Skelbiame straipsnį, kuris padeda katalikams giliau suprasti moralinės revoliucijos Bažnyčioje šaknis. Šį straipsnį, kuris bus skelbiamas dviem dalimis, profesorius Roberto de Mattei parašė kaip įvadą itališkai perspausdintam Dogminės konstitucijos apie skaistumą, santuoką, šeimą ir nekaltybę projektui – tai buvo viena iš parengiamųjų schemų, rengtų Vatikano II Susirinkimui, bet atmestų pačioje jo pradžioje progresyvistų vyskupų iniciatyva. Roberto de Mattei pasakoja, kaip šios schemos atmetimą lydėjo Susirinkime pasėtos revoliucinės tendencijos, kurios ir mūsų laikais duoda karčius savo vaisius.[1]
* * *
Kaip Vatikano II Susirinkimas sprendė santuokos ir šeimos klausimą? Šį klausimą verta kelti ne tik dėl akademinio intereso, bet ir siekiant geriau suprasti dabartinės krizės, susijusios su šeima ir krikščioniška santuoka, šaknis. Norint geriau atsakyti į šį klausimą, negalima apsiriboti hermeneutine pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes – vienintelio Susirinkimo dokumento, kuriame tiesiogiai kalbama apie šeimą, – 47–52 punktų aptarimu, bet būtina Vatikano II Susirinkimą nagrinėti kaip istorinį įvykį, įtraukiant jo preliudijas ir pasekmes.
Nagrinėjant šį aspektą reikia atkreipti dėmesį į konkretų dešimtmetį: laikotarpį nuo 1958 m. (Pijaus XII mirties metai) iki 1968 m. (Pauliaus VI enciklikos Humanae Vitae paskelbimo metai). 1968 m. taip pat yra Sorbonos revoliucijos, kuri visoje Vakarų visuomenėje sukėlė tikrą moralinę revoliuciją, metai. Tačiau katalikų pasauliui tai buvo ne tik pradžios, bet ir atvykimo taškas: iš tikrųjų prieš tai įvyko Vatikano II Susirinkimo sukelta mentaliteto ir papročių revoliucija. 1968 m. revoliucija neabejotinai turėjo galingą poveikį tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei, tačiau „Susirinkimo lūžis“ savo ruožtu irgi paskatino 1968 m. sprogimą ir sustiprino jo varomąją jėgą.
Naujosios moralės gimimas
Paskutiniaisiais Pijaus XII pontifikato metais santuokinė moralė buvo grindžiama prigimtiniu įstatymu ir galėjo būti apibendrinta vienu punktu: santuokinis skaistumas santuokoje ir už jos ribų buvo laikomas krikščioniška dorybe, o lytinė sueitis už santuokos sakramento ribų – sunkia nuodėme.
Pasak Bažnyčios Magisteriumo, pagrindinis santuokos tikslas yra prokreacija, kuri nėra vien biologinis veiksmas, bet apima ir prigimtinį bei antgamtinį vaikų auklėjimą. Antriniai santuokos tikslai yra abipusė sutuoktinių pagalba ir vaistas nuo konkubinato. Jų negalima iškelti aukščiau už pagrindinį tikslą: jie turi likti žemesniame lygmenyje ir negali būti atskirti nuo prokreacinės funkcijos. To mokė visi moralės teologai, o visi ganytojai ir išpažinėjai rėmėsi šia doktrina, išaiškinta Leono XIII enciklikose Arcanum ir Pijaus XI enciklikoje Casti connubii bei Pijaus XII mokymu daugybėje kalbų, pasakytų sutuoktiniams, gydytojams ir Romos Rotai.
Tačiau šeštajame ir septintajame dešimtmetyje prasidėjo tradicinės moralės griovimo procesas, kuriam vadovavo tokie teologai kaip vokiečių jėzuitas Josefas Fuchsas (1912-2005), Grigaliaus universiteto profesorius, italų redemptoristas Domenico Capone (1907-1998), Šv. Alfonso Liguorio akademijos profesorius, bet visų pirma vokiečių redemptoristas Bernardas Häringas (1912-1998), tos pačios akademijos profesorius ir 1954 m. veikalo Das Gesetz Christi autorius, kuriame bandė į moralės sritį perkelti la nouvelle théologie (pranc. naujosios teologijos) tezes, neseniai Pijaus XII pasmerktas enciklikoje Humani generis.
Esminis Häringo ir kitų novatorių pažiūrų aspektas buvo ir yra prigimties sąvokos pakeitimas asmens sąvoka. Pagal klasikinę filosofiją prigimtis yra pirmiau už asmenį. Iš tikrųjų žmogaus prigimtis yra žmogaus esmė: tai, kas jis yra prieš tapdamas asmeniu. Žmogus yra teisių ir pareigų subjektas, nes jis yra asmuo, tačiau jis yra asmuo pagal savo žmogiškąją prigimtį. Visa Häringo kūryba nukreipta į prigimtinės teisės panaikinimą vardan „krikščioniškojo egzistencinio personalizmo“.
Teilhardo de Chardino propaguojamas moralinis personalizmas, kuriam įtakos turėjo ne tik egzistencializmas, bet ir evoliucionistinės teorijos, paneigė tradicinę doktriną ir prigimtiniu įstatymu pagrįstą moralę pakeitė evoliucine etika, paremta asmeniniu apsisprendimu. Moralę iš naujo grindžiant asmeniu, o ne objektyvia gamtos tikrove, žmogaus sąžinei priskiriamas dominuojantis vaidmuo. Jei asmuo yra pirmesnis už gamtą, jis grindžiamas savo paties savimone ir valia. Moralės taisyklė nebėra objektyvi ir racionali, bet afektyvi, asmeninė, egzistencinė. Asmens sąžinė tampa suverenia moralės norma. Ir pirmoji šios naujosios antropologijos taikymo sritis yra santuokinė moralė.
Vatikano II Susirinkimo schema: Santuokinis skaistumas, santuoka, šeima ir nekaltybė
1959 m. sausio 25 d., praėjus vos trims mėnesiams po išrinkimo į Šv. Petro Sostą, popiežius Jonas XXIII paskelbė apie būsimą Vatikano II Susirinkimą. Šis sprendimas buvo staigus ir netikėtas, tačiau pasirengimas Susirinkimui buvo kruopštus: vyko pirminis (vienerių metų) ir parengiamasis (dvejų metų) etapai.
1960 m. pavasarį buvo surinkta consilia et vota – 2150 viso pasaulio vyskupų atsakymų į prašymą pateikti būsimajam Susirinkimui svarstytinus klausimus. Tada visa ši medžiaga buvo išsiųsta dešimčiai popiežiaus paskirtų komisijų, kurios turėjo parengti schemas, kad jos būtų pateiktos Susirinkimui. Šios komisijos, prižiūrimos Šventosios Oficijos prefekto kardinolo Ottavianio, veikė iki 1962 m. birželio mėn. Liepos 13 d., likus trims mėnesiams iki Susirinkimo pradžios, Jonas XXIII nustatė, kad pirmosios septynios konstitucinės schemos, kurias jis patvirtino, turi būti išsiųstos visiems Susirinkimo tėvams kaip diskusijų pagrindas visuotinėms kongregacijoms. Šios schemos gavo tokius vardus: Apreiškimo šaltiniai; Tikėjimo depozito grynumo išsaugojimas; Krikščioniškoji moralinė tvarka; Skaistumas, santuoka, šeima ir nekaltybė; Šventoji liturgija; Bendravimo priemonės; Bažnyčios vienybė su Rytų bažnyčiomis. Šiuose dokumentuose, prie kurių dešimt komisijų dirbo trejus metus, surinkta geriausia, ką XX a. sukūrė teologija. Tai buvo tikslūs ir išsamūs tekstai, kuriuose aiškia ir įtikinama kalba gilintasi į to meto problemų esmę. Jonas XXIII juos atidžiai išstudijavo, ranka rašydamas pastabas. „Ant visų schemų, – prisimena tuometinis arkivyskupas Vincenzo Fagiolo, – paraštėse dažnai kartojosi tokie įvertinimai: „gerai“, „puikiai“. Tik ant vienos, skirtos liturgijai[2], šen bei ten pasirodo keletas klausiamųjų ženklų, visi jie parašyti paties popiežiaus ranka, jaučiant nuostabą ir nepritarimą.“
Schema apie šeimą buvo pavadinta Dogminės konstitucijos apie skaistumą, santuoką, šeimą ir nekaltybę projektu. Įžangoje buvo aiškinama, kad „Šventasis Sinodas nusprendė vienoje dogminėje konstitucijoje išaukštinti ir ginti tiek nesusituokusiųjų skaistumą kartu su jo gražiausiu žiedu – šventąja nekaltybe, tiek skaistumą santuokoje su jos dangiškuoju vaisiumi – krikščioniškąja šeima“.
Dokumentas suskirstytas į tris dalis, prie kurių pridėtos pastabos. Pačiame pirmajame pirmosios dalies skyriuje paaiškinama, kad „lytis yra nukreipta į santuoką ir jos dvasines bei materialines gėrybes“ (Nr. 3) ir kad „neteisinga norėti pakeisti savo lytį“ (Nr. 2), taip pat „neleistina laboratorijose jungti abiejų lyčių žmogaus lytines ląsteles, kad jos susijungtų“ (Nr. 4). Pastaboje primenama 1956 m. gegužės 19 d. Pijaus XII kalba, pagal kurią „kalbant apie bandymus dirbtinai apvaisinti žmogų in vitro, pakanka pažymėti, kad jie atmestini kaip amoralūs ir absoliučiai neteisėti“.
Dokumente pakartojama, kad „nors skaistumas nėra nei vienintelis, nei pirmasis žmonių moralinio gyvenimo gėris, tačiau be jo negali būti vientiso moralinio gyvenimo“ (Nr. 5), primenant šventojo Pauliaus ištrauką: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6, 9-10) Jame aiškinama, kaip svarbu šią dorybę skiepyti jaunimui, primenant, kad Dievas neprašo nieko, kas neįmanoma, bet savo malone palaiko tuos, kurie įsipareigoja laikytis Jo įstatymo, taip pat ir lytiškumo srityje. Be to, tekste smerkiamos visos kuklumo ir seksualinių nukrypimų pažeidimo formos.
Antrojoje dalyje, skirtoje santuokai ir šeimai, pirmajame skyriuje dar kartą patvirtinami santuokos vienybės ir neišardomumo bei tikslų hierarchijos principai. Tekste patikslinama, kad „pagrindinis tikslas yra tik palikuonių gimdymas ir auklėjimas, net jei konkreti santuoka būtų nevaisinga“ (Nr. 11). Tinkamu santuokinio sutikimo objektu laikytina „amžina ir išimtinė teisė į veiksmus, kurie gali natūraliais būdais vesti prie vaikų susilaukimo“. „Kiti objektyvūs santuokos tikslai, kylantys iš pačios santuokos prigimties, bet antraeiliai, yra sutuoktinių tarpusavio pagalba ir paguoda šeimyninio gyvenimo bendrystėje, taip pat, kaip įprasta sakyti, vaistas nuo konkubinato.“ Tarp smerkiamų klaidų yra „teorijos, kurios, apversdamos teisingą vertybių tvarką, pirminį santuokos tikslą iškelia į antraeilį lygmenį sutuoktinių biologinių ir asmeninių vertybių atžvilgiu ir toje pačioje objektyvioje tvarkoje kaip pirminį tikslą nurodo santuokinę meilę“ (Nr. 14).
Antrajame skyriuje, skirtame krikščioniškai santuokai būdingoms teisėms, pareigoms ir dorybėms, perimant tradicinę augustiniškąją doktriną apie tris gėrybes, išskiriami bonum prolis, bonum fidei ir bonum sacramenti (Nr. 16). Iš bonum prolis išvedama sutuoktinių teisė ir pareiga susilaukti palikuonių, tačiau draudžiamas dirbtinis apvaisinimas, kontraceptinių priemonių naudojimas, chirurginis abortas ir bet koks nėštumo nutraukimas.
Iš bonum sacramenti kildinamas neišardomumas. Iš tiesų, pabrėžiama dokumente, „vien civilinė sąjunga, prieštaraujanti Bažnyčios įstatymams, dėl kurių ji tampa negaliojanti, nesukuria jokio santuokinio ryšio prieš Dievą ir nėra sakramentas. Dėl šios priežasties tie, kurie susituokė apgaulingai ir negaliojančiai, prieštaraudami Bažnyčios įstatymams, visiškai pagrįstai laikytini viešais nusidėjėliais, o Bažnyčia turi teisę tokiais paskelbti savo klystančius vaikus ir taikyti jiems kanonines bausmes“ (Nr. 19). Civilinės skyrybos (Nr. 20) ir laisva meilė (Nr. 22) pasmerkiamos, o „nuomonė, kad vien meilės stoka pateisina santuokos laikymą negaliojančia“, apibrėžiama kaip klaidinga (Nr. 22).
Trečiajame skyriuje dar kartą patvirtinamas krikščioniškosios šeimos vaidmuo, atmetant tas emancipacijos formas, kurios iškraipo moters prigimtį, funkciją ir vaidmenį „dėl klaidingos nuomonės apie lygybę su vyrais“ (Nr. 26).
Ketvirtajame skyriuje, skirtame krikščioniškajai šeimai būdingoms teisėms, pareigoms ir dorybėms, be kita ko, šiais žodžiais aptariamas demografinis klausimas:
„Šventasis Sinodas, primygtinai ragindamas visus suteikti tokią veiksmingą pagalbą, kokią tik gali, daugiavaikėms šeimoms, kartu griežtai smerkia tuos, kurie rekomenduoja ar skleidžia nesąžiningas kontraceptines priemones, siekdami apriboti vaikų skaičių; tokiomis priemonėmis neginamas tautų gėris, kaip šiandien kartais melagingai teigiama, bet veikiau sujaukiama socialinė tvarka.“
Galiausiai trečiojoje dalyje išaukštinama šventoji nekaltybė, pasmerkiami „tie, kurie drįsta tvirtinti, kad santuokinei būsenai teiktina pirmenybė prieš nekaltybės ir celibato būseną“ (Nr. 38), ir krikščionys tėvai raginami savo šeimose „skatinti šventuosius pašaukimus“.
Schemos išardomos
Kai 1962 m. liepą tuometinis Susirinkimo sekretorius arkivyskupas Pericle‘is Felicis įteikė Jonui XXIII peržiūrėtas ir patvirtintas Susirinkimo schemas, popiežius entuziastingai pakomentavo: „Susirinkimo darbas baigtas, prieš Kalėdas galėsime patvirtinti išvadas!“ Iš tikrųjų iki tų metų Kalėdų Susirinkimas jau buvo atmetęs visas Susirinkimo schemas, išskyrus schemą apie liturgiją, kuri Jonui XXIII mažiausiai patiko, bet vienintelė tenkino progresyviąją mažumą. Ir Vatikano II Susirinkimas tęsėsi ne tris mėnesius, o trejus metus.
Kas atsitiko? Vidurio Europos ir Lotynų Amerikos Susirinkimo tėvų grupė, kurios „ekspertų“ grupes sudarė pagrindiniai la nouvelle théologie atstovai, nutarė atmesti Romos komisijų parengtas schemas, laikytas pernelyg tradicinėmis, ir jas perrašyti.
1962 m. birželį kardinolas Léonas-Josephas Suenensas (1904-1996), naujasis Mecheleno-Briuselio arkivyskupas, surinko grupę kardinolų Belgijos kolegijoje Romoje aptarti būsimo Susirinkimo „veiksmų plano“. Susitikime dalyvavo kardinolai Döpfneris, Liénartas ir Montinis. Suenensas pasakoja, kad su jais aptarė „konfidencialų“ dokumentą, kuriame kritikavo komisijų parengtas schemas ir siūlė popiežiui „savo asmeniniam ir privačiam naudojimui“ sudaryti riboto skaičiaus kelių narių komisiją, „savotišką smegenų trestą“, kuri spręstų didžiąsias šių dienų pastoracines problemas. Rugpjūčio mėnesį popiežius taip pat gavo Kanados kardinolo Paulo-Emile‘io Légero, sulpiečio Monrealio arkivyskupo, prašymą. Laišką pasirašė kardinolai Liénartas, Döpfneris, Alfrinkas, Königas ir Suenensas. Dokumente buvo atvirai kritikuojamos pirmosios septynios schemos, kurias turėjo svarstyti Susirinkimas, teigiant, kad jos neatitinka požiūrio, kurį suteikti Susirinkimui norėjo Jonas XXIII.
Vatikano II Susirinkimas prasidėjo 1962 m. spalio 11 d. Spalio 13 d. buvo inauguruota pirmoji visuotinė kongregacija, tačiau sesijos pradžioje įvyko netikėtas posūkis. Buvo balsuojama dėl Susirinkimo tėvų atstovų išrinkimo į dešimtį komisijų, paskirtų nagrinėti parengiamosios komisijos parengtas schemas. Kardinolas Liénartas, kuriam pritarė kardinolai Fringsas, Döpfneris ir Königas, protestavo, kad nebuvo konsultuojamasi su vyskupų konferencijomis, ir prašė jas sušaukti prieš balsuojant dėl komisijų. Visa tai buvo iš anksto suderinta. Susirinkimo pirmininkas kardinolas Tisserantas leido atidėti balsavimą ir pasitarti su vyskupų konferencijomis, kurios buvo paragintos įvardyti naujus kandidatus į komisijas. Vyskupų konferencijų vaidmuo, kuris nebuvo numatytas nuostatuose, buvo oficialiai sankcionuotas. Taip išryškėjo, kad egzistuoja organizuota partija, kurią O. Wiltgenas pavadino „Europos aljansu“ ir kuri gavo beveik visus savo kandidatus į komisijas. Vyskupų konferencijoms labiau nei vyskupai vadovavo ekspertai teologai, kurių daugelis buvo pasmerkti Pijaus XII ir dabar ruošėsi atlikti lemiamą vaidmenį Susirinkime.
Spalio 19 d., trečiojo visuotinio susirinkimo išvakarėse, Mater Dei, esančioje Via delle Mure Angeliche, įvyko Vokietijos ir Prancūzijos vyskupų bei teologų grupės, kurią parinko Mainco vyskupas Hermannas Volkas, susitikimas. „Susitikimo tikslas, – pažymi Congaras savo dienoraštyje, – buvo „aptarti ir nuspręsti dėl taktikos“, kaip išardyti teologines schemas.
Planas buvo įgyvendintas naudojant procesą, kurį teisės filosofas Paolo Pasqualuccis pavadino „procedūriniu plėšikavimu“. Schemos buvo išmestos už borto ir perrašytos iš naujo, laikantis visiškai kitokios dvasios ir krypties. Šeimos ir santuokos schemai taip pat buvo lemta būti visiškai perrašytai.
[1] Il primo schema sulla famiglia e sul matrimonio del Concilio Vaticano II, Roberto de Mattei (Edizioni Fiducia, 2015).
[2] Ten pat, p. 157–199.
