Žygimantas Vaza prie Smolensko
Žygimantas Vaza prie Smolensko

Pirmą straipsnio dalį rasite ČIA, antrą ČIA, trečią ČIA, ketvirtą ČIA, penktą ČIA.

h) Miestiečių ir pirklių arka – šv. Kazimiero ryšys su schizmos nugalėjimu

Toliau valdovas žengia pro miestiečių ir pirklių arką, kupiną gausios krikščioniškos ir antikinės simbolikos. Ant jos kabojo karo būgnai, maskvėnų kepurės. Milžinas Polifemas simbolizuoja klastingą ir, anot aprašo autoriaus, neturinčią jokios išminties ir išmaningumo, maskvėnų gentį; jį nugali Uliksas (Odisėjas), o Polifemo avių banda be ragų vaizdavo maskvėnus, kurie augant savo didvalstybės galybei turėjo vis stiprėjančius ragus, bet juos su Dievo pagalba nulaužė karalius.

Uliksas ir sirenos vaizduoja švedus apgavusius Zigmantą, kai šis nuvykęs į tėvynę neatgavo valdžios, tačiau, pasirodžiusiai Viešpaties dešinei išgelbėjus iš šio pavojaus, uoste į žemę įsmeigtas inkaras reiškė, kad sausumoje nugalėjus Maskviją bus lengviau viešpatauti ir jūroje, atsiimant ir Švediją. Buvo ir Minotauro labirintas, reiškęs žygio į Maskvą sunkumą[1].

Labai ryškiai idėjų kovą regione atspindi būtent ant šios arkos vaizduojamas šv. Kazimieras, važiuojantis vežime, kurį traukė pamaldumas ir skaistumas su tų dorybių simboliais, o kitas tuščias Fortūnos traukiamas vežimas su sudraskytomis vėliavomis simbolizuoja nugalėtą Maskvą. Po ratais trys nugalėti Maskvos kunigaikščiai (carai) – du Dmitrijai Apsišaukėliai ir Borisas Godunovas. Po debesimis matosi deganti Maskva su nedegančiomis lietuvių ir lenkų užimtomis tvirtovėmis.

Aprašymo autorius aiškina giluminį sakralinių ir politinių įvykių ryšį, kurį jis traktuoja ne kaip jų sutapimą, o kaip Dievo Apvaizdos veikimą – kad šv. Kazimiero emblema piešinyje pridėta todėl, kad šis šventasis buvo svarbiausias schizmos – Bažnyčios skilimo – priešas, ir kai vėliava su jo atvaizdu po kanonizacijos Romoje buvo (1604 gegužės mėn.) įnešta į Vilnių, tuoj pat ėmė stiprėti šventoji [Bažnyčios] unija. Kaip tik po 3 metų nuo vėliavos įnešimo – 1607 m. Zigmantas Vaza unitams suteikia aukštų pareigybių, beneficijų, patvirtina unitų brolijų privilegijas. Autorius pažymi, kad būtent po šventojo vėliavos įnešimo į Vilnių, Maskvoje prasidėjo neramumai, o ATR valdovui Dievas ėmė būti palankus kaip nei vienam iki tol buvusiam valdovui. LDk schizmatikai net nupiešę šv. Kazimiero portretą, į kurį pasislėpę šaudė – tai vykę jėzuitams statant šventojo bažnyčią, kurios kertinis akmuo buvo padėtas per minėtas jo iškilmes 1604 m. Todėl pabrėžiama, kad dabar, 1611 m., schizmatikai pelnytai baudžiami (Smolensko praradimu ir Maskvos užėmimu) ir kreipiamasi į Lietuvos globėją:

„Gal pripratai, Kazimierai, jau prie lietuvių nelaimių? / Tavo maldų dėka žūsta niekinga gentis.“ Po šv. Kazimiero vežimu parašyta „gyvas priešo klastą patyriau / dabar po mirties juos nubausiu“, o ant Maskvos tironų vežimo rato „šventiesiems priešinantis“[2].

Čia labai nedviprasmiškai atskleidžiama, kad šventasis Lietuvos globėjas yra ne tik lotynų apeigų katalikų globėjas, bet ir ypatingas į Bažnyčios vienybę grįžusių bizantinių-slavų apeigų krikščionių, tapusių šių apeigų katalikais, globėjas, pačios Bažnyčios vienybės grąžinimo (re)unijos idėjos, kurią galima įvardinti kaip LDK istorinę misiją[3], globėjas, pagrindinis ar vienas pagrindinių regiono šventųjų, ypatingų Bažnyčios skilimo (schizmos) priešų.

Aprašomu metu dar nebuvo įvykę tragiški įvykiai, padarę šios misijos globėju už unijos įtvirtinimo pastangas nukankintą šv. Juozapatą. Šv. Kazimiero ir šv. Juozapato, kaip dviejų pagrindinių Lietuvos globėjų „tandemo“ idėja plačiai neįsigalėjo Lietuvos katalikų sąmonėje, ypač dėl LDK tradicijų nykimo. Šią idėją kažkiek išsaugojo Lietuvos bajorija. Pvz., Tiškevičių pradėtoje statyti istorizmo stiliaus Lentvario bažnyčioje abipus navos freskose pavaizduoti būtent šv. Kazimieras ir šv. Juozapatas.

Kad Dievas yra LDK pergalių davėjas, rodo tarp statulų stovinti šv. Jurgio (Romos legionieriaus, pasirinkusio geriau kankinio mirtį nei išduoti Kristų ir grįžti prie pagonybės), antrojo po šv. Kazimiero Lietuvos globėjo ir tuo pačiu krikščionių karių – milites christiani – globėjo, statula, šalia kurios buvo šarvuoto raitelio su LDK insignijomis statula. LDk kaip Antemurale christianitatis – krikščionijos įtvirtinimo idėja „raudonu siūlu“ eina per visą šventės ceremoniją

Vienoje arkos pusėje, pačioje viršūnėje – pergalės statula su ietimi ir palme vienoje rankoje ir lauru bei skydu su LDK ir Lenkijos herbais – kitoje. Kitoje arkos pusėje priešais pilį ir karališkuosius rūmus stovėjo Šventosios Katalikų Bažnyčios ir unijos su schizmatikais (uninis cum schismaticis – nors po unijos jie tapo jau nebe schizmatikais) statulos. Katalikų Bažnyčios statula laikė šventovę ir knygą su užrašu, vienu iš tų, kurie galėtų apibendrinti visą šventės esmę Extra ecclesiam non est salus (už [Katalikų] Bažnyčios nėra išganymo)[4] – tai kertinis Bažnyčios tradicinio mokymo principas, galiojantis visais laikais.

Todėl 1611 m. triumfo eisenoje sudaryta Bažnyčios unija ir laikyta tokia svarbia – ja siekta gelbėti sielas nuo amžinųjų kančių. Tai parodo ir šalia Bažnyčios statulos stovinti Unijos statula su užrašais „Grįžkite ir ilsėkitės, būsite išganyti“ ir „Atsiverskite[5], grįžtantys sūnūs“. Tai kartu ir taikos – Bažnyčios suvienijimo ir karo su to suvienijimo priešais vaizdas. Taip pat vaizduojami nugalėti Bažnyčios priešai su kardu prie gerklės ir angelas kardu puolantis Dievo bei karaliaus priešus[6]. Panašų vaizdą sudaro šv. arkangelas Mykolas, spaudžiantis kojomis drakoną, ir jūroje esančios penkios uolos bei ant jų esantis kryžius ir du angelai, ant kurių sparnų – Lenkijos erelis ir LDK Vytis – taigi Lenkija ir LDK įtraukta į tiesiog kosminio masto gėrio ir blogio mūšį už Dievo Bažnyčios vienybės atstatymą, o per jį – į žūstančių atskilėlių sielų gelbėjimą. Tai aiškiai išreiškia šventės simbolika. Šiuos dalykus taip pat suprato paprasti Vilniaus miestiečiai, parašę ant arkos „geriau numirti, negu sulaužyti tikėjimą“. Tai galėtų būti dar vienas šventės esmę nusakantis šūkis.

 i) Jėzaus draugijos akademijos arka

Prie Vilniaus universiteto valdovo laukė Jėzaus draugijos ir jos akademijos studentų paruošta arka: čia vaizduojami Zigmantą sveikiną protėviai iš LDK ir Lenkijos. Ant arkos pavaizduota Maskva, link kurios viltingai traukia valdovas su kariuomene, laukiantis prie vartų šv. Stanislovas (Lenkijos globėjas) atrakinantis vartus, o prie sosto – šv. Kazimieras laiko karaliui skirtą karūną. Išties daug ir gilių simbolinių sąsajų: Lietuvos ir Lenkijos bei jų valdančiųjų dinastijų globėjas, už šventumą gavęs dangišką karūną, katalikiškos civilizacijos paribyje – Polocke 1518 m. savo apsireiškimu nugalėjęs jos priešus, deda karūną Bažnyčios vienytojui ir ATR – antemurale christianitatis didžiausios galybės laimėtojui.

Atkreiptinas dėmesys į autoriaus formuluotę: „[Arkos] viduryje buvo emblema vaizduojanti pasaulio imperiją[7] – atrodo universalios Šv. Romos imperijos idėja ir 1611 m. dar labai gyva. Imperijos emblema – rožė, kurią laistė du angelai, o abu minėti šventieji stebi ją augant. Ant jos žiedų – Popiežiaus Pauliaus V ir karališkosios šeimos portretai, viršuje – Šv. Dvasios atvaizdas su užrašu „padeda pasauliui“ – t.y. valdovams valdyti padeda pats Dievas.

Ant arkos gausu antikinių simbolių. Jei neatsižvelgsime į antikos figūrų simbolinę prasmę, dažnai gali net kilti klausimas, kokio tikėjimo – pagonybės ar katalikybės išpažinėjai yra baroko laikų Lietuvos žmonės. Raktas suprasti antikinių simbolių naudojimo giliai tikinčių LDK ir Lenkijos katalikų kalbose ir raštuose galėtų būti Jano Chrizostomo Paseko laidotuvių kalba mirus seniems jo kovos draugams. Ilgoje kalboje[8] tiesiog persunktoje lotyniškų sentencijų ir antikinių herojų bei dievybių paminėjimų kalbėtojas galop užsimena apie gausybę tų mirusių karių žaizdų gautų karuose už tėvynę. Tada jis prisimena legendą, kad Tetidė maudžiusi Achilą, kad apsaugotų nuo sužeidimų, tačiau daug geriau nei tas „vandenėlis“ – Achilą, karius saugojo ir tiekoje pavojų neleido žūti būtent Kristaus kraujo maudyklė (matyt, turima omenyje išpažintis ir šv. Komunija)[9]. Baroko žmonės buvo išprusę apie antiką daugiau už mus, bet skirtingai nuo mūsų epochos žmonių nelaikė antikos pagonybės tikra religija.

Kaip paralelę šiai barokinei kalbai galima paminėti vizualinį 1611 m. įžygiuotuvių elementą – kitos, veikiausiai prie valdovų rūmų buvusios arkos viduryje „senovės papročiu“, t.y. romėniškai triumfuojantis valdovas vaizduojamas tarp dviejų antikinių deivių, kurios laiko jam virš galvos laurų vainiką sakydamos: „kovojančiam Dievo pagalba“[10]. Deivės – tik triumfo romėniškos kilmės prisiminimas.

Kaip Paseko kalba, taip ir šis vaizdas iliustruoja, kad antikinės pagonių deivės, kaip ir įvaizdžiai, yra tik simboliai, ženklinantys moralines dorybes arba anapusinę realybę, kurią nusako ne antikos mitologija, o katalikų tikėjimas. Šiuo atveju ta realybė yra vienintelio tikrojo Dievo malonės pagalba kovojančiam už teisingą reikalą, o antikinės deivės tai tik pabrėžia kaip pasakų personažai atėję iš antikos, anot garsaus anglų kataliko publicisto G. K. Čestertono, iš mūsų civilizacijos vaikystės, kurioje pagoniškoji mitologija skiriasi nuo Katalikų Bažnyčiai Dievo apreikštos tiesos apie dievišką realybę taip, kaip svajonė apie idealią tikrovę – nuo pačios idealios tikrovės[11].

Tik traktuodami baroko antikinius įvaizdžius kaip simbolius, galėsime suvokti, kodėl buvo leidžiama „žongliruoti“ pagoniškų dievybių paminėjimu toje epochoje, kai buvo galima, anot V. T. Volšo, „inkvizicijos panosėje“ drąsiai kritikuoti dvasininkijos, net popiežiaus asmenines ydas[12], bet buvo teismo proceso tvarka baudžiama už katalikų tikėjimo tiesų neigimą. Pagonybės mitų, kol jie naudojami tik kaip simboliai, niekas nelaikė tikra religija ar tikrove – todėl jų herojai minimi net su erezijų skleidimu karštai kovojusių jėzuitų akademijoje.

Zigmanto triumfas ant jėzuitų arkos lyginamas su Romos triumfu, kai imperatoriai, vainikuoti laurų vainikais, važiavo baltų žirgų traukiamu vežimu, ir klausiama, kaip gi tėvynainiai galės atsilyginti Maskovijos nugalėtojui.[13]. Maskoviją įvertina užrašas „Tavo veido bijo barbariškieji pabaisos“. Maskvėnas deda vėliavą po karaliaus kojomis[14]. Maskvėnai vaizduojami prispausti kario koja, varomi po jungu, nes jie nors nenoromis, bet turi priimti karaliaus valdžią[15], Zigmantas lyginamas su Aleksandro Makedoniečio kovos draugu Lisimachu, ištraukusiu liūto liežuvį, o Zigmantas užčiaupia burną maskvėnui tai ko gero tapdamas didesnis už Lisimachą. Įvykio esmę nusako užrašas „Viešpaties dešinė mane išaukštino“[16].

Toliau jėzuitų arkoje prasideda tikras antikinių „dievybių paradas“: Apolonas ir mūzos sveikina valdovą. Mūza pažymi, kad „gavo jungą Maskva, gotų ginklai baimę patyrė[17]. Greičiausiai turima omenyje triuškinama ATR kariuomenės pergalė prieš gausesnes rusų ir švedų (įvardinamų gotais) pajėgas Klušino mūšyje. Kaliopės posakyje „Ploja delnais Lietuva, Lenkija džiaugias taika“ – išskiriamos abi monarcho valdomos šalys.

Erato sako: „tegu duoda dievai, ko dorybė tava nusipelnė“, O Talėja „Dievas leido padidinti Zigmantui savąją valdžią“ – vėl matoma iš renesanso paveldėta atrodytų politeizmo ir monoteizmo samplaika, tačiau pagoniški dievai čia – vien simboliai, metaforos.

Kitoje arkos pusėje yra arką dedikuojantis Vilniaus Jėzuitų akademijos užrašas, atspindintis epochos dvasią ir LDk gyventojų požiūrį į Maskvos valstybę bei jos valdovus, kuriame giriamas karaliaus įžvalgumas, dėl kurio paimta niekieno Europoje nenugalėta Smolensko tvirtovė ir užimtas Maskvos miestas bei išlaisvinta nuo „apgavikų tironų“ visa Maskvija[18].

Abipus arkos buvo dekoruotos scenos su bibliniais vaizdais – Dovydas koja prispaudęs Galijotą, milžiną, didžiulės Maskvos valstybės simbolį ir pridėta, kad tokia buvo Dievo valia; ir Judita laikanti nukirstą Holoferno galvą – abu herojai simbolizuojo silpnesnio, bet Dievo teisingą reikalą ginančio Izraelio – Dievo tautos – pergalę prieš neteisius, stipresnius ir teisingo tikėjimo priešus. Panašus simbolis – Samsonas, imantis medų iš liūto nasrų[19].

Užrašai taip pat byloja, jog karalius aukoja savo pergales ir trofėjus Dievui, Dievo Motinai, šv. Kazimierui ir šv. Stanislovui. Taip pat pažymima, kad Akademija dedikuoja karaliui arką „dėl nugalėto Možaisko“ (būtent Možaiske buvo rusų-švedų vadavietė Klušino mūšio metu), taip pat dėl nugalėto Starodubo, kurį paėmė kazokai. Dievui ir dangaus šventiesiems dedikuojami iš caro V. Šuiskio atimti ginklai, o Smolensko trofėjai – šv. Mykolui arkangelui, vyriausiam dangiškosios kariuomenės vadui ir kitų dangaus dvasių būriams[20].

Pavaizduotas ir Jozuė, vadovavęs izraelitams užimant šventąją žemę, kalbantis karaliui, stovinčiam šalia su šv. Kazimieru. Jo žodžių pagrindinė mintis – pamaldumas stipresnis net už narsumą, karaliaus pamaldumas sustabdė priešo antpuolį.

Kita dedikacija – dėl tolimiausiame šiaurės krašte (veikiausiai turima omenyje Maskovija) įvesto katalikų tikėjimo, akademija kūrinį dedikuoja valdovui[21]. Kartu su ATR viduje pasiekta Bažnyčios unija, tikėjimo plėtimas toliau į Rytus – svarbiausias Zigmanto Vazos ir jo šventės tikslas.

Už šio įrašo – dvi emblemos: šv. Kazimieras, prikalantis prie medžio ratą su sėdinčia jame Fortūna – antikine laimės deive. Kitoje pusėje – šv. Stanislovas, plėšiantis nuo Fortūnos sparnus, po fortūnos kojomis – Maskvija, virš jos nuo rato krenta trys furijos – Maištas, Nesantaika, Užsispyrimas, simbolizuojančios nepasitikėjimą caro valdžia, bojarinų konfliktus, liaudies maištus – ši smutos, sumaišties padėtis ir paskatino Zigmantą užkariauti Maskvą. Taigi Lietuvos ir Lenkijos šventieji globėjai yra schizmatiškos kaimynų valstybės nugalėtojai. Šventieji nugali ir Fortūną, kuriai, kaip įsivaizduota antikoje, pavaldus visas pasaulis. Taip pat pabrėžiamas „Fortūnos“ – laimės nepastovumas. Apie tai kalbasi ir pavaizduoti Egipto faraonas ir Medijos karalius.

Padedant Dievui ir jo šventiesiems pergalę pasiekęs valdovas nupieštų berniukų lūpomis įvertinamas kaip „Lenkų tautos šlovė ... / Ir Lietuvos puošmena, / Mūsų valstybę išplėtęs“[22].

j) himnas Te Deum šventovėje – triumfo kulminacija

Praėjęs arką, išsiskyrusią didumu bei didingumu, ir išklausęs jėzuitų akademijos studentų sveikinimų, kuriais jie varžėsi vienas su kitu, žygiuoja į Šv. Bernardino bažnyčią (kadangi katedra buvo sudegusi per praeitų metų gaisrą) ir ten pasveikinamas lotynų bei graikų apeigų kunigų (a clero Graeco – tai turi būti unitai). Kaip rašo autorius, karalius pirmiau nei vykdamas į rūmus „dėl savo pamaldumo ir tikėjimo pirmiausia peržengė bažnyčios slenkstį ir išsakė Dievui maldas, visus [žmones] jaučiančius ypatingą džiaugsmą savo pavyzdžiu paskatino Dievo akivaizdoje pulti ant žemės, paskatino, kad visi vienu balsu, bendrų troškimų jungiami, giedotume Tave, Dieve, garbinam[23]. Tai šventės kulminacija. E. Ulčinaitė komentuoja, kad LDK maršalas K. M. Dorohostaiskis valdovo vardu dėkojo kariams, bažnyčiose nugalėtojai giedojo Te Deum laudamus – o maskvėnai verkdami sakė – manus victas damus (duodame nugalėtas rankas)[24]

Po giesmės Vilniaus vyskupas B. Vaina su dvasininkais, keliskart išsakę padėką, duoda valdovui bučiuoti šventųjų relikvijas[25]. Valdovas, išėjęs iš bažnyčios, apsuptas abiejų ATR valstybių senatorių, didikų, veteranų ir „narsiausių karių kohortos“ ir gausios minios tarp daugybės šūksmų pro didingas arkas vedamas į pilį.

k) įžengimas į protėvių pilį

Prie didžiojo kunigaikščio rūmų jo laukia sekretoriaus Solomonijo pastatytos arkos ir piramidės su Herkuliu, Minerva. Egipto, pastovumo simbolio pavyzdžiu pastatyta piramidė virš arkos simbolizuoja valdovo sumanymų tvirtumą ir valdymo ilgumą. Vienoje arkoje vaizduojamos trys karūnos: paveldėtoji – Švedijos, išrinktoji – Lenkijos ir Lietuvos, ir įgytoji – Rusijos.

Antikinis motyvas šioje arkoje ir vėl pritaikomas naujausioms realijoms – Alkidas (Heraklis) nugali hidrą, t.y. tik Zigmanto III narsa įstengė nugalėti apsišaukėlius Dmitrijus. Minerva simbolizuoja Zigmanto karo meno išmanymą – tik dėl jo jis galėjo paimt Smolenską, išsamiai aprašomos ir kitos dorybės. Taip pat kalbama, kad Zigmantas III plečia respublikų (daugiskaita) sienas – pabrėžiamas atskiras LDK valstybingumas. Šalia valdovo vežimo, kuriame sėdi Kantrybė, vedami belaisviai – kantrybės dorybė triumfuoja nugalėjusi nedorybę, yra ir užrašas „Nesaldi šlovė be dulkių“.

Žygio šlovę visoje civilizacijoje vaizduoja Gando figūra su skeptru ir grojanti trimitu, prie kurios parašyta „toli ir plačiai per pasaulį“. Nupiešta ir Religija su užrašu „mokėjimas išsaugoti visuotinę ramybę“. Taip norėta pabrėžti, kad valdovas moka valdyti tautas ir padėti joms išsaugoti ramybę, tai padaryta būnant vienybėje su Religija, vienu tikėjimu ir vienu Dievu, kuris viską iš nieko sukūrė ir savo Apvaizda valdo, toliau pabrėžiam,a kad dvi valdymo pareigybės dalys yra religija ir teisingumas – būtent jų dėka valdovas sėkmingai valdo tautas[26].

Valdovas įvedamas į Didžiųjų kunigaikščių rūmus (šaltinyje vadinamų palatii regii – karališkaisiais rūmais), jo priekyje eina karių kohortos ir falangos, „arkas pripildo muzikų giedojimas, o pilį užpildo žirgai, vyrai, mušami variniai būgnai, skamba gausybė trimitų tiek nuo aukštutinės, tiek nuo žemutinės pilies“. Iki pat saulėlydžio aidi šūviai, žybsi jų liepsnos, visame mieste į orą šaudo žmonės, o pilyje – 400 pėstininkų. Galop visi šaudydami išsiskirsto po namus[27].

 l) 1611 m. įžygiuotuvių giluminė esmė

Apibendrinant atrodo, kad visa antikos ir visa katalikiškos civilizacijos bei valdovo protėvių patirtis, istorija išdėstoma Vilniaus gatvėje kaip įvadas ir paaiškinimas šiai pergalei. Apie tai leidžiama ir atskira literatūra. Pvz., Baltazaro Oziminskio kūrinyje „Džiaugsmingas Smolensko šturmas“ Zigmantas Vaza prilyginamas Achilui, rašoma antikinių poemų stiliumi, poetiškai aprašoma, kaip paimtos sienos, kurių tvirtumu būtų stebėjęsis net Enėjas[28].

Visos valdovo sutiktuvių iškilmės pasižymi sakraliniu pobūdžiu, nuolat pabrėžiami keli transcendentiniai dalykai: pergalės sąsaja su dangumi – valdovą sveikina šv. Kazimieras, įgavęs ypatingos reikšmės ne tik kaip Lietuvos ir ATR globėjas, bet dar ir dėl to, kad buvo šventasis iš valdančiosios dinastijos bei Bažnyčios unijos globėjas, pabrėžiama, kad pergale džiaugiasi ne tik žemė, bet ir dangus, kad tik su Dievo pagalba buvo įmanoma įveikti stiprų priešą.

Taip pat visoje šventėje akcentuojama aiški priešprieša: Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo teisingumas bei triumfas prieš maskvėnus – tikrosios Dievo Bažnyčios priešus. Esama ir civilizacinio antagonizmo. Maskvėnų maištingumas, pavojingumas ir barbariškumas priešpastatomas karaliaus ir sarmatiškosios civilizacijos dorybėms.

Aprašymo autorius tarsi džiaugsmingai atsidusdamas baigia savo rašinį: „Taip baigėsi ši diena, kuri, nugalėjus Dievo Bažnyčiai priešišką iš prigimties baisų ir barbarišką priešą, nušvito Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o kartu ir visam krikščioniškam pasauliui atnešė didelį džiaugsmą“[29].

 m) Įvairių laikų įžygiuotuvėms bendras sakralinis simbolizmas

Ieškant bendro vardiklio, to, kas vienija vėlyvųjų viduramžių ir baroko laikų įžygiuotuvių ceremonijas, galima būtų išskirti ceremonijų sakralinį pobūdį – jau Vytauto laikais priešais įžengiantį į miestą valdovą nešamas kryžius, jau Kazimiero laikais, kaip ir vėliau Zigmantui Vazai įžygiuojant į Vilnių, giedamas Te Deum, įžygiuotuvėms pasirenkamos būtent religinių švenčių dienos, kad Dievo šventė taptų karaliaus švente[30], virš Kazimiero laikų karaliaus nešamas baldakimas – kaip ir virš karalių Karaliaus, Jėzaus Kristaus, Kūno ir Kraujo – Švenčiausiojo Sakramento procesijoje. Baldakimas virš karaliaus – religinė ceremonija, ir taip daroma sąmoningai, kaip pabrėžia S. C. Rowell[31].

Tokios žemiškų karalių valdžios sąsajos su dangaus ir žemės Karaliumi Kristumi kaip visų karalių valdžios šaltiniu matomas ir pagrindinės krikščionijoje – aštuoniabriaunės šv. Romos imperatorių karūnos – sienelėje, kur virš Kristaus atvaizdo parašyta per me reges regnant – „per mane valdo karaliai“.

Karališkos valdžios sugretinimas su Kristumi Karaliumi Eucharistijoje matomas ir Vilniaus miestiečių triumfo arkoje, pastatytoje iš 1611 m. Smolensko karo žygio, praplėtusio katalikiškos civilizacijos ribas, grįžusiam Zigmantui Vazai, kur vaizduojamas Senojo Testamento laikų kunigas Melchizedekas (simbolinis Mišias aukojančio Kristaus provaizdis), duodantis duoną ir vyną iš karo grįžusiam patriarchui Abraomui – visos mūsų civilizacijos fiziniam ir dvasiniam protėviui. Ten pat stovėjo „altorius su monstrancija, laikančia Švenčiausiąją Eucharistiją, ... buvo pavaizduota klūpanti Šviesiausioji karalienė kartu su šviesiausiuoju karalaičiu Vladislovu, apaštališkuoju nuncijumi“, garbiuoju Vilniaus vyskupu ir kitais LDK senatoriais. Su šia scena dera šūkis kitoje arkos apvado sienoje „geriau numirti, negu sulaužyti tikėjimą“[32], skambantis kaip aidas platesniam šventojo Jogailaičių dinastijos karalaičio Kazimiero šūkiui „geriau mirti negu nusidėti“[33].

Toks sakralinis ceremonijos pobūdis aiškiai parodo, kad brangiai kainuodavusios įžygiuotuvės – ne tuštybės pilna pompastika, tuo būdu buvo ne tik pabrėžiama valdinių ištikimybė valdovui kaip valdinių dominus naturalis – prigimtiniam jų viešpačiui, tai proga valdiniams širdingai pabendrauti su valdovu, parodant savo atsidavimą, o už tai tikintis valdovo pagarbos savo teisėms ir laisvėms[34].

Ši tradicinė teisių ir laisvių samprata kardinaliai skirtinga nuo liberaliosios atomizuoto individo laisvės nuo kažko, sampratos, kai įstatymai leidžia net objektyvų blogį, įstatymiškai leidžia veiksmus, prieštaraujančius Dievo įstatymams. Tradicinės teisės ir laisvės – tai laisvė ne nuo kažko o kažkam, laisvė gėriui, negalinti prieštarauti dieviškajai teisei, tai tradicinės luomų, korporacijų, visuomenės struktūrų per amžius nusistovėjusios teisės (isp. fueros), kaip iki šiol formuluoja, pvz., ispanų politinio tradicionalizmo atstovai[35]. Šias tradicines teises, visų laikų mūsų civilizacijos teisės principą, gali susumuoti tie patys vilniečių užrašyti žodžiai „geriau numirti, negu sulaužyti tikėjimą“ – jei jo „sulaužyti“ neturi teisės atskiras žmogus, tai juo labiau tokio „sulaužymo“ negalima „įteisinti“ įstatymais.

Taigi iš esmės nuo viduramžių iki baroko jaučiamas įžygiuotuvių ceremonialo tęstinumas, tik ceremonialas dar labiau praturtėja, pasipildo daugiau simbolių išraiškos priemonių, papildoma reikšmingu akcentu – šv. Kazimiero dažnai centrine figūra, kurios anksčiau negalėjo būti tiesiog dėl tos objektyvios priežasties, kad Kazimiero I (IV) laikais šis karalius matė savo sūnaus Kazimiero šventą gyvenimą, bet dėl kuklumo dorybės svarbos dar gyvo žmogaus garbinti negalėta. Šventajam po mirties atnešus pergalę Lietuvos kariuomenei, stebuklingai išgydžius ligonius, jį kanonizavus ir su iš Popiežiaus gauta vėliava dvasiškai įžygiavus į savo sostinę, situacija pasikeitė – įžygiuotuvių ceremoniale šv. Kazimieras užima lygią, o neretai – ir svarbesnę vietą nei šv. Stanislovas (pvz., iš 1611 m. Z. Vazos įžygiuotuvių aprašymo susidaro įspūdis, kad Lietuvos globėjas minimas ir vaizduojamas jau daugiau už Lenkijos globėją – natūralu, juk ceremonija vyksta jo gimtosios šalies sostinėje).

Nuo viduramžių iki baroko tęsiasi daugmaž vieninga įžygiuotuvių ceremonijos tradicija – čia tikslinga prisiminti J. le Gofo „ilgųjų viduramžių“ sampratą – viduramžių, kurių pagrindinės struktūros lėtai plėtojamos nuo III a. iki XIX a. vidurio – iš esmės nuo pat katalikiškos civilizacijos susikūrimo iki jos esminių struktūrų ir vertybių irimo laikotarpio.


[1] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., 251–255

[2] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., 259–265.

[3] Plg. Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija..., p. 251.

[4] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 297.

[5] Šiuo atveju convertimini verstina dvasine prasme – atsiverskite (į tikrąjį tikėjimą), plg. atsivertimas - conversio , tai šiame kontekste būtų tikslesnis vertimas nei „atsigręžkite“ kaip siūlo vertėjas.

[6] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 297–299.

[7] Orbis imperium continens - Ten pat, p. 186–187.

[8] Pasek J. Ch. Pamiętniki, Jerozolima, 1944, p. 76–85.

[9] Ten pat, p. 83

[10] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 166.

[11] Chesterton G. K. Amžinasis žmogus, Kultūra ir Religija. Vilnius, 1995, p. 98.

[12] Dominikonas Paulius iš Leono ne silpniau už Liuterį inkvizicijos nebaudžiamas griežtai kritikuoja dvasininkijos moralines ydas – net nurodo, kad „visas blogis ateina iš Romos“, bet knyga buvo leidžiama, nes autorius neneigė tikėjimo tiesų - Volšas V. T. Didieji inkvizitoriai…, p.249.

[13] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 195.

[14] Ten pat, p. 201.

[15] Ten pat, p. 205.

[16] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 195.

[17] Ten pat, p. 213.

[18] Ten pat, p. 219

[19] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 223, 225

[20] Ten pat, p. 227-233.

[21] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 241.

[22] Ten pat, p. 213.

[23] Versta kiek pakeičiant vertėjo tekstą: Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 106.

[24] Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste..., p. 82.

[25] Ten pat, p. 148–149

[26] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 168.

[27] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 150–151.

[28] Ulčinaitė E. Zigmanto Vazos Triumfas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste..., p. 82.

[29] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 153

[30] Tokį ryšį tarp Fête-Dieu ir Fête-Roi nurodo Guenée, Leroux Entrées royales, 18, cituojama pagal Rowell S. C., Joyous entry of Casimir I and IV into Lithuanian and Polish cities, Lithuanian historical studies, 2007, vol. 11: 2006, p. 105.

[31] Rowell S. C. Joyous entry of Casimir…, p. 105.

[32] Zigmanto Vazos Triumfo diena..., p. 303

[33] Gavėnas P. Šventasis Kazimieras, Alytus, 1998, p. 54.

[34] Rowell S. C. Joyous entry of Casimir…, p. 89.

[35] Naujokaitis E. kun. Už altorių ir sostą. Ispanų politinis tradicionalizmas. Pulkim ant kelių 2007 Nr. 4 (27), p. 23.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų