Sartas visuomet drąsindavo nusiminusius ir silpnatikius, liedavo į jų sielas visą savo Širdies karštį. Tačiau Bresanas žinojo, kad būdavo valandų, kai vyskupas beveik netekęs vilties klaupdavosi prieš tabernakulį ir melsdavo Dievą paguodos ir stiprybės savo sunkioms pareigoms atlikti. Jam buvo pažįstamos vyskupo Alyvų kalno valandėlės, kai apnikdavo didelis nusiminimas, kai beribėje skurdo jūroje jis pasijusdavo silpnas ir bejėgis. Bet sunku buvo suprasti, kodėl tokia niūri nuotaika jį apėmė dabar, kai sieloje dar turėtų tebeskambėti Amžinojo miesto džiaugsmo aidai.
Tuo tarpu užgeso paskutinė dienos šviesa. Bresanas uždegė žvakę, ištrauktą iš kapeliono krepšio. Mirgančioje žvakės šviesoje vyskupo veidas atrodė išblyškęs kaip šmėklos.
– Ar jums negera, ekscelencija? – paklausė jis susirūpinęs. – Gal jums paduoti kitą apklotėlį? Man rodos, kad jums šalta.
– Nieko nereikia, Džovani, – gynėsi Sartas. – Mūsų vagone nešalta. Mane šaltis krečia, kai pagalvoju apie Mantują, apie baisų skurdą ir neturtą, apie žmones, kurie vargsta fabrikuose, apie sielas, kurios varge genda, apie daugelio kunigų bejėgiškumą.
– Geros valios netrūksta, – patikino kunigas, – bet daugelis jau pavargo ir nebesusivokia tokiomis aplinkybėmis. Daug kur uolumą pančioja nusivylimas.
– Aš privalau jiems padėti, – po valandėlės ryžtingai tarė vyskupas. – Mes pasitarsime, kas reikia daryti. Prie to turės prisidėti visi vyskupijos kunigai. Kiekvienas klebonas turės papasakoti, ką jis patyrė, ko jį išmokė nusivylimas. Aš juos visus kantriai išklausysiu. Po to Dievo padedami nuspręsime, kas reikia veikti, sudarysime griežtą programą, kuri kiekvienam dvasios vadui rodys kelią į laimę ir sėkmę.
Sartas vėl nutilo ir ėmė žiūrėti į nakties tamsą, kur mirgėjo žvaigždutė prie žvaigždutės.
– Aš sušauksiu vyskupijos sinodą, – tarė jis, pagaliau atgavęs drąsą ir įprastą ryžtingumą. – Jau daug dešimtmečių Mantujoje nebuvo nė vieno sinodo. O nauji laikai ieško naujo kelio. Mes parinksime svarbiausias problemas ir pateiksime dekanatams, kad jas smulkiau išnagrinėtų. Iš to vis kas nors išeis, jei tik kiekvienas stengsis, kiek tik galės.
Staiga Sarto akyse užgeso liepsnelė. Lyg pavargęs jis pridūrė:
– Bet ką padės metodai, kokia nauda iš naujų kelių, jei žmonės neturi drąsos ir jėgų jais eiti? Man reikia kunigų, kantrių, karštai mylinčių Dievą, sielas, kunigų, pasiryžusių pasiaukoti net save užmirštant. Mūsų laikais reikia, Džovani, šventų kunigų. Arso klebonas visados buvo paskutinis mokinys, vis dėlto jis pakeitė savo kaimą ir vargingą parapiją pavertė šventųjų būriu. Čia man turi padėti seminarija, vargšė mano seminarija. Jei Mantujoje turėčiau Trevizo seminariją, kaip daug būtų galima padaryti.
– Dievas jums padės, ekscelencija, – atsakė nepaprastai susijaudinęs kunigas.
Buvo jau gili naktis, kai jie parvažiavo į Mantują, bet Sartas vis dar nebuvo nurimęs. Dar ilgai jis sėdėjo prie rašomojo stalo, ir lapų lapus prirašė planų bei sumanymų. Plunksną padėjo tik tada, kai jau buvo laikas rengtis laikyti šv. Mišias.
Visus savo rūpesčius, savo sumanymus ir viltis jis padėjo ant patenos ir iš visos širdies tarė: „Suscipe“.
– Tu, broleli, šią naktį visai nemiegojai, – su nerimu prakalbo Marija Sarto, paduodama pusryčius.
– Dabar jau nebe laikas miegoti, – atsakė vyskupas, liūdnai šypsodamasis. – Tačiau nesirūpink, sesute, šaltos žiemos oras prablaivo galvą.
– Ir šiaip temiegi po keturias valandas, – kalbėjo susirūpinusi sesuo. – Iki vidurnakčio pas tave vis šviečia žiburys, o iš ryto apie ketvirtą valandą tu jau vėl atsikėlęs. Ilgai taip neištversi, broli.
– O vis dėlto ištversiu. Jau trisdešimt metų kaip užtenka poros valandų miego. Matyt, aš miegu kiečiau ir giliau už kitus, sakysim, už savo seserį, kuri dar lovoje suka galvą, ką kitą dieną virs pietų. Ak, mergyte, aš norėčiau neturėti kitų rūpesčių, kaip tik apie puodą. Jei tik vėl būčiau Tombolo vikaras, man būtų daug geriau.
– Viskas iš eilės, Džuzepe, – užjaučiamai drąsino Marija. – Kitiems tu nuolat skelbi pakantumą. Kodėl tu pats taip mažai jo turi sau?
– Nes tikiu, kad Dievui su manimi reikia dar daugiau kantrybės, – atsakė vyskupas.
Dar tą patį rytą jis padiktavo sekretoriui kreipimąsi į visus klebonus, kuriems skelbė sumanymą rudenį sušaukti vyskupijos sinodą.
Nors lankau parapijas, – ir tas darbas jau eina prie pabaigos, – aš toli gražu nesu tikras, kad susipažinau su kiekvienos parapijos reikalais ir įsibrovusiomis negerovėmis. Todėl aš kreipiuosi į jus, kad man padėtumėte ir parodytumėte, kas man pravartu žinoti, idant pasirinkčiau tinkamas veikimo priemones. Kadangi skaudi patirtis daug ko jus pamokė, tai prašau man nurodyti tas priemones, kurios būtų tikrai naudingos, prašau siūlyti ir tokių dalykų, kurių niekados nebus galima įgyvendinti.
Prieš pasinaudodamas savo galia įsakinėti, vyskupas norėjo pasimokyti iš savo klebonų. O po to jis, žinoma, reikalaus, kad jo klausytų be jokių išlygų.
Atėjo tų pačių metų rugsėjo 10 d. Skambinant visiems Mantujos varpams, du šimtai kunigų iš vyskupų rūmų suėjo į katedrą, kur vyskupas paaukojo iškilmingas šv. Mišias ir paskelbė vyskupijos suvažiavimo pradžią. Šventasis Tėvas atsiuntė malonią sveikinimo telegramą visiems susirinkusiems. Vyskupo balsas virpėjo beskaitant nuoširdžius žodžius, kuriuos Šventojo Tėvo pavestas atsiuntė naujasis valstybės sekretorius kardinolas Rampola.
Tris dienas tęsėsi pasitarimai. Vyskupas padarė visų dekanatų atsiųstų pranešimų santrauką, nurodė negeroves ir su savo kunigais apsvarstė būdus jas pašalinti. Jis vienodai atidžiai klausėsi visų kalbų, tiek pačių jauniausių kunigų, tiek pražilusių dvasios vadų, tiek mokytų profesorių.
Niekas nebuvo užmiršta. Buvo kalbėta apie jaunimo auklėjimą, apie gerą ir blogą spaudą, apie pramones darbininkes mergaites, apie invalidus ir bedarbius, apie vis daugiau porų, susituokusių tik civiliškai, apie taip greit augantį skyrybų skaičių, apie mokyklų trūkumą ir sekmadienio nešventimą.
Buvo stengtasi viskam surasti vaistų, buvo nustatytos taisyklės, kaip tinkamai teikti sakramentus, laikyti pamaldas, mokyti vaikus katekizmo, sudarytos bažnytinio giedojimo taisyklės. Be abejo, Sartas nepamiršo ir savo kunigų seminarijos, kuriai padėti buvo įsteigta šv. Anzelmo brolija, nepamiršo ir vargšų, beteisių tarnų.
Jis iš visos širdies maldavo savo bendradarbius nedaryti jokio skirtumo tarp vargšo ir turtingo, ypač net menkiausiam elgetai atlaikyti tinkamas laidotuvių pamaldas.
Kai sinodo pabaigoje vyskupas užgiedojo Te Deum, jo akyse pasirodė ašaros. Kaip rimtai visi jo kunigai nagrinėjo visus tuos sunkius klausimus, kuriuos pastoracijai iškėlė naujieji laikai. Kaip lengvai jie pasižadėjo grįžę į savo parapijas kaip geri ganytojai vesti tais keliais, kurie buvo pripažinti pačiais tinkamiausiais.
– Aš manau, kad mes baigėme didelį darbą, – tos dienos vakare tarė jis savo kapelionui.
– Man atrodo, kad šie sinodo nutarimai turės įtakos ir kitoms vyskupijoms, – atsakė kunigas. – Leiskite man, ekscelencija, nuoširdžiai jus pasveikinti.
– Soli Deo honor et gloria, – atsakė Sartas. – Tik vienam Dievui tebus garbė ir šlovė.
Viskas klostėsi taip, kaip spėliojo kun. Bresanas. Mantujos sinodo nutarimus ėmė visur nagrinėti ir ne vienas vyskupas juos įvedė savo vyskupijoje. Net ir popiežius Leonas XIII juos perskaitė ypač atidžiai.
– Tuoj matyti, kad Sartas, prieš tapdamas vyskupu, daug metų rūpinosi pastoracija parapijoje, – pasakė jis vienam savo kardinolų. – Mes manome, kad jis yra tinkamiausias ir geriausias vyskupas visoje Italijoje.
– Dabar jau gali truputį pailsėti, – ramino Marija Sarto savo brolį po sinodo.
– Sesyte, – šyptelėjo vyskupas, – dabar tik prasideda pats darbas. Žygio planas jau padarytas. Mes mobilizavome visas jėgas ir dabar pradedame kariauti su visomis tamsybių galybėmis.
