Jau esame paskelbę porą knygos „Liepsnojanti ugnis“ ištraukų – tai Liepsnojanti ugnis: Pirmoji Bepo Komunija ir Šv. Pijus X prieš masoneriją ir modernizmą. Kadangi ruošiamės paskelbti ir daugiau šios puikios, nors jau prieš 30 metų lietuviškai išleistos, knygos ištraukų, nusprendžiau apie ją ir patį popiežių šv. Pijų X (Giuseppe Sarto) parašyti šiek tiek plačiau.
Autorius Wilhelmas Hünermannas (1900-1975) buvo kunigas, išgarsėjęs savo romanais apie šventuosius, kurių parašė apie 30. Imdamasis darbo jis kruopščiai išstudijuodavo savo herojų gyvenimą, pradėdamas iškarpomis laikraščiuose ir baigdamas jų pačių dienoraščiais. Jo romanai tapo labai populiariais – iš viso jų buvo parduota apie 3 mln. kopijų – ir buvo išversti į daugelį kalbų. Labiausiai vertinami kūriniai apie kun. Pierre'ą Coudriną, aktyviai veikusį Prancūzų revoliucijos metu, kun. Adolphą Kolpingą, dirbusį socialinėje srityje, šiuolaikinę skaistybės kankinę šv. Mariją Goretti ir garsųjį Arso kleboną šv. Joną Vianėjų. Ne mažiau įdomus turėtų būti ir jo romanas apie šv. Damijoną de Veusterį, pasišventusį raupsuotųjų ganytoją Molokų salose (apie šį kunigą lietuviškai yra išleista kito rašytojo knyga, kurios apžvalgą skelbėme). Lietuviškai yra išleista dar viena W. Hünermanno knyga apie šv. Dievo Joną – „Elgeta iš Grenados“.
„Liepsnojanti ugnis“ parašyta gyvu stiliumi, daugybė dialogų atskleidžia karštą italų temperamentą ir veikėjų kasdienybę. Knyga skaitoma labai lengvai ir nuolatos verčia nusišypsoti – todėl ją nesunkiai įveiks ir tie, kurie nelabai mėgsta skaityti. Tiesiog traukte traukia perskaityti dar ir dar vieną epizodą iš šventojo gyvenimo, nes atrodo, kad visas jo gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos tekėjo lyg veržli upė. Viską, ko imdavosi, būsimasis popiežius darydavo energingai ir neatidėliodamas – supratimas, ką reikia daryti, tobulai vertė valią veikti. Greičiausiai būtent todėl knygos autorius davė jai tokį pavadinimą, palygindamas šventąjį su tuo šv. Malachijaus popiežių pranašystėje pranašaujamu popiežiumi Ignis ardens – Liepsnojančia ugnimi. Čia vertėtų prisiminti, kad prieš šv. Pijų X paskutinis šventuoju paskelbtas buvo popiežius šv. Pijus V (kodifikavęs tradicinį Romos ritualą, ekskomunikavęs Anglijos karalienę Elžbietą I už erezijos laikymąsi ir katalikų persekiojimą ir subūręs katalikišką sąjungą prieš musulmonus, laimėjusią Lepanto mūšį), miręs 1572 m. Taigi, iki šv. Pijaus X, mirusio 1914 m., buvo ilga 342 metų kanonizuotų popiežių pertrauka.
Tačiau nepaisant linksmų, šypseną keliančių istorijų, knygoje vaizduojamas iš tiesų švento, dorybėmis spindinčio vyro gyvenimas, kuris buvo nuolatinė kova. Nuo pat vaikystės būsimasis kunigas žinojo, ką reiškia skurdas – buvo vyriausias iš 10 vaikų, o tėvai buvo tikrai neturtingi. Jei, melsdamiesi trečiąją Rožančiaus paslaptį, mes meldžiame Viešpaties, kad pamiltume neturtą savo gyvenime, tai būsimasis popiežius tą dvasią turėjo tobulą ir ją įgijo labai anksti. Nors neturto įžado kunigai neduoda, tačiau būnant klebonu, vyskupu ar patriarchu jo kišenės nuolatos buvo tuščios. Visi mes, krikščionys, kažkiek aukojame savo artimui, bet dažniausiai iš to, kas lieka. Gi šv. Pijus X atiduodavo net paskutinį savo valgį – sesers kepamą kepsnį su visa keptuve! Jis nežiūrėdavo, ar tuo metu kas yra virtuvės sandėliuke ir gerosios jo seserys, atstojančios jam šeimininkes, ne kartą turėdavo gerai pasukti galvą, kaip iš kirvio išvirti sriubą. Su šypsena jis prisipažindavo seserims, kad neturtėlių šelpime yra recidyvistas ir kitaip jau nebegali. Atiduodamas viską kitiems, pamiršdavo netgi artimiausius – netekus šeimos maitintojo jo paties motina, pirmoji pradėjusi vesti savo vaiką šventumo keliu, vis labiau skurdo, kol vieną dieną vos neteko parduoti šeimos namo. Laimei, šį kartą vyskupas jau rado būdą padėti savo šeimynai.
Vieną kartą, kad įkalbėtų fabriko savininką pagerinti jo skurstančių darbuotojų padėtį, klebonas ne tik pasiūlė šiam „verslo planą“, bet dar ir kirto lažybų iš savo bažnyčios varpinės, kad jį lydės sėkmė. Kaip klebonas sakė, taip ir buvo, o metų pabaigoje patenkintas verslininkas atseikėjo lažybose sutartą sumą. Kitą kartą, kad išgelbėtų prekeivį nuo bankroto, iš jo nupirko įvairiausių rakandų – ir visko po tuziną, kad net jo sesuo, kuriai nuolatos trūkdavo virtuvės rakandų, nebežinojo, ar čia juoktis, ar verkti.
Tačiau nemanykime, kad Bepas (taip jį vadindavo trumpindami Džiuzepę), būsimasis popiežius ir šventasis, buvo tik be galo geros ir jautrios širdies, besirūpinantis socialine ganomųjų gerove ganytojas. Kai Trevizo seminarijai reikėjo dvasios vado, būtent jis buvo paskirtas į šias, ypatingai atsakingas kunigų ugdymo pareigas. Rūpestis kunigų – pamatu, ant kurio stovi Katalikų Bažnyčia šiame pasaulyje – rengimu, visą jo gyvenimą išliko esminiu. Jo pirmoji enciklika E supremi apostolatus, apie kurią rašėme, yra susijusi būtent su kunigų ugdymu. Nuo pat jaunystės visas studijas baigęs pačiais geriausiais pažymiais nuo pastoracijos likusį laiką ganytojas skirdavo Bažnyčios tėvų, teologijos studijoms, miegodamas vos po 4-5 valandas per parą. Todėl, kai seminarijoje vienas klierikas sugalvojo pasišaipyti iš „kaimo klebonėlio“ užklausdamas jį dar ir lotyniškai, gavo tokį tėviškai mandagų ir malonų atsakymą lotynų kalba, kad suprato tiek savo lotynų kalbos mokėjimo, tiek teologijos išmanymo menkumą.
Būdamas Venecijos patriarchu, kardinolas Sarto taip pat uoliai rūpinosi miesto skurstančiaisiais, bet ne mažiau uoliau rūpinosi ir tiesos gynimu ir sklaida. Čia jis įsteigė katalikišką laikraštį „Difeza“ („Apgynimas“). Patriarchas ne tik davė šiam laikraščiui leisti pinigų, bet dar pats rūpinosi jo išplatinimu. Dažnai miestiečiai matydavo kardinolą gondoloje, iriantis nuo vienų namų prie kitų ir renkantį „Apgynimui“ prenumeratorius. Jo pastangomis šis laikraštis lankydavo beveik kiekvieną katalikų šeimą. Laikraščio dėka venecijiečių gyvenimas gana greitai žymiai atsimainė, o artimiausiuose miesto atstovybės rinkimuose buvo išrinkti ne anksčiau valdę masonai, o katalikai. Bažnyčios, anksčiau buvusios apytuštės, vėl prisipildė. Prie namo, kuriame buvo spausdinamas „Apgynimas“, paskui buvo užrašyti šie žodžiai: „Ecce summum opus Papae Venitiis!” („Štai Popiežiaus didžiausias darbas Venecijoje!”)
Iš popiežiaus enciklikos Pascendi Dominici gregis net ir nepasakysi jį buvus linksmuoliu, sekmadieniais lošusiu kortomis su vikarais ar kauliukais su vaikais – toks logiškai nepriekaištingas ir teologiškai tikslus yra jo samprotavimas, demaskuojantis modernistų kėslus. O dėl jų popiežius savo enciklikoje perspėjo negailestingai: „Iš tikrųjų jis nesuklys manydamas juos esant labiausiai kenksmingus Bažnyčios priešus. Nes, kaip jau esame sakę, jie ketina sužlugdyti Bažnyčią ne iš išorės, bet iš vidaus. Tad pavojus slypi beveik pačioje Bažnyčios širdyje, ir žala yra tuo didesnė, kad jie iš arčiau ją pažįsta.“ Deja, tačiau žvelgdami į šiuos laikus matome, kad švento popiežiaus perspėjimas išsipildė. Kovodamas su modernizmo sklaida, popiežius įvedė priesaiką prieš modernizmo klaidas (lietuviškas jos tekstas čia), kuri buvo privaloma visiems asmenims, norintiems tapti dvasininkais, pamokslininkais, katalikiškų mokyklų mokytojais, katalikiškų universitetų dėstytojais bei užimti kitas panašias pareigas. Priesaika buvo privaloma iki pat 1967 m., kai buvo panaikinta Pauliaus VI.
Tad kviečiu skaityti knygos ištraukas (nusprendusiems perskaityti visą knygą jos tikrai nesugadins skaitymo malonumo) ir paieškoti internete dar likusių knygos egzempliorių.
Šv. Pijau X, melski už mus!
