Knyga Liepsnojanti ugnis

Per kraštą šliaužė bado šmėkla įdubusiomis akimis. Bet ar kas klaupėsi, kad malda ir atgaila nukreiptų Dievo rykštę? Ar ir vėl ji plaks, gal net skaudžiau, kaip jau ne kartą?

– Cholerą pasilieku aš, – pasakė klebonas savo vikarams. – Aš ją pažįstu nuo savo jaunystės ir netikiu, kad ji galėtų mane įveikti. Aš rūpinsiuosi sergančiais ir mirštančiais, laidosiu mirusius. Gerai įsidėmėkite, tik aš. Jūs nė vienas nesipainiokite.

Jis kantriai klausydavo skundų sielų vadų, visiškai nusivylusių savo parapijomis. Sartas perspėdavo, papeikdavo, padrąsindavo, bet viską darydavo maloniai ir kantriai.

– Aš norėčiau būti kunigas, – atsakė berniukas. – Priėmęs šventąją Komuniją, aš staiga įsitikinau, kad mane tam kviečia Išganytojas.

Valandėlę motina stovėjo negalėdama ištarti nė žodžio. Paskui ji pagriebė berniuką j glėbį ir jį pabučiavo.

– Patikrinkite, – tarė jis. – Tai lygiai tūkstantis lirų. Savo bažnyčios bokštą galite pasilikti sau – laimėjote lažybas. Per daugelį metų šiųmetis balansas yra pats geriausias.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49)