Vienintelis klebono Sarto poilsis būdavo sekmadienio vakarais pabendrauti su dviem vikarais, tikrai ištikimais ir uoliais bendradarbiais. Prie jų kartais prisidėdavo kokia pora gretimų parapijų kunigų. Su jais Sartas vėl tapdavo linksmuoju kun. Bepu, kaip Tombole, nors rūpinimasis parapijų reikalais jau buvo įrėžęs jo kaktoje ne vieną raukšlę.
Pirmiausia, be abejo, jie visi rimtai pasikalbėdavo apie parapijų reikalus. Jauniesiems savo bendradarbiams klebonas tėviškai patardavo, juos padrąsindavo ir pagirdavo, o kur reikėdavo, paskatindavo ir įspėdavo. Kaip tėvas su suaugusiais vaikais, jis svarstydavo su jais, ką galima geriau padaryti, kokią ydą stengtis naikinti, kaip skleisti Dievo garbę ar pagerinti žmonių gyvenimą.
– Mano mielasis kunige Luidži Moretai, – tarė jis vieną kartą vyresniajam vikarui, linkusiam pasikarščiuoti vyrui, – per daug emocingai pamokslauji. Šiandien tu taip aiškiai kalbėjai apie girtuokliavimą, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikai gręžiojosi į mokytoją panelę Adelę.
– Bet juk tai negražu, – gynėsi papeiktasis.
– Aš žinau, kad mokytoja kartais padaugina, – pritarė klebonas, – tačiau viešai tu negali jos gėdyti. To neleidžia ne tik meilė, bet ir išmintingumas. Ne, brolyti, nesiraukyk ir sakykloje apie konkrečius asmenis daugiau taip aiškiai nekalbėk.
– Tai kaip tada daryti? – paklausė kun. Moretas, – Jei tik apskritai smerksime blogybę, niekas nekreips j ją dėmesio, nes bendrus patarimus taikys tik kitiems, o ne sau.
– Iš dalies tu teisus. Bet aš jau šį tą sugalvojau. Patys pamatysit. O dabar apie tai užteks.
– Ar jau dalyti kortas? – paklausė truputį nuoširdesnis antrasis vikaras kun. Ferdinandas Murbsas, aikydamas saujoje velnio paveikslėlius. – Ką lošime: trestą ar doboloną?
– Ką norite, – linksmai atsakė Sartas.
* * *
Atėjo gražusis pavasario mėnuo, visame pasaulyje skirtas Švč. Mergelės garbei.
Per pirmąsias gegužines pamaldas kun. Sartas pasakė:
– Šiais metais, mylimieji, sugalvojau šias pamaldas padaryti truputį neįprastai. Kiekvieną vakarą galėčiau jums pamokslauti, bet žinau, kad jūs nelabai mėgstate klausyti daug pamokslų. Todėl kas vakarą paskaitysiu iš vienos gražios knygos. "O ar tikrai ji graži?" – paklausite jūs. Na, žinoma, būkite tuo tikri. Joje yra gerų, labai tinkamų pastabų ir puikių pavyzdžių. Patys pamatysite, tik kasdien ateikite ir atidžiai klausykite, o ką išgirdę, taikykite savo sieloms.
Na ir prasidėjo pirtis. Kas vakaras į pamaldas susirinkdavo vis daugiau žmonių. Pavyzdžiai, rodėsi, parinkti iš jų pačių gyvenimo, lyg kad autorius tyčia parašęs tą knygą Salzanui. Joje kiekvienas atrado pats save, bet niekas negalėjo įsižeisti, nes klebonas skaitė knygą, kuri juk buvusi išspausdinta visiems, o autorius, be abejo, nepažįstąs nei vieno jų miestelio gyventojo. Vis dėlto vakarais ne vienas eidavo labai susimąstęs namo.
– Kokią ten knygą turite, taip gražią ir įdomią? – vieną dieną paklausė kleboną bažnyčios komiteto atstovas Mjelė. – Ir aš norėčiau ją nusipirkti.
– Aš nemanau, kad būtų galima kur nors gauti, – atsakė Sartas. – Man rodos, kad jos yra tik vienas egzempliorius, – šitas, kurį turiu.
– Tai, klebone, turite labai vertingą knygą, – tarė Džulijus Mjelė. – Kartais atrodo, kad ji tyčia parašyta Salzanui.
– Ir aš džiaugiuosi ją turėdamas. – atsakė kun. Sartas.
Per sekmadieninį susiėjimą ir vikarai paklausė, kokia esanti ta nuostabioji knyga.
– Tuojau parodysiu, – atsakė kun. Sartas ir paėmė iš lentynėlės knygą. – Štai ji.
– „Trumpas gyvulių pasaulio aprašymas“, – perskaitė Ferdinandas Murbsas. – Ne tą paėmėte, klebone.
– Ne, kaip tik tą, – nusijuokė kun. Sartas. – Šią knygą kas vakaras aš nusinešu j bažnyčią, nes jos viršeliai yra gražūs. Po to aš peržvelgiu savo klausytojus ir valandėlę pamąstau, ką ypatingesnio reikėtų pasakyti vienam ar kitam, o paskui apsimetu skaitąs iš knygos kokį pavyzdį. Toks pavyzdys kiekvieną kartą tinka kaip kuolas į skylę, ir vis dėlto nė vieno neįžeidžia, nes jį pasakoja ne kunigas Sartas, bet knygoje taip rašoma. Tik neišduokit manęs, nes vėjais nueitų visa sėkmė.
Apie šias gegužines pamaldas greit pasklido kalbos po plačias apylinkes. Daug tikinčiųjų ėmė eiti į jas ir iš gretimų parapijų, o ten bažnyčios vis labiau tuštėjo. Dėl to vienas klebonas kartą pasiskundė vyskupui – kas per sumanymas esąs skaityti iš knygos, kas joje nesą parašyta.
O vyskupas tik nusijuokė ir atsakė:
– Eik ir pats taip daryk, jei tik moki. Kunigas Sartas laikosi Šventojo Rašto žodžių: „Meilė yra išradinga“.
Vieną dieną Sartas įspėjo ir mokytoją. Įspėjimas buvo visiškai aiškus, bet neįžeidžiantis. Tačiau po to mokytoja vėl buvo parvesta namo visiškai girta, ir apie tai visame miestelyje sklido negražūs gandai.
– Reikia, klebone, ką nors daryti, – piktinosi vikaras Motetas. – Taip tęstis negali.
– Gerai, – atsakė kun. Sartas ir rytojaus dieną nuėjo aplankyti mokytojos.
– Girdėjau, panele Adele, kad vakar vakare jus ištiko silpnumo priepuolis, – tarė jis visiškai ramiai. – Turbūt ko nors valgėte, kas jums nesveika. Aš jus prašau truputį daugiau rūpintis savo sveikata ir būti atsargesnei su valgiais ir gėralais, kurie jums kenkia. Būtų labai gaila, jei dėl dažnų negalavimų jums tektų atsisakyti savo pareigų.
Tai buvo visiškai aiškus pabarimas ir įspėjimas. Ir mokytoja negalėjo dėl to įsižeisti.
– Tikrai, ir man rodos, kad aš turėčiau būti atsargesnė, – sumišusi pritarė ir mokytoja.
– Ar prižadat susirūpinti?
– Taip, prižadu.
Ir iš tikrųjų panelė Adelė išlaikė savo pažadą, ir nuo to laiko niekas nebeturėjo pagrindo piktintis jos elgesiu.
