Wilhelm Hünermann   Publikuota iš: Wilhelm Hünermann, Liepsnojanti ugnis (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992)

Salzano gyventojai greit suprato, kad vyskupas jiems tik gera norėjo klebonu paskirdamas kun. Sartą. Naujas klebonas tikrai buvo geras ganytojas, mylintis savo kaimenę, ieškantis paklydusios avelės ir erškėčiuose. Tik atvykęs, pirmosiomis dienomis Sartas pradėjo lankyti savo parapiją. Jo tikras, neapsimestinis nuoširdumas atverdavo ne tik parapijiečių būstų duris, bet ir širdis. Labiausiai jis rūpinosi ligoniais ir vargšais, kurie visados būdavo ypač jo mylimi. Ką turėdamas, dalydavosi su jais. Jis pastebėdavo bet kokį skurdą, dažnai net slepiamą, nes jis gerai žinojo, kad dažnai tikras neturtas labai slapstosi.

Rožė greit turėjo atsisakyti svajonių apie užuolaidas, kilimus ir patogias kėdes, dažnai galėjo tik džiaugtis turėdama iš ko virti valgyti. Ji niekaip nespėdavo apsižiūrėti. Didžiausias klebonijos padauža buvo jos brolis. Nieko nepaisydamas, jis iškraustydavo sandėliukus ir viską tempdavo ligoniams, nors pats atrodė apgailėtinai. Geroji jo sesuo tyliai išliejo ne vieną ašarą.

– Tu iš tikrųjų jau per daug švaistaisi, – kartais dejuodavo ji, stovėdama prie tuščių puodų. – Mėsą, miltus ir kiaušinius velki iš namų. Mums lieka vos saujelė kukurūzų sriubai.

– Sriubą mes valgėme namie, kol užaugome, – atremdavo Sartas jos dūsavimus, – ir Salzane mums jos užteks. Gal tu manai, kad mums kepsnys ir kvietinis pyragas reikalingesnis negu neturtingai džiovininkei Kotrynai?

– Taip darydamas, tu pats susirgsi džiova, – nenusileisdavo sesuo.

– O Kotryna jau serga, – pasakydavo Džuzepė ir imdavosi brevijoriaus. Jis visados taip nutraukdavo nemalonų pokalbį. Rožė nedrįsdavo jam besimeldžiančiam ką nors sakyti. Po kokio pusvalandžio jis vėl išeidavo lankyti parapijiečių. Į tolimesnes trobeles ir ūkininkų sodybas jis važiuodavo vežimėliu, kuriuo, beje, ne visados greičiau pasiekdavo tikslą, nes per karą Liza buvo aprambėjusi.

Vieną dieną kun. Sartas aplankė žydą Jacurą. Fabrikantas palaikė tai ypatingu garbės ženklu, todėl kleboną priėmė tikrai maloniai.

– Aš daug gero girdėjau apie jus, dekane, – tarė jis sodindamas kun. Sartą ant vieno iš patogiausių savo krėslų. – Jei turite kokį pageidavimą, drąsiai galite kreiptis į Romaniną Jacurą. Nors jis tebėra prasmegęs Senajame Įstatyme su patriarchais ir pranašais, tačiau neatsisakys padėti ir katalikų parapijos klebonui.

– Aš gerbiu kiekvieną tikėjimą, – atsakė klebonas. – Ir Senasis Įstatymas moko Dievo baimės ir artimo meilės.

– Man malonu, dekane, tai iš jūsų girdėti, – gyvai atsakė žydas. – Jūs savaip garbinate Dievą, ir aš Jį garbinu, kaip išmokęs iš savo tėvo, o jis – iš savo tėvo. Aš taip pat gerbiu ir Naująjį Įstatymą. Aš jį net turiu ir dažnai skaitau, nors sunku klausytis, ką Jėzus sako apie turtuolius. Ar tikite, kad Jėzus tikrai teisingai kalbėjo apie kupranugarį ir adatos skylutę?

– Be abejo, tikiu, tačiau kupranugariui Jėzus prilygino tik tuos, kurie yra tiek pakvaišę, jog mano, kad jų turtai priklausą tik jiems vieniems ir kad su jais jie galį elgtis kaip jiems patinka.

– O argi jie negali taip daryti? – nedrąsiai paklausė žydas.

– Ne, negali, – tvirtai atsakė Sartas. – Kas turi daugiau žemiškų turtų už kitus, tas turi ir didesnę atsakomybę. Turtą slegia sunki pareiga: iš pertekliaus šelpti vargšus, švelninti skurdą ir daryti gera kiek tik įmanoma.

– O kaip reikia suprasti tai, kas rašoma apie neteisingą mamoną? Argi nuosavybė yra negera, jei ji yra teisėtai įgyta?

– Ji yra tikrai bloga, jei tvarkoma ne pagal Dievo valią ir Jo įsakymus. Pone Jacurai, aš pavydžiu jums jūsų turtų.

– Ir taip kalbate jūs, katalikų klebonas ir dekanas? – nusistebėjo fabrikantas.

– Jei turėčiau jūsų pinigus, aš galėčiau daug gero padaryti, – šyptelėjo Sartas.

– Tai šitaip, – susiprotėjo žydas. – Žinote juk, kad mes, Izraelio vaikai, vadiname Dievo palaimintu tą, kuris ne tik išlaiko savo tėvų turtus, bet juos dar ir padidina. Taip mane mokė nuo pat vaikystės.

– Palaimintas yra tas, kuris teisingai tvarko savo turtą ir pripažįsta, kad Dievas jį paskyrė vargšų iždininku.

– O, žydas, dekane, ar gali būti Dievo iždininku?

– Žinoma, galite būti Salzano ir visų čia gyvenančių vargšų iždininku.

– Jūs esate puikus žmogus, kunige Sartai, – tarė po valandėlės fabrikantas. – Sakykite, kas man daryti? Nuo ko pradėti?

Sartas atsistojo ir priėjo prie lango.

– Nuo ten.

Klebonas parodė ilgą, niūrų fabriko pastatą.

– Jūs, Jacurai, turite pradėti nuo ten. Nuo savo verpyklos. Ten jums dirba šimtai moterų ir mergaičių. Ar bent kartą gerai įsižiūrėjote į savo darbininkes? Be abejo, jums rūpi, kiek jos padaro, kaip išaudžia šilką. O kaip patys žmonės? Ar pasižiūrite į žmones taip pat atidžiai, kaip į savo prekę? Ar gerai į jas įsižiūrėjote? Jos gamina medžiagą brangiems drabužiams, o pačios apsirengusios skudurais. Jų veidai išblyškę, o akyse nematyti džiaugsmo. Visą dieną jos sėdi prie staklių tvankiose patalpose. Už jų stoviniuoja prižiūrėtojas ir ragina prisilpusias. Ir tai po dvylika–keturiolika valandų kasdien, po šešias dienas per savaitę. Į darbą priimate dar beveik vaikus, merginos slepia nuo jūsų savo amžių. Senos moterys jums aukoja paskutinę savo akių šviesą. Ir visa tai už menką atlyginimą, už vieną lirą kasdien, ko per maža pragyventi ir per daug, kad mirtum iš bado. Romaninai Jacurai, ar nematote savo atsakomybės?

– Jūsų pirmtakams esu davęs nemažas sumas pinigų našlaičių prieglaudai ir senelių namams, – teisinosi fabrikantas. – Aš negalėčiau taip daryti, jei nedirbčiau racionaliai.

– Racionaliai? – karčiai šyptelėjo Sartas. – Tai mūsų laikų priežodis. Jis kilęs iš lotynų kalbos „ratio“, kuris reiškia protą. Ar manote, kad yra protinga visiškai išsunkti žmones? Ar manote, kad modernieji darbdaviai ilgai taip spaus savo darbininkus nebaudžiami? Tai pagoniška vergija.

– Nesuprantu jūsų, dekane, – atsakė apstulbęs žydas. – Moterys ateina pas mane laisvai, niekas jų neverčia dirbti mano fabrike.

– Ar tikrai taip manote? Ar jų neverčia begalinis skurdas? Ar jos neturi sėdėti prie jūsų karštuvų ir staklių, jei nenori mirti iš bado? Duokite savo darbininkėms, ko reikalauja teisingumas ir žmogaus orumo gerbimas.

– O kas tai būtų?

– Šviesios erdvios darbo patalpos, teisingas atlyginimas ir tiek laisvo laiko, kiek reikia tinkamai pailsėti.

– Tai mane pražudytų, – sušuko Romaninas Jacuras. – Kaip tada aš atsispirčiau konkurencijai? Mano prekės būtų daug brangesnės ir man reikėtų ieškotis pirkėjų. O jei aš nieko neparduočiau, turėčiau uždaryti fabriką ir trys šimtai darbininkų su savo artimaisiais tikrai liktų be duonos.

– Klystate, – tvirtai atsakė Sartas. – Jūsų darbininkės tada būtų linksmos, sveikos ir pajėgiančios dirbti. Padidėtų jų darbštumas ir jūs, nors išmokėdamas didesnes algas bei sutrumpinęs darbo dieną, galėtumėte nebijoti konkurencijos.

– Aš netikiu, kad tai pavyktų, – abejodamas kraipė galvą fabrikantas.

– Tai pabandykite, pone Jacurai.

– Gerai, pabandysiu, kunige Sartai, – atsakė žydas, kiek pasvyravęs. – Šitas bandymas gali man kainuoti dešimtis tūkstančių, tačiau aš pamėginsiu. Ateinančių metų pabaigoje aš jums parodysiu balansą.

– Tai sutarta. Dėkite tūkstantį lirų, ir kertu lažybų iš savo bažnyčios bokšto, kad mano bus teisybė.

– Tebūnie, – nusijuokė fabrikantas, – nors aš, tiesą sakant, nežinau, ką reikėtų daryti su bažnyčios bokštu, jei jūs lažybas praloštumėte.

Netrukus Salzane ėmė darytis nuostabūs dalykai. Romaninas Jacuras liepė padaryti savo fabrike didelius šviesius langus, pagražino darbo patalpas, sutrumpino darbo laiką ir padidino atlyginimą. Kun. Sartas pastebėjo, kad ne vienas įdubęs veidas papilnėjo, kad žmonės pradėjo juoktis ir dainuoti, ko nebūdavo anksčiau. Visas Salzanas sužinojo apie nuostabias lažybas. Verpėjos visomis jėgomis stengėsi, kad kun. Sartas nepralaimėtų bažnyčios bokšto.

Klebonas retkarčiais apsilankydavo fabrike, tardavo darbininkėms vieną kitą padrąsinantį žodį, draugiškai pajuokaudavo.

– Pone Jacurai, noriu dar kai ką pasakyti, – tarė jis vieną dieną. – Pašalinkite tupinėjančias su laikrodžiais prižiūrėtojas.

Užuot stovinėjusios kaip policininkai, jos truputį gali padėti ne taip įgudusioms darbininkėms, jas pamokyti.

– Aš viską padarysiu, ką patarsite, – neprieštaraudamas atsakė Jacuras. – Pažiūrėsime, kas iš to išeis.

Paskutinę metų dieną fabrikantas atėjo į kleboniją ir padavė kun. Sartui porą ritinėlių žvilgančių auksinių.

– Patikrinkite, – tarė jis. – Tai lygiai tūkstantis lirų. Savo bažnyčios bokštą galite pasilikti sau – laimėjote lažybas. Per daugelį metų šiųmetis balansas yra pats geriausias.

– Tai bus mano vargšams, – nudžiugo klebonas. – Atrodo, kad jau tikrai esate Salzane Dievo iždininkas.

– Neprastas pagyrimas, – tarė Jacuras, trindamas rankas, – tačiau reikia garbingai prisipažinti, kad tos lažybos man virto geru bizniu.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.