėmė,
Ana viena turi išmėgintą ginklą,
Ana viena tik antveikia pragaro pagaires.
Šios kelios eilutės iš „Pasikalbėjimo giesminyko su Lietuva“ glaustai nusako visą Baranausko ekleziologiją, neturinčią nieko bendro su šiuolaikinių Bažnyčios funkcionierių „dialogo“ dvasia ir ant indiferentizmo ribos balansuojančiu diplomatiniu ekumenizmu.
Baranauskas šiuo atžvilgiu buvo principingas ne tik santykiuose su galingaisiais, nes katalikybės gynimas jam buvo daugiau nei vien tik politinio pasipriešinimo klausimas. Tad grįžkime prie pačios pradžios.
1897 m. pradėjus valdyti Seinų vyskupiją vienas didžiausių Baranausko prioritetų buvo aplankyti visas savo diecezijos parapijas. Kaip aprašo S. Birgelis, vyskupui lankantis Punske, Mockavos dvarininkas Svida, kuris buvo reformatas, vietos klebonui kun. Motiejui Simonaičiui atsiuntė keletą krepšių žuvies, kvietinių miltų ir papjautą veršį. Pamatęs stalo gausumą, Baranauskas pusiau juokais užklausė klebono, iš kur ant jo tiek turtų. Sužinojęs, iš ko jie gauti, paprašė pakviesti dvarininką.
Svidai atvykus, Baranauskas jo tiesiai paklausė: „Ar gali priimti mūsų tikėjimą? Ne? Tai ir tavo dovanų mums nereikia.“ Turbūt neverta ir stebėtis, kad ekumenizmo laikais ne visi tokį vyskupą nori laikyti savu: jo principai ir jo dorybės šiandien svetimos ne tik ministrams.
