Taigi Bepas ėmė kasdien vaikščioti j kleboniją ir su savo draugu mokydavosi sunkios, nuostabios bažnytinės kalbos. Nors kunigas Gracijus kartais būdavo ir karštagalvis, tačiau jis turėjo auksinę širdį, kurioje laiškanešio sūnus užsikariavo jaukią vietelę.
Bepas buvo gabus ir norėjo mokytis. Jis taip greit išmokdavo žodžius ir taisykles, kad gana dažnai kunigui būdavo sunku nuslėpti savo nuostabą. Dabar, ganydamas karvę, Bepas laikydavo ant kelių lotynišką knygą, iš visų jėgų linksniuodavo ar asmenuodavo, kad net Žaloji dažnai labai nustebusi spoksodavo į jį nesuprasdama, kam reikalingas tas lotyniškas bliovimas. Bet galvijas iš viso retai ką supranta.
– Stulta bestia es, – kartais jai surikdavo Bepas.
Vieną dieną, eidamas pro šalį ir išgirdęs berniuką taip lotyniškai bekalbinantį karvę, Riezės klebonas kun. Fuzarinis smagiai
nusikvatojo ir šūktelėjo piemenėliui:
– O kam taip koneveiki vargšę karvę? Ji gi nekalta, kad yra „stulta bestia“.
– Aš jos nekoneveikiu, aš tik mokausi lotynų kalbos, – paaiškino berniukas ir nuraudęs atsistojo.
Kunigas Fuzarinis draugiškai pakasė išpeiktosios tarpuragę ir tarė:
– Bona bestia es tu,quoniam lac das liberis Joannis Baptistae. Ar tu tai supranti, Bepai?
– Tu esi geras gyvulys, – pradėjo versti Bepas, bet tuoj užsikirto.
– Na?
– Aš nežinau, ką reiškia „lac“.
– „Lac, lactis“ – pienas, – padėjo klebonas.
– Aš, tiesą sakant, pats turėjau tai atspėti, – pliaukštelėjo sau j kaktą berniukas. Paskui jau drąsiai išvertė: – Tu esi geras
gyvulys, nes Džovanio vaikams duodi pieno. Teisingai?
– Teisingai, – nusijuokė klebonas, – bet pasakyk, kam tu mokaisi lotynų kalbos? Gal tu nori būti kunigas?
Ir vėl. Kai mažasis Gracijus jam tai priminė, šita mintis nebeišėjo iš jo galvos. Kartą jis net sapnavo, kad jis stovi prie altoriaus apsirengęs auksiniu arnotu ir rankose laiko šventų taurę. Bet tai buvo tik sapnas. Kai jis nubudo, motina pasakė, kad tų dienų jis turįs nugabenti ant asilo maišų kviečių į malūnų. Tačiau, ramioje pievoje bemąstant, jam kartais atrodydavo, kad savo širdyje jis girdi balsų, kuris vis kviečia ir kviečia nenutildamas.
– Ar iš tikrųjų jūs rimtai to klausiate, klebone? – trikdamas paklausė berniukas.
– Žinoma, rimtai, – patvirtino klebonas. – Na, teesie Dievo valia. Beje, kiek tau metų?
– Jau dešimt, – išdidžiai atsakė Bepas.
– Tai tu greit turėsi ateiti pas mane ruoštis prie pirmosios Komunijos. Prieš Kalėdas turėsi eiti išpažinties. O dabar gerai ganyk Žaląją; būk „pastor bonus“, kaip reikiant.
Rudenį tikrai ėmė rengtis prie išpažinties. Kunigas Fuzarinis taip patraukliai kalbėdavo apie Dievo meilę ir nusidėjėlių nedėkingumų, kad Bepas negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Visi nedideli jo nusikaltimai dabar jam neatrodydavo taip nekalti kaip pirmiau. Ant jautrių Dievo svarstyklių jie tikrai daug svers. Kuo labiau artėjo Kalėdų šventės, tuo tylesnis darėsi anksčiau toks gyvas buvęs Bepas. Seserims su broliu siaučiant virtuvėje, dabar jis dažnai sėdėdavo prie stalo, susiėmęs rankomis galvų ir sau vienas mąstydavo.
– Ko tu taip svajoji? – smalsiai paklausė aštuonmetis Andželas.
– Tu jam netrukdyk, Bepas daro sąžinės sąskaitą, – sudraudė motina.
– Ką jis daro?
– Jis galvoja, ką jam reikės sakyti per išpažintį, – paaiškino Margarita.
– Tada jis turės pasisakyti visas nuodėmes, ar ne tiesa, mama? – šaipydavosi Andželas, tai būkštaudamas, tai norėdamas įgelti. – Na, jų bus nemaža krūva.
– Bėk į tvartą pažiūrėti Žalosios. Ji greit turės veršiuką.
– Ar ir už veršiukų mes nešime žvakę į Čendrolę? – panoro sužinoti šešiametė Teresėlė.
– Ne, už veršiukų nenešime, – nusišypsojo motina. – O dabar nurimkite ir netrukdykite Bepui.
Andželas nenoromis iškiūtindavo iš virtuvės, o Teresėlė su Rožyte pagarbiai žiūrėdavo į vyresnįjį brolį, kurs sėdėdavo ir kažką veikdavo, ko jos nesuprasdavo. Kai mažoji Antonija imdavo šaukštu daužyti į keptuvę, Teresėlė pašnibždomis ją perspėdavo:
– Liaukis, Bepas tyrinėja savo sąžinę.
– Il Tone tylinėja zinę, – Šūkaudavo dvejų metų mergaitė, užsidengdama kaip Bepas rankomis veidą. Tada visi imdavo juoktis, taip pat ir Bepas tą vakarą nutraukdavo mąstymus apie savo sielos reikalus.
[...]
Nuo pirmosios išpažinties dienos berniukas nuostabiai pasikeitė. Jis vis jautė nepaprastą trauką prie šventosios Paslapties, prieš kurią bažnyčioje dega amžinasis žiburėlis. Po poros metų ir jis eis prie Dievo stalo. O kodėl vaikams reikia taip ilgai to laukti? Daugelį tik sulaukusių 14 metų leisdavo prie šv. Komunijos. Dieve, dar ketveri metai būtų. Prie Dievo stalo, laikydamas žvakę, Bepas iš visos širdies pavydėjo tiems laimingiesiems, kuriems duodavo Maisto iš auksines taurės.
Vieną dieną jis įsidrąsino ir paklausė kunigą.
– Mielasis, čia taip sutvarkyta, – atsakė susimąstęs kunigas, – aš negaliu to pakeisti.
„Aš paklausiu kleboną“, – pasiryžo berniukas, bet ir kun. Fuzarinis atsakė maždaug taip pat.
– Ir aš negaliu to pakeisti, – atsakė jis šypsodamasis, – bet tu gal paklaustum vyskupą. Šią vasarą jis teiks Sutvirtinimo sakramentą Azoloje. Ir tave sutvirtins, todėl tu galėsi jį paklausti.
– Aš taip ir padarysiu, – ryžtingai prižadėjo Bepas. Anksčiau Bepas niekados taip nelaukdavo vasaros. Pagaliau atėjo lauktoji diena. Jis su būsimu Sutvirtinimo sakramento tėvu ir motina nuėjo j Azolą priimti sutvirtinimo sakramento. Vyskupas Sartoris palietė rankomis jam kaklą ir ją patepė išganymo krizma. Bepas su karštu pamaldumu ir didžiuodamasis priėmė Šventosios Dvasios antspaudą.
Kai motina su kūmu Frančesku Frinku rengėsi eiti namo, jis paprašė truputį jo palaukti ir strimgalviais nudūmė į kleboniją. Neklausydamas išsigandusios šeimininkės perkalbinėjimų, jis įslinko į kambarį, kur garsiai kalbėjosi dvasininkai.
Truputį sumišęs Bepas atsidūrė prieš daugelį kunigų. Jie su vyskupu sėdėjo prie stalo ir nustebę atsisuko į berniuką. Kun. Fuzarinis padrąsindamas jam pamojo. Jis sukaupė visą savo drąsą ir, vyskupo draugiškai paklaustas, ko jis norėtų, atsakė:
– Jūsų ekscelencija, aš norėčiau žinoti, kodėl vaikų ilgai neleidžia prie pirmosios Komunijos?
– O kiek tau metų? – paklausė vyskupas Bartonis.
– Vienuolika.
– Tai tu, be abejo, dar nesupranti, kaip reikia priimti Švenčiausiąjį Sakramentą?
– Aš žinau, kad Šventojoje Ostijoje yra Išganytojas ir kad jis nori ateiti į mano širdį. Ar jūsų ekscelencija žinote daugiau?
Valandėlę patylėjęs, Bažnyčios kunigaikštis šypsodamasis atsakė:
– Tu gal ir teisingai sakai, bet ir aš negaliu to pakeisti. Tu turėtum paklausti Šventąjį Tėvą.
– Į Romą aš negaliu nueiti. Per toli, – nedrąsiai atsakė Bepas.
– O kas čia per berniukas? – kreipėsi vyskupas j kunigus.
– Tai mūsų laiškanešio Sarto sūnus, – atsakė kun. Fuzarinis. – Jis jau daug moka lotyniškai, nes nori būti kunigas.
– Tu nori būti kunigas? – nustebęs paklausė vyskupas. Bepas pasijuto netikėtai užkluptas. Nelauktas klausimas taip jį supainiojo, kad jis beveik prieš savo valią atsakė:
– Taip, jūsų ekscelencija.
– Na, tai gal tu kada nors būsi popiežius, – nusišypsojo vyskupas Sartoris, – ir galėsi kitaip sutvarkyti.
Bepas nuleido galvą. Buvo matyti, kad vyskupas iš jo šaiposi.
– Ar negalėtumėt jūs man leisti nors kokiais metais ar dvejais anksčiau eiti prie šv. Komunijos?
– Apie tai aš pasikalbėsiu su jūsų klebonu, – atsakė vyskupas. – Beje, mudviejų pavardės beveik tokios pat, Sartas ir Sartoris. „Sartor“ yra lotyniškas žodis. Tu turbūt dar nežinai, ką jis reiškia itališkai?
– Siuvėjas, – išdidžiai atsakė Bepas, laimindamas tą valandėlę, kada kun. Jadzucis išaiškino jo pavardes reikšmę.
– Taip, teisingai, – draugiškai linktelėjo vyskupas. – Iš tikrųjų, tokiam sumaniam berniukui negalima taip ilgai trukdyti. Na, eik, kunigas Fuzarinis tau praneš mano atsakymą.
Vyskupas dar ilgai susimąstęs žvelgė į tolį. – Galbūt vaikas sako teisybę, – pagaliau tarė jis, – nereikėtų taip ilgai neleisti prie Komunijos. Beje, guvus berniūkštis tas jūsų Sartas, – pasakė jis Riezės klebonui.
– Jis turi gerus pamaldžius tėvus, išmintingą galvą ir gerą širdį, – patvirtino kun. Fuzarinis.
– Gerai, aš atsakau. Kitais metais leiskite jį prie pirmosios Komunijos. Kitą rytą, patarnaudamas klebonui per šv. Mišias, Bepas vos begalėjo sulaukti, kol sugrįš į zakristiją.
– Ką jis pasakė? – jaudindamasis paklausė berniukas kleboną.
– O kas ką turėjo pasakyti? – nieko nesuprasdamas paklausė klebonas.
– Vyskupas. Kada aš galėsiu eiti prie Komunijos?
Kunigas Fuzarinis apkabino berniuką per pečius ir ilgai į jį Žiūrėjo. Pagaliau tarė:
– Mielasis vyskupas mane įgaliojo tave leisti prie Viešpaties stalo per kitas šventas Velykas. Tai didelė malonė, ir tu turi kuo geriausiai jai pasirengti.
Berniukui apsisuko galva nuo tokios didelės laimės. Jis pagriebė kunigo ranką, tvirtai ją paspaudė ir tuoj išdūmė iš zakristijos. Iš laimės jis negalėjo pasakyti nė žodžio.
Bepas skaičiavo mėnesius, savaites ir dienas, likusias iki didžiosios laimės dienos. Pagaliau atėjo Kalėdos. Prasidėjo ruošimasis prie pirmosios Komunijos. Vaikus pirmiausia mokė vikaras. Jis taip pamaldžiai, taip rimtai kalbėdavo jaunoms širdelėms, kad visi nuoširdžiausiai rengėsi vertai sutikti didžiąją dieną. Bet nė vienas taip rimtai nesiruošė, kaip laiškanešio sūnus. Per pamokas jis lyg ryte rydavo kunigo žodžius, vos tik išėjusius iš jo burnos. Nebūdavo nė vieno kunigo klausimo, į kurį jis neatsakytų. Namie jis stengdavosi vengti net mažiausių nusižengimų. Ir ne visados būdavo lengva neprarasti kantrybės tarp daugelio vaikų, prie kurių tais metais prisidėjo dar viena sesytė Marija.
Ir kaip jie visi tąsydavosi su vyriausiuoju! Kiekviena sesytė norėdavo su juo pažaisti, o Andželas vis sugebėdavo jį j tai patraukti. Kartais tikrai būdavo sunku susivaldyti ir visiškai neprarasti širdies ramybės. Ištikimiausia jo padėjėja būdavo motina, kuri vakarais, sumigus jaunesniesiems vaikams, taip paprastai ir nuoširdžiai jį pamokydavo ar jam patardavo, kad tie žodžiai giliai įstrigdavo jo sieloje visam gyvenimui.
Dabar tėvas dažnai švenčių vakarais vesdavosi į Čendrolę ir pavesdavo ypatingai Dievo Motinos meilei vyriausiąjį savo sūnų. Eidami jiedu kalbėdavo rožinį. Tėvas nemokėjo daug kalbėti, bet ką jis tėviškai pasakydavo, to jau nebuvo galima užmiršti.
Per paskutines pasirengimo pamokas kalbėjo pats klebonas kun. Fuzarinis. Jis pažymėjo, kad iš visų mokinių geriausiai yra pasirengęs pats jauniausias. Jis širdingai laimino ryžtingą vyskupo sprendimą, kuris leido prie dangiškosios puotos stalo tą malonės išrinktą vaiką anksčiau už kitus.
Pagaliau baigėsi žiema. Žemė puošėsi pirmaisiais žiedais ir su mūsų Viešpačiu kėlėsi naujam gyvenimui. Buvo Velykos. Trečią švenčių dieną Džuzepei Sartui atsivėrė dangus. Į malonės išpuoštą vaiko širdį įžengė Išganytojas.
Išeinančio iš bažnyčios berniuko akys nuostabiai žėrėjo. Visą kelią namo jis netarė nė žodžio, o parėjęs dar negreit grįžo į :žemiškąją kasdienybę.
– Mano vaikeli, neužmiršk šios dienos, – priminė jam motina. – Jei tu būsi ištikimas Išganytojui, visados būsi laimingas, nors gyvenant ir kažin kas tau atsitiktų. – Paskui ji ištraukė kažką mažytį suvyniotą į šiugždantį popierių, išvyniojo ir nustebusiam berniukui padavė kišeninį laikrodėlį.
– Tu žinai, kad mes esame neturtingi. Šitas laikrodėlis nėra brangus – jis nei auksinis, nei sidabrinis, o tik nikeliuotas. Mes su tėvu dovanojame jį tau, kad nepamirštumei savo pirmosios Komunijos dienos. Gerbk jį visą gyvenimą.
– O mama, jis man yra per brangus, – sušuko susigraudinęs Bepas. – Kad jį nupirktumėt, turėjote daug taupyti. Dėkoju jums iš širdies ir niekados jo niekam neatiduosiu, net už milijoną.
– Už tokį paprastą laikrodį niekas tau tiek neduos, – šyptelėjo Margarita. Paskui ji su savo sūnumi pamaldžiai sukalbėjo vakaro maldas, palaimino jį kryžiaus ženklu ir paliepė eiti gulti...
Priėjęs prie durų Bepas stabtelėjo.
– Kas dar tau slegia širdį? – paklausė motina.
– Mama, aš dar norėčiau tau kai ką pasakyti, tik nežinau, ar nepadarysiu jums rūpesčių.
– O ką gi tu norėtum pasakyti? – paklausė nustebusi motina.
– Aš norėčiau būti kunigas, – atsakė berniukas. – Priėmęs šventąją Komuniją, aš staiga įsitikinau, kad mane tam kviečia Išganytojas.
Valandėlę motina stovėjo negalėdama ištarti nė žodžio. Paskui ji pagriebė berniuką j glėbį ir jį pabučiavo. Bepas nuo savo vaikystės dienų neprisiminė, kad motina būtų kada jį bučiavusi. Šitas meilės proveržis taip jį sujaudino, kad akyse pasirodė ašaros.
– Bet mes, mama, esame taip neturtingi, – atsiduso jis.
– Dievas yra turtingas. Jis padės, – atsakė moteriškė.
