Kai popiežius grįžo į savo darbo kambarį, jam buvo pranešta atvykus vieną ponią anglę. Netrukus ji įėjo į kambarį vedina ketverių metų berniuku. Popiežiui kalbantis su motina, berniukas drąsiai priėjo prie jo ir uždėjo ranką ant jo kelių.
– Džoni, – sušuko išsigandusi ponia.
– Netrukdykite jam, – šyptelėjo popiežius. – Mūsų Išganytojas juk pasakė: „Leiskite mažutėlius pas mane ir netrukdykite jiems“. Tu kažko nori, Džoni, aš jau matau?
– Kada aš galėsiu priimti šv. Komuniją? – išdrožė mažasis.
Pijus X minutėlę užsimerkė. Jo mintys nuskrido toli toli, į vaikystės dienas. Juk ir jis pats kadaise to klausė. Klausė kun. Jadzucio, klebono, pagaliau vyskupo. Jis tebeprisimena ir kaip jam vyskupas atsakė:
– Gal tu kada nors būsi popiežius, tada galėsi pakeisti.
Tai štai tas ženklas, kurio jis taip karštai prašė. Jis turi vesti pas Išganytoją vaikus, kol jų sielos dar nesutepė nuodėmės šešėliai. Argi jis ką tik nepaminėjo Viešpaties žodžių: „Leiskite pas mane mažutėlius ir netrukdykite jiems?“ Viso pasaulio vaikai padės jam melstis, savo širdelėse nešiodami Išganytoją.
– Ar tu miegi, popiežiau? – nustebęs paklausė berniukas.
„Simonai, ar tu miegi?“ – paklausė Viešpats pirmąjį popiežių tą naktį, kai buvo įsteigtas Švč. Sakramentas. „Pijau, ar tu miegi? Leisk mažutėlius pas mane, netrukdyk jiems.“
– Ne, Džoni, aš nemiegu. Bent jau dabar nemiegu, – tarė Pijus ir pažvelgė į mažylį savo mėlynomis akimis.
– Kokios gražios tavo akys, – tarė mažasis anglas. – O ar tu negirdėjai, ko aš klausiau?
Audiencijoje dalyvavęs pareigūnas susiraukė ir norėjo berniuką atitraukti ir nutildyti.
– Netrukdykite jam, – žybtelėjo popiežius akimis, grįžtelėjęs į monsinjorą. Po to jis vėl nepaprastai meiliai kreipėsi į berniuką.
– Ką tu priimsi šv. Komunijoje? – paklausė jis.
– Jėzų Kristų.
– O kas yra Jėzus Kristus?
– Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.
Popiežius atsistojo ir tarė motinai:
– Atveskite berniuką čia ryt anksti rytą apie 6 val. Aš pats jam suteiksiu šv. Komuniją savo Koplyčioje. Mano vaikeli, tau nebereikės laukti nė vienos dienos.
– Ačiū tau, popiežiau, – suspindo iš džiaugsmo berniukas ir laimingas išėjo iš kambario kartu su savo motina.
Truputį vėliau, 1910 m. rugpjūčio 8 d., buvo išleistas popiežiaus dekretas „Quam singulare Christus“, kuriame visiems pasaulio kunigams buvo liepta leisti vaikus prie Dievo stalo, kai tik jie ima atskirti šv. Komuniją nuo paprasto maisto.
Visas pasaulis džiaugėsi dėl tokio popiežiaus nutarimo, ypač tos jaunos sielos, kurioms visai nelauktai atsivėrė tabernakulis. Tiesa, pasigirdo ir balsų, kad esą sumažės pagarba Švč. Sakramentui, jei prie Pirmosios Komunijos eis tokie maži vaikai, tačiau popiežius žinojo, kad jo pasirinktas kelias yra teisingas.
Labiau už viską jį džiugino daugybė vaikų laiškų, atsiunčiamų į Vatikaną iš visų pasaulio kampų. Skaitydamas juos, popiežius susigraudindavo iki ašarų.
– Žiūrėk, Džovani, ką man rašo šita mergytė, – kartą tarė jis.
– „Po Komunijos man atrodo, kad tėvas mane apglėbtų rankomis. Aš tada būnu taip laiminga, kad negaliu ištarti žodžio. Tačiau gerasis Išganytojas žino, kad aš labai Jj myliu“. Drauguži, koks pasaulio vyskupas galėtų gražiau pasakyti apie Viešpaties priėmimą Eucharistijoje!
Kiekvienais metais jis susikviesdavo į Vatikaną visus Romos vaikus, priėmusius Pirmąją Komuniją. Didelė laimingų vaikų minia apsupdavo savo tėvą, o jis prašydavo, kad jie visados būtų ištikimi Išganytojui ir niekados neišvarytų Jo iš savo širdies.
– Ar padarysite taip? – klausdavo jis.
– Padarysime, padarysime! – šaukdavo vaikų minia.
– Ir, žinoma, padėsite man melstis. Popiežius turi daug didelių rūpesčių. Ar jūs padėsite man melstis, kai jūsų sielose bus Išganytojas?
– Padėsime, popiežiau, padėsime! – šaukdavo mažieji. Kai kurie bandydavo užlipti pas jį ant paaukštinimo. Kartais jis paduodavo ranką berniukui ar mergytei ir padėdavo užlipti. Atrodydavo, tarytum sugrįžo tos dienos, kada Išganytojas kviesdavo mažuosius pas save, juos glamonėdavo ir laimindavo. Ir kai popiežius dar kartą paklausdavo, ar jie per visą gyvenimą mylės Išganytoją, visi vaikai triukšmingai pažadėdavo. O viena mergytė, tvirtai prisiglaudusi prie jo, kartą pasakė:
– Taip, Jėzau.
Apeigų tvarkytojas iš pradžios su baime stebėjo vaikų familiarumą, bet, pamatęs tokį vaizdą, ir jis susigraudino.
– Mes ir vėl ateisime, Šventasis Tėve, ir vėl ateisime, – šaukdavo mažieji, kai Pijus X juos laimindavo ir paleisdavo namo.
* * *
Tais metais niekas popiežiaus tiek nepaguosdavo, kaip vaikų audiencijos. Jis džiaugdavosi net keletą dienų prieš jas. Pirma vaikų negalėdavo ateiti nei kardinolas, nei karalius, nei joks valstybės galva.
– Net ir kai aš numirsiu, – sakydavo jis monsinjorui Bresanui, – tai ir tada Pirmąją Komuniją priėmusieji vaikai teateina pas mane. Veskite juos prie mano kapo, o aš iš karsto juos laiminsiu.
Nuolatos didėjant rūpesčiams, jį vis labiau ėmė slėgti senatvės našta, ypač dėl to, kad jis niekados tinkamai nepailsėdavo. Jis dažniausiai dirbdavo iki vidurnakčio, o penktą valandą ryto jau suklupdavo melstis. Tačiau juo labiau jis seno, tuo giedriau spindėjo jo akys. Jo veidas kaip šventojo spinduliavo iš vidaus.
Nuostabios būdavo didžiosios audiencijos. Kai pasirodydavo popiežius, visi suklaupdavo. Paskui žmonės grūsdavosi prie jo, apiberdavo prašymais pasimelsti už likusius namie ligonius.
– Išganyk mane, – prašė jį vienas vyras, kurio ranka buvo paralyžiuota. – Šventasis Tėve, grąžink mano rankai sveikatą, kad aš galėčiau uždirbti savo šeimai duonos.
– Teišgydo tave Dievas, mano sūnau, – atsakė popiežius, paliesdamas jo ranką. – Tik pasitikėk Juo, mano sūnau.
Ir atsitiko stebuklas: vyras iškėlė savo ranką, šaukdamas: „Šventasis Tėve, Šventasis Tėve“.
Atvežė pas jį vieną mergaitę iš Airijos. Jos visa galva buvo žaizdota. Pijus uždėjo ranką ant jos sutvarstytos galvos, ir ji tą patį akimirksnį suriko:
– Mama, aš esu sveika.
Motina drebančiomis rankomis atrišo tvarsčius. Mergaitės galvoje nebuvo žaizdų nė žymės. Motina raudodama puolė ant kelių. Kartu su ja verkė ir visi kiti, nepaprastai stebėdamiesi.
Jį paprašė pagydyti viena vienuolė, kurios veidas buvo ištiktas rožės.
– Ko gi pageidaujate? – šyptelėjo Pijus X. – Juk esate sveikesnė už mane.
Nuo tos valandos sesuo pasijuto esanti sveika.
Vienas apakęs vokietis audiencijos metu prisigrabaliojo prie Šventojo Tėvo. Popiežius palytėjo akląjį. Aklasis staiga suriko spigiu balsu:
– Šventasis Tėve, aš vėl regiu! Aš vėl regiu!
Kita vienuolė parodė popiežiui aprištą ranką, naikinamą vėžio.
– Peržegnokite ją, – su pasitikėjimu prašė ji. Pijus išpildė jos prašymą, ir ranka išgijo.
Ne vienas luošas pasveiko, ne vienas kurčias pradėjo girdėti, kai tik Pijus X užkalbindavo.
– II Santo, il Santo, – šaukdavo suklaupę tikintieji.
– Tik šventasis gali padaryti stebuklus.
– Mano vaikeliai, – atsakydavo popiežius, – jūs neteisingai ištariate mano pavardę. Aš esu ne Santo, bet Sartas.
Vieną dieną Meri dėl Vai užėjo pas popiežių labai nusiminęs.
– Dėl ko, jūsų eminencija, esate susirūpinęs? – meiliai paklausė popiežius.
– Mano tėvas sunkiai serga, – atsakė kardinolas. – Gydytojas atsisakė jį gydyti. Kiekvieną minutę gali mirti.
– Ir jūs dar ne pas jį? – susijaudinęs paklausė popiežius. – Greičiau važiuokite ir nuvežkite mano palaiminimą. Pasitikėkite, mano drauge, jūsų tėvas dar nemirs.
Kardinolas nuskubėjo pas ligonį ir suteikė jam popiežiaus palaiminimą jau, rodos, vos bekvėpuojančiam. Tą patį akimirksnį jo veidas atgavo savo spalvą ir jis sušnibždėjo:
– Aš jaučiuosi jau sveikas.
Po keleto dienų Meri dėl Vai pranešė popiežiui apie netikėtą pasveikimą.
– Tai stebuklas, tai stebuklas, – nuolat kartojo jis.
– Jei tai ir stebuklas, tai jį padarė popiežiaus valdžia, – atsakė Pijus. – Aš pats čia niekuo dėtas.
Tuo tarpu Dievas atsiuntė savo tarnui didelį skausmą. Prieš pat 1912 m. Kalėdas Pijus X gavo žinią, kad mirštanti jo sesuo Rožė, kartu su juo tiek daug kentėjusi ir vargusi.
Pijus nusiuntė pas ją monsinjorą Bresaną, kad jai suteiktų apaštalinį palaiminimą. Jis pats nuėjo į koplyčią, užsidengė rankomis veidą ir ėmė melstis.
Po keleto dienų ji mirė kambarėlyje prie Rustikučio aikštės. Vatikano kalinys negalėjo nė akių užspausti savo mirusiai seseriai. Tačiau jo širdis buvo kambarėlyje, prie pašarvotos velionės.
Ji rami gulėjo karste, kurį mylinčios rankos papuošė žibutėmis. Jos veidas buvo lyg permatomas, neapsakomai ramus.
Šv. Lauryno bažnyčioje buvo laikomos gedulingos pamaldos. Jose dalyvavo visi Romoje tuo laiku buvę kardinolai, diplomatinio korpuso atstovai, daug kunigų ir vienuolių. Velionės karstą nešant j kapus, eisena sustojo po Šventojo Tėvo langais. Pijus X iš tolo palaimino savo seserį, tik jis vienas negalėjo palydėti jos į kapus.
– Greit aš pas tave nueisiu, sesute, – sušnibždėjo jis tylomis. Po to susiėmė veidą rankomis ir apsiverkė.
