Prof. Roberto de Mattei paskaita 2018 m. vykusioje konferencijoje „Žmogaus gyvybė, šeima ir tiesos šviesa“. Čia pateikiame sutrumpintą paskaitos tekstą.
Kaip ir 2017-ieji, 2018-ieji yra kupini reikšmingų metinių, kurias turėtume prisiminti, nes dabarties šaknys glūdi praeityje. Apie garsiausią jubiliejų nereikia daug aiškinti, pati data kalba už save: (19)68-ieji, kai studentų kultūrinė ir seksualinė revoliucija, įsižiebusi Berklio [JAV] universitete, sprogo Sorbonoje [Prancūzija] ir pasklido po visą Europą.
Tačiau 1968 m. atmintini ir tuo, kad liepos 25 d. buvo paskelbta Pauliaus VI enciklika „Humanae Vitae“, kuri tam tikra prasme buvo revoliucinės to meto dvasios antitezė.
Studentų revoliucijos esmę atspindi šūkis „Draudžiama drausti“ (pranc. „Il est interdit d'interdire“). Šiuo devizu instinktų bei troškimų išlaisvinimo vardan atmetama bet kokia valdžia ir įstatymai. „Draudžiama drausti“ reiškia „viskas leistina“. Seksualinė laisvė ir narkotikai turėjo labiausiai įtvirtinti šią naują gyvenimo filosofiją.
„Humanae Vitae“, iš naujo pasmerkdama abortus ir kontracepciją, priminė, kad ne viskas yra leistina, kad egzistuoja absoliutus ir nekintantis moralinis įstatymas, kad egzistuoja aukščiausia moralinė valdžia – Bažnyčia, turinti teisę bei pareigą skelbti gėrį ir drausti blogį, kitaip tariant, tai, kas prieštarauja Dieviškajam ir prigimtiniam įstatymui.
„Humanae Vitae“ nepajėgė sustabdyti 68-ųjų revoliucijos padarinių. Palaipsniui daugelyje pasaulio šalių buvo įteisintos skyrybos, vėliau – abortai, dar vėliau – eutanazija ir homoseksualų santuokos, galutinai paneigiančios prigimtinį įstatymą ir vedančios į visuomenės savižudybę.
Vis dėlto šios prigimtinio įstatymo neigimo šaknys laiko atžvilgiu glūdi daug giliau. Noriu priminti vieną įvykį, kuris iš dalies prisidėjo prie mūsų šiemet minimų jubiliejų. Jis padės suprasti ryšį tarp dviejų lygiagrečiai vykusių revoliucijų: politinės-kultūrinės 68-ųjų revoliucijos ir tais pačiais metais kilusio bažnytinio maišto prieš „Humanae Vitae“.
Tai įvyko Romoje 1964 m. spalio 29 d. Vatikano II Susirinkimas ėjo į pabaigą – iki jo uždarymo buvo likę vos du mėnesiai. Vis dėlto dar buvo neišspręstas vienas klausimas, apie kurį visi kalbėjo, bet Paulius VI nenorėjo jo įtraukti į Susirinkimo diskusijas: tai dirbtinė gimimų kontrolė.
960 m. Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir JAV imta prekiauti pirmąja kontraceptine piliule „Enovid“. Tai lėmė istorinį lūžį. Prie jos išradimo ir išreklamavimo labiausiai prisidėjo keturi asmenys: piliulės išradėjas dr. Gregory Pincus, feminizmo aktyvistė Margaret Sanger, piliulės testavimą organizavęs katalikas dr. Johnas Rockas ir projekto finansuotoja, vienos iš turtingiausių Amerikos šeimų atstovė ir jų turto paveldėtoja Katharine McCormick.
Tuo metu grupė progresyvių teologų į šį mokslo išradimą pažvelgė kaip į progą pakeisti Bažnyčios mokymą apie santuokinę moralę. Vienas iš progresyvizmo centrų buvo katalikiškas Liuveno universitetas (Belgija), kurį globojo Belgijos primas kard. Leo Joseph‘as Suenensas.
Čia derėtų prisiminti, koks buvo – ir tebėra – Bažnyčios mokymas apie santuoką.
Bažnyčios mokymas apie santuoką
Santuoka, pagal Bažnyčios mokymą, yra neišardoma vyro ir moters sąjunga, kurią Dievas įsteigė dėl žmonių giminės išlikimo ir gausėjimo. Ši sąjunga turi tris tikslus, bet jie nelygiaverčiai, o hierarchiškai subordinuoti:
Pirmasis tikslas: prokreacija, t. y. gyvybės davimas. Tai apima ne tik vaikų atvedimą į pasaulį, bet ir jų fizinį, intelektualinį, moralinį ir, svarbiausia, dvasinį išugdymą, kreipiant juos į amžinąjį žmogaus tikslą, dangų.
Antrasis tikslas yra sutuoktinių savitarpio pagalba: ne tik materiali (juo labiau ne tik seksualinė ar romantinė), bet ir dvasinė, padedant vienas kitam siekti dorybių bei išganymo.
Trečiasis tikslas: vaistas nuo kūniškų geismų, kurie yra prigimtinės nuodėmės pasekmė. Savaime šie geismai, priešingai Liuterio nuomonei, nėra nuodėmė, o tik polinkis į nuodėmę. Šį polinkį žmogus gali nugalėti gera valia ir Dievo malonės pagalba.
Tai, kad pagrindinis santuokos tikslas yra žmonių giminės pratęsimas, aiškiai sako Šventasis Raštas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ (Pr 1,28) Todėl Bažnyčia visada įtariai žiūrėjo į gimimų kontrolę. Vienas iš paskutinių pop. Pijaus XII kalbų buvo kreipimasis į daugiavaikes šeimas (1958 m. sausio 20 d.):
„Tik dieviškoji ir amžinoji krikščionybės šviesa suteikia šeimai pilnutinę reikšmę ir gyvybę. Neatsitiktinai per visą istoriją gausios šeimos buvo tapatinamos su krikščioniškomis šeimomis. Dievo įstatymų paisymas pripildo jas naujos gyvybės; pasitikėjimas Dievu suteikia tėvams stiprybės ir jėgų pakelti įvairias aukas ir apsimarinimus, kurių reikalauja vaikų auginimas; krikščioniški principai veda juos ir padeda sunkiame auklėjimo darbe; krikščioniška meilės dvasia saugo namų ramybę bei tvarką ir iš pačios prigimties semia ir teikia giliausių šeimos džiaugsmų tiek tėvams, tiek vaikams, tiek broliams ir seserims. Net ir išoriškai žiūrint, gausi ir tvarkinga šeima panaši į regimą šventovę: Krikštas jiems nėra išskirtinis įvykis, bet tai, kas nuolat atnaujina antgamtinį džiaugsmą ir Viešpaties malonę. Dar nesibaigus laimingoms piligriminėms kelionėms prie Krikšto šaltinio prasideda nauji žygiai Sutvirtinimo ir Pirmosios Komunijos link, dvelkiantys ta pačia nekaltumo dvasia. Nespėjo mažiausieji padėti savo baltų rūbelių prie brangiausių vaikystės atsiminimų, jau, žiū, pirmoji vestuvių skraistė vėl suburia tėvus, vaikus, draugus ir gimines prie altoriaus papėdės. Naujos santuokos, Krikštai, Pirmosios Komunijos seka vieni kitus kaip vis atsinaujinantys pavasariai ir, tam tikra prasme, priverčia Dievą bei Jo malonę būti nuolatiniais svečiais namuose.“
oks požiūris į šeimą ir santuoką atspindi krikščionišką gyvenimo filosofiją. Deja, nauja gyvenimo filosofija įsiveržė į katalikiškus intelektualų sluoksnius kartu su naujausiomis sekuliariomis ideologinėmis srovėmis, tokiomis kaip Frankfurto mokykla, suliejusi marksizmą su psichoanalize. Ši nauja gyvenimo filosofija pasišovė paneigti absoliutaus ir objektyvaus moralinio įstatymo idėją, pakeisdama ją žmogaus asmens orumu ir suteikdama individualiai sąžinei normatyvinę galią. Žmogiškoji sąžinė prarado savo atramos tašką – prigimtinį ir Dieviškąjį įstatymą, ir pati tapo vienintele žmogiškųjų veiksmų norma.
Suenenso kalba
Daugelis šių progresyvių teologų tapo Vatikano II Susirinkimo ekspertais (periti), patarinėjusiais Susirinkimo tėvams. Ir štai, tą 1964 m. spalio 29-osios dieną visi vyskupai Šv. Petro bazilikoje laukė kard. Suenenso kalbos.
Suenensas, gražios išvaizdos, 60 metų vyras, neabejotinai buvo vienas iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo veikėjų. Tai jis, vos tik iškeltas į kardinolus, nuskubėjo į Romą ir pasiūlė pop. Jonui XXIII suteikti Susirinkimui pastoracinį pobūdį, pritaikyti Bažnyčią prie šiuolaikinio pasaulio ir pradėti bendradarbiavimą su protestantais ir stačiatikiais. Jis buvo vienas iš keturių Susirinkimo „moderatorių“, taigi užėmė labai įtakingą padėtį. Popiežius pavedė jam parengti schemą, kuri, remdamasi Bažnyčios mokymu, spręstų moderniojo pasaulio problemas. 1963 m. Suenensas įkūrė komisiją, kurios svarbiausias uždavinys buvo gimimo kontrolės klausimas. Komisiją sudarė daugiausia Suenenso parinkti žmonės. Pradžioje ji veikė slapta, kol 1964 m. apie ją nepaskelbė pop. Paulius VI.
Taigi tą spalio 29-osios dieną Suenensas užlipo ant pakylos ir, kalbėdamas apie savo Komisiją, kreipėsi į Susirinkimo tėvus:
„Pirmasis Komisijos tikslas susijęs su Tikėjimu: ji turėjo patikrinti, ar mes pakankamai išryškinome visus Bažnyčios mokymo apie santuoką aspektus. <...> Gali būti, kad pernelyg pabrėžėme šiuos Šventojo Rašto žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pamiršome kitą Apreiškimo žinią: „Ir du taps vienu kūnu“. <...> Komisija turės mums atsakyti, ar neperdėjome pirmojo santuokos tikslo – prokreacijos reikšmės, nuvertindami lygiai tiek pat svarbų santuokinės vienybės puoselėjimo tikslą. Taip pat Komisija turės parengti atsakymą į didžiulę problemą, kurią daugelyje pasaulio vietų sukūrė demografinis sprogimas ir gyventojų perteklius. <...>
Antroji Komisijos užduotis susijusi su mokslo pažanga ir gilėjančiu prigimtinės etikos suvokimu. Komisija turės ištirti, ar tradicinė doktrina, ypač užrašyta teologijos vadovėliuose, pakankamai atsižvelgia į naujus šiandieninio mokslo duomenis. Nuo Aristotelio laikų mes toli pažengėme į priekį ir atradome, kokia sudėtinga yra tikrovė, kurioje biologija persipina su psichologija, o sąmonė – su pasąmone. Žmogus nuolatos atranda savyje naujas galimybes, naujus būdus valdyti gamtą. <...> Galbūt, atsižvelgdami į tai, mes turime iš naujo apmąstyti, kas atitinka arba neatitinka prigimtį? Prašau jūsų, broliai, sekime mokslo progresu. Išvenkime naujo „Galilėjaus teismo“. Bažnyčiai gana ir vieno.“
Vos tik kard. Suenensas baigė kalbėti, Susirinkimo tėvai pratrūko griausmingais plojimais. Tačiau džiūgavo ne visi. Išgirdęs Suenenso kalbą, vienas iš labiausiai išsimokslinusių to meto Bažnyčios hierarchų kard. Ernesto Ruffinis nesusilaikė ir iš pasipiktinimo trenkė kumščiu į stalą. Po kelių dienų jis kreipėsi į Vatikano valstybės sekretorių kard. Cicognanį, pavadindamas Suenenso žodžius „siaubingais“ ir reikalaudamas pašalinti jį iš moderatoriaus pareigų. „Ar dogmatinis ir moralinis Bažnyčios mokymas apie santuoką, kuriuo mes tikėjome iki šiol, turi keistis, bent jau praktiškai?“ – klausė jis. „Raudonasis“ brazilų arkivyskupas Helderis Camara, priešingai, neslėpė savo susižavėjimo Belgijos primo kalba: „Jis pasakė viską, ką tik galima norėti išgirsti apie gimimų kontrolę. Jis, Šventosios Bažnyčios kardinolas, Susirinkimo moderatorius, išdrįso Šv. Petro bazilikoje garsiai ištarti: „Nekartokime „Galilėjaus teismo“!“
Paulius VI, moraliniais klausimais nepritardamas progresyvistų idėjoms, buvo sutrikęs ir audringame pokalbyje su Suenensu išbarė jį už sveikos nuovokos trūkumą.
Ką gi revoliucingo pasakė kard. Suenensas?
Jis užsipuolė tradicinę santuokos sampratą, pagal kurią, pirmasis santuokos tikslas yra prokreacija. Vietoje to jis, kaip svarbesnį tikslą iškėlė principą, kad „du taptų vienu kūnu“. Santuoką jis aiškino ne kaip įsipareigojimą ar sutartį, pagrįstą prigimtimi ir skirtą žmonių giminės pratęsimui, o kaip artimą sutuoktinių susijungimą, kurio tikslas – abipusė meilė. Šitaip teologinis ir filosofinis santuokos apibrėžimas pakeičiamas psichologiniu. Tačiau jeigu santuoka sumenkinama iki meilės ryšio, gimimų kontrolė – natūrali arba dirbtinė – yra kai kas gera, o kartais netgi skatintina, jeigu tai sustiprina santuokinį ryšį ir prisideda prie „atsakingos tėvystės“. Taip pat iš to plaukia išvada, kad sunykus šiam artimam ryšiui santuoka išyra.
Tikslų apvertimą lydi vaidmenų apvertimas santuokoje. Gausios šeimos idėja neatsiejama nuo pasiaukojimo vertės suvokimo. Dabar aukos samprata buvo pašalinta. Moters psichofizinė gerovė pakeičia motinystės misiją. Į vaiko gimimą žiūrima kaip į tai, kas sutrikdo šeimos pusiausvyrą. Vaikas laikomas tarsi kokiu agresoriumi, prieš kurį reikia gintis kontracepcija, o kraštutiniais atvejais – ir abortu. Priesakui „būkite vaisingi ir dauginkitės“ Suenensas priešpastato: sumažinkite gimimų skaičių mokslo vardan, nes mokslas suteikia priemones tai padaryti. Kokias priemones? Kontraceptinę piliulę, o vėliau – abortuojančią piliulę (RU 486).
Ką šios piliulės reiškia? Ne tik vaiko atmetimą, bet ir privačią revoliuciją. Abortams daryti reikia viešų struktūrų, valstybės įteisinimo ir paramos. O piliulė, kontraceptinė ar abortuojanti, yra palikta asmens sąžinei – klaidingai sąžinei, nepaisančiai prigimtinio įstatymo.
Jei šiandien mūsų šalies lopšiai stovi tušti [Italijoje yra vienas iš mažiausių gimstamumų pasaulyje – vert. p.], atsakomybė už tai krenta ir kard. Suenensui.
Komisijos veikla po Susirinkimo
Vatikano II Susirinkimas baigėsi, bet daugelis Susirinkimo tėvų grįžę į savo vyskupijas sekė Suenenso idėjomis, juo labiau, kad jas visame pasaulyje propagavo masinė žiniasklaida. Tuo metu Komisija, nagrinėjusi piliulės klausimą, tęsė savo darbą. Paulius VI, nors ir laikėsi liberalios nuostatos liturgijos ir Bažnyčios politikos srityse, krikščioniškosios moralės klausimu išliko konservatyvus ir nepritarė palankiam progresyvių teologų požiūriui į kontracepciją. Norėdami paspartinti procesą ir sukelti žiniasklaidos spaudimą Popiežiui, progresyvistų lobistai 1967 m. balandį pagrindinėms pasaulio žiniasklaidos priemonėms nutekino gandą, kad Komisija neva nusprendė pateisinti kontracepciją. Viešoji nuomonė lengvai patikėjo, kad Paulius VI pakeitė Bažnyčios mokymą apie gimimų kontrolę. Beveik visur „šeimos planavimas“ buvo pristatomas kaip modernaus pasaulio būtinybė, o kontraceptinė piliulė – kaip moterų „išlaisvinimo“ priemonė.
Po kelių kankinančio neryžtingumo mėnesių, Paulius VI 1968 m. liepos 25 d. paskelbė encikliką „Humanae vitae“. Šiame dokumente, priešingai daugumos „ekspertų“, su kuriais jis konsultavosi, nuomonei, Popiežius iš naujo aiškiai patvirtino tradicinį Bažnyčios požiūrį į dirbtinę kontracepciją:
„Lygiai neleistinas yra bet koks veiksmas, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasėkmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti; toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė šiam tikslui pasiekti, vis tiek yra neleistinas.
Negalima šitokių santuokinių aktų, sąmoningai padarytų nevaisingais, pateisinti argumentuojant, kad, esą, reikia rinktis blogybę, kuri atrodo mažesnė, ar kad šitokie aktai, įsiterpę tarp vaisingų ir ankstyvesnių ir būsimų aktų, esą, sudaro su anais tam tikrą vienovę, todėl ir šitokiems aktams persiduodąs bendras gerumas.“ (14)
Enciklikos stilius leidžia daryti išvadą, kad ji priskirtina prie neklaidingų dokumentų – juo labiau, kad ji išreiškė tai, ko visada mokė Bažnyčia.
Maištas prie „Humanae vitae“
Pauliaus VI žodžiai nepajėgė užgesinti gaisro, jau kelis mėnesius siautėjančio Europoje – „Prancūzų gegužės“. Būtent šioje įkaitusioje atmosferoje ir kilo protestas prieš „Humanae vitae“.
Po kelių dienų, 1968 m. liepos 30 d. dienraštyje „The New York Times“ pasirodė 200 teologų pasirašytas kreipimasis, kviečiantis katalikus nepaklusti Pauliaus VI enciklikai. Šis kreipimasis, taip pat žinomas kaip „Kiurano deklaracija“ (nuo vieno iš jos iniciatorių, Charleso Currano vardo), buvo kai kas negirdėta visoje Bažnyčios istorijoje. Dar labiau netikėta buvo tai, kad diskusija įsiplieskė ne tik tarp teologų ir kunigų, bet ir tarp atskirų vyskupijų. Labiausiai popiežiaus dokumentui priešinosi Belgijos arkivyskupija, vadovaujamo kard. Leo Suenenso. 1968 m. rugpjūčio Belgijos ir Vokietijos vyskupijų bendra deklaracija prieš „Humanae vitae“ buvo vienas iš pirmųjų neseniai įsteigtų vyskupų konferencijų oficialių dokumentų. Jis tapo maišto pavyzdžiu kitoms vyskupijoms.
Grupė Susirinkimo protagonistų, įskaitant kardinolus Suenensą, Alfrinką, Heenaną, Döpfnerį ir Königą, susitiko Esene, norėdami nuspręsti, kaip pasipriešinti Enciklikai. 1968 m. rugsėjo 9 d. per Vokietijos „Katalikų dienas“ Esene absoliuti dauguma vyskupų popiežiaus legato kard. Gustavo Testos akivaizdoje nubalsavo už sprendimą peržiūrėti „Humanae vitae“. <...>
1969 m. devyni olandų vyskupai, įskaitant kard. Alfrinką, nubalsavo už vadinamąją „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuria tikintieji kviečiami atmesti „Humanae vitae“ mokymą. Ta pačia proga Olandijos vyskupų konferencijos sielovadinė taryba patvirtino Naująjį Katekizmą, atmesdama Romos siūlomus pataisymus ir kviesdama Bažnyčią būti atvirą „naujiems radikaliems požiūriams“ į moralinius klausimus, kurie nors ir nebuvo paminėti baigiamuosiuose Vatikano II Susirinkimo pasiūlymuose, bet neva logiškai plaukė iš jo dvasios: t. y. ikivedybinius lytinius santykius, homoseksualų sąjungas, abortus ir eutanaziją. Šis reikalavimas atitiko progresyviojoje teologijoje seksualumui suteiktą naują vaidmenį: užuot askeze pažaboję šį instinktą, žmonės turį jį „išlaisvinti“, kad pasiektų „savirealizaciją“.
„1968-aisiais Bažnyčioje nutiko kai kas baisaus, – vėliau prisiminė kard. Francis J. Staffordas. – Tarp kunigų, tikinčiųjų, netgi tarp draugų įvyko skilimai, ir jie niekada nebebuvo užglaistyti. Šios žaizdos toliau vargina Bažnyčią.“[1]
Paulių VI taip sukrėtė kilusi suirutė ir maištas, kurstomas artimiausių jam asmenų, kad per likusius dešimt savo gyvenimo metų jis neparašė nė vienos enciklikos, nors iki „Humanae vitae“ pasirodymo buvo paskelbęs septynias.
Tais pačiais 1968-aisiais Paulius VI taip pat pasakė savo garsiąją gruodžio 7 d. kalbą Lombardijos seminarijoje, užsimindamas apie „Bažnyčios savigriovą“.
Revoliucijų atgarsiai katalikiškame pasaulyje
„Humanae Vitae“ nepajėgė sustabdyti 68-ųjų revoliucijos padarinių. Italijoje feministinis judėjimas ir radikaliosios partijos, remiamos masinės žiniasklaidos, paskatino legalizuoti skyrybas, abortus ir naujas „šeimines“ teises. Šiuos kairiųjų siūlomus įstatymus patvirtino katalikiška valdančioji klasė. <...>
Taip įvyko todėl, kad krikščioniškame pasaulyje 68-ųjų revoliucijai kelią parengė ir ją lydėjo Bažnyčios savigriovos procesas, psichologiškai nuginklavęs katalikus, privertęs juos priimti sekuliariasias vertybes ir pasiduoti moraliniams šiuolaikinio pasaulio nukrypimams.
Pirmasis Italijos universitetas, kurį užėmė studentai, buvo katalikiškasis Milano universitetas. Ten studijavęs Mario Capanna vėliau prisiminė: „Mes leidome naktis skaitydami ir aptarinėdami madingus teologus: Rahnerį, Schillebeeckxą, Bultmanną, taip pat Susirinkimo dokumentus.“[2] <...>
Kard. Suenensas išėjo į pensiją 1979 m., savo įpėdiniu paskyręs kard. Godfriedą Danneelsą, tęsusį tą pačią liniją. Kard. Danneelsas priklausė vadinamajai „Sen Galeno mafijai“ – grupei progresyvių kardinolų, besipriešinusių „Humanae vitae“ ir dviejose konklavose rėmusių Buenos Airių arkivyskupą Jorge Mario Bergoglio. Jie nelaimėjo 2005 m., tačiau jiems pavyko 2013 m. <...>
„Humanae vitae“ ir „Amoris laetitia“
Pop. Pranciškkaus posinodinis apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ iškelia individualią sąžinę virš objektyvaus moralinio įstatymo ir leidžia išimtis tam, ką vadina moraliniu idealu, kurio kartais neva neįmanoma pasiekti.
Tie, kurie anuomet priešinosi enciklikai „Humanae vitae“, siūlė ją perskaityti Vatikano II Susirinkimo dokumento „Gaudium et spes“ šviesoje. Šiandieniniai jų įpėdiniai ragina ją „perinterpretuoti“ „Amoris laetitia“ šviesoje. Vis dėlto jų tikslas lieka tas pats: pakeisti Evangelijos mokymą pritaikant jį prie besikeičiančių pasaulio poreikių.
Šiandien Bažnyčios hierarchai savo moralinį mokymą derina prie sekuliariosios etikos, sumenkinančios racionalią meilę iki juslinės meilės ir laikančios, kad aukščiausias žmogaus tikslas yra jusliniai malonumai, fizinis komfortas ir psichinė sveikata. Atmetamas bet koks skausmas ir nemalonumas, nes vieninteliu blogiu laikoma ne nuodėmė, o kančia. Atperkamoji ir išganomoji kentėjimų vertė neigiama. <...>
Norint kovoti prieš šią hedonistinę ir reliatyvistinę etiką neužtenka grįžti prie „Humanae vitae“. Mums reikia susigrąžinti tradicinę šeimos ir motinystės sampratą. „Išlaisvintojų nuo moralės pančių“ pasaulio vizijai turime priešpastatyti gyvenimo filosofiją, kylančią iš paties mūsų Išganytojo mokymo: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.“ (Mt 24,35) <...>
Perfrazuodami kard. Suenenso žodžius, galime pasakyti, kad galbūt paskutiniais dešimtmečiais mes pernelyg pabrėžėme Šventojo Rašto žodžius: „Ir du taps vienu kūnu“, ir pamiršome kitą Apreiškimo žinią: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ Turime suprasti visą šių Šventojo Rašto žodžių gilumą.
Vaikų auginimas ir auklėjimas reikalauja aukų. Tačiau dieviškoji Apvaizda neapleidžia tų, kurie Jai atsiduoda. Be aukščiausio prizo – amžinojo gyvenimo, Evangelija dar ir šiame gyvenime žada šimteriopą atlygį tiems, kurie visų pirmiausia ieško „Dievo karalystės ir jos teisumo“ (Mt 6,33)
Dievas nepalieka tų, kurie ištikimai laikosi Jo įstatymo. Dievas apleidžia tuos, kurie atsuka nugarą Jo įstatymui, laikydami jį klaidingu arba neįmanomu įvykdyti.
Dieviškasis įstatymas, įspaustas mūsų sąžinėse, nėra koks nors nepasiekiamas idealas. Tai gyva krikščionybė, su Dievo pagalba įmanoma kiekvienam pakrikštytam asmeniui. Gilus širdies džiaugsmas ir ramybė, kuriuos jaučia kovojantys prieš savo ydas ir besilaikantys dieviškųjų priesakų, ženklina amžiną laimę, kuri vieną dieną jų laukia Danguje.
Roma, 2018 m. gegužės 21 d.
[1] Francis Stafford, „1968, l’anno della prova“, in L’Osservatore Romano, 25 July 2008.
[2] Interviu laikraštyje „Avvenire“, 1998 m. kovo 20 d. „Sull’influenza del cattolicesimo nel movimento del Sessantotto cfr. Roberto Beretta, Controstoria del Sessantotto cattolico“.
