Nuo šv. Petro iki šv. Grigaliaus. Tradicinių Romos Mišių formavimasis pirmaisiais šešiais amžiais

Reklaminis skydelis išsaugotas: Kategorija: Istorija; 2023.12.14

Kun. Ian Andrew Palko FSSPX Publikuota iš: Fsspx.lt

Turinys

Apie 1950 m. didžiajai daugumai Romos katalikų jų Bažnyčia atrodė kaip vientisa organizacija, vadovaujama popiežiaus, Kristaus vietininko ir šventojo Petro įpėdinio, ir turinti vieną liturgiją lotynų kalba. Nepaisant aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvykusios liturginės revoliucijos, net ir šiandien dauguma lotynų katalikų žino tik vietos kalba laikomas Naująsias Mišias (Novus Ordo), o kai kurie – dar ir tradicines lotyniškas Mišias. Tik nedaugelis yra girdėję apie įvairias kitas liturgines tradicijas, paprastai iš kokių nors studijų arba iš pažįstamų, priklausančių vienai iš tų kitų tradicijų.

Tai nėra labai keista, turint omenyje, kad iš 1,2 milijardo Katalikų Bažnyčios narių tik 16 milijonų yra Rytų katalikai. Šioje nedidelėje grupėje galima rasti net dvidešimt dvi atskiras Bažnyčias, vienijamas trejopo vienybės raiščio, būdingo visiems katalikams: tai vieno tikrojo tikėjimo išpažinimas, popiežiaus, kaip Kristaus vietininko, pripažinimas ir vieninga dieviškojo kulto forma. Pastarasis ryšys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne toks akivaizdus, nes šių Rytų bažnyčių Mišios ir kitos apeigos nėra tik lotyniškojo rito vertimas, jose naudojamos gerokai kitokios apeigos. Kiekviena iš šių Bažnyčių turi skirtingą liturgiją, susiformavusią iš tų pačių Jėzaus apaštalams, o šių savo mokiniams perduotų apeigų, vėliau pritaikytų toms vietoms, į kurias keliavo apaštalai ar jų įpėdiniai, ir laikui bėgant pagražintų. Vienybę lemia ne konkretūs liturginiai veiksmai, o tai, kad šių liturgijų pagrindas yra tas pats Mišių ritualas, kurį mūsų Viešpats davė apaštalams. Kiekviename jų nekruvinu ir sakramentiniu būdu atnaujinama Jo kruvina auka ant kryžiaus, kiekviename jų be tam tikrų savitų elementų rasime pagrindines šv. Mišių dalis: atnašavimą, konsekraciją ir komuniją.

Didysis anglų liturgistas t. Adrianas Fortescue aiškina, kad „svarbiausi Mišių elementai yra ne tie dalykai, kuriuos pastebės atsitiktinis ir neišmanantis žiūrovas – žvakių skaičius, liturginių rūbų spalva ar vieta, iš kurios skambinama varpais – bet kaip tik tie dalykai, kurių jis greičiausiai nepastebės: Kanonas, duonos laužymas, tyliai kalbamos maldos ir kiti būdingi, bet ne tokie akivaizdūs liturginiai veiksmai, kuriuos celebrantas atlieka prie altoriaus“.[1]

Šiandien švenčiamas tradicinis lotyniškų Mišių ritas turi visus šiuos elementus ir, nors praėjo savitą vystymosi iš Kristaus apaštalams perduotų apeigų kelią, jau VI a. pabaigoje būtų bet kurio šiuolaikinio kataliko „tradicionalisto“ atpažintas kaip lotyniškasis Mišių ritas, net jei kai kurie jo elementai, pavyzdžiui, dabartinis Credo, bus įtraukti šiek tiek vėliau.

Kas yra liturgija?

Terminas „liturgija“ kilęs iš graikiško žodžio λειτουργῐᾱ́ (leitourgíā), reiškiančio „viešąją tarnybą“. Šis savo ruožtu kilo iš žodžio, reiškiančio valstybės tarnautoją, arba tą, kuris dirba žmonių labui. Bažnyčia šį žodį vartoja nusakydama savo oficialias maldas, kurias Dievui už visus tikinčiuosius jos vardu skiria jos tarnai. Kadangi Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, Bažnyčios liturgija iš tiesų yra pats Kristus, per savo Bažnyčią besimeldžiantis Dievui Tėvui ir Jį garbinantis.

Liturgija neapsiriboja vien šventąja Mišių auka, bet apima ir kitus sakramentus bei Dieviškąjį oficiumą (dar vadinamą brevijoriaus malda arba Valandų liturgija) – psalmių, pamokymų, giesmių, responsorijų, antifonų ir maldų rinkinį, sudarantį oficialią Bažnyčios maldą. Šios „valandos“ išsivystė iš ankstyvųjų krikščionių papročio kiekvieną savaitę melstis psalmėmis. Skirtingose Bažnyčiose susiformavo skirtingos Valandų liturgijos formos, tačiau tai jau ne šio straipsnio tema.

Šiame straipsnyje bus aptarta Romos, arba lotyniškojo, Mišių rito raida per pirmuosius šešis šimtmečius ir parodyta, kad dabartinio tradicinio rito šaknys siekia labai seną apaštalinę tradiciją.

Antikvarizmo problema

Tačiau prieš pradedant tyrinėti Romos rito raidos istoriją, svarbu suvokti šios istorijos reikšmę, nes šiuo klausimu buvo padaryta reikšmingų klaidų, kurias 1947 m. pasmerkė pop. Pijus XII enciklikoje „Mediator Dei“. Šiuo dokumentu popiežius mėgino sustabdyti Liturginiame judėjime paplitusį beatodairišką senovės troškimą (antikvarizmą).

Šiuolaikiniam mokslui atradus daugybę istorinių šaltinių bei senų liturginių tekstų, tam tikra XX a. kilusio Liturginio judėjimo stovykla pasinaudojo šiais šaltiniais ir tekstais, siūlydama reformuoti Romos liturgiją, grąžinant ją prie to, ką, jų teigimu, šie šaltiniai atskleidė. Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad daugelis jų teiginių buvo tendencingi ir klaidingi.

Net ir tais atvejais, kai šie žmonės tiksliai pristatydavo liturgijos istoriją, popiežius perspėjo, kad „kas norėtų grįžti prie senų apeigų ir papročių, atmesdamas naujas nuostatas, kurios numatančiu Dievo sumanymu buvo įvestos dėl pakitusių aplinkybių, tas neabejotinai, kaip lengva yra suprasti, nėra skatinamas išmintingo ir teisingo siekimo“.[2]

Ši stovykla į 1950 m. Romos Mišias žiūrėjo kaip į kažkada buvusį paprastą ritualą, kuris apaugo ir buvo užgožtas per šimtmečius žmonių sukurtų „fariziejiškų tradicijų“. „Apeigos“, prie kurių jie norėjo grįžti, labiau priminė supaprastintus Evangelijų ar Apaštalų darbų atpasakojimus. Šios grupės akimis, istorija nutiesė kelią paprastesniam ir primityvesniam ritualui. Geranoriškiausi iš šių liturgistų, regis, buvo nuoširdžiai susirūpinę dėl nepakankamo pasauliečių įsitraukimo į liturgiją, ji tikintiesiems atrodė tolima ir skirta tik dvasininkų klasei. Piktavališkesni iš jų, paveikti klaidingo ekumenizmo, norėjo, kaip mons. Annibale Bugninis, pašalinti iš liturgijos visa tai, kas aiškiai perteikia autentišką katalikišką mokymą. Tokį liturgijos išmėsinėjimą jie veidmainiškai vadino „skaudžia, bet reikalinga auka“[3].

Tam priešinosi kita kraštutinio antikvarizmo forma, siekusi įrodyti, kad Paskutinė vakarienė ar bent jau šv. Petro liturgija atrodė kaip baroko laikų pontifikalinės Mišios. Vienas iš šios formos atstovų teigė: „Nuo pat pradžių Mišios buvo švenčiamos ilgomis ceremonijomis, mažai besiskiriančiomis nuo mūsų laikų apeigų.“[4] Šio autoriaus teigimu, Romos liturgija buvo tik sukrikščionintas fariziejų naudotų Jeruzalės šventyklos apeigų variantas. Toks teiginys yra akivaizdžiai perdėtas, net jeigu jis reikštų geranorišką bandymą paneigti protestantų argumentus ar paprieštarauti anksčiau minėtos grupės revoliucionieriams. Žydų apeigos – tiek Šventyklos, tiek sinagogos – neabejotinai darė įtaką krikščionių pamaldoms, tačiau, kaip rašo Fortescue:

„Pavojinga brėžti paraleles su kuriuo nors konkrečiu žydų maldų rinkiniu ir daryti išvadą, kad būtent tas rinkinys yra krikščioniškosios liturgijos prototipas – pavojinga dėl keleto priežasčių, iš kurių viena akivaizdžiausių yra ta, kad tos pačios formos nuolat kartojasi visose žydų apeigose“[5].

Taigi, nustačius, kad tam tikri mūsų dabartinių liturginių apeigų elementai yra kilę iš senovės, suteikia jiems vertės, tačiau senovinių elementų, kurie nugrimzdo į užmarštį, ar vėliau pridėtų elementų suradimas nereiškia, kad reikia papildyti amžių senumo praktikas ar niekinti viduramžių ar net naujesnius papildymus. Tokį įspėjimą bei principus būtent ir išvardijo pop. Pijus XII.

Apaštalų liturgija

Norint suprasti apaštalų laikų liturgiją, reikia pradėti nuo Šventojo Rašto. Nors nė vienoje Šventojo Rašto vietoje šv. Mišios nėra išsamiai aprašytos, atidžiai pažvelgus į tai, kas yra užrašyta, išryškėja bendras apaštalų liturgijos, egzistavusios iki Jeruzalės Susirinkimo, vaizdas.

Paskutinę vakarienę daugiau ar mažiau detaliai pristato visos sinoptinės evangelijos, taip pat šv. Paulius. Nei šv. Paulius, nei šv. Lukas joje nedalyvavo. Pagal kai kurias tradicijas, šv. Morkus buvo Paskutinės vakarienės namų savininko sūnus, todėl galėjo būti potencialus liudininkas. Šiaip ar taip, jis buvo apaštalo Petro padėjėjas Romoje, todėl jo pasakojimas gali būti tiesiog šv. Petro liudijimo perpasakojimas.

Visi šie pasakojimai perteikia esmę „to“, ką Kristus liepė apaštalams tęsti. Jėzus paima duoną, dėkoja (t. y. ją aukoja), palaimina (t. y. konsekruoja), paskui dalija kaip Komuniją. Tas pats daroma ir su vyno taure – ji paaukojama, pašventinama ir dalijama kaip Komunija. Šis Didžiojo penktadienio simbolizmas – Kristaus Kūno ir Kraujo atskyrimas kaip Aukos ženklas, atidedant Komuniją, kol įvykdomos abi konsekracijos – sudaro esminę ne tik 1570 m. kanonizuotų Romos Mišių, bet ir visų apeigų, kurias kada nors naudojo Bažnyčia, tiek Vakarų, tiek Rytų, struktūrą.

Mišios nebuvo vienintelė ceremonija, kurioje dalyvaudavo apaštalų laikų krikščionys. Po Jėzaus įžengimo į dangų Petras ir Jonas ėjo melstis į Šventyklą[6], ir tai, ko gero, nebuvo išskirtinis dalykas tarp žydų krikščionių. Čia buvo meldžiamasi psalmėmis, panašiai kaip ir Valandų liturgijoje. Apaštalai ir kiti žydų krikščionys lankėsi ir sinagogose[7], taip pat savo pačių krikščioniškuose susirinkimuose[8].

Tokiuose susirinkimuose buvo skaitomas Senasis Testamentas[9] , mokoma ir pamokslaujama[10], skaitomi apaštalų ir panašūs laiškai[11], giedamos psalmės ir giesmės[12] , skaitomos viešos maldos[13], netgi renkama rinkliava vargšams[14] . Šie susirinkimai nebuvo Mišios, jie buvo panašūs į sinagogos apeigas.

Tai patvirtina ir nekrikščioniškas šaltinis – Plinijus Jaunesnysis, Ponto valdytojas 111–113 m. Laiške imperatoriui Trajanui, klausdamas, kaip elgtis su krikščionimis, Plinijus atrodo akivaizdžiai sutrikęs, nes krikščionys jam neatrodo nusikaltėliai, greičiau priešingai:

„Jie nustatytą dieną renkasi dar prieš aušrą giedoti giesmes Kristui, kurį laiko dievu, ir pakaitomis prisiekia nedaryti jokio nusikaltimo, nevogti, neplėšikauti, nepaleistuvauti, nelaužyti pažadų, atidavinėti skolas. Tai padarę išsiskirsto, o vėliau vėl iš naujo susirenka kartu valgyti įprasto ir nekalto maisto.“[15]

Šis valgymas, atsižvelgiant į tai, kaip apaštalas Paulius apibūdina agapę[16], turėjo būti bendros vaišės ir Eucharistija, arba Mišios. Pagoniui tai galėjo pasirodyti kaip „įprastas maistas“. Dėl broliškos meilės stokos per šias vaišes, taip pat dėl to, kad „kai kurie nusigeria“, Mišios, siekiant išvengti tokių piktnaudžiavimų, greitai tapo atskira apeiga.

Šventasis Raštas taip pat pateikia duomenų apie įvairias neesmines detales, išlikusias daugumoje liturgijų, įskaitant tradicinį Romos ritą, pavyzdžiui: pamokslauti galėjo tik vyrai[17] , moterys būdavo prisidengusios galvas, o vyrai – ne[18], buvo skaitomas savotiškas Tikėjimo išpažinimas[19].

Fortescue čia įžvelgia dvi skirtingas apeigas, kurių viena buvo pagrįsta sinagogose egzistavusia tvarka, o kita – išskirtinai krikščioniška, t. y. Mišios. „Sinaksę, pagrįstą sinagogos apeigomis, sudarė Šventojo Rašto skaitiniai, pamokslai, psalmės, giesmės, bendra malda, išmaldos davimas, Tikėjimo išpažinimas ir taikos pabučiavimas. Antrosios apeigos buvo Eucharistija, ją sudarė tam tikra padėka arba atnašavimas, duonos ir vyno konsekracija, maldos atmenant Kristaus mirtį ir Komunija.“[20]

Kiekvienoje liturgijoje, o ypač aiškiai Romos liturgijoje, šios dvi atskiros apeigos tapo vienomis Mišiomis. Anuometinę Sinaksę atitinka dabartinio tradicinio Romos rito Katechumenų Mišios; šią dalį sudaro maldos, Biblijos skaitiniai, responsorijai, dažnai ir pamokslas, po kurio renkama išmalda. Apaštalų laikų eucharistinėse apeigose galima įžvelgti Tikinčiųjų Mišias su ofertoriumi, Kanonu, konsekracija ir Komunija.

„Skirtingas pagalbinių dalių išdėstymas, didesnis dėmesys tam tikriems elementams lėmė tai, kad įvairiose vietose susikūrė skirtingos liturgijos, tačiau visos jos remiasi šia pagrindine schema. Romos Mišios yra viena iš liturgijų, kurią pirmiausia randame ne kokio nors viduramžių popiežiaus įstatymuose, bet apaštalų laiškuose, Apaštalų darbuose ir Evangelijose.“[21]

Pirmieji amžiai

Vienas iš seniausių krikščioniškų tekstų, neskaitant Šventojo Rašto, yra Didachė, parašyta I a. pabaigoje ar II a. pradžioje. Joje apibendrinamas apaštalų mokymas ir gana išsamiai minimos liturginės maldos, taip pat atpasakojamas, jei ne pažodžiui cituojamas atnašavimo tekstas. Čia randame „Sanctus“, „Libera Nos“ ir „Gloria“ užuomazgas.[22]

Popiežius šv. Klemensas, 95 m. rašydamas korintiečiams, reikalauja, kad liturgija būtų atliekama tam tikra tvarka ir nustatytu laiku, teigdamas, jog to norėjo pats Viešpats Jėzus Kristus.[23] Kartu popiežius aiškiai kalba apie Bažnyčioje egzistuojančią hierarchiją: vyskupus, kunigus bei diakonus, ir apie skirtingas jų pareigas liturgijoje. Nors šiame laiške nėra pateikiama daug detalių apie tuometinę liturgiją, jame randame „Sanctus“ ir daugelį kitų liturginių formulių, iki šiol naudojamų Romos apeigyne.

Kituose ankstyvųjų krikščionių raštuose: apokrifiniame Barnabo laiške, šv. Ignaco Antiochiečio ir šv. Polikarpo laiškuose, Hermo „Ganytojuje“ randame daug liturginių formulių ir nurodymų, pavyzdžiui, apie prievolę sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose, visą „Sanctus“ ir „Tėve mūsų“ kaip liturginę maldą.

Labai vertingas šaltinis siekiant suprasti I ir II amžiaus liturgiją yra šv. Justinas Kankinys (100–165 m.). Jo Pirmojoje apologijoje randame glaustą, bet labai aiškų Mišių aprašymą, taip pat aiškią užuominą, kad ne tik apeigos, bet ir konsekruoti pavidalai vadinami Eucharistija. Jo Apologijos skaitytojas sužino, kad Mišios buvo švenčiamos ne tik sekmadieniais, bet ir kitu metu, ypač po Krikšto apeigų. Mišios turėjo aiškią struktūrą, panašią į perduotą apaštalų, ir jose dalyvauti galėjo tik pakrikštytieji, esantys malonės būklėje. Šv. Justino „Dialoge“ randame, kad tie konsekruoti pavidalai yra duona ir vynas, kad per Mišias kalbama anamnezė, t. y. speciali malda, primenanti Kristaus kančią ir mirtį, kad ji susijusi su konsekracija ir kad būtent konsekracijos žodžiai įvykdo perkeitimą (transsubstanciaciją).

Taigi, remdamasis šv. Justino raštais, Fortescue išskiria tokias II a. pradžioje Romoje švęstos liturgijos dalis: Šventojo Rašto skaitiniai (nenustatytas skaičius), vyskupo pamokslas, tikinčiųjų maldos, ramybės pabučiavimas, eucharistinės maldos, arba Kanonas, malda, kviečianti prisiminti Kristaus kančią ir mirtį, konsekracijos žodžiai, kanono pabaiga visiems garsiai tariant „Amen“, tikinčiųjų komunija abiem pavidalais (ligoniams šv. pavidalus nuneša diakonai), išmaldos rinkimas dvasininkų ir vargšų reikmėms.

Tuo metu įvairiose vietose švęsta liturgija buvo gana vienoda. Apie tai praneša šv. Ireniejus. Laiške popiežiui šv. Viktorui jis rašo, kad popiežius šv. Anicetas leido šv. Polikarpui iš Smirnos aukoti savo liturgiją Romos bažnyčioje. Iš to galime suprasti, kad romėnai šį ritą turėjo laikyti bent jau panašiu į vietinį.

Lyginant šv. Ireniejaus aprašytas apeigas su šiandieninėmis tradicinėmis Mišiomis, matyti tas pats bendras planas: malda, Senojo ir Naujojo Testamento skaitiniai, pamokslas, Kanonas, Kristaus kančią primenanti malda, sujungta su konsekracijos žodžiais, po to visų tikinčiųjų Komunija. Ireniejaus apraše trūksta patikslinimo, kokios konkrečios maldos sudaro Kanoną, taip pat nėra parengiamųjų ir baigiamųjų maldų, tokių kaip laiptų maldos, introito antifonos, komunijos antifonos ir postkomunija. Kai kurie elementai, pavyzdžiui, išmaldos davimas ar ramybės pabučiavimas, yra kitoje vietoje nei šiandien.

III ir IV amžiai

Iki 313 m., kai Milano ediktu buvo įvesta visų religijų tolerancija, krikščionys patyrė ne vieną persekiojimą. Tačiau tik nedaugelis šių persekiojimų buvo visuotiniai, t. y. apimantys visą imperiją. Netgi garsieji Nerono persekiojimai, per kuriuos buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius, daugiausia apsiribojo Lacijumi, sritimi aplink Romą. Kartais tam tikrose vietose krikščionių tikėjimas buvo toleruojamas, net jei kitur vyko persekiojimai. Dėl šios priežasties tam tikrose vietovėse išsivystė turtingesnės apeigos, nes Mišios galėjo būti švenčiamos atviriau ir didesnėse erdvėse.

III amžiaus Bažnyčios tėvai pateikia daugiau konkrečių detalių apie to meto liturgiją. Pavyzdžiui, Origenas rašo apie giedamą Komunijos antifoną, panašią į tų apeigų, kurios kilo iš Antiochijos. Taip pat mini Sanctus, „Tėve mūsų“ ir anaforą (prefaciją). Jis rašo apie Komuniją abiem pavidalais ir apie Ostijų rezervavimą Komunijai ne Mišių metu.

Atrodo, kad iki maždaug III a. liturgijoje visuotinai buvo vartojama graikų kalba. Lotynų kalba pirmiausia imta vartoti Afrikos Bažnyčioje, o vėliau paplito ir Romoje. Tertulijonas (160–240) leidžia suprasti, kad Šiaurės Afrikos liturgija buvo panaši į Romos liturgiją. Joje buvo Šventojo Rašto skaitiniai, psalmės, giedamos pakaitomis dviejų kantorių, visos maldos kalbamos atsisukus į Rytus. Tertulijonas cituoja tikinčiųjų maldas, labai panašias į oracijas, vis dar skaitomas Romos rite per Didžiojo penktadienio liturgiją: už imperatorių, senatą, taiką ir pan. Po jų būdavo ramybės pabučiavimas. Taip pat jis pateikia anaforos žodžius, dar ir šiandien vartojamus Romos apeigyne: „Tikrai teisinga, kad visi visose vietose ir visais laikais šlovintų Dievą, visada deramai atsimindami Jo suteiktas gėrybes. <...> Kuriam angelų dvaras nenustoja sakyti: Šventas, šventas šventas...“[24]

Tertulijonas taip pat pateikia daug antraeilių detalių, tebeegzistuojančių ir dabartinėje Romos liturgijoje, pavyzdžiui, altorius su relikvijomis, kasdien ryte aukojamos Mišios, specialios Mišių rubrikos laidotuvėms.

Šv. Kiprijonas Kartaginietis (200–258) rašo, kad Šventojo Rašto skaitinius gali skaityti tik specialūs skaitytojai, taip duodamas suprasti, jog jo laikais egzistavo šiai tarnystei įšventinti ar bent jau paskirti vyrai. Jis taip pat pabrėžė, kad Eucharistijai naudojamas vynas turi būti sumaišytas su vandeniu. Jis mini formulę „Sursum corda“ ir jos atsakymą „Habemus ad Dominum“. Visą šį dialogą pateikia šv. Augustinas.[25]

Augustinas paaiškina, kad ramybės pabučiavimas iš pirmosios Mišių dalies buvo perkeltas po Ostijos laužymo (Romos apeigyne einančiame po „Tėve mūsų“), nes šis taikos ženklas yra atleidimo, kurio prašoma „Tėve mūsų“ maldoje, išpildymas. Rytų liturgijoje ramybės pabučiavimas iki šių dienų išliko Mišių viduryje prieš Kanoną.

Taigi jau pradedame matyti liturgijų skirtumus – ne esminiuose, bet antraeiliuose elementuose. Kai kurios dalys perkeliamos į kitą vietą, kai kurios išplečiamos ar pagražinamos, o kitos sumažinamos ar panaikinamos. Kad ir koks panašus į Romos atrodo afrikietiškas apeigynas, šv. Augustino pamoksluose siūlomas skaitinių ciklas labiau atitinka Tolede, Ispanijoje švenčiamą mosarabišką ritą, taip pat Tridento ritą. Antra vertus, šie skirtumai yra neesminiai.

IV a. viduryje jau galima aiškiai išskirti keturias pagrindines motinines liturgijas. Trys iš jų atsirado didžiuosiuose patriarchatų centruose: Romoje, Aleksandrijoje ir Antiochijoje. Ketvirtoji buvo naudojama Galijoje (Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje), Ispanijoje ir Britanijoje. Tai, kad apeigos formavosi apie patriarchą, sekant svarbiausiu regiono vyskupu, atrodo labai logiška ir suprantama. Taigi Vakaruose gyvenantys žmonės laikėsi Vakarų patriarcho, t. y. popiežiaus, liturgijos, Rytų ir Šiaurės Afrikoje – Aleksandrijos patriarcho, o graikakalbiuose ir sirakalbiuose Rytuose – Antiochijos patriarcho. Galų liturgijos kilmė yra šiokia tokia paslaptis, nes Roma buvo gana arti, o toks miestas kaip Milanas buvo didelis Vakarų imperijos centras.

Antiochijoje naudotos apeigos davė pradžią šiuolaikinėms graikų melkitų, maronitų, sirų-malabarų, armėnų, chaldėjų ir Bizantijos (dabartinių stačiatikių ir unitų) apeigoms. Antiochijos ritą sudarė dvi liturgijos: Šv. Jokūbo liturgija ir Šv. Jono Auksaburnio liturgija. Pastaroji yra dažniau naudojama ir sudaro daugumos Rytų liturgijų – tiek katalikų, tiek schizmatikų stačiatikių – pagrindą.

Aleksandrijoje buvo švenčiama Šv. Morkaus liturgija. Ji išliko tik koptų (ir katalikų, ir monofizitų) bei monofizitų etiopų apeigose.

Galų liturgija pamažu išnyko Karolio Didžiojo (742–814) laikais, išskyrus dvi vietas: Milaną, kur naudojamas Ambrozijaus ritas, ir Toledą, kur naudojamas mosarabiškas ritas.

Romos ritas savo pirminiu, grynuoju pavidalu taip pat neišliko. Iš jo, pridėjus galų liturgijos elementų, išsivystė dabartinis Romos ritas, kurį dauguma katalikų žino kaip tradicines lotyniškas Mišias.

Romos rito raida iki VI a.

Šv. Justino Kankinio laikais lektorius per Mišias skaitydavo Šv. Rašto skaitinius tol, kol vyskupas jį sustabdydavo ir pasakydavo pamokslą apie tai, kas buvo perskaityta. IV a. liturgijoje imta naudoti nustatyti Šventojo Rašto fragmentai. Jie buvo pažymimi pastabomis Šventojo Rašto tekste ir rodykle, nurodančia, kas ir kada turi būti skaitoma. Šios rodyklės ilgainiui tapo lekcionarijais, keletas iš jų išliko iki šiol. Augant krikščionybei ėmė plisti ir liturginės knygos.

Šiandien visa, kas reikalinga Mišioms, sutalpinta vienoje knygoje, vadinamoje mišiolu, o ankstyvojoje Bažnyčioje liturginės knygos buvo rašomos atsižvelgiant į jų naudotoją, nes tekstų kopijavimas reikalavo daug darbo ir išteklių. Knyga naudodavosi vienas žmogus, jam reikėdavo tik jo atliekamos dalies. Taip atsirado lektoriui skirti lekcionarijai ir vyskupams bei kunigams skirti sakramentarijai, kuriuose buvo sudėtos jiems kalbėti skirtos liturginės maldos.

Trys žymiausi lotyniški sakramentarijai pateikia daug detalių apie Romos rito raidą IV–VIII amžiais. Tai Leono sakramentarijus (priskiriamas popiežiui šv. Leonui I Didžiajam), Gelazijaus sakramentarijus (klaidingai priskiriamas popiežiui šv. Gelazijui I) ir Grigaliaus sakramentarijus (priskiriamas popiežiui šv. Grigaliui I Didžiajam).

Seniausias iš jų yra Leono sakramentarijus, apimantis tik apie du trečdalius visų metų – nuo balandžio iki gruodžio metų ketvirčio dienų. Iš tikrųjų tai privatus iš romėniškų knygų nukopijuotų tekstų rinkinys, pateikiantis daugybę alternatyvių maldų formų toms pačioms Mišioms. Pavyzdžiui, apaštalų Petro ir Pauliaus šventei pateikiamos dvidešimt aštuonios galimos formulės. Dauguma tyrinėtojų mano, kad šiame sakramentarijuje atsispindi originalus Romos ritas be jokios galų įtakos, o jo sudarymą datuoja V a. pabaiga.

Gelazijaus sakramentarijuje randame daug popiežiaus Grigaliaus Didžiojo įvykdytų pakeitimų, pavyzdžiui, pridėta malda „Hanc igitur“. Pažymėtina, kad jame nėra maldos „Agnus Dei“, ją VII a. pabaigoje pridėjo popiežius šv. Sergijus I, reaguodamas į Trulo Susirinkimo (692) klaidas – jame kai kurie Rytų ikonoklastai prieštaravo, kad Kristus būtų vaizduojamas kaip avinėlis. Šiame sakramentarijuje pateikiama daug įvairioms metų šventėms skirtų kintamų Mišių maldų, kurias iki šiol galima rasti tradicinėse lotyniškose Mišiose, nors dažnai ir perkeltas į kitas dienas ar su šiek tiek pakeistu tekstu. Pavyzdžiui, šiame sakramentarijuje esanti Sekminių vigilijos malda 1962 m. Romos mišiole yra po pelenų uždėjimo Pelenų trečiadienį, prieš pat Mišių pradžią.

Paskutinis iš šių trijų sakramentarijų, Grigaliaus sakramentarijus, yra pats žinomiausias. Jis išplito Karoliui Didžiajam paprašius atsiųsti jam pavyzdinių Romoje atliekamų apeigų modelį. Imperatorius norėjo savo valstybėje įvesti kulto vienybę. Taigi šiame sakramentarijuje pateikiamas gana autentiškas VI a. pabaigoje vykdytų liturginių reformų vaizdas. Kaip tik todėl tradicinės Mišios kartais vadinamos šv. Grigaliaus Didžiojo Mišiomis. Šis popiežius buvo žymus liturgijos reformatorius. Kaip teigia vienas jo biografas: „Jis surinko Gelazijaus sakramentarijų į vieną knygą, praleisdamas daug dalykų ir mažai ką pridėdamas ar pakeisdamas.“[26]

Taigi tai, kas egzistavo popiežiaus šv. Grigaliaus I pontifikato pabaigoje ir VI a. pabaigoje, iš esmės buvo šiandien žinomas Romos ritas su nedideliais pakeitimais ir praleidimais. Jame buvo įžangos antifona (introitas), Kyrie (anksčiau naudotos litanijos, galbūt skirtos procesijai į stacijinę bažnyčią supaprastinimas), oracija (kolekta), skaitinys (lekcija), gradualas ir traktatas arba aleliuja, Evangelija, atnašavimo antifona (ofertorijus) arba responsorijus, tylioji malda (sekreta), prefacija, Sanctus, Kanonas (nesikeitęs iki 1962 m., kai į šventųjų paminėjimą buvo įtrauktas šv. Juozapas), Pater noster, Ostijos laužymas, ramybės pabučiavimas, komunija, komunijos antifona, malda po komunijos ir tikinčiųjų atleidimas sakant „Ite Missa est“.

Pamažu Mišiose įsitvirtino Gloria. Jei VI a. ji buvo kalbama tik per Kalėdas ir tik vyskupų, XI amžiuje ją jau kalbėdavo visi kunigai. Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas egzistavo jau nuo IV a. pabaigos, tačiau jo skaitymas per Mišias tapo įprastas tik IX a. Kaip jau minėta, Agnus Dei buvo įvestas VII a.

Kai 1570 m. Tridento Susirinkimas ir popiežius šv. Pijus V nusprendė visoje Vakarų Bažnyčioje įvesti tą Romos Mišiolo versiją, kuri buvo naudojama Romos kurijoje, jie neišrado naujų Mišių ir nesukūrė kokios nors naujos liturgijos. Jie tiesiog išsirinko vieną iš rito, kuris beveik visomis savo dalimis ir tvarka buvo kone 1000 metų senumo ir kurio pagrindiniai elementai siekia paties Kristaus laikus, variantų.

Tačiau, kaip jau minėjome anksčiau, praktikos senumas savaime dar nereiškia, kad ji turi būti gera. Agapė, arba bendros vaišės prieš Mišias, taip pat buvo apaštališkos kilmės, bet net šv. Paulius manė, kad šia ankstyvąja praktika buvo dažnai piktnaudžiaujama ir ji turi būti panaikinta.

Tas pats galioja ir Romos apeigynui. Iki VI a. į jį buvo organiškai įtraukiama naujų elementų, vėliau buvo pridėta tik keletas papildymų, neskaitant kintamų Mišių maldų ir nedidelių rubrikų pakeitimų. Tačiau net ir šioje srityje vyko lėtas ir organiškas vystymasis, o ne radikalios reformos kokios nors komisijos nutarimu, kaip buvo Novus Ordo atveju.

Pavyzdžiui, Komunijos abiem pavidalais buvo atsisakyta gana anksti, dėl praktinių sunkumų: diakonų, nešiojančių tikintiesiems taurę, trūkumo, šventvagystės pavojaus netyčia išliejant Brangiausiąjį Kraują ir kt. Viduramžiais iš taurės gerdavo jau tik Mišias aukojantis kunigas. Kai XV a. eretikai husitai ėmė tvirtinti, kad būtina priimti Komuniją abiem pavidalais, nors katalikų tikėjimas moko, kad mūsų Viešpats yra visas ir duonoje, ir vyne, tai dar labiau įtvirtino lotynų Bažnyčios praktiką priimti Komuniją tik duonos pavidalu, išskyrus retus atvejus. Protestantams atgaivinus šią klaidą, Bažnyčios praktika įsitvirtino dar labiau. Taigi, nors ji nėra itin sena, ji buvo įvesta atsižvelgiant į laiko reikalavimus ir todėl nekelia įtarimų.

Kaip rašo Pijus XII, „naujos nuostatos numatančiu Dievo sumanymu buvo įvestos dėl pakitusių aplinkybių“.[27] Taigi dalyvaudami tradicinėse Mišiose užmezgame tiesioginį ryšį su praeitimi ir kartu patiriame kai ką šviežio bei naujo, nes tai yra naujas tos pačios Aukos, kurią šv. Grigalius Didysis ir šv. Petras aukojo ant altoriaus, o mūsų Viešpats – ant kryžiaus, pateikimas.

VERSTA IŠ: Fr. Ian Andrew Palko FSSPX, „From Peter to Gregory. The Traditional Roman Rite in the First Six Centuries“, Angelus Magazine, 2023 m. gegužė.

[1] Fortescue, A, The Mass: A Study of the Roman Liturgy, London: Longmans, Green, and Co., 1955, p. 205. https://archive.org/details/massstudyofroman00fort/page/74/mode/2up

[2] Pop. Pijus XII. Mediator Dei, §63.

[3] Bugnini, A., „Le ‚Variationes‘ ad Alcuni Testi della Settimana Santa“ in: L’Osservatore Romano, 1965 m. kovo 19 d.

[4] Meagher, J. L., How Christ Said the First Mass, Rockford: Tan Books and Publishers, 1984, p. 11.

[5] Fortescue, A., The Mass: A Study of the Roman Liturgy, p. 75.

[6] Apd 3, 1

[7] Apd 9, 20

[8] Žyd 10, 25; Jok 2, 2.

[9] Apd 13, 15.

[10] 1 Tim 4, 13

[11] 1 Kor 14, 26

[12] Ef 5, 19, Kol 3, 16, Kor 14, 26.