Toliau skelbiame Wilhelmo Hunermmano knygos Liepsnojanti ugnis apie šv. Pijų X ištraukas. Knygos apžvalgą rasite čia. Ankstesnes knygos ištraukes rasite čia ir čia.
Po pavasario atėjo karšta vasara. Žemė subrandino pirmutinius vaisius. Badas buvo nugalėtas. Jis pasitraukė, bet vietą užleido dar baisesniam savo draugui – piktajai mirčiai.
Kun. Sartui vėl, kaip jaunatvės metais, reikėjo pergyventi choleros epidemiją. Jis puikiai pažino tą pabaisą, kuri, rytą užpuolusi žmogų, vakare gali jį paguldyti į karstą jau atšalusį ir sustingusį.
Iš pradžių mirė tik vienas kitas. Bet paskui mirčių daugėjo, ir netrukus nebuvo namų, kur nebūtų ligonių, o kiekvieną naktį skambėdavo gedulo varpai.
– Cholerą pasilieku aš, – pasakė klebonas savo vikarams. – Aš ją pažįstu nuo savo jaunystės ir netikiu, kad ji galėtų mane įveikti. Aš rūpinsiuosi sergančiais ir mirštančiais, laidosiu mirusius. Gerai įsidėmėkite, tik aš. Jūs nė vienas nesipainiokite.
– Tai mums reikės tinginiauti? – nepatenkintas paklausė kun. Džuzepė Ljusas, jauniausias kun. Sarto vikaras.
– Jūs rūpinkitės sveikaisiais. Lankykite šeimas, kaip ir anksčiau, mokykite vaikus. Cholerą pasilieku aš. Ir baigtas kriukis.
Jis pats iš sakyklos paskelbė, kad pas sergančius cholera kviestų liktai kleboną, o ne vikarus.
Nuvargęs klebonas neturėjo poilsio nei dieną, nei naktį. Iš visur jam pranešdavo apie naujus ligonius. Kiekvieną naktį skambėdavo varpelis prie durų, kviesdamas pas mirštančius.
Sartas teikdavo ligoniams sakramentus, nešdavo Viešpaties Kūną į epidemijos apimtus namus, lengvindavo paskutines ligonių kančias. Epidemijos užnuodytas oras griaužė jam gerklę, mirties kvapas visur jį pasitikdavo, bet jo paties pabaisa bijojo.
– Man nieko neatsitiks, – ramindavo jis seseris, kurios būkštavo dėl jo, ypač kai jis kartais grįždavo namo anksti rytą visiškai nusidirbęs ir mirtinai pavargęs.
– O kodėl cholera turėtų tavęs gailėtis? – paklausė Rožė.
– Todėl, kad aš jos nebijau, – sakė klebonas.
Palūžo ne viena sena, paliegusi gyvybė, užgeso ir daug jaunų. Ant kunigo Sarto rankų numirė stiprus vaikinas, kurio moterystę jis buvo palaiminęs prieš keletą dienų. Kitą naktį kun. Sartas užspaudė ir jaunosios našlės akis. Senis Nikolajus Kandera, taip nelemtai sužeidęs klebono arklį, taip pat atsigulė pakirstas ligos.
– Kunige Sartai, aš jau mirštu, – gargaliavo jis, kai klebonas priėjo prie jo lovos, – žiūrėk, mano rankos jau visiškai pilkos.
– Ne, tu dar nenumirsi, – padrąsino jį klebonas.
– Miriau, aš jau nebegyvas. Išklausyk mano išpažinties, – švokštė senis.
– Mirusiųjų išpažinčių aš neklausau, – pajuokavo klebonas.
Jis gerai žinojo, kad cholera sergąs jau yra pražuvęs, jei tik neteko vilties. – Aš juk matau, Nikolajau, kad tu dar gyvas. Vardan Dievo, sakyk, kas tave slegia.
Jis išprašė artimuosius iš kambario, o vyresniajai ligonio dukteriai padavė porą pinigėlių ir liepė nupirkti iš Sogaro porą litrų gero vyno.
Po to kunigas atsisėdo ant lovos, nušluostė prakaitą nuo ligonio kaktos, jį peržegnojo ir pasilenkė klausyti išpažinties. Tuo tarpu mergaitė parnešė vyno.
– Išgerk, – paliepė jis ligoniui, pripylęs stiklinę.
Sveikas būdamas Nikolajus niekados neatsisakydavo išgerti, o dabar ėmė priešintis visomis keturiomis.
– Kodėl nenori vyno?
Nikolajus negreit atsakė. Pagaliau jis, drebėdamas iš baimės, prašneko:
– Kalba, kad cholera sergantiems duodi nuodų, kad juos greičiau numarintum.
– Tu pats nežinai, ką šneki, – nusijuokė Sartas. Paskui jis pats trūktelėjo iš stiklinės gerą gurkšnį, – Ar aš pats gerčiau, jei vynas būtų užnuodytas? Na, gerk!
Tada senis patikėjo ir paskubomis išgėrė.
– Dar vieną stiklinę, – paliepė klebonas. – Ir dar vieną. Taip. Gerai. Išgerk dar trečią. Na, dar ir ketvirtą. O dabar ramiai sau gulėk ir gerai išprakaituok. Rytoj vėl ateisiu pasižiūrėti.
– Aš niekados nepagalvojau, kad versi mane kada nors gerti, – kikeno ligonis.
Netrukus jį išmušė prakaitas, o kai kitą rytą atėjo aplankyti kun. Sartas, pavojus jau buvo praėjęs. Dviejų litrų ąsotis stovėjo tuščias. Nikolajus buvo išgelbėtas.
– Ar ir šiandien aš gausiu porą litrų? – godžiai paklausė senis įėjusio klebono.
– Ne, šiandien nieko negausi. Kad tik nesprogtum, – griežtai tarė klebonas.
– Aš sprogsiu! – nusijuokė Nikolajus. – Tai bent juokai. Tokių seniai jau nebegirdėjau.
– Vakar tu norėjai mirti, o šiandien juokiesi.
– Vynas padarė stebuklą, – kikeno senis.
Daug blogiau buvo laiškanešio namuose. Dvylikos metų berniukas, su kuriuo Sartas kartais žaisdavo kauleliais, priėmė iš jo rankų Viatiką ir gavo Ligonių patepimą. Su skausmu klebonas matė, kad berniukas nebepasveiks. Iki vėlyvos nakties jis budėjo prie karščiuojančio vaiko.
– Nebijok, Andrejau, – tarė jis, kai berniukas anksti rytą tvėrė akis ir ėmė ieškoti jo rankos.
– Aš nebijau, – sunkiai ištarė berniukas, bet...
– Ko nori?
– Aš norėčiau dar kartą su jumis pažaisti kauliukais, – ištarė jis suskeldėjusiomis lūpomis, – dar kartą piemenų žaidimą.
– Gerai, pažiūrėsiu, – šyptelėjo klebonas ir ėmė raustis savo kišenėje. – Kaulelis yra.
– Meskite pirmas, – tarė berniukas, atmerkdamas akis.
Klebonas parito kaulelį ant lovos.
– Trys. Dabar mesk tu.
Visai išblyškusi berniuko ranka paėmė kaulelį.
– Šeši, – sunkiai atsiduso jis ir išsekusiu jo veidu perbėgo linksmas, laimingas šypsnys. – Aš laimėjau, kunige Sartai.
Jis dar kartą griebė kaulelį, bet jo ranka atsigniaužė ir kaulelis nukrito ant žemės. Dar pora atsikvėpimų, ir išvarginta širdis sutvinksėjo paskutinį kartą.
– Jis dar gavo pasidžiaugti, – guodė Sartas verkiančią motiną.
– Tikrai, tu laimėjai, Andrejau.
Drebančiomis rankomis jis užspaudė berniuko akis. Ant negyvo veido dar buvo matyti laimėtojo šypsnys.
Mirusieji buvo laidojami tik naktį. Lydimas savo zakristijono, kun. Sartas kartą nuėjo į vienus namus, kur buvo pašarvotas lavonas. Ten jis rado tris vyrus, besirengiančius uždaryti karstą.
– O kur ketvirtasis? – paklausė klebonas.
– Niekas daugiau neatėjo, nes bijo užsikrėsti, – atsakė vienas vyras.
– Gerai. Tu, Luidži, nešk kryžių ir žibintą, – paliepė klebonas zakristijonui.
O pats paėmė ketvirtą neštuvų rankeną ir visi kartu nunešė lavoną duobėtomis gatvelėmis ir per tiltą, prie kurio jų laukė laidotuvių vežimas.
Tą naktį jis grįžo namo mirtinai nuvargęs. Niekada dar nebuvo taip blogai jautęsis. Jį staiga ėmė krėsti šiurpas. Jis niekados nebijojo choleros, – argi dabar ji būtų jį palaužusi?
Drebančiomis rankomis jis įsipylė j stiklinę vyno ir truputį pipirų ir greit išgėrė. Po to staiga prisiminė, kad jau seniai po vidurnakčio. Vadinasi, rytą jis negalės laikyti Mišių. Jis atsigulė į lovą, bet negalėjo užmigti.
– O, Dieve, – šnibždėjo jo lūpos, – ar tu visai mus apleidai? Ar Tu nori, kad išmirtų visi mano vaikai? Imk už juos mano gyvybę.
O jei iš tikrųjų jis būtų susirgęs? Ar jis turi teisę atnešti ligą į savo namus ir šitaip sukelti pavojų seserims, kurios ir be to taip daug dėl jo kentėjo. Ne, ne. Jis verčiau mirs kur nors pakelėje, prie šieno kupetos, apleistoje daržinėje.
Kai j kambarį ėmė šviesti pirmieji ryto spinduliai, jis atsikėlė, išgėrė truputį melisos lašų ir pasibeldė j sesers Rožės kambario duris.
– Mergyte, – tarė jis, – aš išeinu į Veneciją.
– Tai nelaikysi Mišių? – paklausė Rožė.
– Šiandien nelaikysiu, – atsakė Džuzepė.
– Kas tau yra? – sunerimo Rožė, atbėgusi ir pamačiusi tokį nuvargusį ir neišsimiegojusį brolį.
– Nieko.
– Ką veiksi Venecijoje?
– Aš turiu ten pasakyti salezietėms pamokslą. Beveik buvau užmiršęs.
– Aš tuoj padarysiu tau pusryčius.
– Ne, nereikia, aš nenoriu valgyti.
Tačiau Rožė nubėgo j virtuvę ir sugriebusi įkišo broliui į kišenę duonos riekę.
– Į Meraną tu dar per anksti nueisi. Traukinys į Veneciją išvažiuoja tik po trijų valandų.
– Rytą vėsiau, todėl geriau eiti. Sudieu, sesyte.
Rožė sumišusi žiūrėjo j išeinantį brolį. Jis atrodė taip keistai, visiškai kitaip negu paprastai.
Grynas ryto oras jį atgaivino. Jis išblaškė niūrias jo mintis ir nuvijo baimę.
– Kvaily, – pats save barė Džuzepė, – ko tu pabūgai piktosios mirties? Juk jūs esate seni draugai.
Jis iš tikrųjų nuėjo į Meraną. Ten dvi valandas pralaukė traukinio. Venecijoje pasakė vienuolėms žadėtąjį pamokslą, kurio beveik nebesitikėjo išgirsti dėl siaučiančios epidemijos. Užtat saleziečių džiaugsmas buvo dar didesnis.
– Melskitės, mielosios seserys, melskitės, kad Dievas mūsų pasigailėtų, – tarė kun. Sartas, pabaigęs konferenciją. – Jau per daug žydinčių gyvybių mirtis nuraškė. Melskitės, kad Dievas vėl duotų mums sveikatą.
Po pamokslo jis vėl nedelsdamas grįžo namo.
– Ačiū Dievui, tu jau vėl namie, – lengviau atsiduso Rožė. – Mes bijojome, kad tau gali atsitikti kas nors blogo. Rytą tu taip keistai atrodei.
– Viskas gerai. Dievas mūsų pasigailės.
Iš tikrųjų po kelių savaičių epidemija prigeso, bet nors mirties pavojus praėjo, tačiau skurdas visur buvo labai didelis. Daug šeimų neteko maitintojų. Salzano klebonas išdalijo paskutines atsargas. Jis pats atsisakė net ir labai reikalingų dalykų, vargšes seseris vis kankino rūpesčiai dėl blogėjančios brolio sveikatos.
– Neilgai taip tvers, – vieną dieną pasiskundė Rožė kun. Karminačiui, apsilankiusiam Salzano klebonijoje. – Jis pats numirs. Niekados nesiilsi, nepavalgo kaip reikiant. Jis tarytum visų tarnas. Tik pažiūrėkit: drabužiai ant jo karo. Tik oda ir kaulai.
– Tavo sesuo tiesą sako, Bepai, – patvirtino kun. Karlas. – Reikia truputį ir savimi rūpintis, reikia pagalvoti ir apie savo sveikatą. Daug kur tu esi per daug uolus, o aklas uolumas tik kenkia. Bepai, yra įrankių, kurių negalima sutaisyti, kai jie sulūžta. Todėl būk nuolankesnis ir paklusnesnis savo seserims. Leisk ir kitiems ką nors veikti. Pagaliau tu turi du vikarus. Pasaulyje kiekvienas turi turėti savo dalį.
– Ėė, – ramiai atsakė Sartas, – koks tu pasidarei geras pamokslininkas. Per pjūties šventę dabar turbūt jau niekam nebereikia važiuoti į Tombolą.
– Jis visados toks, – aimanavo Rožė. – Galite sakyti jam ką nori, kunige Karlai, jis viską juokais nuleidžia.
Tą dieną kun. Karminatis grįžo namo susimąstęs. Jo draugas atrodė tikrai blogai – toks pavargęs ir visiškai išsekęs. Trevizo kurijai reikėtų tuo susirūpinti.
Po kelių dienų jis kreipėsi į seną savo draugą kun. Antonijų Pocį, neseniai paskirtą vyskupo kapelionu, ir papasakojo jam apie kun. Sartą.
„Mūsų Bepas eina j pražūtį“, – rašė jis, – „jam jau blogai. Neseniai aš jį mačiau ir turiu pasakyti, kad bijau dėl jo. Kad tu jį pamatytum! Jis atrodo taip nusibaigęs, kad apėmė blogos mintys. Dieve, saugok... Trumpai drūtai, reikėtų apsižiūrėti, kol dar laikas“.
Netrukus kun. Sartas gavo vyskupo laišką. Vyskupas Cinelis maloniai, bet kartu ir griežtai jį ragino daugiau žiūrėti savo sveikatos ir skirti laiko tinkamam poilsiui.
– Kokia bobelė vyskupui tiek priplepėjo, – suniurnėjo Sartas, pastumdamas laišką į šalį. Tačiau ir toliau ne daugiau saugojosi, kaip ir prieš tai.
* * *
1875 m. rudenį vyskupas Cinelis atvažiavo į Salzaną teikti Sutvirtinimo sakramento ir aplankyti parapijos. Jis viskuo buvo labai patenkintas. Reikėjo tik pageidauti, kad klebonas būtų sveikesnis.
– Klebone, turbūt nepaisai to, ko aš tavęs prieš metus prašiau? Beje, kodėl nenešioji klebono žiedo?
– Labai gaila, neturiu jo dabar po ranka, – sumišo kun. Sartas.
– Kokioje Venecijos gatvėje gyvena lombardininkas? – tiesiai paklausė kun. Pocis draugą.
– Ar tik kartais neužstatei jo? – pasipiktino vyskupas.
– Žinoma, užstatė, – nusijuokė Pocis. – Kunigas Sartas viską tempia į lombardą.
– Būtinas reikalas... – bandė teisintis klebonas.
– Ne, daugiau taip negalima, – tarė Cinelis, purtydamas galvą. – Dar užstatysi smilkytuvą ar monstranciją. Turiu paimti patį į savo globą. Reikės važiuoti iš Salzano.
– Reikės važiuoti? – sušnibždėjo nelaimingas Sartas.
– Taip. Aš paskiriu patį Trevizo katedros klebonu ir seminarijos dvasios vadu.
– Jūsų ekscelencija, nejuokaukite taip su paprastu kaimo klebonu, – apstulbo Sartas.
– Tai ne juokai, – šyptelėjo vyskupas. – Seminarijos rektorius man patį ypač siūlė.
– Kunigas Pjetras Jadzucis? – išsprūdo klebonui.
– Tai buvęs jūsų Riezės vikaras. Tamsta žinai, kad jis daug metų vadovauja mūsų kunigų seminarijai. Taigi nebešeimininkausi šiuose namuose.
– Jei įsakote, aš klausau, jūsų ekscelencija, – ilgai padvejojęs pratarė Sartas.
– Dabar jums reiks grįžti į Riezę, – pasakė jis savo seserims.
– Tu, Rože, noromis grįši pas mamą, nes per šiuos metus aš tau pridariau daug rūpesčių, o tu, Lučija...
– Aš liksiu čia, – atsakė toji.
– Kaip čia? Čia aš viską likviduoju. Tu negalėsi čia būti.
– Vis dėlto galėsiu. Tuoj sužinosi.
Kitą dieną į zakristiją atėjo šventiškai apsirengęs zakristijonas Luidžis Boskinas.
– Kas atsitiko, Luidži? – paklausė nustebęs Sartas. – Šiandien dar ne sekmadienis.
– Ne sekmadienis, kunige Sartai, – atsakė zakristijonas, – tačiau jūsų sesuo Lučija ir aš norėtume susituokti, tai norėjau paklausti, ar jūs sutinkate?
– Jei taip...
– Taip, taip, – nusijuokė Rožė, – aš gi sakiau, kad tu nematai, kas dedasi tavo namuose.
Paskutinis iškilmingas kun. Sarto veiksmas Salzane buvo sutuokti savo seserį.
– Mums labai sunku su jumis išsiskirti, – pasakė parapijos tarybos narys Paolas Botačinas, paduodamas ranką išvažiuojančiam klebonui.
